captcha

Jūsų klausimas priimtas

Holivudo verti žirgai – auginami ir dresuojami lietuvių bei sužavėję J. Ironsą

Aktoriai-žirgai irgi kartais suserga žvaigždžių liga. Štai Aras, kuris vaidino Tado Blindos žirgą, po filmavimų kine apie paprastus pasijodinėjimus nieko nenori žinoti, pasakoja Petešos žirgyno savininkė Rūta Nemanienė. Ji su vyru ir savo žirgais filmavosi kartu su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Helen Mirren, Danielis Craigas ir Jeremy Ironsas. Pastarasis netgi norėjo įsigyti jų žirgyną.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Aktoriai-žirgai irgi kartais suserga žvaigždžių liga. Štai Aras, kuris vaidino Tado Blindos žirgą, po filmavimų kine apie paprastus pasijodinėjimus nieko nenori žinoti, pasakoja Petešos žirgyno savininkė Rūta Nemanienė. Ji su vyru ir savo žirgais filmavosi kartu su tokiomis kino žvaigždėmis kaip Helen Mirren, Danielis Craigas ir Jeremy Ironsas. Pastarasis netgi norėjo įsigyti jų žirgyną. 

Čia kasdien besitreniruojančio 21-erių Roberto Martinkevičiaus biografijoje jau yra ne viena kino juosta, kurioje jis filmavosi kartu su savo treniruojamais žirgais – po šimtų valandų juodo darbo.

„Turi jausti žirgą kaip pats save. Joji, pavyzdžiui, šuoliais – turi susilieti su arkliu lyg būtumėme vienas kūnas. Labai daug triukų yra, tai reikia mokytis ir mokytis. Yra toks triukas, kurį planuoju ateičiai: šuoliais lėkdamas po arklio pilvu palendi ir iš kitos pusės išlendi, ir ant balno vėl atsisėdi. Čia pats pavojingiausias, nes neišsilaikysi, griūsi, po arklio kanopom atsidursi. [...] Nereikia bijoti, negalima. Jei yra baimė ir bandai daryti, iš karto krenti, retai kada išeina. Neturi būti baimės, nes arklys jaučia baimę, jis tada irgi nervinasi ir nieko neišeina“, – tvirtina Robertas. 

Vaikinas treniruojasi Petešos žirgyne, kurio įkūrėjai ir profesionalūs jojikai – Rūta ir Artūras Nemaniai – jau keliolika metų moko žirgus neįtikėčiausių triukų, kurie nė vienas, pasirodo, nėra laužtas iš piršto.

Anot Rūtos Nemanienės, triukai atėję iš Azijos tautų, iš Kazachstano: „Tai yra vadinamoji džigituotė – anksčiau vyrai turėjo turėti puikų sportinį pasirengimą, ir jis bei karinis pasirengimas turėjo būti kartu su žirgu. Azijos tautose buvo labai daug būtinų pratimų, kuriuos turėjo mokėti kiekvienas karys – jie buvo labai sudėtingi ir visi tarnaujantieji kariuomenėje turėjo tą mokėti“. 

Moters teigimu, kiekvienas pratimas turi savo prasmę. „Pistoletas“ – kai raitelis ištiesia kairę koją į priekį ir pats atsigula, kūnas lieka palei kaklą, o ranka laikosi už balno – buvo daromas tam, kad pasislėptų nuo kulkų arba strėlių, nes iš kitos pusės jis likdavo nematomas. Jeigu ir sužeisdavo, tada krisdavo arklys, raitelis tokiu būdu pasislėpdavo.

Žirgas kristi buvo mokomas tam, kad apgautų priešininką – parodytų, kad raitelis yra nukautas ir žirgas nukautas. Galėjai apsimesti negyvu, o kai tavo priešininkas prijoja – pašokti ir jį nukauti. Antra paskirtis – visi žirgai specialiai buvo mokomi gultis, kad po mūšio išneštų sužeistus karius iš mūšio lauko“, – pasakoja žirgyno savininkė.

Ožka vogdavo popierių

Kaip būtiną kaskadinio žirgo mokymo sąlygą Rūta pamini gyvūno pasitikėjimą žmogumi ir aplinka. Tuomet net siaurais laiptais į trečią aukštą žirgą galima išmokyti užlipti, kaip kad prireikė praėjusią žiemą filmuojant reklamą Latvijoje. Beje, ne tik žirgus šie žmonės dresuoja. Rūtai ne kartą kine teko dirbti su pačiais įvairiausiais gyvūnais.

„Vienas iš tokių filmų buvo  „Pasipriešinimas“, kur buvo tikrai įdomi patirtis, kadangi dailininkas reikalavo „animal wrangler“ – tai yra gyvūnų prižiūrėtojo. Tokia specialybė yra visame pasauly – jeigu yra gyvūnų, tai dirba toks žmogus.

