captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Navakas: mums reikia šiek tiek tuštybės, kad atskiestume savo reikšmę

Žmonijos mažųjų visada buvo daugiau. Jie kuriasi tokį pasaulį, kuriame visą gyvenimą būtų galima pragyventi iš esmės netarus nė sakinio: galvojant kažkieno mintis, dėvint kažkieno įpirštus drabužius, veikiant nelabai svarbius dalykus ir mirštant nesuvokus, kad negyveno. Taip teigia rašytojas Kęstutis Navakas.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Žmonijos mažųjų visada buvo daugiau. Jie kuriasi tokį pasaulį, kuriame visą gyvenimą būtų galima pragyventi iš esmės netarus nė sakinio: galvojant kažkieno mintis, dėvint kažkieno įpirštus drabužius, veikiant nelabai svarbius dalykus ir mirštant nesuvokus, kad negyveno. Taip teigia rašytojas Kęstutis Navakas.

Tuo metu architektas Audrys Karalius pastebi, jog vartojimo aistra yra taip apėmus pasaulį, kad daugelis žmonių net neatkreipia dėmesio į tai, kaip su prikrautais vežimėliais atrodo akropolių veidrodžiuose. Lietuvos religija, sako jis, yra ne krepšinis, o prekyba. „Jokios krepšinio rungtynės nesutraukia keliasdešimt tūkstančių žiūrovų, ką visiškai nesunkiai galima pastebėti kuriame nors iš didžiųjų prekybos centrų“, – teigia architektas.

Terminas „tuštybės mugė“ atkeliavo iš XIX a. parašyto Williamo Thackeray`aus kūrinio „Tuštybės mugė: novelė be herojaus“. Joje satyriškai vaizduojama to meto Anglijos visuomenė, analizuojama tamsioji ir tuščioji žmogaus prigimties pusė. Kiek tos tuštybės greta yra mūsų amžiuje ir kokia ji?

– Kiek rašytojo W. Thackeray`aus aprašytos „tuštybės mugės“ pastebite šiandien? 

K. Navakas: Įdomu, kad šiuolaikinė visuomenė prisitaikė iš klasikos atėjusį pavadinimą savo reikmėms ir dabar taip vadinasi vienas iš pagrindinių spalvotų moteriškų žurnalų. Tai šiek tiek autoironiškas požiūris į mus supančią tuštybę. Tačiau aš jos nevadinčiau tokia tamsiąja žmogaus puse, nes negalima visą laiką gyventi galvojant apie prasmę, vertybes ir jų hierarchiją, orientuojantis vien į auštuosius tonus.

Gali būti šiek tiek ir tos tuštybės, kad atskiestume visą mūsų reikšmę arba susireikšminimą. Žinoma, tai lemia visiškai kitokio pobūdžio susireikšminimą. Tada jau nustoji būti, kas esi, ir tampi tuo, ką dėvi, kur apsiperki, tavo vidinę esmę pradeda atstoti prekių ženklai. Tokias mintis ir kelia pavadinimas „tuštybės mugė“. Jeigu W. Thackeray`us dabar būtų gyvas, nežinau, ar jis nesistebėtų matydamas, kokias forma įgavo jo kadaise aprašyta visuomenės dalis.

– Paminėjote aukštąsias vertybes. Kur yra riba tarp tuštybės ir aukštųjų vertybių?

K. Navakas: Žmogui, kuris apie tuos dalykus yra mąstęs, iš karto yra aišku arba labai sunku tą ribą nubrėžti. Visada yra dalykų, kurie ribas peržengia ar į vieną, ar į kitą pusę. Manyčiau, kad viskas, ką kuria žmogus, turi tam tikrą vertę. Kažkur, žinoma, yra riba, aukščiausius pasiekimus arba tuos dalykus, kurie žmogui „likimiškai“ svarbūs skirianti nuo vienadienių, gal ir tuštesnių dalykų.

Tačiau nepriversime visų gyventi vien tais idealais, kuriais gyveno, tarkim, Johannas Sebastianas Bachas ar kiti žmonijos didieji. Žmonijos mažųjų visada buvo daugiau. Ir jie kuriasi sau tokį pasaulį, kur jiems būtų jauku, kur jie galėtų pragyventi visą gyvenimą iš esmės neištarę nė vieno savo sakinio. Jie nugyvena visą gyvenimą galvodami kažkieno mintis, dėvėdami kažkieno įpirštus drabužius, veikdami kažkokius jiems ne taip jau ir svarbius dalykus ir miršta nesuvokę, kad jie tarsi ir negyveno.

