captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar žinote, kur rudenį lyja gilėmis?

Ša­lia Vil­niaus yra tiek daug na­tū­ra­lios gam­tos, kad pa­vy­dė­ti ga­li ne vie­na Eu­ro­pos sos­ti­nė. Šį­kart no­ri­me pri­sta­ty­ti Ne­ries re­gio­ni­nį par­ką, ku­rio gra­žiau­sius ob­jek­tus per sa­vait­ga­lio iš­vy­ką ga­li­ma ap­žiū­rė­ti vaikš­čio­jant ro­dyk­lė­mis ir in­for­ma­ci­niais sten­dais pa­žy­mė­tais ta­kais. Ti­kra at­gai­va tiems, kam at­os­to­gos jau pa­si­bai­gu­sios ar­ba dar to­li iki jų, rašo „Lietuvos žinios“.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Ša­lia Vil­niaus yra tiek daug na­tū­ra­lios gam­tos, kad pa­vy­dė­ti ga­li ne vie­na Eu­ro­pos sos­ti­nė. Šį­kart no­ri­me pri­sta­ty­ti Ne­ries re­gio­ni­nį par­ką, ku­rio gra­žiau­sius ob­jek­tus per sa­vait­ga­lio iš­vy­ką ga­li­ma ap­žiū­rė­ti vaikš­čio­jant ro­dyk­lė­mis ir in­for­ma­ci­niais sten­dais pa­žy­mė­tais ta­kais. Ti­kra at­gai­va tiems, kam at­os­to­gos jau pa­si­bai­gu­sios ar­ba dar to­li iki jų, rašo „Lietuvos žinios“.

Ker­na­vės kryp­ti­mi va­žiuo­ja­me į Dūkš­tas. Ne­tu­rin­tie­ji au­to­mo­bi­lio pa­to­giai ga­li nu­vyk­ti au­to­bu­su. Ne­ries re­gio­ni­nio par­ko sve­tai­nė­je Ne­ries­par­kas.lt pa­teik­ti ke­lei­vi­nio trans­por­to tvar­ka­raš­čiai, tad pla­nuo­ti ke­lio­nės die­ną vi­sai pa­pras­ta. Par­ke yra pen­ki pa­žin­ti­niai marš­ru­tai (ke­tu­ri pės­čių­jų, vie­nas - au­to­mo­bi­lių). Ne­ries re­gio­ni­nis par­kas iš­si­dės­tęs tu­ris­tams la­bai pa­trauk­lia­me, ge­rais kraš­to ke­liais su­jung­ta­me tri­kam­py­je Vil­nius–T­ra­kai–­Ker­na­vė. 

Tarp sostinių

Ne­ris, iš­trū­ku­si iš be­to­ni­nių Vil­niaus kran­ti­nių ir pra­dė­ju­si vin­giuo­ti Ker­na­vės link, ne­at­pa­žįs­ta­mai kei­čia­si. Mies­to gy­ven­to­jams tai leng­vai pa­sie­kia­mi na­tū­ra­lios gam­tos plo­tai, ten ti­krai yra kur akis pa­ga­ny­ti.

Upė, nu­te­kė­ju­si vos ke­le­tą ki­lo­me­trų už Gri­giš­kių, pa­ten­ka į le­dy­nų su­klos­ty­tų kal­vų tar­pek­lį. Nuo čia, pa­čia­me gra­žiau­sia­me Ne­ries ruo­že, be­veik iki pat Ker­na­vės, 1992 me­tais yra įsteig­tas Ne­ries re­gio­ni­nis par­kas. O 2009 me­tais Dūkš­to­se ati­da­ry­to nau­jo mo­der­naus par­ko in­for­ma­ci­nio lan­ky­to­jų cen­tro dar­buo­to­jai pa­tei­kia ne­mo­ka­mos in­for­ma­ci­jos apie lan­ky­ti­nus ob­jek­tus, duo­da že­mė­la­piu­kų, lanks­ti­nu­kų ir pa­ly­di į gam­tą. Ke­liau­to­jams te­rei­kia elg­tis at­sa­kin­gai ir ne­sa­va­va­liau­ti. In­for­ma­ci­jos sten­dai pri­me­na, kad uni­ka­lus upės slė­nio kraš­to­vaiz­dis, jo aug­me­ni­ja ir gy­vū­ni­ja yra sau­go­mi vals­ty­bės.

