captcha

Jūsų klausimas priimtas

Baltijos kelias ir proveržis per Šiaurę

Skirtingai nuo nelengvos kaimynystės pradžios pietuose ir rytuose, santykiai šiaurės kryptimi klostėsi patikimai ir saugiai. Ta kryptis – tai artimiausi kaimynai Latvija ir Estija, tai taip pat toliau šiaurės vakaruose esančios Skandinavijos valstybės. Saugi kaimynystė šiaurėje buvo labai svarbi aplinkybė Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ir tarptautinį pripažinimą. Skirtingai nuo nelengvos kaimynystės pradžios pietuose ir rytuose, santykiai šiaurės kryptimi klostėsi patikimai ir saugiai. Ta kryptis – tai artimiausi kaimynai Latvija ir Estija, tai taip pat toliau šiaurės vakaruose esančios Skandinavijos valstybės. Saugi kaimynystė šiaurėje buvo labai svarbi aplinkybė Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ir tarptautinį pripažinimą.
Pasikeitus Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties ratifikavimo dokumentais. Centre – Latvijos ministras pirmininkas Karlis Ulmanis ir Lietuvos ambasadorius Latvijoje Vytautas Vileišis. Ryga. 1934 m. lapkričio 3 d. LCVA.
Pasikeitus Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutarties ratifikavimo dokumentais. Centre – Latvijos ministras pirmininkas Karlis Ulmanis ir Lietuvos ambasadorius Latvijoje Vytautas Vileišis. Ryga. 1934 m. lapkričio 3 d. LCVA.

Baltijiečių geras sutarimas

Gerų Lietuvos santykių su Skandinavijos šalimis pradžiai daug davė Baltijos tautų tarpusavio sutarimas ir bendravimas, pasireiškęs ir pastebėtas pasaulyje vos susikūrus baltijiečių demokratiniams judėjimams. Pamatai buvo pakloti seniau – tarpukariu. Po Pirmojo pasaulinio karo paskelbusios nepriklausomybę Lietuva, Latvija ir Estija greit užmezgė normalius diplomatinius santykius, jau 1919 m. pasikeitė nuolatinėmis atstovybėmis, tarpusavio santykiuose kylančias problemas sprendė taikiai, bendradarbiavo tarptautinėje arenoje.

Verta prisiminti Baltijos valstybių delegacijų bendradarbiavimą 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos metu. Visas tris valstybes vienijo tapatūs tikslai – gauti tarptautinį teisinį nepriklausomybės pripažinimą, apginti nepriklausomybę ir valstybių sienas nuo rusų bolševizmo, vokiečių imperializmo, Rusijos generolų, siekusių atkurti žlugusią imperiją.

Palanki aplinkybė buvo tai, kad konferencijai vadovaujantys didžiųjų valstybių diplomatai į Baltijos valstybes žiūrėjo kaip į vientisą administracinį vienetą ir kėlė joms tuos pačius uždavinius – dalyvauti kovoje prieš rusų bolševizmą.

Buvo normaliai plėtojami tarpusavio ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, einama politinės konsolidacijos linkme. Vis dėlto glaudesniam suartėjimui kliudė kai kurie užsienio politikos skirtumai, ypač Lietuvos konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus. Rygoje ir Taline, palaikančiuose glaudžius santykius su Varšuva, buvo manoma, kad Lietuvos kova dėl Vilniaus neduoda ir neduos nieko gero, tik trukdo bent kiek rimtesnei Lietuvos, Latvijos ir Estijos integracijai ir – juo labiau – neleidžia sudaryti Baltijos valstybių ir Lenkijos sąjungos kaip atsvaros galimai grėsmei tiek iš Vokietijos, tiek iš Sovietų Sąjungos.

Tad saugumo požiūriu tarpukariu nebuvo padaryta ko nors realiai reikšmingo. „Baltijos šalys nepakankamai ryžtingai siekė sąjungos ir tarptautinio saugumo garantijų. Susidūrusios su sunkumais, nuleisdavo rankas.“

Tačiau buvo ir teigiamų poslinkių. Tai raiškiai paliudija 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje pasirašyta Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis, žinoma Baltijos Antantės (Entente Baltique, Baltic League) vardu. Svarbiausias sutarties tikslas buvo derinti trijų valstybių užsienio politiką, teikti viena kitai visokeriopą politinę ir diplomatinę pagalbą. Sutarties galiojimo laikas – 10 metų.

1939 m. gruodžio 10 d. Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovų susitikime buvo nuspręsta įsteigti žurnalą „Revue Baltique“, kad Baltijos valstybės geriau pažintų viena kitą ir padėtų pamatus glaudžiam politiniam, kultūriniam ir ekonominiam bendradarbiavimui. Deja, išleistas 1940 m. Taline ir išplatintas galėjo būti tik pirmas numeris. Antras, jau prasidėjus sovietinei aneksijai, konfiskuotas, didžioji tiražo dalis sunaikinta.

Baltijos Antantės nuostatoms nebuvo lemta reikštis kriziniais 1939 metais, kai, negalėdamos atsispirti SSRS spaudimui, Baltijos valstybės – Estija (rugsėjo 28 d.), Latvija (spalio 5 d.) ir Lietuva (spalio 10 d.) – sutiko su sovietinės kariuomenės dalinių įvedimu. Tai buvo visų trijų valstybių nepriklausomybės praradimo pradžia.

Karo metai, sovietų ir nacių okupacijos, didžiulės netektys ir kančios labai suartino Baltijos tautas. Atslūgus stalininėms represijoms, atsirado kultūrinio bendradarbiavimo galimybių ir jis vis intensyvėjo – periodiškai rengtos dailės parodos, teatro, kino festivaliai, menotyrininkų konferencijos, sporto varžybos, kiti renginiai. Neoficialioje aplinkoje nebuvo vengiama keistis ir politinėmis nuomonėmis. Bendravo žaliųjų organizacijos, 1988 m. rugsėjo pradžioje įvyko bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos žaliųjų protesto akcija Baltijos jūrai gelbėti. Bendradarbiavo, rengė politinius dokumentus trijų tautų pasipriešinimo dalyviai.

