captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokytoja: tokiu istorijos egzaminu kurstomas siauraprotiškumas

Tai ne egzaminas, o sąvartynas, kuriuo ugdomas mokinių siauraprotiškumas. Taip pirmadienį laikyto istorijos brandos egzamino užduotis vertina Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Tai ne egzaminas, o sąvartynas, kuriuo ugdomas mokinių siauraprotiškumas. Taip pirmadienį laikyto istorijos brandos egzamino užduotis vertina Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė.

Ji stebisi, kad egzamine reikėjo nekritiškai analizuoti keletą britų istoriko Normano Davieso darbų, kuriuose Lietuva įvardijama kaip Vilniaus krašto okupantė, laikoma pati kalta dėl sovietinės okupacijos.

Kokį įspūdį Jums paliko valstybinio istorijos egzamino užduotys?

– Peržiūrėjau egzaminą ir man susidarė įspūdis, kad jis šįmet į nieką neorientuotas. Tokios prastos kokybės egzamino dar nebuvau mačiusi. Tam, kad egzaminas būtų kokybiškas, jis turi bent kažkiek atitikti programoje keliamus reikalavimus.

Programoje yra nurodyta, ko mokytojai turi mokyti vaikus ir kam vaikai deda daug pastangų. Tarkime, kritiškai vertinti šaltinius, interpretuoti, palyginti, supriešinti, sugretinti, rasti prieštaravimus, padaryti išvadas. Egzamine nebuvo paprašyta nieko panašaus.

Dėl šaltinių atrankos – juokinga darosi – kasmet į egzaminą deda tą patį per tą patį – tuos pačius šaltinius, tas pačias karikatūras. Tai rodo, kad egzamino sudarytojai yra visiškai išsisėmę. Atrodo, kad egzaminas sudarytas po gabalėlį išlaupius iš senųjų egzaminų. Tai neskatina mokinių domėtis nauja istorijos literatūra, neskatina egzaminui ruoštis iš naujų šaltinių. Toks egzaminas, koks buvo šįmet, tiesiog sufleruoja – prašau, kitam egzaminui ruoškitės tiktai spręsdami buvusių egzaminų užduotis ir jums užteks. Ugdomi siauro mąstymo, siauro matymo žmonės. Ugdomas siauraprotiškumas, kai erdvė, iš kurios galima ruoštis egzaminui, sudaroma iš senųjų užduočių.

Švelniai sakant, tokio egzamino lygį apibūdinčiau kaip abejotiną ir labai žemą.

Kurios užduotys konkrečiai užkliuvo?

– Kalbant apie paskutinę užduotį – šaltiniui duodamas puslapis, o pateikti tik trys klausimai. Pagal visas programas, vaikas privalo šaltinį analizuoti, nagrinėti, interpretuoti, vertinti ir atlikti daugybę kitų darbų. To jis mokosi nuo penktos klasės. Jei vaikas nuoširdžiai mokėsi, turi kritinį mąstymą, plačias įžvalgas, jų negali parodyti – kaip sakė mokiniai, jiems šaltinius perskaityti, suprasti, išanalizuoti reikėjo daugiau laiko nei atlikti užduotis. Su tokia analize nebuvo galimybės parodyti tų kompetencijų, kurios įgytos mokykloje.

Arba pirmas blokas šaltinių užduočių – gal trys klausimais apie tą patį, jie visiškai dubliuojasi. Vaikai sako – mes rašome ir nesuprantame, kaip galima tris kartus iš eilės paklausti to paties. Juk atsakymai analogiški.

Egzaminas pats nežino, ką nori patikrinti. Beje, šįmet skelbta, kad pirmąkart bus įtraukta užduotis, kurioje reikės sukurti trumpą pasakojimą. Vaikai tam tikrai ruošėsi, o egzamine tokios užduoties nebuvo. Išeina, kad egzamino programa ir pats egzaminas – visiškai skirtingi dalykai. Atrodo, kad egzamino sudarytojų komanda nebeturi nei vaizduotės, nei kompetencijos, nei supratimo, ką veikia šiuolaikinė mokykla.

Nežinau, kas sudarinėja egzaminų užduotis, tačiau jie taip atitrūkę nuo švietimo sistemos ir nuo to, kas vyksta mokykloje, kokią pažangą padarė istorijos mokytojas, kad net gėda kalbėti. Kažkur nuo 2008 m. egzamino užduotys vis prastėja ir prastėja. Egzaminus sudarinėjanti komanda – labai prasto pasiruošimo. Gal ji išsisėmė, nes kasmet užduočių vis labiau nebesinori atlikti. Ar tie, kurie sudarinėja egzaminus, suvokia, kad dėstymas mokykloje progresuoja? Kad mokytojai turi naujas programas, naujus iššūkius, kuriuos teikia valstybės dokumentai, ir mokiniai yra žymiai geriau pasiruošę, turi žymiai erdvesnį suvokimą nei, tarkime, buvo prieš 5 metus?