Pa­sak par­ko gi­do Sau­liaus Pu­pi­nin­ko, ti­kras ste­buk­las, kad vi­siš­kai ne­to­li Vil­niaus ga­li­ma džiaug­tis na­tū­ra­lia gam­ta, at­odan­go­mis, gė­rė­tis ne­ap­sa­ko­mo gro­žio vaiz­dais, at­si­ve­rian­čiais nuo aukš­tų Ne­ries kran­tų, pi­lia­kal­nių. Šis sa­vi­tas kraš­to­vaiz­dis for­ma­vo­si tūks­tant­me­čius, slen­kan­tys le­dy­nai su­kū­rė įspū­din­gas kal­vas, Ne­ries ir jos in­ta­kų va­gas, ku­rios sa­vo pir­mykš­tį vaiz­dą iš­lai­kė iki mū­sų die­nų. Iš­skir­ti­nė par­ko pa­dė­tis – tarp dvie­jų Lie­tu­vos sos­ti­nių – se­no­sios Ker­na­vės ir Vil­niaus – le­mia kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų gau­są. Pa­lei upės kran­tus stūk­san­tys aukš­ti pi­lia­kal­niai, al­ka­kal­niai, šim­ta­me­čiai ąžuo­lai, se­no­vės gy­ven­vie­tės ir gau­sy­bė pil­ka­py­nų me­na pro­tė­vių lai­kus, jų gy­ven­se­ną, pa­pro­čius, ti­kė­ji­mą. Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­ri­mo­si lai­ko­tar­piu šios že­mės bu­vo lie­tu­vių že­mių vie­ni­ji­mo­si cen­tru ir be­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos vals­ty­bės bran­duo­liu. Ne­ries re­gio­ni­nia­me par­ke yra net aš­tuo­ni pi­lia­kal­niai. 

Su­si­pa­žin­ti su par­ku S. Pu­pi­nin­kas siū­lo pra­dė­ti nuo Dūkš­tos pa­žin­ti­nio ta­ko, nes Dūkš­tos slė­nis – par­ko šir­dis. Marš­ru­tas drie­kia­si 5 ki­lo­me­trus, jis pra­si­de­da už Dūkš­tų Ker­na­vės link pa­va­žia­vus vos 2,5 ki­lo­me­tro. De­ši­nė­je - di­džiau­sias Lie­tu­vo­je iš­li­kęs na­tū­ra­lus ąžuo­ly­nas, kai­rė­je – Dūkš­tos pa­žin­ti­nio ta­ko pra­džia. No­rint nu­ei­ti jį vi­są Dūkš­tos upe­lį teks kirs­ti du kar­tus. Ša­lia Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­nio yra til­tas, o ties Kar­ma­zi­nų at­odan­ga til­to nė­ra. Ta­čiau va­sa­rą, pa­sak S. Pu­pi­nin­ko, upe­lį leng­va perb­ris­ti. Pa­va­sa­rį, kai van­duo pa­ky­la, Dūkš­ta tam­pa šniokš­čian­čia kal­nų upe. Ta­da ja sku­ba pa­si­džiaug­ti eks­tre­ma­laus van­dens spor­to mė­gė­jai - čia kas­met or­ga­ni­zuo­ja­mos van­dens sla­lo­mo var­žy­bos. Šie­met jo­se bu­vo net 80 da­ly­vių: grei­čiau­siai at­kar­pą nu­plau­kė per 8 mi­nu­tes, o il­giau­siai vi­sur kliū­da­mi plau­kė 3 va­lan­das.

„Iš­skir­ti­niai ob­jek­tai ties šiuo ta­ku – Bra­de­liš­kių ir Bui­vy­dų pi­lia­kal­niai. Jie la­bai gra­žūs, su­tvar­ky­ti, juos net va­di­na­me ma­žą­ja Ker­na­ve, – sa­kė S. Pu­pi­nin­kas. – Be­je, kai bu­vo iš­kirs­ti me­džiai Bui­vy­dų pi­lia­kal­nio šlai­tuo­se, jis at­si­vė­rė net nuo Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­nio. Anks­čiau čia vie­šė­da­mi žmo­nės jo ne­ma­ty­da­vo, tad da­bar ge­ro­kai nu­stem­ba iš­vy­dę vi­sai ki­to­kį vaiz­dą.“