1979 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašytas 45 pabaltijiečių memorandumas – kreipimasis į Jungtines Tautas reikalaujant likviduoti Molotovo ir Ribentropo slaptųjų protokolų padarinius ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę. Dokumentas pateko į Vakarus ir, padedant rusų disidentams, jau 1979 m. spalį buvo skaitomas per užsienio radijo stotis. Šis dokumentas tapo pretekstu ir pamatu Europos Parlamentui priimti rezoliuciją (1983 01 13).

Išlaisvinimo idėjos telkiami, bendravo ir užsienio šalyse gyvenantys išeiviai iš Baltijos šalių. Paminėtina 1981 m. įkurta Amerikos baltų laisvės lyga (Baltic American Freedom League).

Gera kaimynystė ir tarpusavio supratimas buvo savaime aiškūs dalykai. Todėl 1988 m. susikūrę trijų tautų demokratiniai judėjimai – pirmiausia Estijoje, netrukus Lietuvoje ir Latvijoje – jau rado gerą socialinę ir kultūrinę aplinką ir plėtojosi įgaudami bendras struktūrines formas. Tai galima nusakyti sausa faktų kalba. 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvyko Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontų atstovų konferencija, kurioje buvo įkurta nuolat veikianti Baltijos Taryba, turėjusi derinti politinius veiksmus. Buvo priimta keletas svarbių dokumentų: Baltijos tautų teisių deklaracija; Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekonominės nepriklausomybės deklaracija; Kreipimasis į Sovietų Sąjungos demokratines jėgas; Kreipimasis į valstybių – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijų narių vadovus; Kreipimasis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių; dokumentai apie būsimąjį Baltijos valstybių bendradarbiavimą atkūrus nepriklausomybę.

Baltijos valstybių vadovai pasirašo deklaraciją, kuria atnaujinama Santarvės ir bendradarbiavimo sutartis. Talinas. 1990 m. gegužės 12 d. LCVA.

Baltijos Tarybos posėdžiai vyko paeiliui – Pernu, Cėsyje ir Panevėžyje. Liepos 15 d. Pernu mieste vykusiame posėdyje buvo nutarta organizuoti Baltijos kelią – masinę manifestaciją, skirtą prisiminti ir pasmerkti prieš 50 metų pasirašytą Molotovo ir Ribentropo paktą, kartu išreikšti vieningą trijų tautų laisvės siekį. 1989 m. rugpjūčio 23 d. pasaulis stebėjo beprecedentę, puikiai koordinuotą akciją – automagistralėje Vilnius–Ryga–Talinas susikibusių rankomis trijų valstybių gyventojų grandinę.

1989 m. lapkričio 11 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsyje buvo aptartos trijų tautų demokratinių judėjimų užsienio politikos problemos ir uždaviniai. Nutarta koordinuoti diplomatinę veiklą užsienio šalyse, pasiskirstyti veiklos sritimis, numatyti veiklos vadinamosiose socialistinėse šalyse principus. 1990 m. sausio 14 d. posėdyje Pernu buvo aptariami rengimosi skelbti nepriklausomybės atkūrimą būdai. Estams ir latviams svarstant, ar nereikėtų pradėti nuo referendumų, o tam, kaip buvo manoma, pritartų ir Michailas Gorbačiovas, Vytautas Landsbergis perspėjo nepakliūti į Gorbačiovo spendžiamus spąstus:

„Jeigu skelbiate referendumą dėl atsiskyrimo, pripažįstate, kad esate teisėta SSRS dalis. Todėl ne atsiskyrimas, o nepriklausomybė, tautos apsisprendimo teisė.“ (Kaip žinoma, kaimynai rinkosi savotišką kompromisinį kelią, pradžioje paskelbę „pusiau nepriklausomybę“.)

Bendradarbiavimas tęsėsi ir Lietuvai 1990 m. kovo 11-ąją paskelbus Nepriklausomybės Aktą. 1990 m. gegužės 12 d. buvo įkurta trijų valstybių Baltijos Taryba – tarpparlamentinio ir tarpvyriausybinio bendradarbiavimo institucija.

Baltijos Tarybos veiklą skatino skandinavų Šiaurės Tarybos vadovai, į Baltijos Tarybos sesijas jie buvo kviečiami kaip stebėtojai ir konsultantai. Vėliau Šiaurės Tarybos pavyzdžiu parlamentų ir vyriausybių bendradarbiavimas buvo atskirti – įsteigta atskira parlamentų institucija – Baltijos Asamblėja.

Tarybos ir Asamblėjos veikla stiprino Baltijos valstybių vienybę, ypač nacionalinio saugumo srityje. Vėliau kai kurios pozicijos ėmė skirtis, tiksliau pasakius, atsirado bendrų regiono ir atskirų nacionalinių interesų skirtumų, bet tai netrikdė sutarimo dėl esminių dalykų.

Skandinavų pagalbos ranka

Baltijiečių demokratiniai judėjimai iš karto patraukė Vakarų Europos, pirmiausia Skandinavijos šalių, žiniasklaidos ir politikų dėmesį. Skandinavai anksčiau nei kiti Vakaruose „vėl atrado Baltijos valstybes“, parodė, kad geriau nei kiti suvokia politinių permainų rytinėje Baltijos pakrantėje svarbą, ir ne tik Baltijos jūros regionui. Tai padėjo ir baltijiečiams „vėl atrasti Šiaurę“, nes po penkiasdešimties metų atskirties atsivėrė galimybės laisvai bendrauti su kaimynais.

