captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Jaunimo linijos“ savanorė: nuo minčių apie savižudybę atbaidė musmirės

„Jaunimo linijos“ savanorė jau beveik pusmetį klauso kitų žmonių bėdų – juos guodžia ir bando atkalbėti nuo savižudybės. Mergina juos ypač gerai supranta, kadangi ir pati nuo tokių minčių išsivadavo vos prieš keletą metų, taip pat jei teko išgyventi savo prosenelės – seno, bet gyvenimą mylinčio žmogaus – savižudybę.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

„Jaunimo linijos“ savanorė jau beveik pusmetį klauso kitų žmonių bėdų – juos guodžia ir bando atkalbėti nuo savižudybės. Mergina juos ypač gerai supranta, kadangi ir pati nuo tokių minčių išsivadavo vos prieš keletą metų, taip pat jei teko išgyventi savo prosenelės – seno, bet gyvenimą mylinčio žmogaus – savižudybę.

- Kiek laiko savanoriaujate „Jaunimo linijoje“ ir kodėl tai darote?

- Emocinę paramą teikiu nuo šių metų pavasario. Sunkokas klausimas, kodėl tai darau. Galbūt tiesiog man tai įdomu. Nėra taip, kad norėčiau išgelbėti pasaulį. Man tiesiog patinka tobulinti savo įgūdžius. Apie savanorystę „Jaunimo linijoje“ sužinojau studijuodama psichologiją. Labiausiai mane patraukė siūlomi kursai, norėjau išmokti geriau bendrauti su žmonėmis, sužinoti, ką apskritai reikia sakyti, jei žmogus kalba apie savižudybę ar tiesiog dalinasi sunkumais. Be to, savanorystė yra darbo patirtis. Galima sakyti, kad tai tokie labiau egoistiniai motyvai.

- Ar sunku susidoroti su emocijomis, kurios plūsta iš skambinančių žmonių?

- Iš tiesų nedažnai persiimu žmonių emocijomis, bet tokiais atvejais po sunkaus skambučio galima paskambinti „užnugariui“ – kitam savanoriui – ir pasidalinti užplūdusiomis emocijomis, tuo, kas buvo sunku pokalbyje. Prisipažinsiu, man asmeniškai kažkaip nejauku skambinti „užnugariui“, kai tas žmogus tave žino. Yra buvęs tik vienas labai sunkus atvejis, kai tai dariau. Tuo metu nepalengvėjo. Tik kai grįžau namo, išsimiegojau (tai buvo naktinis budėjimas, tad grįžau ryte ir tikrai buvau pervargusi), apsvarsčiau tai, ką pasakė „užnugaris“, nusiraminau. Kas paprastai sakoma tokiais atvejais? Tai, kad nereikia prisiimti atsakomybės, kad iš tiesų skambinančiajam padėjau, nes kalbėjome juk apie valandą, antraip nebūtų tiek ilgai norėjęs kalbėti.

Manau, yra keli svarbūs aspektai, norint susidoroti su tomis emocijomis. Pirma, reikia neįsijausti į skambinančiojo vaidmenį, pažiūrėti iš kiek neutralesnės pozicijos. Taip pat reikia neprisiimti pernelyg didelės atsakomybės – sprendimas gyventi ar ne priklauso skambinančiajam. Taip pat, manau, padeda ir tokie būdai, kurie naudingi tvarkantis su savo paties emocijomis: pasivaikščioti, pasportuoti, paklausyti muzikos, papiešti ar užsiimti kita veikla, padedančia išlieti užplūdusias emocijas. Dar yra atvejų analizių užsiėmimai, per kuriuos galima pasidalinti sunkesniais atvejais, bet jie vyksta du kartus per mėnesį, taigi norint susidoroti su čia ir dabar užplūdusiomis emocijomis jie nebus veiksmingi. Kita vertus, pasitikrinimui, ką darei gerai ir ką reikėtų keisti, jie labai naudingi. Manau, būtent jie mane labiausiai nuramina.

- Ar yra buvę kritinių situacijų, kai reikėjo staigiai rasti labai tikslų žodį, nes nuo jo galėjo daug kas priklausyti?

- Kartais pokalbio metu gali pasirodyti, kad viskas priklausys nuo to, ką dabar pasakysi. Bet iš tiesų nemanau, kad taip yra. Jei vienu sakiniu pasakai kažką ne taip, kitu sakiniu gali tai ištaisyti. Be to, kažin ar koks nors žodis turi tokią maginę galią, kad jį pasakius kas nors ims ir kardinaliai pasikeis. Poveikį turi visas pokalbis, o ne atskiri žodžiai. Be to, greičiausiai padeda labiau ne tai, kad savanoris kalba, o kad klauso, suteikia žmogui galimybę išsipasakoti, išsilieti. Be abejo, kažką pasakyti taip pat svarbu: atspindėti jausmus, normalizuoti situaciją, paskatinti kalbėti, jei reikia – nukreipti pas kitus specialistus.

