captcha

Jūsų klausimas priimtas

VU filosofijos absolventas Italijoje rado studijų bei mokslo rojų

Rašyti disertaciją Europos filosofų kalvėje – Pizoje (Italija) esančiame universitete Scuola Normale Superiore. Būti visiškai išlaikomam universiteto, netgi maitinamam tris kartus per dieną, ir turėti galimybę susikaupti tik ties savo studijomis ir moksliniu darbu. Veltui ir operatyviai gauti pačius naujausius, reikalingiausius filosofijos veikalus bei kitas knygas. Dalyvauti tarptautiniuose filosofijos renginiuose ir važinėti po pasaulį. Ne, tai – ne iliuzija ir ne svajonės. Taip šiuo metu gyvena Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto absolventas Laurynas Adomaitis, pirmasis Lietuvos istorijoje iš lotynų kalbos išvertęs garsaus XVII a. filosofo Barucho Spinozos veikalą „Teologinis-politinis traktatas“.
Pauliaus Lileikio (LRT) nuotr.
Pauliaus Lileikio (LRT) nuotr.

Šį veikalą L. Adomaitis vertė trejus metus. Deja, niekam Lietuvoje jis nebuvo įdomus, todėl niekas ir neskyrė šiam svarbiam vertimui finansavimo. Jaunasis filosofas paramos sulaukė iš Olandijos. Tiesa, pinigų suredaguoti jau išverstą veikalą sutiko skirti Lietuvos kultūros taryba.

– Kodėl ėmėtės šio vertimo? Kuo jis jums svarbus?

– B. Spinozos traktatas, mano galva, – vienas svarbiausių politinės istorijos veikalų, todėl tiesiog gėda neturėti jo vertimo.

Iki šiol į lietuvių kalbą buvo išversta tik viena B. Spinozos knyga – „Etika“. Tai, žinoma, gerai, bet ji neatspindi jo mąstymo.

– Kas lėmė, kad iki šiol B. Spinozos traktatas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą? Niekam jis nebuvo įdomus ar reikalingas?

– Atvirkščiai. Jis labai aiškiai dėsto savo mintis, jo kalba nėra sudėtinga, idėjos – labai radikalios. Apskritai B. Spinoza garsus tuo, kad yra radikalaus mąstymo apie politiką pradininkas: pradėjo į valstybę žiūrėti pasaulietiškai, atmetė bet kokį religijos vaidmenį politikoje. Jis atskyrė filosofiją nuo teologijos ir kalbėjo tai, apie ką XVII a. niekas nedrįsdavo net užsiminti. Jis buvo laikomas didžiausiu to meto eretiku.

– Matyt, ne veltui žydai jo išsižadėjo.

– Iš tikrųjų, žydai B. Spinozą atstūmė. Religingos žydų bendruomenės reakcija buvo ypač stipri. Kai B. Spinozai buvo 23-eji, Amsterdamo Talmud Tora kongregacija jam paskelbė cheremą – pasmerkimą, kuris prilygo ekskomunikacijai. Buvo bandyta filosofą reabilituoti – buvęs Izraelio premjeras Davidas Ben-Gurionas siekė panaikinti cheremą, o paskutinį kartą B. Spinozos reabilitacija buvo svarstyta jau 2015 m. Bet pasmerkimas ir toliau galioja. Taigi, B. Spinozos pareiškimai buvo tokie rimti, kad net ir beveik po 400 metų jis vis dar laikomas pasmerktuoju.

Asmeninio archyno nuotr.

– Ar versti B. Spinozos traktatą nusprendėte pats, ar kažkas pasiūlė?

– Pats pasirinkau šį veikalą. Dvejus metus bandžiau gauti finansavimą VU arba jam tarpininkaujant, bet man pastangos buvo bevaisės. Galiausiai vertimą sutiko paremti Olandijos valstybinis literatūros fondas, kuris finansuoja olandų autorių vertimus į kitas kalbas, nes juk B. Spinoza buvo Olandijos žydas.

– Jaučiatės padaręs didelį darbą?

– Manau, kad B. Spinozos traktato vertimas į lietuvių kalbą – milžiniškas įvykis, nors knygos tiražas – tik 700 egzempliorių. Tai ne Gretos Kildišienės dienoraštis ar ką ji ten parašė keliasdešimties tūkstančių tiražu.

Pats B. Spinoza traktato pratarmėje rašo, kad jo knygą gali skaityti tie, kurie tam pasiruošę, „turi laisvą protą“, yra atvirų pažiūrų, o kiti tegul nesivargina.

– Kokios įtakos ši knyga turėjo jums pačiam?

– Atvėrė akis vertinant politiką. Juk B. Spinoza buvo realistas. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad žmonės – dieviški sutvėrimai ir gali būti vieni kitiems draugiški, jautrūs.