Pradžia nebuvo lengva. Atskirų šiaurės valstybių politika Baltijos valstybių siekių atžvilgiu buvo nevienoda, priklausė nuo vyriausybių politinio veido, santykių su Sovietų Sąjunga. Kai Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemann Jensen ir jo kolega iš Islandijos Jon Baldvinas Hannibalssonas.

1989 m. ir 1990 m. nedviprasmiškai reiškė palankumą Baltijos valstybių nepriklausomybei, oficialioji Švedijos ir Suomijos laikysena buvo santūri ir skyrėsi nuo Danijos pozicijos. Švedijos vyriausybės, o jos daugiausia buvo socialdemokratinės, per visus sovietinės okupacijos dešimtmečius, įskaitant ir „pertvarkos“ laikotarpį, laikėsi sovietams palankios pozicijos.

„Per pokario metus mes neprieštaravome užkariavimams kitapus Baltijos, nors labai garsiai protestavome prieš užkariavimus tolimiausiuose kraštuose“, – vėliau rašė švedų diplomatas.

Tačiau negalima nepaminėti ir kitokių faktų. Karo ir pirmaisiais pokario metais Stokholmas ne kartą buvo lietuvių, taip pat latvių ir estų, suvažiavimų ir konferencijų vieta.

1970 m. įkurtas Baltijos institutas (Baltiska institutet), 1980 m. Stokholmo universitete – Baltijos studijų centras, kurių tikslas buvo skatinti skandinavų ir baltų bendradarbiavimą mokslinių tyrimų bei kultūros srityse.

Tai išreiškė Švedijos visuomenės, pirmiausia mokslininkų, požiūrį į baltijiečius, na, o valdžios laikysena keitėsi lėtai. Net ir Baltijos šalyse prasidėjus Atgimimui, užsienio reikalų ministras Stenas Anderssonas, valstybės kabineto sekretorius Pierre Schoris kurį laiką laikėsi nuomonės, kad Baltijos valstybės nebuvo okupuotas, o nepriklausomybės siekia tik gyventojų mažumos. Kairiosios pakraipos politikai Baltijos tautų reikalu buvo pasyvūs ir nekalbūs.

Nors oficialiai laikėsi nešališkos pozicijos, Švedijos vyriausybė visgi nebuvo pasyvi įvykių Baltijos valstybėse stebėtoja. 1988 m. rugsėjo mėnesį Švedijos generaliniu konsulu Leningrade buvo paskirtas patyręs diplomatas, sovietologas Tomas Bertelmanas, turėjęs teisę išdavinėti lietuviams, latviams ir estams vizas, taip pat misiją užmegzti nuolatinius ryšius su Baltijos valstybių naujosiomis politinėmis jėgomis. Tuo tikslu jis bent kartą per mėnesį apsilankydavo šių valstybių sostinėse, susitikdavo su demokratinių judėjimų nariais.

T. Bertelmano ir užsienio reikalų referento Sovietų Sąjungoje Hanso Olsono iniciatyva

1989 m. buvo įsteigti „atramos punktai“ Baltijos šalyse: Rygoje ir Taline atidarytos pusiau oficialios Švedijos diplomatinės tarnybos – biurai. Jiems vadovauti paskirtas jaunas, labai veiklus diplomatas Larsas Fredenas, dažnai lankydavęsis ir Vilniuje.

Vilniuje toks biuras nebuvo įsteigtas, nors švedai buvo planavę, nes Lietuvos vadovybė nesutiko turėti įstaigą, kuri formaliai būtų siejama su generaliniu konsulu Leningrade – su Sovietų Sąjunga. Tuo metu Baltijos valstybės formaliai dar priklausė Sovietų Sąjungai, švedų, kaip ir kitų užsienio šalių, diplomatai vykdavo į jas su sovietinėmis vizomis. Kai kada vizos nebūdavo gaunamos arba gaunamos su uždelsimu. Nors minėtieji biurai buvo Švedijos diplomatinės misijos Sovietų Sąjungoje padaliniai, jų atidarymas Baltijos valstybėse buvo Stokholmo ypatingo dėmesio šioms valstybėms rezultatas.

1989 m. lapkričio mėnesį Vilniuje lankėsi Švedijos užsienio reikalų ministras S. Andersonas, susitiko su kompartijos pirmuoju sekretoriumi Algirdu Brazausku ir Sąjūdžio lyderiu Vytautu Landsbergiu.

Į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Stokholmas sureagavo iš karto. Užsienio reikalų ministras S. Andersonas kovo 12 d. paskelbė gan aptakų sveikinimą. Kai kovo 15 d. Maskva pareikalavo, kad Lietuva atšauktų nepriklausomybės paskelbimą, o į Vilniaus gatves, siekdami įbauginti, išvažiavo sovietiniai tankai ir kitokia karinė technika, Švedijos ministras pirmininkas Ingvaras Carlsson kovo 24-ąją kreipėsi į sovietinės vyriausybės vadovą Nikolajų Ryžkovą ir perspėjo dėl pasekmių, jeigu prieš Lietuvą būtų panaudota karinė jėga.

Tai buvo svarbūs kaimynų dėmesio ženklai, nors nuo drąsesnių politinių pareiškimų buvo susilaikoma. Pirmieji vieno kito Lietuvos politiko vizitai norint užmegzti politinio pobūdžio ryšius buvo traktuojami tik kaip privačios kelionės.

Tam tikrą laiką panaši buvo Norvegijos ir Danijos vyriausybių pozicija. Danai, karo metais patyrę nacių okupaciją, gerai prisiminė ir savo nerimą dėl galimos naujos okupacijos, kai sovietinė kariuomenė jau buvo užėmusi Bornholmo salą ir neskubėjo iš ten trauktis. Tokia patirtis padėjo danams suprasti Baltijos tautas, tačiau mokė ir atsargumo.

