captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gruodžios 11-osios deklaracija, kurios niekas nenorėjo

1917 m. gruodžio 11 dieną Lietuvos Tarybos nariai, spaudžiami Vokietijos valdžios, pasirašė prieštaringo turinio deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi. Įdomu, kad, remiantis deklaracijos turiniu, Lietuva būtų susieta tvirta sąjunga su Vokietijos imperija.
Signatarai, A. Jurašaičio/Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikipedia nuotr.
Signatarai, A. Jurašaičio/Lietuvos nacionalinio muziejaus/Wikipedia nuotr.

Pagrindinis politinis junginys Lietuvoje – Krašto Taryba buvo suorganizuota dar 1917 m. rugsėjo mėnesį. Žinoma, Lietuvos valstybingumo ir sienų nustatymas buvo pirmo svarbumo klausimai. Tam reikėjo sąjungininko, su kurio pagalba būtų lengviau atstatyti valstybę. Sprendimas nebuvo lengvas, o prie tarybos stalų virė karštos diskusijos. Parankios pusės pasirinkimas galėjo nulemti, ar bus atkurta Lietuvos valstybė.

Buvo sprendžiama, ar Rusija galėjo būti partnere rezultatui pasiekti. Juolab, karo metu, ten pasitraukė ir dirbo didelė dalis lietuvių intelektualų. Tik po audringų diskusijų atsisakyta šios išeities. Nors revoliucinis Rusijos aktyvas žadėjo tautoms leisti pasirinkti valdymo formą, bet visiškas suverenitetas galėtų būti tik iliuzija.

Artimesnių ryšių su Lenkija klausimu Taryba buvo nusistačiusi vieningai. Nenorėta leisti polonizacijos šmėklai grįžti į kuriamą lietuvių valstybę. Tačiau tautinėms mažumoms nebuvo užkirstas kelias dalyvauti Lietuvos valstybingumo atkūrime. Joms buvo numatytos 6 vietos Lietuvos Taryboje.

Manyta, kad ekonominiu ir kultūriniu pagrindu labiausiai išsivysčiusi pusė – Vokietijos imperija. Lietuvių atstovai nutarė, kad reikia „sužaisti gudriai kaip Vytautas“. Nepaisant to, svarbi aplinkybė – Vokietijos vadovybės palaiminimas kaip būtina sąlyga Lietuvos Tarybos darbų pradžiai krašte.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė nebuvo nei carinės Rusijos, nei Vokietijos prioritetas. Geriausiu atveju, tai turėjo būti paklusnus tarnas, turintis autonomiją. Naujoji Rusijos valdžia skelbė apie savo demokratines pažiūras, tačiau jos realūs veiksmai rodė ką kitą. Vokietijos imperijos vadų galvose lietuviai buvo įsivaizduojami kaip žemos kultūros ir gebėjimų žmonės, o galimybė sukurti valstybę buvo prilyginama juokams. Padėtį iliustruoja štabo viršininko Makso Hofmano mintis, kuria generolas lietuvių politinį pajėgumą prilygino savo penkiametės dukters gebėjimams. Nenuostabu, kad diskusijos dėl Lietuvos ateities su Vokietijos atstovais užsitęsdavo. Derybos, virsdavo į ginčus, pradėtos spalio mėnesį, nusitęsė ir po nepriklausomybės de facto paskelbimo.

Diplomatiniuose pokalbiuose su Vokietijos atstovais Lietuvos Tarybos nariams tekdavo imtis įvairiausių priemonių. Tarkim, lietuvių atstovai pakliūdavo į kuriozines situacijas, kai neformalūs susitikimai užsitęsdavo iki vėlyvos nakties. Petras Klimas savo atsiminimuose pastebi, kad po vieno iš tokių vizitų, Antanas Smetona net pavėlavo į rytinį Lietuvos Tarybos posėdį, arba jo paties žodžiais – „apsigėrė su vokiečiais šampano [...], todėl, negalįs niekaip atvykti“. Žinoma, susitikimų būta ne vieno ir ne dviejų.