B. Spinoza savo traktate kalba apie tai, kad gamtoje nėra jokios neteisybės – didelės žuvys suvalgo mažas žuvis. Ir kas čia neteisingo? Kiekviena būtybė siekia išlikti. Lygiai taip pat gyvena žmonės. Jokios priemonės geram gyvenimui nėra uždraustos. Kas žmogui naudinga, tą jis gali ir daryti. Nieko nėra neteisingo. Kas yra blogai ir kas yra gerai, anot B. Spinozos, – žmonių susitarimo reikalas.

– O kaip – Dešimt Dievo įsakymų?

– B. Spinoza teigia, kad Dešimt Dievo įsakymų yra kažkada egzistavusios žydų valstybės įstatymas. Jis galiojo tam tikru laiku toje valstybėje. Sugriuvus tai valstybei, liko tik rašytiniu šaltiniu. Ir – viskas.

Žmonės daro tik tai, kas jiems apsimoka, ir nėra jokio pagrindo gyvenime, kodėl jie turėtų elgtis kaip nors kitaip. Juk pagal tokius pat dėsnius gyvuoja ir valstybės. Kol jų piliečiams neapsimoka, jie nemaištauja. Rusija neužpuls Lietuvos tol, kol jai tai neapsimokės, o, kai apsimokės, užpuls, nes didelės žuvys valgo mažas žuvis.

Šiuo metu apie B. Spinozos traktatą pasaulyje labai plačiai diskutuojama, nes manoma, kad jį galima būtų pritaikyti sprendžiant su islamo valstybėmis susijusias problemas. Savo traktate filosofas pirmiausia  svarsto apie tai, kaip religiją atskirti nuo politikos – ne religija turėtų tvarkyti politinius reikalas, bet atvirkščiai – politikai turėtų priimti sprendimus religijos klausimais.

– Ar tai būtų įmanoma musulmoniškame pasaulyje? Juk ten religija paveldima su motinos pienu.

– Nežinau, ar tai įmanoma, tačiau juk krikščioniškajame pasaulyje irgi yra vykę revoliucijos, kai nustota tikėti, kad karaliai – Dievo pasiųsti žmonės.

B. Spinoza apie tai kalba labai racionaliai: jei žmonės laikosi tam tikrų gyvenimo taisyklių, tai turėtų suprasti, kad taip nėra, o religija pasiekiama protu.

Asmeninio archyno nuotr.

– Kas paskatino ar privertė jus išvykti iš Lietuvos tęsti studijų į Pizos universitetą?

– Studijuoju naujausių laikų filosofiją ir mokslo istoriją. Ypač – vokiečių filosofo ir matematiko Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo kūrybą. Lietuvoje mano studijoms nebuvo jokių galimybių. Čia nėra nė vieno eksperto, su kuriuo būčiau galėjęs dirbti, ar šaltinių. VU bibliotekoje neradau būtinų knygų ir sunkiai tikėtina, kad jos atsirastų.

Būnant filosofijos doktorantu Lietuvoje, tikėtis išvykti į pasaulinio lygio renginius – taip pat bergždžias reikalas.

Todėl vieną dieną supratau – jei noriu VU ar kitoje aukštojoje mokykloje dirbti tik sau, tai galiu tai daryti, tačiau jeigu norėčiau dalyvauti pasauliniame diskurse, vilčių nėra. Taip ir gimė sprendimas ieškoti kitų kelių.

Man iš tikrųjų labai pasisekė – gavau vietą viename iš keturių Pizos universitetų. Scuola Normale Superiore garsus visame pasaulyje tuo, kad čia atvykę studentai aprūpinami absoliučiai viskuo. Jiems nereikia galvoti nei apie stipendiją, nei apie knygas, nei apie keliones, nei apie maistą.

– Kaip gi jums pavyko įstoti į šio universiteto doktorantūrą?

– Iš pradžių privalėjau nusiųsti savo asmens dokumentus. Buvau įvertintas formaliai ir gavau tam tikrą balų skaičių. Po sekė antrasis stojimo etapas  – pokalbis. Kai aš užpernai stojau, į dvi doktorantų vietas buvo apie šimtas norinčiųjų. Aš buvau vienintelis ne italas.

Priėmimo komisijoje buvo ir dabartinis mano doktorantūros vadovas, vienas žinomiausių pasaulyje G. W. Leibnizo ekspertų Massimo Mugnai, studijuojantis jo kūrybą daugiau nei penkiasdešimt metų.  

Važiavau į Pizą vien tik dėl šio profesoriaus, neturėdamas daug žinių apie Scuola Normale Superiore universitetą.

M. Mugnai norėjo su manimi dirbti ir vis dar nori.

– Kiek Pizoje truks jūsų studijos?

– Doktorantūra trunka trejus ar pusketvirtų metų. Po to – podoktorantūra, o po jos teks ieškotis darbo.

Situacija darbo rinkoje šiuo metu labai sudėtinga. Tik apie dešimt procentų, baigusių doktorantūrą, gauna darbą kokiame nors universitete. Dažnam tenka ieškoti darbo arba verslo, arba valstybės institucijų srityse, o filosofija gali likti gyvenimo paraštėje.