Paramą laisvės siekiams viešai reiškė pavieniai skandinavų parlamentarai. Tuos siekius nuo pat pradžių palaikė švedų dešinieji, ypač Moderatų partija, jos lyderis Carlas Bildtas, teisingai numatęs Vidurio ir Rytų Europos politinės raidos kryptį.

Tuoj po Kovo 11-osios Švedijos ambasadorius Maskvoje Orjan Berner ėmė kviestis į savo rezidenciją mūsų politikus pietums. Juose dažnai dalyvaudavo Lietuvos vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje Egidijus Bičkauskas, keletą kartų teko lankytis ir šio teksto autoriui. Be ambasadoriaus, iš švedų pusės dalyvaudavo ir daugiau asmenų. Šeimininkus domino padėtis Lietuvoje, santykių su Maskva perspektyva, Švedijos paramos ir kiti klausimai.

Per vienus pietus, juose dalyvavo ir E. Bičkauskas, buvome supažindinti su Riksdago pirmininku Thage G. Peterson ir keliais parlamentarais. Jie aiškiai pasakė, kad Švedijos vyriausybė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą laiko visiškai teisėtu, tačiau kol kas nenori to pripažinti viešai, ketina apsiriboti „tylia“ konkrečia pagalba, plėtoti ryšius įvairiose srityse, nes mano, kad tuo tarpu tai svarbiau negu politinės deklaracijos. Svarbiausius darbus dar turi padaryti patys baltijiečiai, – sakė švedai. Pagalba turėjo būti vien praktinio pobūdžio, be politinių užuominų, suderinama su sovietų skelbiamu viešumu ir atvirumu. Įvairioms bendradarbiavimo programoms ir projektams buvo skirta keli milijonai Švedijos kronų.

Mitingas Stokholme. Kalba Švedijos Riksdago narys Karlas Bildtas.

Oficialių pareiškimų buvo labai laukiama, tačiau ir konkreti pagalba buvo reikalinga. Susilaikymas nuo viešų pareiškimų, matyt, rodė, kad šiauriniai kaimynai, ir ne tik jie, tada dar nelabai tikėjo Baltijos tautų siekių sėkme. Nors, kita vertus, buvo suinteresuoti, kad įvyktų kaip tik taip, kad kaimynai Rytuose būtų ne imperija, o trys nepriklausomos demokratiškos valstybės. Švedijai tai buvo svarbu strateginiu saugumo, ekonominių ryšių, gamtosaugos ir kitais požiūriais.

Nors Švedijos vyriausybė, kaip minėta, buvo santūri ir apdairi, šalies visuomenė nesivaržė viešai reikšti savo palankumą baltijiečių išsilaisvinimo siekiui. Su tuo negalėjo nesiskaityti ir vyriausybė. Daug nuveikė Lietuvos draugai parlamentarai K. Bildtas, Gunnaras Hokmarcas, Andersas Bjorckas. Daugiausia jų pastangomis vienoje centrinių Stokholmo aikščių buvo pradėti rengti masiniai mitingai su lozungu „Mes palaikome baltus“. Pirmą kartą į pirmadienio mitingą žmonės susirinko 1990 m. kovo 19 d., praėjus savaitei po Lietuvoje paskelbtos nepriklausomybės. Mitingai vykdavo kiekvieno pirmadienio vidurdienį, juose kalbėdavo žinomi kultūros, meno, politikos asmenys, valdžios atstovai. Mitingus imta rengti ir kituose Švedijos miestuose, jie vyko nuo 1990 m. kovo iki 1991 m. rugsėjo.

Parlamentiniai ryšiai

Neilgai trukus Skandinavijos šalių parlamentų iniciatyva pradėjo megztis ryšiai su Baltijos valstybių parlamentais. Pirmoji buvo Danijos Folketingo delegacija, 1990 m. balandį atskridusi į Vilnių, kad savo akimis pamatytų, kas čia vyksta. Spalio mėnesį lankėsi Šiaurės Tarybos delegacija, o lapkritį – vėl Danijos parlamentarai, po to – Švedijos Riksdago Moderatų partijos lyderiai – K. Bildtas, Gunnaras Hokmarkas, Jonas Hafstromas.

Kaimynų parama iš šiaurės tęsėsi, ryšiai plėtėsi. T. Bertelmano ir T. Petersono iniciatyva Švedijos Riksdagas ėmė kviestis parlamentarų delegacijas semtis parlamentinio darbo patirties. Estijos, Latvijos ir Lietuvos parlamentarai lankėsi Riksdage po du kartus. Vėliau į kursus buvo kviečiami parlamentų darbuotojai.

Per pirmąjį apsilankymą, vykusį 1990 m. birželio mėn., lietuviai turėjo progos susitikti su Riksdago ir Švedijos vyriausybės vadovais, nušviesti politinę, socialinę, ekonominę Lietuvos padėtį, kalbėtis apie bendradarbiavimo galimybes. Švedus labiausiai domino Lietuvos ir SSRS derybų, ekonominės blokados, demokratėjimo, Baltijos šalių tarpusavio integracijos klausimai. Švedijos Ministras pirmininkas I. Karlsonas per susitikimą pareiškė, kad jo šalies vyriausybė daro ir darys viską, kas įmanoma, kad paremtų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Švedijos Riksdago pavyzdžiu pasekė Norvegijos Stortingas, jame Lietuvos parlamentarų delegacija lankėsi 1990 m. gruodį. Viešnagės tikslas taip pat buvo susipažinti su Norvegijos parlamento struktūra ir darbu. Buvo sudaryta galimybė susitikti su Stortingo frakcijų nariais. Lietuvos reikalų supratimu ir aktyvia parama iš jų išsiskyrė dešiniosios partijos (Hoyre) frakcija, kurios narys Ingvaras Godalas ne kartą lankėsi Lietuvoje. Užsienio reikalų ministras Thorvaldas Stoltenbergas Vakarų valstybėse kėlė Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimo klausimą.