Grįžtant į gruodžio 11-osios deklaracijos pasirašymo užkulisius, iškyla klausimas – kodėl svarstyta sutikti su prieštaringa formuluote? 1917 m. spalio-lapkričio mėnesiais aplinkybės veikti oficialiam lietuvių visuomenės atstovui – Lietuvos Tarybai atrodytų turėjo būti palankios. Europoje vyko Pirmasis Pasaulinis karas, Rusija pasitraukė iš karo, ją sukrėtė revoliucija, o Vokietija nebebuvo tokia stipri kariniu atžvilgiu kaip karo pradžioje. Lietuviai matė didžiųjų valstybių silpnumą ir siekė tuo pasinaudoti.

Tačiau lapkričio 26 d. keitėsi padėtis. Carinės Rusijos ir Vokietijos atstovai sėdo prie derybų stalo dėl paliaubų. Lietuvos, Kuršo turėjimas savo įtakos sferoje yra viena svarbių aptariamų detalių. Lietuviams nebėra, ko laukti, juolab jų politinis aktyvumas yra varžomas Vokietijos valdžios. Tarybai buvo laikas veikti. Netrukus pirmininkas Antanas Smetona, vicepirmininkas Steponas Kairys ir pirmasis sekretorius Jurgis Šaulys sėdėjo Oberosto vado gen. feldmaršalo Ericho Ludendorfo kabinete Berlyne. Pro memoria skundas dėl varžomos Lietuvos Tarybos veiklos ir nesudaromų galimybių spręsti svarbius krašto reikalus buvo oficialiai įteiktas.

Esant neaiškiai situacijai, lietuviams dar kartą teko reflektuoti, ar siekiamai tautų suvereniteto idėjai buvo vietos pokarinėje Europoje. Tuo metu Maironis skaito paskaitą Kaune, kurios pagrindinė mintis – autonomiška Lietuva Vokietijos imperijos sudėtyje. Autorius pranešime pavadina lietuvių tautą negalinčią išaugti iš „kūdikio kurpių“ kultūros ir ūkio srityje. Tokios mintys smėstelėdavo ir iš Tarybos narių lūpų posėdžių metu. Jie suprato, kad artėja įtempčiausias metas, kurio metu reikės veikti itin atsargiai ir apgalvotai.

Lapkričio 29 d. reichskancleris Georg von Hertlingas Vokietijos parlamento nariams pacitavo tikėtina sutartus klausimus su Liaudies Komisarų Tarybos pirmininku Leninu: „Kalbėdami apie šalis, kurios anksčiau buvo pavaldžios caro skeptrui – Lenkiją, Kuršą, Lietuvą, pripažįstame jų tautoms apsisprendimo teisę“. Lietuvos Tarybos atstovai vis dar tikėjosi nebūti palikti vokiečių ir rusų derybų paribiuose. Vokietija turėjo savo planą derybose su Rusija. Aiškus išsikeltas jų siekis – rasti svarų argumentą dėl Lietuvos buvimo tvariame ryšyje su Vokietijos imperija.

Dėl šios priežasties gruodžio 1 d. buvo sukviesti Lietuvos Tarybos atstovai. Tuomet deramasi dėl susitarimo, kuriuo pagrindu Vokietijai pripažinus nepriklausomą Lietuvą, pastaroji sueis „amžina tvirta sąjunga su Vokietija”. Svarstyta, kad sutarties tvarumą pagrįstų keturios konvencijos: karinė, susisiekimo, muitų bendrumo ir monetinės sistemos bendrumo. Lietuvos Tarybos narių šis susitarimas netenkino, nes siūlytas suverenitetas buvo tik dalinis.

Tuo pat metu gruodžio 1–15 d. vyko III Lietuvos tarybos darbų sesija. Eilinis bandymas tartis lietuviams baigėsi nesėkmingai. Sukviesta Lietuvos Tarybos delegacija (A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, P. Klimas, V. Mironas, J. Staugaitis) tikėjosi pakvietimo į Brest Litovske vykusias Rusijos ir Vokietijos derybas. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo ir jis buvo neigiamas. Nesutikdami su sprendimu, bet neturėdami kitos išeities, Lietuvos Tarybos nariai sutiko dėl dviejų dalių gruodžio 11-osios deklaracijos formuluočių. Remiantis dokumentu, Lietuva būtų skelbiama nepriklausoma valstybe, bet kartu – susieta tvirta sąjunga (4 minėtomis konvencijomis) su Vokietijos imperija. Nei vienos pusės deklaracijos susitarimai netenkino. Lietuvos Tarybos tikslas – nepriklausoma Lietuva be susisaistymo su užsienio valstybe. Vokietijos imperijos atstovams nepriklausomos Lietuvos nereikėjo.