Rasime tokių, kurie jau pradėjo galvoti, kas aš esu, ko aš vertas, kaip man surasti savo vidinių resursų, kurių dar nesu radęs, bet tai nereiškia, kad tik mąstantys žmonės turi teisę gyvuoti, gerai gyventi ir jaukiai jaustis. Prašom – tegul gyvena, tegul šypsosi mažieji žmonės.

– Jūs taip gražiai įvardijote – didieji žmonės, mažieji žmonės.

K. Navakas: Čia mane galima apkaltinti lygių galimybių pažeidimu. Jeigu visus sustatytume prie sienos, jie visi būtų vienodo ūgio, o kartais mažieji žmonės net atrodytų geriau, nes būtų geriau apsirengę, turėtų mažiau problemų, todėl, žinoma, ir mažiau raukšlių veide. Tie veidai būtų labiau viskuo patenkinti, nes, kuo tu giliau brendi į save, tuo daugiau surandi dalykų, kurių niekada neišmąstysi iki galo, niekada iki galo nesuvoksi.

Suvokti dalykai gimdo kitus dalykus, kuriuos nori suvokti, suprasti, todėl visą laiką po tą gyvenimą ir knaisiojiesi nerasdamas ramybės. Kita vertus, tu turi kažkokį aukštąjį matmenį, kuris visa tai atperka. Tavo pasaulis neapsiriboja vien tuo, kas matoma aplink, tarkim, penkių metrų spinduliu.

– Sakoma, kad grožis yra stebinčiojo akyse.

K. Navakas: Be abejo. Ir prasmė yra stebinčiojo akyse. Jeigu tavo paties vidiniame pasaulyje nėra prasmės, tu jos nesuvoksi ir nepamatysi. Praktiškai kiekvienas žmogus yra pasaulis, o kokio gylio pasaulis yra tas žmogus, taip, remdamasis tuo, ką kažkada patyrė, suprato, jis suvoks ir aplinkinį pasaulį. Arba, atvirkščiai, to, ko niekada nepatyrė, jis nesuvoks, nors tie dalykai jam prieš pat nosį atsistotų.

Taigi pažinti pasaulį mes galime tik pažindami save, gilindamiesi į save. Kuo gilesni mes patys, tuo daugiau pasaulio į mus telpa. Kuo gražesni mes patys, tuo gražesnis mūsų pasaulis, tuo mums geriau gyventi. Todėl būkime gražūs.

– Jei, gilindamasis į save, atrandi tuštybės, ką su ja daryti? Pokalbio pradžioje minėjote, kad tai nėra blogai ir netrukdo gyventi, o tam tikromis sąlygomis su tuštybe gyventi netgi lengviau.

K. Navakas: Jeigu atrastą tuštybę imsime visaip puoselėti, bijau, kad ji išsikeros ir užgoš visus kitus augalus. Žmogus turi tuštybės – tiesiog reikia ramiai į tai žiūrėti, pripažinti ir kažkaip susigyventi. Man atrodo, jeigu tau tai nėra svarbiausia, tegu ji ten būna. Jeigu žmonės būtų gaminami kokioje Vokietijos ar Japonijos gamykloje, be abejo, visi būtų tobuli, nebūtų tokių sudėtinių dalių, kaip tuštybė ar klasta ar viso to, ko nenorime savyje pastebėti.

Tačiau žmogus yra gyvas organizmas ir jame viso ko primaišyta. Taip pat ir ydų, ir klaidų, ir tuštybės. Tie dalykai išnyra kaip žuvys iš vandenyno – šokteli ir vėl pranyksta. Pagalvoji – aha, ir šitą aš dar savyje pastebėjau, įdomu... Taigi ir žmogus tiesiog tegul gyvena, tegul švenčia savo šventes, tegul išgyvena nesėkmes, tegul bręsta, tegul grūdinasi, tegul džiaugiasi, tegul nepamiršta kitų jį supančių žmonių.

– Ar rašytojas Kęstutis Navakas turi tuštybės?