Osle advokatas Leonas Boddas, negailėdamas laiko ir jėgų, 1990 m. spalio mėn., šalies vyriausybės pritarimu, įsteigė Lietuvos informacijos centrą ir tapo jos vadovu, vėliau paskirtas Lietuvos garbės konsulu. Norvegija, niekada nepripažinusi Lietuvos okupacijos, nuo 1938 m. neturėjo oficialių kontaktų su Lietuva, todėl jų atkūrimas buvo reikšmingas abiem šalims. Kadangi tokie konsulatai atlieka ir tam tikro rango diplomatinę funkciją, galima sakyti, jog Norvegija pirmoji užmezgė diplomatinius ryšius su Lietuva. Islandijoje Lietuvos garbės konsulatą įsteigė ir jo vadovu tapo kalbininkas Jorunduras Hilmarssonas.

Šios pirmosios oficialios baltijiečių parlamentarų išvykos į Vakarų šalis rodė, kad Baltijos valstybės pripažįstamos parlamentiniu lygiu. Lemiamas argumentas buvo tai, kad Baltijos valstybių parlamentai buvo išrinkti demokratiškai. Net Maskva neginčijo, kad rinkimai Baltijos valstybėse įvyko teisėtai. Tad Baltijos valstybių išsilaisvinimo kelyje pirmiausia įvyko „parlamentinis proveržis“ per šiaurę.

„Tylioji“ pagalba skamba garsiai

Skandinavų „tylioji“ pagalba garsiai ir plačiai suskambėjo 1991 m. sausio 13-osios naktį ir rytmetį, kai sovietų kariškiai smurtavo prieš civilius gyventojus prie Vilniaus televizijos bokšto. Žinios apie tai tuoj pat pasiekė pasaulį per Skandinavijos šalių, daugiausia Norvegijos, televiziją.

Sausio 13-osios naktį, kai sovietų tankai iš Šiaurės miestelio Vilniuje pajudėjo link centro ir Vilniaus televizijos bokšto, V. Landsbergis paskambino į Oslą L. Bodui ir paprašė pranešti Norvegijos užsienio reikalų ministrui T. Stoltenbergui ir Islandijos užsienio reikalų ministrui J. B. Hanibalsonui, o per juos ir visam pasauliui, kas dedasi Vilniuje.

Veikiama buvo nepaprastai greitai. Tą pačią naktį Norvegijos užsienio reikalų ministras T. Stoltenbergas su šiaurės šalių kolegomis tarėsi, kokių veiksmų turi imtis atskira šalis ir visos bendrai. Tą pačią naktį ministras susisiekė su Norvegijos ambasadomis NATO ir Jungtinėse Tautose, taip pat su Norvegijos ambasada Maskvoje. Anksti rytą Norvegijos vyriausybė jau iškėlė šį klausimą JT Saugumo Taryboje. Panašiai veikė ir Islandijos užsienio reikalų ministras J. B. Hanibalsonas.

Tad skandinavų politikų žaibiškos reakcijos dėka jau sausio 13-osios rytą pasaulyje sklido informacija apie naktį įvykdytą sovietų kariškių agresiją. Galbūt tai sulaikė sovietinę vadovybę nuo tolesnių agresyvių veiksmų – informacija ir viešumas buvo veiksmingas ginklas. Pats L. Bodas taip pat turi pagrindo manyti: „Perduodamas reikalingoms instancijoms V. Landsbergio žinią, prisidėjau prie to, kad Aukščiausiosios Tarybos puolimo operacija tą naktį neįvyko.“

Norvegijos premjerė Gro Harlem Brundland tuoj pat išsiuntė M. Gorbačiovui laišką, kuriame reiškė protestą dėl taikių žmonių žudynių Vilniuje, o Osle vyko protesto mitingai.

1991 m. vasario 7 d. Norvegijos užsienio reikalų ministras T. Stoltenbergas 47-ojoje Žmogaus teisių komisijos sesijoje Ženevoje teigė, kad „niekas negali pateisinti brutalios karinės jėgos pavartojimo prieš beginklius žmones“.

Pjeras Šoris, Bronislovas Kuzmickas ir Emanuelis Zingeris mitinge Stokholme. 1991 m. vasaris.

Keitėsi ir Švedijos laikysena. Sausio 15 d. Riksdage įvyko posėdis, skirtas pareikšti solidarumą su Baltijos valstybėmis. Ta proga buvo prisimenami kai kurie nemalonūs praeities faktai – bene vienintelė Vakarų pasaulyje Švedijos vyriausybė 1940 metais buvo pripažinusi Baltijos valstybių aneksiją. Be to, sovietams pareikalavus, iš karto buvo perduoti šių valstybių diplomatinių tarnybų pastatai, aukso atsargos, Švedijos uostuose stovėję laivai ir kitoks turtas. Iškalbingas ir faktas, kad baltijiečių pabėgėliai, daugiausia latviai ir estai, buvo išduoti sovietams, kai šie to pareikalavo karo pabaigoje.

Pagalba plečiasi

Tragiškomis 1991 m. sausio dienomis Lietuvoje buvo rengiamasi ir blogiausiems įvykiams, galvojama apie Lietuvos vyriausybės darbo tęstinumą egzilio sąlygomis kurioje nors Vakarų šalyje, jeigu Aukščiausioji Taryba ir vyriausybė negalėtų tęsti savo darbo. Ši misija buvo pavesta šio teksto autoriui ir Užsienio reikalų komisijos pirmininkui Emanueliui Zingeriui.