Pats istorijos egzaminą laikiau prieš 10 metų, kelintus metus iš eilės rašau apie egzamino laikymą ir pastebiu, kad kai kurios užduotys, pateikiamos karikatūros iš tiesų metai iš metų kartojasi...

– Apie tai ir kalbu. Egzamino užduotyse – kažkoks sąvartynas, kratinys – nėra dinamikos. Tai ne darbas, o pajuokos objektas. Man buvo gėda, kad esu istorijos mokytoja, ruošiu vaikus egzaminui, jie rimtai mokosi, rimtai dirba, analizuoja, kritiškai vertina, o ateina į egzaminą ir gauna kažkokį sąvartyną.

Egzaminas orientuoja į žemesnį lygį, nei mokytojai ruošia vaikus. Jis orientuoja mokinius ir mokytojus į žemesnio lygio ir tendencingą literatūrą, į neetišką elgseną su literatūra ir šaltiniais. Pavyzdžiui, egzamine pateikiamos karikatūros be nuorodų, be autorių pavardžių, o visa Lietuva kalba, kad reikėtų ugdyti paramą autorinėms teisėms. Tai rodo, kad egzamino sudarytojai nejaučia jokios atsakomybės už tai, ką jie daro – nei už mokymo kokybę, nei už moralinį vaizdą. Liūdnas atvejis.

Minite „žemesnio lygio ir tendencingą“ literatūrą. Ką turite galvoje?

– Beveik kiekviename egzamino užduočių bloke buvo įdėtas autorius Normanas Daviesas. Jis – Oksfordo universiteto profesorius, aš jį pati mėgstu ir skaitau, bet kai įdedu N. Daviesą į savo užduotis, pateikiu jį kaip galimos kritikos pagrindą. Išeina absurdas, netgi kriminalas – N. Davieso knygos ganėtinai antilietuviškos ir antivalstybinės mūsų valstybės požiūriu.

Pavyzdžiui, šįmet egzamine įdėta ištrauka iš jo naujos knygos „Kariaujanti Europa: 1939–1945“. Joje parašyta, kad Lietuva II Pasaulinio karo metu taip pat buvo okupantė, kuri nuo 1939 m. spalio 10 d. buvo okupavusi Vilniaus kraštą. Tai tikrai įdėta vienoje N. Deiviso knygos lentelėje. Ir tokia knyga cituojama egzamine kaip rimta knyga, o ne kaip knyga, kurią galima kritikuoti ir analizuoti.

Mokinys, kuris domisi istorija, manys, kad N. Daviesas – labai rekomenduojamas autorius. Kita egzamine cituota N. Davieso knyga – „Dievo žaislas. Lenkijos istorija“. Ji apskritai parašyta 1976 m., tik lietuviškas leidimas pasirodė 2002 m. Joje rašoma, kad lietuviai buvo apsėsti Vilniaus grąžinimo klausimo, neįvertino situacijos dėl Vilniaus ir dėl to yra kalti, jog sovietai juos po to okupavo. Knygoje teigiama, kad sovietų agresija kilo dėl lietuvių siauraprotiškumo, neapsižiūrėjimo ir nenoro bendradarbiauti su Lenkija bei nepagrįsto kėsinimosi į Vilniaus kraštą.

Jau nekalbu, ką jis rašo apie Lietuvą savo naujoje knygoje „Dingusios karalystės“, kurios lietuviško leidimo dar nėra. Ten jis skyrių apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę (LDK) pradeda Aleksandro Lukašenkos nuotrauka – jis tvirtina, kad LDK dingo visiems laikams ir šiandien jos tęsėja daugiau yra Baltarusija, ne Lietuva. Ir šis autorius dedamas į kiekvieno egzamino užduotį iš pozityviosios pusės. Jo ištraukos skirtos ne mokiniams kritikuoti ar analizuoti, bet pateikiamos kaip rimto istoriko rimtos mintys.

Natūraliai kyla klausimas, į ką orientuoja toks egzaminas? Ir natūraliai kyla klausimas, kas sudarinėja šį egzaminą ir ar jaučia atsakomybę už Lietuvą, jaunimo sąmonės formavimą ir apkritai už istorijos politiką.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...