- Kiek vidutiniškai trunka pokalbis?

- Rekomenduojama, kad pokalbis be savižudybės rizikos turėtų trukti 15-30 minučių. O kai yra savižudybės rizika – tuomet kalbama tiek, kiek reikia. Tačiau žmogus gali padėti ragelį ir nieko nepasakęs. Būna, kad žmogui užtenka ir 3–5 minučių pokalbio, o ilgiausiai pokalbis gali trukti net porą valandų, nors tokios trukmės pokalbiai nelabai rekomenduojami, nebent yra labai aukšta savižudybės rizika. Nuo tokio ilgo pokalbio pavargsta tiek skambinantysis, tiek savanoris. Kita vertus, man pačiai teko kalbėti ir pusantros valandos, kai nebuvo jokios savižudybės rizikos. Tiesiog kartais sunku nutraukti pokalbį, būna, kad žmogus pasakoja daug ir sunku net įsiterpti. Tokiais atvejais reikia mokėti struktūruoti pokalbį, tinkamai apibendrinti.

Budėjimų trukmė yra skirtinga. Paprastai mes budime nuo 2 iki 5 valandų. Dienos metu budėti ilgiau nei 3 valandas sunku, o štai naktį ir 5 valandos nėra sunkios, nes nors per jas būna daugiau rimtų skambučių, apskritai skambina mažiau. Poilsį galime reguliuotis patys. Rekomenduojama per valandą poilsiauti ne daugiau kaip 10 minučių.

- Koks Jūsų pačios santykis su savižudybe?

- Šiemet nusižudė mano promočiutė. Mes su ja nebendravome artimai, gyvenome skirtinguose miestuose. Ji turėjo sveikatos problemų, kentė nežmoniškus skausmus, o gydytojai atsisakė ją gydyti, esą jau per sena, ir taip laikas mirti. Nors sakoma, kad niekas nėra kaltas dėl žmogaus savižudybės, kad susideda daug veiksnių, šiuo atveju aš linkusi kaltinti tik gydytojus, man labai pikta, kad taip būna.

Noriu papasakoti, kaip viską sužinojau. Mama paskambino ir pasakė, kad važiuosime į laidotuves. Man pirmiausiai kilo mintis, kad mirė močiutė, o promočiutės mirtis mane labai nustebino. Nors ji buvo perkopusi per 90 metų, buvo gana stipri, o atrodė ir elgėsi jauniau nei 70-mečiai. Kai mama pranešė, kad promočiutė ne šiaip mirė, o nusižudė, man buvo šokas. Ji buvo ypatingas žmogus, daug visko išgyveno. Kelis kartus buvo patyrusi klinikinę mirtį ir tikėjo gyvenimu po mirties. Manė, kad ten viskas nuostabu, gera. Jau seniai galvojo, kad aname pasaulyje geriau, bet žudytis negalėjo dėl įsitikinimų – baiminosi, kad nusižudžiusi paklius į kažkokį kitokį, ne tą gerąjį, pasaulį ar turės patirti kažkokias kančias. Aš visa tai girdėjau tik iš kitų žmonių pasakojimų, man mažai teko su ja bendrauti tiesiogiai, tačiau visada jaučiau kažkokį ypatingą mūsų ryšį. Labai sutapo mūsų interesai.

- Ar kada nors kilo minčių apie savižudybę Jums pačiai?

- Pirmą kartą apie savižudybę pagalvojau būdama kokių 10-ties metų. Priežastis man buvo aiški jau ir tada – klasiokų patyčios. Kenčiau klasiokų patyčias ketverius metus ir tai man turėjo didžiulę įtaką, kurios iki galo nenusikratau dar ir dabar. Iki tol buvau drąsi, visur besiveržianti dalyvauti mergaitė, o po to tapau bijanti pratarti net žodį, drovi. Po patyčių ilgai bandžiau įveikti bendravimo problemas, bet vis kažkaip nesisekdavo. Galiausiai kažkaip po truputį tarsi savaime jos nyko, nors dar ir dabar negalėčiau pasakyti, kad iki galo su jomis susidorojau.

Dažniausiai apie savižudybę galvodavau būtent dėl bendravimo problemų, taip pat dėl nesėkmių meilės santykiuose ar šiaip gyvenime. Savižudybės rizika skirstoma į tokius lygmenis: mintys, planas ir veiksmai. Mintys kamuodavo dažnai, taip pat pasvarstydavau apie galimus planus. Galima sakyti, jog buvau pasiekusi ir veiksmų lygmenį, tačiau prie tikro savęs žalojimo taip ir nepriėjau. Labai norėjau nusižudyti, bet bijojau. Labiausiai bijojau to, kad netyčia likčiau gyva ir po to kiltų dar daugiau problemų. Bet ir pati mirtis gąsdino, nežinomybė. Kol tikėjau pomirtiniu gyvenimu, gąsdino tokios mintys, kad savižudžiai būna užstrigę šiame pasaulyje iki tol, kol išaušta tikroji jų mirties valanda, arba kad jie būna pasmerkti kančioms.