Jie nedelsdami išvyko šiaurės kryptimi. Atvykę į Stokholmą, iš karto pateko į gausų mitingą, galėjo pasisakyti, padėkoti švedams už pagalbą. Apie jų atvykimą, apie įvykius Vilniuje rašė Švedijos spauda. Diplomatinę ir kitokią pagalbą teikė Švedijos Užsienio reikalų ministerija, jos vadovai S. Andersonas ir P. Šoris. Savo diplomatiniais kanalais jie parengė B. Kuzmicko vizitą į JAV ir Kanadą su galimybe susitikti su tų valstybių vadovais, kongresmenais, spaudos atstovais.

1990 m. gruodžio 20 d. Šiaurės Tarybos užsienio reikalų ministrai Kopenhagoje įsteigė Baltijos informacijos biurą su atskiromis patalpomis lietuvių, latvių ir estų sektoriams. Lietuviškajam sektoriui vadovavo Dalius Čekuolis. 1991 m. sausį Stokholme atidarytas Latvijos ir Estijos informacijos centras, kurio paslaugomis naudojosi ir lietuvių politikai. Centro atidaryme dalyvavo beveik visų Švedijoje akredituotų valstybių ambasadoriai. Buvo taip pat nuspręsta steigti Šiaurės Tarybos informacijos centrus Baltijos valstybių sostinėse.

1991 m. sausio pabaigoje, Lietuvos parlamentarų oficialaus vizito Danijoje metu, užsienio reikalų ministras U. Elemanas-Jensenas leido suprasti, kad Lietuvos egzilinė vyriausybė, jeigu to reikėtų, galėtų įsikurti jo šalyje. Be to, Danija, tuo metu jau būdama Europos Bendrijos ir NATO narė, stengėsi padėti Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, pripažinimo reikalus įtraukti į Bendrijos narių užsienio reikalų ministerijų, tarptautinių organizacijų darbotvarkes.

1991 m. vasario–kovo mėn. Baltijos valstybių parlamentų vadovai buvo pakviesti kaip stebėtojai į 39-ąją Šiaurės Tarybos sesiją Kopenhagoje. V. Landsbergis buvo užimtas kitais reikalais, teko vykti šių eilučių autoriui. Sesijoje buvo suteikta galimybė pasisakyti ir Baltijos valstybių parlamentų vadovams. Galėjome išdėstyti savo rūpesčius, vertinimus ir pageidavimus. Skandinavų parlamentarų pasisakymuose skambėjo ir žodžiai, smerkiantys agresyvią sovietų politiką Baltijos valstybėse.

Danijos ministras pirmininkas Poulas Schluteris pažadėjo Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimus kelti tarptautiniuose forumuose, net jeigu sovietų diplomatai bandytų tai blokuoti. Internacionalizuoti šiuos reikalus yra vienas iš būdų apsaugoti Baltijos valstybes nuo galimos Sovietų Sąjungos agresijos, – teigė Danijos premjeras.

Ministras U. Elemanas-Jensenas pokalbio metu pasakė, jog jis tik ką grįžęs iš JAV, kur lydėjęs Jos Didenybę Danijos Karalienę ir turėjęs progos pasikalbėti su prezidentu Bushu, valstybės sekretoriumi Bakeriu, Kongreso komitetų vadovais. Buvo kalbama ir apie Baltijos valstybių padėtį. Prezidentas Bushas sveikinimo kalboje, tarp kitko, pasakė: „Dėkoju Danijai už Baltijos valstybių nepriklausomybės siekio palaikymą, jūsų pozicija yra ir mūsų pozicija“. Tai rodė, kad Danijos užsienio reikalų ministerijos pozicija išreiškė ir daugelio Vakarų valstybių vyriausybių požiūrį.

Pažymėtinas ir toks skandinaviškos praktinės pagalbos veiksmas: Danijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai pasirūpino, kad Baltijos valstybių parlamentarai – sesijos stebėtojai – gautų Europos Bendrijos valstybių vizas. Tai buvo ypatingas dėmesio ir supratimo ženklas, nes tuo metu užsienio valstybių vizas baltijiečiai galėjo gauti tik tų valstybių ambasadose Maskvoje.

Dalyvavimas Šiaurės Tarybos sesijoje neliko nepastebėtas Maskvos. Oficialaus dienraščio „Pravda“ (1991 03 01) straipsnyje „Kam reikalinga audra Baltijoje?“ rašoma, kad „pabaltijietiškos“ temos įtraukimą į darbotvarkę daugelis priėmė kaip kišimąsi į SSRS vidaus reikalus.

Šiaurės Tarybos 39-oji sesija. Arnoldas Riuitelis, Anatolijus Gorbunovas, Bronislovas Kuzmickas.

Pirmoji atkurtą nepriklausomą Lietuvos valstybę pripažino Islandija – 1991 m. vasario 11 d., antroji buvo Danija – 1991 m. vasario 28 d., Norvegija tai padarė 1991 m. rugpjūčio 27 d., Švedija – 1991 m. rugpjūčio 27, Suomija – 1991 m. rugpjūčio 28 d. Prisimenant praeitį, galima sakyti, kad Lietuvos ir Skandinavijos šalių santykių istorija kartojasi: „tiek pirmąkart 1917–1918 m., tiek ir antrąkart 1989–1990 m. atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, skandinavai buvo pirmieji, suteikę moralinę ir materialinę paramą mūsų valstybei“.

„Per pietus“ ar „per šiaurę“?

Baltijos šalių demokratiniuose judėjimuose nuo pat pradžios reikšmingą vietą užėmė platesnės geopolitinės orientacijos klausimai. Pagrindinė kryptis nekėlė abejonių – atvirumas ir suartėjimas su Vakarų demokratiškomis, ekonominės gerovės valstybėmis atsiribojant bei tolstant nuo SSRS įtakos regiono, naikinant buvusios geležinės uždangos palikimą. Tame nebuvo nieko originalaus – vakarietišką orientaciją tuomet deklaravo ne tik Baltijos, bet ir kitos pokomunistinės Vidurio Europos valstybės.