Man buvo paskambinta ir paklausta, ar aš sutikčiau susitikti su prancūzu, nes jam niekas netinka. Iš principo yra problema – Lietuvoje tokios specialybės žmonių nėra. Aš atvažiavau ir tas pokalbis buvo labai įdomus.

Aš jo laukiau dvi valandas, [...] jis atėjo, toks neaukštas, pasižiūrėjo į mane ir klausia: ar galėtum pristatyti šimtą vištų? Aš sakau: kokios spalvos? Jis pažiūrėjo į mane dar įdėmiau, pasiėmė pieštuką ir sako: blue (mėlynų). Sakau: jokių problemų. Ir viskas, jis daugiau manęs nieko neklausė ir nuo to karto pradėjom kartu dirbti. Ten buvo ožka, kuri turėjo dirbti 20 filmavimo pamainų – čia tikrai nemažai. Be abejonės, buvo krūva paukščių – antys, žąsys, vištos, kiškiai. Tokia patirtis – įdomi“, – teigia pašnekovė.

Paklausta, kaip išdresuoti ožką arba antis, R. Nemanienė atsako: „Paprastai. Kiekvienas gyvūnas turi savo savybių. Antys turi bandos instinktą. Jei ančių pulko vadą nukreipi reikiama linkme, visos antys eina iš paskos. O ožką reikia jau išrinkti tokią, kuri būtų gero charakterio ir kuri būtų prisirišusi prie žmonių. Šiaip jau ožkos be galo mėgsta cigaretes, popierių, tai ta ožka visus iškvietimo lapus vogdavo – ateina ir suvalgo, iš aikštelės buvo labai sunku ją išvesti, nes jai patikdavo“.

Anglų kino žvaigždei žirgyno nepardavė

Gyvūnų prižiūrėtojų kine ir kaskadinių žirgų atsiradimo mūsų šalyje istorija ne visai linksma – Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir nutrūkus brangaus jojimo sporto finansavimui, sportininkams jojikams teko ieškoti, kuo užsiimti. Turėjai arba atsisakyti, arba pasilikti su mėgstama veikla, tačiau sportas tapo neberealus, pamena Rūta, beje, savo vyrą kadaise sutikusi būtent jojimo treniruotėje.

Nemaniai liko su žirgais, tačiau pradėjo atidžiai stebėti, ką šioje srityje veikia Vakarų šalys. Šeima pardavė butą mieste, įsigijo apleistą Petešos dvaro buvusį gyvulininkystės kompleksą ir ėmėsi vadinamojo vesterno sporto – absoliučiai kitokio nei iki tol tuometinėje Tarybų Sąjungoje praktikuotas dailusis jojimas, konkūrai ir lenktynės.

„Buvo daug ieškojimų, daug pasikeitimų. Mes iš pradžių kine pradėjom dirbti su trakėnų veislės žirgais, kurie kinui visai netinka. Jie yra per „karšti“, jie yra veisti kitais tikslais. Dabar pagrindiniai žirgai, su kuriais dirbame, – mišrūnai“, – sako pašnekovė.  

Pirmasis Nemanių filmas, kuriame juodu dubliavo aktorius, – Lietuvoje statytas „Robinas Hudas“. Toliau – „Atila“, kuri, kaip sako Rūta, yra visų laikų didžiausia juosta su žirgais, filmuota Lietuvoje. Dar vėliau sekė „Elžbieta I“  ir gausybė kitų filmų – buvo metas, kai Nemaniai ir jų  treniruoti augintiniai per metus dalyvaudavo statant 3–4 kino juostas, tad ir aktorių, su kuriais dirbo, sąrašas – įspūdingas: Jeremy Ironsas, Helen Mirren, Danielis Craigas ir kitos kino įžymybės.

„J. Ironsas turi savo penkis žirgus – bent tuo metu, kai čia buvo, turėjo. Jis ateidavo sekmadieniais joti. Buvo vienas momentas, kurį iki šiol atsimenu – pliaupė didžiausias lietus, jis išjojo. Mes sustojom ir laukėm, kada jie su drauge sugrįš. Jie iš tikrųjų grįžo, bet tik tam, kad pasakytų, jog draugei nepatogios kelnės ir ji nori jas persimauti. Sakom: gal palaukit, kol praeis lietus? Ne, ne, sako, mes neištirpsim ir josim toliau. Bet tai nebuvo lietutis, ten buvo iš tikrųjų didžiulė liūtis.