Iš tiesų net baisu prisiminti tas dienas. Užplūsdavo stiprios emocijos, atrodydavo, lyg kokia migla būtų ant akių užėjusi – nieko daugiau nematydavau be savo problemų. Atrodydavo, kad tai pasaulio pabaiga, kad nėra jokios išeities. Manau, kad dėl tokių savo patirčių galiu geriau suprasti ir kitus žmones, galvojančius apie savižudybę. Tada viskas atrodo tiesiog beviltiška, nors iš tiesų niekada nebūna beviltiškų situacijų. Kaip tame anekdote: netgi jei tave suvalgo, vis tiek yra dvi išeitys.

- Kas padėdavo Jums išsikapstyti iš tų situacijų?

- Išsiverkimas. Miegas. Dabar visada vadovaujuosi posakiu, kad rytas už vakarą protingesnis. Būdavo, kad vakare, naktį verkiu, viskas atrodo vien juoda, o ryte pabudus staiga prašviesėja akyse. Taip pat padėdavo pokalbiai su draugais. Dažniausiai tai būdavo internetiniai draugai, su kuriais susirašinėdavau. Tai iš dalies panašu į anoniminę pagalbą. Tiek, kad tie žmonės žinodavo mano tikrą vardą, būdavo matę nuotraukas. Taigi labai mėgdavau savo problemomis dalintis su kitais. Manau, man tai nemažai padėjo.

Beveik galutinį tašką mano savižudiškoms mintims padėjo vienas įvykis. Tai buvo maždaug prieš dvejus metus – aš suvalgiau paprastųjų musmirių. Negalvokite, kad taip bandžiau nusižudyti, tikrai ne. Paprastoji musmirė nėra mirtina. Valgiau ją todėl, kad ji yra psichoaktyvi, turėtų sukelti haliucinacijas. Norėjau paeksperimentuoti – buvau apie jas pakankamai prisiskaičiusi, pasidomėjusi, pasiklausiusi kitų pasakojimų. Tačiau vietoj laukto poveikio ir haliucinacijų patyriau siaubingą košmarą. Aš apsinuodijau iki sąmonės aptemimo. Kai ji prašviesėdavo, viską prisimindavau kaip sapną, po to vėl suvokimas tempdavo, aš vemdavau – visos šios būsenos ratu sukosi kokias porą valandų. Po šio įvykio supratau, kad iš tiesų myliu gyvenimą, kad turiu rūpintis savimi, turiu tausoti savo kūną. Nuo to laiko apie savižudybę nebuvo nė minties, nors anksčiau tokios mintys mane užklupdavo labai dažnai – porą kartų per mėnesį, o tam tikrais gyvenimo etapais – ir kasdien.

Dingo ir mano noras „viską“ išbandyti savo kailiu. Žinau, kad apie kai kurias psichoaktyvias medžiagas paskleista daug melo, propagandos, kad iš tiesų ne viskas taip blogai, kaip yra skelbiama, todėl norėjau jas išbandyti, net heroiną. Po musmirių supratau, kad nėra būtina išbandyti viską. Nors nereikia pasikliauti tuo, ką sako mokykloje ir kokią propagandą skleidžia politikai ar žiniasklaida, tačiau galima pasikliauti rimtais moksliniais tyrimais bei žmonių, vartojusių tas medžiagas, aprašymais. Po musmirių nusprendžiau vartoti tik tai, kas nekenkia mano sveikatai. Taigi heroino išbandyti nebeketinu. Nevartoju ir alkoholio, kuris, mano manymu, kenkia sveikatai labiau ir sukelia stipresnę priklausomybę nei kai kurios nelegalios medžiagos (apie tai rašo net psichologijos vadovėliuose). Taigi, nuo savižudybės mane galutinai atbaidė susidūrimas su mirtimi. Tiesa, mirtis tada tikrai nebuvo arti (neprireikė net ligoninės), tačiau efektas buvo panašus. Be abejo, niekam nesiūlau to bandyti ir žinau, kad yra žmonių, kurie ne kartą bandė nusižudyti, bet susidūrimas su mirtimi jų neatbaido nuo tolimesnių mėginimų.

Šis interviu parengtas savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“, kurią inicijavo emocinės paramos telefonu ir laiškais tarnyba „Jaunimo linija“, dalis. Kviečiame apsilankyti tinklapyje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėti prie „tylos mažinimo“.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...