Pasilikti tame pačiame universitete taip pat negalėčiau, nes tai neįmanoma. Tuo metu VU filosofiją dėsto jo absolventai. Vadinasi, nėra terpės naujoms idėjoms, o juk kraujomaiša moksle – labai nesveikas dalykas.

– Ar po doktorantūros norėtumėte sugrįžti į Lietuvą?

– Nežinau. Dar per mažai praėjo laiko po išvažiavimo.

– Kokį jums išlaikymą garantuoja universitetas Pizoje, kad jūs gyvenate lyg šiltame užpečkyje?

– Kas mėnesį gaunu 1200 eurų stipendiją, puikų itališką nemokamą maitinimą tris kartus per dieną su desertais, vynu ir alumi. Kad ir kur beišvažiuočiau į užsienį, apmokamos visos kelionės išlaidos. Jei man reikia kokios nors knygos, belieka tik pasakyti ir po poros savaičių ją turiu. Kitaip tariant, neturiu absoliučiai jokių materialinių trikdžių studijoms ir mokslui.

Universitetas dirba septynias dienas per savaitę ir dvidešimt keturias valandas per parą. Galiu į jį ateiti kad ir naktį, kad ir paryčiais.

– Ar jūs Scuola Normale Superiore esate vienintelis lietuvis?

– Kiek žinau, yra lietuvių kilmės istorijos doktorantė Severija Kubilius. Ji puikiai kalba lietuviškai ir studijuoja Lietuvos istoriją.

– Nieko sau!

– Severiutė yra didelė Lietuvos patriotė, nors niekada joje nėra gyvenusi. Jos tėtis, rodos, iš Australijos, o mama – iš Vokietijos. Visa šeima jau dvidešimt metų gyvena Romoje.

Pauliaus Lileikio (LRT) nuotr.

– Kaip iš laiko ir atstumo perspektyvos jums dabar atrodo mokslas Lietuvoje?

– Tikrai negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje mokslas – žemo lygio. Tačiau nemenka jo problema – uždarumas. Kažkodėl daug kam atrodo, kad mokslas, švietimas ar dėstytojų atlyginimai – tik Lietuvos problema. Man atrodo, kad mokslas ir tyrimai – ne vienos šalies problema. Tai – mokslo problema apskritai.

Manyčiau, derėtų svarstyti, ne kiek Lietuva galėtų skirti lėšų savo aukštajam mokslui, o kiek ji galėtų duoti pasaulio mokslui ir visos žmonijos pažinimui. 

Todėl aš ir žaviuosi G. W. Leibnizu, nes jis buvo absoliutus kosmopolitas ir manė, kad, sujungus visus pasaulio mąstytojus į vieną bendruomenę, įmanoma pasiekti kur kas daugiau.

– Bet viskas priklauso nuo piniginės storio. Juk Lietuvoje nėra universiteto, savo galimybėmis panašaus į Pizos Scuola Normale Superiore.

– Tikrai – ne. Mano dėstytojas rengiasi geriausių Italijos modelių namų drabužiais, gyvena Florencijos centre, kur butai ir namai – vieni brangiausių Italijoje. Be to, turi savo privatų fondą ir, kai yra reikalas, gali paremti studentus. Vien dėl to, kad nori atsilyginti universitetui už tai, ką pats iš jo yra gavęs.

– Kaip planuojate savo ateitį po doktorantūros studijų?

– Kadangi neturėsiu teisės pasilikti Pizoje, jau po truputį dairausi, kur galėčiau tęsti savo tyrimus. Jei pasirinkčiau kokį nors Suomijos universitetą, ko gero, turėčiau ne prastesnes sąlygas. Ten rašantiems disertacijas doktorantams mokamos maždaug 3 tūkst. eurų stipendijos. Vokietijoje ir Olandijoje normalu tikėtis panašaus atlyginimo po doktorantūros.

Vakarų Europoje manoma, kad žmonėms, kurie studijoms ir mokslo tyrimams paskyrė dešimt savo gyvenimo metų, nepadoru mokėti menkus atlyginimus.

Jeigu būtų kitaip, mokslas nejudėtų į priekį. Kita vertus, ne tik mokslininkai, bet ir visi piliečiai aiškiai pasakytų, kad taip negali būti.  Visi vertina išsilavinimą ir net neįsivaizduoja, kad išsilavinę žmonės galėtų būti ignoruojami, nuvertinami.

G. W. Leibnizas savo traktatuose stebisi, kodėl politikai nesidomi mokslu. Pasak jo, dvi sritys – ekonomika ir karyba yra visiškai priklausomos nuo mechanikos, nuo naujų technologijų, nuo gamybos.

– Kaip gi G. W. Leibnizas įvertintų dabartinį Lietuvos Seimą?

– Manau, kad labai prastai, o ypač – sprendimą nedidinti kitais metais aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų. Pasakytų, kad lietuviai patys sau šauna į koją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...