1918 m. metų pradžia buvo sunkiausias Lietuvos Tarybos darbo laikas, žengiant nepriklausomos Lietuvos atstatymo link. Sausio pradžioje lietuviai, matydami, kad Oberosto valdžia nesiskaito su keliamais reikalavimais, išsiunčia raštą tiesiogiai į Berlyną. Atsakymas atgal nebuvo išsiųstas. Tuo tarpu karinė Vokietijos valdžia sumanė ignoruoti pirmąją gruodžio 11-osios deklaracijos dalį (nepriklausomybė) ir pareikalavo paklusnumo. Tuo metu Lietuvos atstovai suprato, kad būtina imtis ryžtingų veiksmų, nes Vokietija neatsižvelgs į mažos tautos interesus. Taryboje ryškėjo, kokio sutarimo su Vokietija reikėjo Lietuvai.

Sausio 9-ąją nutarta, kad ankstesniame dokumente minėtą sąjunga su Vokietija nėra tinkamas pasirinkimas ir svarstyta anuliuoti gruodžio 11-osios susitarimą. Vokietijos užsienio reikalų žinybos atstovas R. Nadolny, atsakydamas į tokius lietuvių pareiškimus, žadėjo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Jis pasiūlė grįžti prie ankstesnio sutarimo sąlygų: „Kada įvyks tas pripažinimas, suprantama, turi būti palikta laisvė, bet esu įsitikinęs, kad jis, atsižvelgiant į politikos padėtį, nebus atidėtas”. Pripažinimas užtruko iki 1918 m. kovo 23 d., t. y., mėnuo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tuo tarpu Lietuvos tarybos nariams kilo dilema. Pagrindinis posėdžių klausimas – sutikti su Vokietijos sąlygomis, ar rizikuoti ir siekti visiškos nepriklausomybės, o tai, J. Šaulio teigimu, galėjo nuvesti į prapultį.

Gruodžio 11-osios deklaracijos turinio svarstymai ir sukiršino, ir suvienijo Lietuvos Tarybos narius. 1918 m. sausio mėnesį Smetona ir Šaulys bandė palenkti tarybos narius prie gruodžio dokumento patvirtinimo. Tam buvo dar viena itin svarbi sąlyga – Vokietijos Europos vizija. Ji turėjo būti „Mitteleuropa“ – Europos Sąjungos pirmtakas. Jos esmę apibūdina politologas Raimundas Lopata: „Hohencollernai priešakyje ir Habsburgais užpakalyje. Aplink turėjo išsidėstyti pakraščių su nepriklausomais monarchais valstybės. Rusija privalėjo būti kaip valstybė šalia Europos, Prancūzija – sumenkinta, o D. Britanija – tik sutriuškinta sala”. Pagal gruodžio 11-osios dokumentą, Lietuva turėjo patekti į Centrinės Europos planą.

Ne visi Tarybos nariai patikėjo tokia vizija. Sausio paskutinėmis dienomis Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Jonas Vileišis ir Stanislovas Narutavičius nesutikdami su tokiu siūlymu, atsisako toliau tęsti darbus taryboje. Darbas buvo sutrikdytas ir kilo papildomos, nelauktos diskusijos, ko iš tikrųjų siekė Lietuvos Taryba nuo pat pradžių. Tuo metu reikėjo stiprios diplomatijos iš vedlių – Klimo ir Smetonos. Karo kirvis buvo užkastas likus dienai iki dokumento, žinomo kaip „Nepriklausomybės aktas”, paskelbimo. Visi 20 Tarybos narių grįžo prie Lietuvos atstatymo darbo, pritarę, kad gruodžio 11-osios nutarimas nėra reikalingas.

Finalinėje rezoliucijoje buvo įtvirtintas nepriklausomybės siekis, o atsakomybė reguliuoti santykius su užsienio valstybėmis buvo priskirta būsimam Steigiamajam Seimui. Nors ir nenoromis, mėnesį po vasario 16 d. palaukusi, kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos valstybę de jure. Vokietija liko apsukta puikiai politinį žaidimą dėl valstybingumo sužaidusių lietuvių.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...