Ties Bra­de­liš­kių pi­lia­kal­niu Dūkš­tos šlai­te yra at­si­vė­ru­si gra­ži at­odan­ga. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, ji su­si­for­ma­vo ga­na ne­se­niai ir ga­nė­ti­nai sim­bo­liš­kai. „Griū­vant so­vie­ti­nei sant­var­kai Dūkš­ta iš­si­lais­vi­no ties so­viet­me­čiu sta­ty­ta užt­van­ka. Van­dens bu­vo su­si­kau­pę tiek daug, kad užt­van­ką iš­ver­tė, o srau­ni tėk­mė nu­grau­žė da­lį šlai­to, – aiš­ki­no gam­ti­nin­kas. – Bu­vo nu­plau­tas ir ša­lia upės į ma­lū­ną ve­dan­tis ke­lias. Se­no­lis ąžuo­las at­si­dū­rė ant skar­džio kraš­to. Ka­dan­gi šlai­tą upė kas­met nu­grau­žia po ke­le­tą cen­ti­me­trų, spė­ja­ma, kad ąžuo­las čia sto­vės tik ke­le­tą me­tų.“ Pa­sak gi­do, užt­van­kos, truk­dan­čios čia veis­tis la­ši­ši­nėms žu­vims, nie­kas ne­ats­ta­ti­nės. Dūkš­tai bus leis­ta tvar­ky­tis, kaip ji pa­ti no­rės. 

Kur ru­de­nį gi­lė­mis lyja

Ro­dy­da­mas Dūkš­tų ąžuo­ly­ną gam­ti­nin­kas pats ste­bė­jo­si, kaip jis čia iš­li­ko, kai daug kur Lie­tu­vo­je ąžuo­ly­nai bu­vo iš­kirs­ti. „Ma­tyt, ti­krai iš­skir­ti­nė vie­ta čia bu­vo, ir nie­kam ran­ka ne­ki­lo jį su­nai­kin­ti, – svars­tė jis. – 302 ha plo­to Dūkš­tų ąžuo­ly­nas yra ne tik iš­li­kęs di­džiau­sias na­tū­ra­lus Lie­tu­vo­je, bet ir vie­nas se­niau­sių. Ąžuo­lams po ke­lis šim­tus me­tų.“ Ver­tin­giau­sio­je ąžuo­ly­no da­ly­je įsteig­tas gam­tos re­zer­va­tas. Da­li­mi ąžuo­lų gi­rios vin­giuo­ja me­di­nis, pri­tai­ky­tas ir ne­įga­lie­siems, pu­san­tro ki­lo­me­tro ta­kas. Tad ga­li­ma žval­gy­tis ir įsi­vaiz­duo­ti, kaip ki­ta­dos ga­lė­jo at­ro­dy­ti ąžuo­lų gi­rios. Pa­sak S. Pu­pi­nin­ko, šis miš­kas įvai­riais me­tų lai­kais vis ki­toks. „Kol nė­ra la­pų, ąžuo­ly­nas bū­na tar­si per­re­gi­mas, o že­mė bal­tuo­ja nuo pra­žy­du­sių plu­kių. Va­sa­rą, me­džiams su­ža­lia­vus, gi­ria sa­vo­tiš­kai už­si­ve­ria. Ru­de­nį vėl mai­no spal­vas, gi­lė­mis ly­ja ant ta­ko, – in­tri­ga­vo gam­ti­nin­kas. – Pa­sa­ko­ja­ma, kad dar iki 1950 me­tų ap­lin­ki­nių kai­mų žmo­nės ąžuo­ly­ne ga­ny­da­vo kar­ves, tad krū­my­nai ne­su­ve­šė­da­vo, ir gi­ria bu­vo ga­na švie­si. Vė­liau ga­ny­ti užd­raus­ta, miš­kas su­žė­lė. Iš gi­lių iš­dy­gu­siems ąžuo­liu­kams trūks­ta švie­sos ir jie ne­au­ga.“

Gam­ti­nin­kai, iš­va­lę ša­bakš­ty­nus, iš­kir­tę men­ka­ver­čius krū­my­nus ap­link se­nus ąžuo­lus, lei­džia na­tū­ra­liai iš gi­lių aug­ti me­de­liams. Ūg­te­lė­ję ap­gau­bia­mi ap­sau­gi­niais tink­le­liais, kad ąžuo­liu­kų ne­iš­min­dy­tų ir ne­nug­rauž­tų žvė­rys.