K. Navakas: Be abejo, turiu, tik aš esu ir labai ironiškas, ir autoironiškas. Tuštybė man kartais įdomi, nes ji – būdas žvelgti į pasaulį. Aš ją naudoju savo kūriniuose, o kartais demonstruoju.

– Ar, žvalgydamasis į greta esančius žmones, eidamas Laisvės alėja, užuodžiate tuštybę? Kiek jos yra mūsų aplinkoje?

K. Navakas: Aš jos neieškau. Man daug gražiau, maloniau ir pravarčiau ieškoti grožio, šilumos ir pozityvių dalykų, nes mėgstu į žmones žiūrėti su tam tikru avansu. O jeigu žmogus to avanso negrąžina, jeigu paskui pasirodo, kad jis iš tikrųjų yra tuštesnis, paviršutiniškesnis ir toks labiau „joks“, tada aš ant jo užpykstu, nebebendrauju ir žiūriu su nemaža ironija. Vis dėlto esu linkęs į žmones žiūrėti iš gerosios pusės, manyti, kad jie visi geri. Žinoma, kad taip nėra, yra labai nuviliančių žmonių, bet jie paskui tiek atitolsta, kad gyventi nebetrukdo.

– Sakykite, kokia pirma mintis jums kyla išgirdus terminą „tuštybės mugė“?

A. Karalius: Manau, kad tuštybės mugė yra be galo senas reiškinys. Turbūt jo ištakų reikėtų ieškoti, kai pirmą kartą mamutų medžiotojas savo širdies damai partempė ne mamuto, o sidabrinės lapės. Nuo to viskas ir prasidėjo. Ir tas sidabrinės lapės sidabrinis plaukas vingiuoja nuo priešistorinių laikų iki mūsų dienų, o žmogus seniai užmiršo, kiek jam iš tikrųjų gana, kuo jis gyvena, kiek jam pakaktų.

Ta vartojimo aistra arba tiesiog vartojimas, kaip gyvenimo būdas, yra taip apėmęs pasaulį, kad daugelis žmonių to nebepastebi, nesuvokia, nepasižiūri akropolių veidrodžiuose, kaip jie atrodo su savo prikrautais vežimėliais. Čia ir yra labai svarbus aspektas, kad žmogus dažniau turėtų matyti save iš šono – turiu omenyje mąstantį žmogų, kuriam apskritai įdomu save matyti iš šono.

Tuomet daugelis klausimų savaime atkrinta arba tampa menki ir nereikšmingi ir galima daugelį dienos valandų paskirti visai kitiems dalykams, nesusijusiems su pirkimu, pinigų uždirbimu, kad vėliau kažką nusipirktum. Žmogus turėtų suvokti, kad televizoriaus įstrižainė nėra ta dimensija, kuri įvertina jo vietą visuomenėje ir kad galimas visai kitas požiūris į gyvenimą.

– Filosofiniu požiūriu žmogaus požiūrį į save konstruoja kitų žmonių vertinimas. Kokioje veidrodžių karalystėje gyvename? Kreivų veidrodžių?

A. Karalius: Negali sakyti, kad kreivoje, nes pagal nusistovėjusias demokratijos normas dauguma yra teisi ir taip, kaip mano dauguma, yra iš tiesų. Mes turbūt nepastebime, kad gyvename ne visai tikrą, savotišką įvaizdžių gyvenimą, sukamės įvaizdžių pasaulyje ir daugybę dalykų priimame ne taip, kokie jie iš tikrųjų, bet taip, kaip atsispindi žydrajame ekrane – sultys skanios tiek, kiek žavi geltonkasė apie jas skaniai papasakoja.

Visas gyvenimas seniai tapo tam tikru scenarijumi. Mes sukamės lyg užkoduoti personažai, nematomo režisieriaus valia atliekame tam tikrus vaidmenis. O vertybės taip pat vienaip ar kitaip susiformavo per tas įtakas, todėl natūralu, kad žmonės savaip nepakantūs kitokiems, laiko juos menkaverčiais asmenimis.

Žinoma, jeigu į klausimą, kokia tavo televizoriaus įstrižainė, negali atsakyti iškart arba myki ir neprisimeni šio svarbaus (neslėpkime – esminio) miesto gyventojui dalyko, tai ką su tokiu ir kalbėti? Žmogus vertas užuojautos arba net galbūt gydymo „akropoliu“. Neseniai „Kauno dienoje“ radau neva nuostabią psichologo konsultaciją, kad vienas iš veiksmingiausių būdų kovoti su depresija yra smarkiai apšviesti prekybos centrai (gerbiami klausytojai – jokios reklamos).