D. Craigas dažnai apsilankydavo [žirgyne] ir jodavo su savo tuometine drauge. Jie atvažiuodavo ir jodinėdavo, tikrai jokio įnoringumo. Labai imlus mokymui D. Craigas buvo. Tokio lygio žvaigždė tikrai klausėsi visko, ką jam pasakai, ir praktiškai iš pirmo karto jam pasisekdavo“, – prisimena R. Nemanienė.

Susižavėjęs lietuvių žirgais, J. Ironsas net norėjo įsigyti Nemanių žirgyną, tačiau šie nepardavė. Šiandien atsakymas  garsiam aktoriui galbūt būtų kitoks, išduoda Rūta, tačiau tuo metu net minties perleisti žirgyną su brangiais augintiniais nekilo.

Žirgą šertų dešrelėmis

Rūta pamini paskutinį darbą kine, kur jos dukra dubliavo pagrindines aktores, Robertas atliko sudėtingus kaskadinius triukus – tai Rusijoje ir Čekijoje statyti „Trys muškietininkai“, kurių premjera dar tik numatoma lapkritį. Rusai, neslepia pašnekovė, reiklūs ir žino, ko nori, tuo labiau kad šioje juostoje vaidino visas Rusijos kino žvaigždžių elitas.

„Galiu drąsiai pasakyti, kad tokios įnoringos žvaigždės kaip Makarovas nebuvau sutikusi. Jis kategoriškai atsisakė sėsti ant žirgų, į treniruotes neateidavo, o jam buvo skirtas Partoso vaidmuo, kur nori nenori nors retkarčiais turėjo atsisėsti ant žirgo bent dviem planams. Ir buvo toks momentas, kad labai atitiko vienas žirgas jo poreikius. Tas žirgas buvo ramus, lėtas, toks pat kaip Makarovas. Ir kai jis būdavo aikštelėj, duodavo cukriuko, duonos gabaliuką, po to truputį pradėjo vedžioti tą žirgą ir baigėsi tuo, kad jis pasakė: aš pasiimčiau jį į Maskvą, bet šersiu – dešrelėmis“, – pasakoja Rūta.

Po „Tado Blindos“ filmavimų žirgas išpuiko

Iš ilgametės patirties Rūta žino – jei atsiranda pasitikėjimas žirgu, kiekvienas aktorius gali nugalėti savo baimę ir puikiai joti. Makarovo istorija baigėsi tuo, kad jis pats filmavosi jodamas ir gana dideliu greičiu.  Beje, patys žirgai, tvirtina jojimo trenerė, puikiausiai jaučia, ar vaidins jie, ar ne. Netgi išgelbėtas iš skerdyklos Aras, vėliau tapęs pagrindinio herojaus žirgu lietuvių kurtame filme „Tadas Blinda. Pradžia“.

„Čekijoje Aras – Tado Blindos žirgas – savaitę ar 10 dienų turėjo poilsio, mes jo neėmėm į filmavimus ir vieną dieną mums reikėjo žirgus pakeisti. Buvo šuolis, kur Robertas iš aukštai šoko ant žirgo su špaga ir buvo labai daug dublių: iš pradžių vienoje vietoje, paskui – kitoje, ir vienam žirgui jau buvo per sunku. Mes atsivežėm Arą, kuris 10 dienų stovėjo visiškai nedirbdamas, tai žinokit, jis stovėjo, kentėjo, net nepajudėjo, jis tiek stengėsi, kad mes jį kitą kartą vėl pasiimtume filmuotis.

Jeigu yra pasijodinėjimas, tai Aras nemėgsta to dalyko, jis jaučia, kad dabar žmonės tik pasijodinės, o kai žmonės filmuojasi, tai jau yra kitas dalykas. Tada jis labai laimingas, jis pozuoja prieš kamerą. Po „Tado Blindos“ jis išpuiko, jis pradėjo dar daugiau „kalbėti“, jis praktiškai nenutildavo ir mes du mėnesius negalėjome duoti to žirgo nė vienam žmogui atsisėsti, nes jis jų paprasčiausiai nenešdavo, nors nieko kito, išskyrus tai, kad jis filmavosi ir buvo pagrindinis žirgas, nebuvo atsitikę“, – pasakoja Rūta.

Visame pasaulyje triukai su žirgais yra vieni brangiausių, geriau apmokami net už triukus su automobiliais, šiek tiek kino virtuvės atskleidžia gyvūnus kino aikštelėje meistriškai valdanti lietuvė. Ir vis dėlto kaskadininkai bei žirgų treneriai ryžtasi naujam iššūkiui – Lietuvoje rengti gyvus pasirodymus su žirgais be kamanų, valdomais tik raitelio kūno svoriu, pusiausvyra, balsu. Reikia bandyti save visose srityse, sako Petešos dvaro žirgininkai, naujomis idėjomis vėlgi intriguojantys ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žirgų gerbėjus.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...