Tačiau reikėdavo mąstyti ir apie konkretesnius variantus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais užsienio žurnalistai ir politikai, be kitų dalykų, pasidomėdavo, kuriai – Vidurio ar Rytų – Europai Lietuva save priskiria, į kuriuos regionus politiškai ir kultūriškai orientuojasi, su kuriomis šalimis ketina daugiausia bendrauti. Aiškinant tai svečiams, tekdavo ir patiems kai ką geriau apgalvoti.

Suvokiant tą aplinkybę, kad Lietuva geografiškai yra tarp Vakarų Europos ir Rusijos, buvo akivaizdu, kad ji priklauso Vidurio Europos regionui, bet tuo pačiu ir Vakarų krikščioniškosios kultūros arealui, nors kai kada buvo prievarta nuo to arealo atribota. Todėl ir dabar Lietuva ateitį sieja su vakarietiškąja Europa, ir tą siekį realizuoti kaip tik ir buvo vienas iš išsivadavimo motyvų.

Tačiau šį savaime aiškų dalyką reikėjo dar patikslinti, kuria kryptimi – šiaurės ar pietų – pirmiausia būtų tikslinga ieškoti ryšių su Vakarų šalimis tikintis supratimo ir palaikymo, taip pat kartu plačiau apmąstyti Lietuvos padėtį visomis kryptimis. Pagal žemėlapį Lietuva, kaip Baltijos jūros regiono valstybė, gali laikyti save ir būti kitų laikoma šiaurės šalimi, bet istoriškai ir kultūriškai jai artimesnis Vidurio Europos regionas. Praktiškai klausimas buvo toks: kuria kryptimi siekti proveržio į demokratišką Vakarų pasaulį – drauge su latviais ir estais per šiaurę, per Skandinavijos šalis, ar pietų kryptimi – kartu su Lenkija ir kitomis Višegrado šalimis?

Nemažai politikų ir inteligentų manė, kad geriausia partnerė Lietuvai galėtų būti Lenkija, sugebėjusi ir komunistiniais laikais būti „pusiau atvira“ ir gerokai vakarietiška. Turėjo reikšmės ir istorinė, nors ne vienodai vertinama, atmintis – keletą amžių gyvenę vienoje valstybėje, lietuviai ir lenkai turėtų ir dabar vieni kitus gerai suprasti, vieni kitiems padėti. Buvo manančių, kad Lietuva yra daugiau Vidurio Europos negu šiaurės šalis, todėl ir turi lygiuotis į šį regioną, o Baltijos šalių bendrija esanti ne kas kita kaip sovietmečio padarinys,„istorinė atgyvena“. Vienas šiaip jau įžvalgus politikas net pajuokaudavo, esą, per šiaurę galima nukeliauti nebent tik į Šiaurės ašigalį.

Tačiau pietinės orientacijos nenaudai bylojo kurį laiką trukęs santykių su Lenkija neaiškumas, Varšuvos politikų pasyvumas, tylėjimas Lietuvos siekių atžvilgiu.

Nemažai politikų, tarp jų ir šio teksto autorius, Atgimimo laikotarpiu ir po Kovo 11-osios rėmė šiaurietišką Lietuvos orientaciją, apie tai ne kartą rašė spaudoje. Į šiaurę kreipė ir glaudus Baltijos tautų bendradarbiavimas, kurį skandinavai labai vertino ir skatino kaip sektinus pavyzdžius minėdami darnius jų tarpusavio santykius. Vyko nelyginant kokios varžybos: šiaurė ar pietūs? „Vos ne kaip prieš trejetą amžių, kai Lietuva mėgino nutraukti orientaciją į pietus, Kėdainių sutartimi (1655 m.) glausdamasi prie Švedijos.“

Tekdavo girdėti tvirtinimų, esą, Baltijos tautos savo istorija, religija ir kultūra yra per daug skirtingos, kad galėtų sklandžiai bendradarbiauti, lenkai šiais požiūriais yra lietuviams artimesni, vieni kitus geriau pažįsta. Be to, gana panaši Baltijos valstybių ūkio specializacija sukels tarpusavio konkurenciją, varžybas dėl užsienio investicijų.

Pastarasis požiūris atrodė gana racionalus, tačiau buvo nesunku suprasti, kad tokia ir panaši propaganda labai artima ateinantiems iš Rytų mėginimams sutrikdyti baltijiečių tarpusavio supratimą. Svarus argumentas prieš tokį požiūrį buvo Skandinavijos šalių bendravimas, rodantis, kad panaši ekonominė specializacija nė kiek netrukdo glaudžiai bendradarbiauti daugelyje sričių ir siekti pažangos.

Ryšiams su šiaurės šalimis plėtojantis, tekdavo susimąstyti apie retai kada į galvą ateidavusį dalyką – lietuvių šiaurietiškumą. Aiškėjo, kad istorijos, kultūros ir mentaliteto požiūriais galima atrasti daug Lietuvos skirtingumų ne tik nuo Skandinavijos šalių, bet iš dalies ir nuo šiaurinių jos kaimynų. Lietuva istoriškai formavosi ne kaip jūrinė, o kaip kontinentinė valstybė, nuo pamario atskirta dar Kryžiuočių ordino agresijos laikais. Todėl negalėjo turėti išplėtotų prekybinių, kultūrinių ir kitokių ryšių nei su danais, nei su švedais. XVII–XVIII amžių dinastiniai ryšiai (Vazų laikai) ir karai su švedais, jų priežastys ir padariniai – atskiras klausimas.

Lietuvai 1918 m. atkūrus nepriklausomybę, atgavus dalį Mažosios Lietuvos (Klaipėdos kraštą), padėtis ėmė keistis. Su Skandinavijos valstybėmis buvo užmegzti diplomatiniai ryšiai, apsikeista diplomatinėmis tarnybomis, plėtėsi kultūrinis, prekybinis ir kitoks bendravimas. Susikūrė Švedų ir lietuvių draugija. Tautų Sąjungoje Švedijos politikai palaikė Lietuvą Vilniaus ir Klaipėdos klausimais. Tačiau sklandžiai besiplėtoją ryšiai nutrūko sovietinės okupacijos dešimtmečiais.