Aš ir pagalvojau, kad iš tikrųjų tai vieta, kurioje verta sustoti ir pamąstyti. Jeigu tai netgi gydo nuo depresijos, galbūt tai požymis, kad apskritai mūsų gyvenimas persikelia į poliruotus prekybos centrų paviršius ir visas mūsų kalendorius turėtų būti sudarytas nuo išpardavimo iki išpardavimo. Pastebėję, kad pasikeitė akcijos, kortelės ir prasideda velykinė akcija, galėtume suvokti, kad iš tikrųjų artėja pavasaris.

Nesvarbu, ką veikia medžiai parke ar kad ledai upėse išplaukę, bet kol „Maximoje“ nepranešta, kad prasideda pavasario išpardavimas, pavasario ir būti negali. Aš net sakyčiau, kad tie triukšmadariai, kurie klykauja, jog antroji Lietuvos religija yra krepšinis, – labai neteisūs. Lietuvos religija yra prekyba, džiaugsmas pirkti ir turėti, šie „dvasiniai lyderiai“ yra tikrieji mūsų vadovai, nes tik tokiu būdu žmogus pasijaučia laimingas.

Jokios krepšinio rungtynės nesutraukia keliasdešimt tūkstančių žiūrovų, ką visiškai nesunkiai galima pastebėti kuriame nors iš didžiųjų prekybos centrų. Tai rodo, kad tai tikrai masinis reiškinys ir kad žmonės labai uoliai išpažįsta šitą naują tikėjimą, galbūt patys to net nesuprasdami. Manau, kad pati globalizacija yra labai tinkama terpė tokiems procesams rastis ir tokiems primityviems humanoidams veistis. Globalizacinės sistemos sukuria tokiems primityviems organizmams labai palankią terpę, kur jie vieni kitus pažįsta.

Net ir Mozambike „Coca cola“ atrodo visiškai taip pat, todėl labai paprasta orientuotis. Tie banginiai, tokie kaip „Coca cola“, „McDonald`s“, ant kurių laikosi pasaulis, bet kuriame pasaulio kampelyje yra pasiruošę mums padėti ir išgelbėti nuo sumišimo. Taigi žmogus, kurio visi instinktai susiveda į tokias gana nesudėtingas struktūras ir formules, pats to nejausdamas tampa aktyviu šitos religijos dalyviu. Manau, kad esminis dalykas ir yra tai, kad daugelis žmonių net negalvodami, nesusimąstydami gyvena eilinio uolaus ir praktikuojančio pirkėjo gyvenimą.

– Man regis, prekybos centruose žmonės ne tik gydosi nuo depresijos. Pirkdami visame pasaulyje pripažintų prekių ženklų daiktus jie save pažymi etiketėmis, kad gali tai pirkti, gali tai turėti. Galbūt tai savivertės konstravimas ieškant pripažinimo – perki ir nusiperki pagarbą.

A. Karalius: Taip ir yra. Greičiausiai be galo svarbu parodyti savo priklausomybę kokiai nors kastai, „Versace“ draugijai, nes tarp tokių pačių pirkėjų esi iškart tapatinamas su tam tikra bendruomene. Čia tokia gatvių, zekų, kalėjimo kultūra persikelia į legalius ir viešai pripažįstamus bei vertinamus sluoksnius, nes pagal ant rankos arba kitos mažiau matomos kūno vietos esančią tatuiruotę esi priskiriamas tam tikrai kastai.

Žinoma, kaipgi padorus žmogus be „Dolce & Gabbana“ gali verstis šiandieniniame didmiestyje? Praktiškai jis pasmerktas izoliacijai ir vegetacijai kokiuose nors teatruose ar skaityklose. Bet jeigu jis nori išeiti į gatvę kaip žmogus tarp žmonių arba kur nors iščiuožti ant parketo kokiame nors Romanovo „rinktinių širdžių“ festivalyje, jis turi labai rimtai pergalvoti savo vaidmenį ir nejuokinti rimtų žmonių, neįžeisti savo savadarbiais siuviniais.