Ąžuo­ly­ne yra ak­muo su iki šiol ne­nus­ta­ty­tais ke­tu­riais sim­bo­liais. „Eg­zis­tuo­ja dvi teo­ri­jos. Vie­ni sa­ko, kad čia už­ra­šė dau­giau nei prieš šim­tą me­tų iš Ru­si­jos glū­du­mos at­kel­ti sla­vai. Spė­ja­ma, kad ženk­lai se­ną­ja ru­sų kal­ba reiš­kė val­dų ri­bas, – dės­tė S. Pu­pi­nin­kas. – Ki­ta teo­ri­ja ban­do įro­dy­ti, kad tai se­no­jo bal­tų ti­kė­ji­mo ru­nos, ku­rioms ga­li bū­ti apie 600 me­tų. Ži­nau, jog nu­fo­tog­ra­fuo­tas ak­muo su raš­me­ni­mis bu­vo siųs­tas dau­ge­liui pa­sau­lio moks­li­nin­kų, kad pa­tvir­tin­tų šią hi­po­te­zę. Vie­ni at­sa­kė, jog tai ru­nos, ki­ti to ne­pat­vir­ti­no.“ 

Trys „jei­gu“

Prie Dūkš­tos gam­ti­nin­kai sau­go pie­vą, ku­rio­je gy­ve­na ypa­tin­gas dru­ge­lis – gen­ci­jo­ni­nis mels­vys. Kaip pa­sa­ko­jo S. Pu­pi­nin­kas, mels­vus dru­ge­lius daug kur ga­li­ma iš­vys­ti, ta­čiau jų yra ne vie­na rū­šis, ir ne­spe­cia­lis­tui su­nku pa­sa­ky­ti, ar čia bū­tent ta re­te­ny­bė. Gen­ci­jo­ni­nis mels­vys iš­sis­ki­ria tuo, kad bal­tus kiau­ši­nė­lius de­da tik ant mels­vo­jo gen­ci­jo­no, įra­šy­to į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą. No­rint pra­tęs­ti gi­mi­nę dru­ge­liams rei­kia ne tik su­si­ras­ti re­tai kur au­gan­tį šį au­ga­lą, bet dar bū­ti­na, kad iš­si­ri­tu­sį vikš­rą na­mo į po­že­mi­nius skruz­dė­ly­no ur­vus žie­mai par­si­neš­tų tam ti­kros rū­šies skruz­dės. Ne­bus rei­kia­mo au­ga­lo ar skruz­džių – gy­vy­bės cik­las nu­trūks. „Lie­pos mė­ne­sį po virš pie­vų plaz­dan­čių dru­ge­lių tuo­ktu­vių jie ieš­ko to vie­nin­te­lio au­ga­lo. Ir su­nku pa­sa­ky­ti, ko­dėl bū­tent jo, – svars­tė S. Pu­pi­nin­kas. – Iš­si­ri­tę vikš­rai pri­sig­rau­žia mė­sin­gų mels­vo­jo gen­ci­jo­no la­pų, po­rą sa­vai­čių pa­gy­ve­na ža­lu­mo­je, o pa­skui plo­na tar­si vo­ra­tink­lis gi­ja nu­si­lei­džia ant že­mės. Ta­da at­ei­na svar­biau­sias jo gy­ve­ni­me mo­men­tas – jį tu­ri ras­ti ir­gi ga­na re­tos skruz­dės – ru­do­sios mir­mi­kos. Jei ne­ras, vikš­ras žus, jei ras ki­tos rū­šies skruz­dės, jį su­val­gys. Tik kai prie jo pri­ar­tė­ja ru­do­sios mir­mi­kos, vikš­ras iš­ski­ria sal­dų skys­čio la­šą. Skruz­dės ap­są­la ir aik­te­li: „Ko­dėl šis mū­sų vai­kas vo­lio­ja­si lau­ke!“ Pa­sii­ma ir ne­ša­si na­mo. De­šimt mė­ne­sių juo rū­pi­na­si kaip sa­vo vai­ku, mai­ti­na, pri­žiū­ri. Kai kas to­kią ap­ga­vys­tę ly­gi­na su ge­gu­žiu­ko el­ge­siu. Taip, vikš­ras iš tie­sų skruz­des ap­gau­na. Iki pa­va­sa­rio vikš­ras tam­pa lė­liu­ke, o iš­si­ri­tęs dru­ge­lis pa­va­sa­rį mels­vais spar­ne­liais iš­plas­no­ja iš skruz­dė­ly­no po­že­mių. Skuos­ti rei­kia kuo grei­čiau, nes sal­daus skys­čio jau ne­ga­mi­nan­tį dru­ge­lį ap­gau­tos skruz­dės su­ės­tų.“ Ir vėl pra­si­de­da nau­jas gy­vy­bės cik­las. Iš­gir­dus šią is­to­ri­ją ran­ka ne­ky­la skin­ti gė­lių pie­vo­je – gal ji vie­nin­te­lė kam nors ir bū­ti­na. Gam­ti­nin­kų rū­pes­tis, kad pie­vos ne­už­žel­tų krū­mais, ša­bakš­ty­nais, ir re­tie­ji au­ga­lai ne­iš­nyk­tų.