Danų politologas Ole Waever, svarstydamas Šiaurės Tarybos galimybę plėstis į rytinę Baltijos jūros pakrantę, teigia, kad Latvija ir Estija yra šiaurietiškos, o Lietuvos istorija ir kalba neteikia daug argumentų laikyti ją Šiaurės dalimi. Kita vertus, – rašo autorius, – kai skaitai Česlovo Milošo romaną „Isos slėnis“ (kuris yra Lietuvoje), jauti, kad tai yra ta pati gamta, tie patys valstiečiai, ta pati mitologija, ta pati dienos ir nakties, lėtai virstančių vienos kita, samprata. „Tai yra Šiaurė. Todėl galbūt Lietuva yra Šiaurės dalis.“

Skandinavams Lietuva atrodė šiek tiek egzotiška (katalikiška) šalis. Nepaisant to, pripažįstama, kad dabarties ir ateities požiūriu ne tiek svarbios istorinės ir kultūrinės tradicijos, kiek į ateitį nukreipti politiniai ir kitokie interesai. Lietuvoje kaip tik buvo tikima, kad iš Šiaurės šalių galima laukti politinio palaikymo – iš tikrųjų taip ir buvo atkuriant nepriklausomybę, taip pat daug ko pasimokyti socialiniu, ekonominiu požiūriais. Ypač svarbus saugumo motyvas – iš šiaurės šalių nekyla jokių grėsmių mūsų valstybės politiniam ir kultūriniam tapatumui. Tačiau nėra garantijų, kad tokios grėsmės kada nors negalėtų kilti iš pietų ir rytų.

Klausimas buvo keliamas taip: jeigu šiaurietiškoji tapatybė nėra mums duota iš praeities, galime ją kurti ir ugdyti savyje palaikomi pačių skandinavų. Aptardamas baltiškąją tapatybę (Baltic identity), O. Waeveris pastebi, kad tapatumas nėra statiška būsena, bet yra kuriama, yra noras matyti savo tam tikrą priklausomybę. „Jeigu lietuviai netikėtai nori būti „šiaurietiški“ (Nordic) ir jei mes visi norime būti „baltijietiški“ (Baltic), tada turi būti atskleisti istoriniai ryšiai ir bendra kultūra.“ Tam reikia iš naujo perskaityti istoriją, studijuoti kultūrą, bendrauti, siekti bendrų tikslų.

Taigi šiaurietiška grįžimo į Vakarus strategija teikė paskatų naujai pažvelgti į lietuviškąją tapatybę. Buvo prisiminta tarpukario Lietuvos profesoriaus Kazio Pakšto iškelta Baltoskandijos konfederacijos idėja, 1991 m. Panevėžyje įkurta Baltoskandijos akademija, kurios tikslas – vykdyti mokslinius tyrimus, plėtoti įvairiapusiškus Baltijos ir Skandinavijos šalių bei tautų ryšius, integruoti Lietuvą į šiaurės šalių kultūros erdvę.

Baltijos ir Šiaurės šalių užsienio reikalų ministrai Palangoje. 1994 m. rugpjūčio 31 d. Jono Staselio nuotrauka. LCVA.

Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas pakoregavo ir Skandinavijos valstybių geopolitinę situaciją. Joje atsirado baltiškasis matmuo, davęs pagrindo samprotauti apie Baltijos jūros regiono kaip savito Šiaurės Europos regiono plėtros perspektyvas. Tai tapo skandinavų ir baltijiečių politikų ir mokslininkų seminarų bei konferencijų temomis. Bendrieji viso Baltijos jūros regiono šalių bendradarbiavimo klausimai buvo svarstomi parlamentiniu lygiu.

Sulaukė dėmesio ir kiti strateginiai klausimai, tokie kaip Šiaurės Tarybos ir Baltijos Tarybos ryšių plėtros, trijų Baltijos šalių ir penkių Šiaurės šalių bendradarbiavimo (pagal formulę trys plius penki) perspektyvos.

Buvo teigiama, kad Baltijos šalys turi susitarti, kaip organizuoti tarpusavio santykius, ir nuspręsti, kiek ir kaip jos nori būti susijusios su Šiaurės šalimis, o pastarosios turi įvertinti, ar Baltijos šalys yra pakankamai šiaurietiškos, kad bendradarbiavimas būtų konstruktyvus.

Vyravo požiūris, kad jungimosi į platesnį europinį bendravimą kelias eina per regioninį bendravimą. Tad dalyvavimas Baltijos ir Šiaurės šalių kaip kylančio Šiaurės Europos regiono struktūrose ir būtų Lietuvos, kaip ir dviejų jos Baltijos kaimynių, jungimosi į Vakarų Europos politines ir ekonomines struktūras pradžia.

Santykių su Skandinavijos šalimis plėtra rodė, kad bendraujame su ta laisvojo Vakarų pasaulio dalimi, kuriai iš tikro rūpi, kad Baltijos šalys taptų nepriklausomomis demokratiškomis valstybėmis. Tuo metu tą būtų buvę sunku pasakyti apie daugelį kitų Vakarų politikų, kuriuos labiausiai domino, ar Lietuvos nepriklausomybės siekis nepakenks M. Gorbačiovo politikai.

1990–1992 metais iki Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO buvo dar toloka. Tačiau kelio į jas pradžia – proveržis per Šiaurę nepamirštant ir pietų krypties, į demokratišką Vakarų pasaulį – buvo sėkminga.

Šis tekstas publikuotas 21-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Nepriklausomybės sąsiuviniai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...