Žinoma, apmaudu, kad gerbiamas klausytojas neturi galimybės pažiūrėti į mano brendinį „Lelijos“ švarką, bet tai visiškas atsitiktinumas. Būčiau net neprisiminęs, jeigu ne šis suktas klausimas. Tačiau galvoju, kad jeigu taip labai svarbu save kažkaip įrašyti, „sulentyninti“, patekti į kažkokią visuomenės lentyną ir iš jos neiškristi, reikia atpažįstamų ženklų. Tai kaip sutartiniai žymėjimai, kaip rūšies kodas, kaip savotiškas atpažįstamas skustagalvių arba banglų požymis.

Manau, kad visuomenė, rinkdamasi tokį kelią, savotiškai įtvirtina ir paprastų, primityvių formulių galiojimą, kitaip tariant, žmonės turi būti surūšiuoti kaip broileriai šaldytuve ir kad, gink dieve, neįvyktų klaida, kad nepakabintum kokios panos be etiketės. Čia jau sugadintas vakaras.

– Kodėl žmogui būtinas pripažinimas? Kodėl jam būtina, kad jį atpažintų?

A. Karalius: Noras, kad jis būtų priskiriamas kažkokiai socialinei grupei, bendrijai, draugijai yra natūralus. Juk buriasi ir „Volkswagen“, ir „Saab“, ir „Citroen“ klubai ir kt. Pati tapatinimo savęs su kažkokiais bendresniais dalykais, su kažkokia emblema, su kažkokia vėliava idėja ar nuostata yra be galo sena ir nuo istorinių laikų buvo įvairios atskalūnų, menininkų draugijos ir t. t.

– Tačiau čia nėra tuščias didžiavimasis.

A. Karalius: Noriu pasakyti, kad pagarbos ieškoma įvairiais būdais. Negi dabar vaikščiosi su marškinėliais „Aš skaitau Patacką“? Mėnesių mėnesiais gali nesutikti antro tokio Laisvės alėjoje, taigi to nepakanka. Todėl žmonės renkasi žinomesnius brendus ir savęs sutapatinimas yra lyg siekis pakelti savo vertę. Jei lėktuvas yra be skiriamųjų ženklų, neaišku, kokiai valstybei, ar Mozambikui, ar JAV, jis priklauso. Tai didžiulis skirtumas. Jeigu ant sparno, marškinėlių ar akinių užrašyta USA, iškart aišku, kad tu esi vienas iš pasaulio viešpačių, vos ne ambasadorius šitame aptrupėjusiame kaime.

Žmonės, kurie yra „Žmonių“ žurnale, tai puikiai iliustruoja. Manau, kad iš tikrųjų redakciją galima gerbti už tai, kad ji jokių periferinių atskalūnų į savo puslapius nededa. Jeigu ten yra žmogus, iškart matyti, kad jis pakliuvęs per nuoseklią ir kryptingą veiklą ir kad tas savojo ir svetimojo brendo derinys duoda vaisių. Tai savotiška saviraiška.

Ne visi gali rašyti eilėraščius ar lieti akvareles, todėl nori nenori žmonėms reikia kažko išskirtinio. Žmogus nenori nurimti, nenori būti tiesiog Petru arba Aldona, jam to negana, jis nori kažkokio sustiprinimo. Sakykim, automobilis su turbina visai kitoks. Va to turbo, tų kubinių decimetrų ant užpakalinio kapoto ir norisi paprastam gatvės ereliui. Skiriamųjų ženklų reikia, kad kiekvienu atveju nebūtų reikalingas dostojevskiškas tyrimas ir nagrinėjamas. Turi būti iš karto – pamatei...

– ...savas – svetimas...

A. Karalius: ...taip, savas – tikras, savas – įtartinas. Gali būti ne visai tikras, nes jeigu į Laisvės alėją išeisi su „Maximos“ maišeliu, tai jau visiškas, tai reiškia, kad renki šiukšlių dėžių turinį. Turi būti maišelis... Beje, labai verta pagalvoti apie tai, kad, kai perki kur nors Vakaruose, kokioje rimtoje parduotuvėje, gerame salone, geriau du kartus ateiti ir pirkti po vieną daiktelį, nes tada gausi du maišelius, kurie vėliau labai atsipirks. Brendinių maišelių naudojimas labai atsiperka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...