S. Pu­pi­nin­kas apie šį dru­ge­lį sa­ko, kad jo gy­ve­ni­me yra trys „jei­gu“: „Jis gy­ve­na, jei­gu pie­vo­je yra tin­ka­mas au­ga­las, jei­gu jį ran­da rei­kia­mos skruz­dės ir jei­gu jam pa­skui pa­vyks­ta sėk­min­gai iš skruz­dė­ly­no pa­bėg­ti.“

Lie­tu­vo­je ži­no­mos tik ke­tu­rios vie­tos, kur au­ga mels­vie­ji gen­ci­jo­nai. S. Pu­pi­nin­ko tei­gi­mu, dvi pie­vos yra prie Dūkš­tos, šlai­tas par­ke prie Ne­ries ir dar vie­na pie­va ne­to­li Jur­bar­ko. 

Ne­pa­kaks savaitgalio

Par­ke yra daug nuo­sta­bių gam­tos kam­pe­lių, ir vi­sus iš­vaikš­čio­ti ti­krai ne­pa­kaks vie­no sa­vait­ga­lio. Pa­vyz­džiui, pa­lei Ne­rį vin­giuo­ja Kar­ma­zi­nų pa­žin­ti­nis ta­kas, ša­lia jo – Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nis ir ne­se­niai su­tvar­ky­tas di­džiau­sias Vil­niaus apy­lin­kė­se pil­ka­py­nas. Di­džiau­sią Ne­ries me­ta­mą 18 km Vel­nia­kam­pio kil­pą ge­riau­sia iš­ma­tuo­ti va­žiuo­jant dvi­ra­čiu jos vi­di­ne da­li­mi. Pės­čio­mis žy­gis truk­tų vi­są die­ną.

Pi­nyk­los šal­ti­nis par­ko miš­kuo­se (be­je, jie uži­ma 90 proc. par­ko) yra la­bai šva­rus ir skaid­rus. At­li­kus ty­ri­mus pa­aiš­kė­jo, kad ko­ky­bės par­ame­trai yra kur kas aukš­tes­ni už įpras­ti­nes ge­ria­ma­jam van­de­niui tai­ko­mas nor­mas.

Nuo Dūkš­tų Ker­na­vės link pa­va­žia­vus 6 km, nuo Ne­ries skar­džio ties ka­vi­ne „Pu­šy­nė­lis“ at­si­ve­rian­tis vaiz­das yra pats įspū­din­giau­sias vi­sa­me par­ke. Tai Verk­šio­nių re­gyk­la.

Į Ne­ries re­gio­ni­nį par­ką ver­ta už­suk­ti ir iš ki­tos pu­sės. Va­žiuo­jant au­to­ma­gis­tra­le Vil­nius – Kau­nas už Gri­giš­kių rei­kia ieš­ko­ti nuo­ro­dos į Stir­nius. Čia vin­giuo­ja Sai­dės pa­žin­ti­nis ta­kas. Se­nų ąžuo­lų pa­unks­nė­je ga­na gi­lia­me slė­ny­je šniokš­čian­ti Sai­dė pri­me­na kal­nų upokš­nį. Sku­bė­da­ma į Ne­rį ir į sa­vo va­gą su­ri­de­nu­si krū­vas ak­me­nų, iš­ver­tu­si pa­kran­tės me­džių Sai­dė čia su­ku­ria ma­giš­ką trau­ką. Nuo­tai­kai at­spal­vių su­tei­kia ir sa­ma­no­ti pa­go­niš­ką švent­vie­tę liu­di­jan­tys ak­me­nys, ir ša­lia stūk­san­tis Stir­nių pi­lia­kal­nis. Kiek ma­žai esa­me iš­vaikš­čio­ję ša­lia sos­ti­nės esan­čių gra­žių vie­tų, by­lo­ja fak­tas, kad šis pi­lia­kal­nis bu­vo at­ras­tas tik 1995 me­tais. Jį at­si­tik­ti­nai ap­ti­ko gam­ti­nin­kas Ri­čar­das Kaz­laus­kas, tuo me­tu gy­dy­da­ma­sis ša­lia esan­čio­je, o da­bar jau su­griu­vu­sio­je, sa­na­to­ri­jo­je ir vaikš­ti­nė­da­mas po apy­lin­kes.

Šaltinis www.lzinios.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...