captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tarp mirties ir naujo gyvenimo: jų darbe svarbi kiekviena minutė

„Atlikti pirmųjų transplantacijų eidavome su popierėliais, ant kurių būdavome susirašę, kaip ir ką darysime: tuomet vykdavo po kelias transplantacijas per metus“, – LRT.lt pasakoja Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų organų transplantacijos vyr. specialistas, pilvo chirurgas Vitalijus Sokolovas. Dabar tokių operacijų vyksta po kelias per mėnesį, todėl, kaip juokauja chirurgai, jau galėtų jas daryti užsimerkę. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Dalis personalo gyvena nuolatinio budėjimo režimu

Širdies chirurgas, VUL Santaros klinikų Transplantacijos koordinavimo centro vyr. specialistas Vilius Janušauskas sako, kad į skambučius iš Nacionalinio transplantacijos biuro, nors ir vidury nakties, tiek budintieji gydytojai, tiek namuose besiilsintis personalas reaguoja ramiai.

„Budintieji turi grafikus metams į priekį, nors kartais į operacijas tenka vykti ir iš atostogų. Dalis personalo nebūna įtraukti į budėjimo grafikus, tačiau yra nepakeičiami. Transplantacijai skirtame grafike visuomet yra vienas budintysis, visi kiti iš 19-os [personalo narių] nuolat budi žemo lygio režimu“, – sako kardiochirurgas.

Prakalbęs apie poreikį kartais į operacijas atvykti ir iš atostogų, V. Janušauskas prisimena savo laisvadienį, kurio vakarą su žmona ketino praleisti teatre.

„Kartą žmona nupirko bilietus į teatrą, viduryje dienos sulaukiau skambučio, kad yra tikimybė, jog reiks atlikti transplantaciją, jei potencialaus donoro širdis bus tinkama. Kadangi dar buvo daug neaiškumų, paprašėme papildomų tyrimų, be kurių negalime priimti sprendimo. Žmonai nieko nesakiau, maniau, jog gali pavykti išeiti ir į teatrą, tačiau kai jau reikėjo išeiti, buvome pasipuošę, sulaukėme žinios, kad transplantacija vyks. Po mėnesio situacija lyg tyčia pasikartojo“, – pasakoja V. Janušauskas.

V. Janušauskas, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Svarbi kiekviena minutė

VUL Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vedėja Dalia Aleknienė pažymi, kad transplantacijose dalyvaujantys ir donoro organų pasiimti vykstantys gydytojai turi veikti greitai, nes tokiose situacijose svarbi kiekviena minutė.

„Reanimatologai suinteresuoti, kad gydytojai pasiimti organų atvyktų kuo greičiau, nes jiems labai sunku palaikyti donoro organų funkcijas. Kartais labai užtrunka, kol atvyksta giminės, duoda susitikimus, taigi kiekviena minutė yra svarbi, kad neprarastume donoro.

Aišku, jei tinkami tik inkstai, o kepenys, širdis – ne, procesas gali trukti šiek tiek ilgiau, tačiau organų paėmimą vis tiek stengiamės atlikti kuo greičiau, nes kuo donoras stabilesnis, parametrai geresni, tuo geresni rezultatai“, – pasakoja D. Aleknienė.

Pašnekovai pastebi dvi besikartojančias tendencijas: transplantacijos dažniausiai vyksta naktį, o jei vieną naktį įvyko transplantacija, kone kitą dieną galima tikėtis dar vienos. Tuomet personalui, išskyrus budintįjį, 8–10-čiai valandų neplanuotai tenka atvykti į ligoninę, o neretai jau kitą rytą nuo 7 val. vėl būti darbe, pacientą reanimacijoje prižiūrėti ir savaitgalį.

Vien donoro atsiradimas dar nėra gera žinia 

Žinia, kad atsirado donoras, tampa gera tuomet, kai paaiškėja, kad tiek donoro, tiek dovanojamo organo būklė tinkama kažkuriam iš potencialių recipientų.

„Gavę informaciją apie donorą, gydytojai įvertina recipientų eilę bei tai, ar donoras tinka. Vien faktas, kad yra organas, dar nieko nereiškia, jis turi tikti tam tikram pacientui. Taigi įvertiname paciento ūgį, svorį, nes, pavyzdžiui, persodinant kepenis, šie donoro ir recipiento parametrai negali skirtis daugiau kaip 10 proc., kitaip kepenys gali netilpti arba būti per mažos. Taip pat įvertinama ir donoro būklė – galima ar ne persodinti jo organą.

Jei eksplantacijos metu kažkas nutinka, visi kiti organai būna aukojami dėl širdies. Stengiamės savo planus derinti prie kardiochirurgų, nes jei širdis tinkama, ant operacinės stalų guli du pacientai. Jei mes, pilvo chirurgai, tik išėmę organą kviečiame recipientus, tai kardiochirurgijoje veiksmas vyksta lygiagrečiai“, – sako pilvo chirurgas V. Sokolovas.

V. Sokolovas, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Kardiochirurgas V. Janušauskas paaiškina, kad tik atidarę krūtinės ląstą, apžiūrėję širdį, medikai gali nuspręsti, ar ji tikrai tinkama, ir su recipientu operacinėje esantiems medikams pasakyti, kad rengtųsi operacijai. Tuomet jau viskas turi vykti žaibišku greičiu, nes kol išimama donoro širdis, kitoje operacinėje jau pradedama atverti recipiento krūtinės ląsta.

„Kai stabdome donorinę širdį, turime gauti Santaros klinikose esančios komandos ženklą, kad po valandos ar pusantros bus pasirengę. Pagrindinis tikslas yra tas, kad kai mes įeiname į operacinę su donoro širdimi, nebūtų jokios pauzės.

Kai atvyksta maždaug šešių žmonių komanda su donoro širdimi, operacinėje jau dirba mažiausiai devyni žmonės. Tai ta operacija, kur negalime sau leisti palaukti“, – tikina V. Janušauskas.

Ir likimo draugai, ir „konkurentai“

Vienam organui gydytojai iškviečia po kelis recipientus, kadangi galimybę atlikti jiems transplantaciją gali nulemti įvairūs faktoriai. D. Aleknienė pasakoja, kad kartais žmonės tiesiog neatsiliepia, kartais pasako, kad šiuo metu negali kalbėti ar negali atvykti.

„Esame turėję ir tokį atvejį, kai pacientė inksto transplantacijai spėjo atvykti iš Ispanijos, kur tuo metu buvo. Tuomet prašome policijos, kad tokius pacientus atlydėtų iš oro uosto“, – prisimena D. Aleknienė.

Pasak jos, inkstų transplantacijai atvažiuoja šeši žmonės iš skirtingų Lietuvos kampelių. Kai kurie pacientai, gydytojos teigimu, dar ir dabar galvoja, kad tas, kuris pirmas atvažiuos, turės daugiau šansų gauti naują organą.

„Tačiau visiems sakome, kad nepriklausomai nuo to, kelintas pacientas atvyks, ar jis Nacionalinio transplantacijos biuro protokole trečias ar ketvirtas, dėl tam tikrų medicininių, imunologinių dalykų transplantaciją atliekame nebūtinai pirmam sąraše esančiam žmogui.

Būna ir tokių žmonių, kurie transplantacijai atvyksta jau 15 kartą, važiuoja be didelės vilties, nes jų imunologinė situacija netinkama, bet vis tiek važiuoja tikėdamiesi, kad gal šį kartą – jų diena. Jie šešiese sėdi su šeimomis ir yra savotiški konkurentai, kita vertus – likimo draugai. Pamatę, kad kažkurį iš jų atrinko transplantacijai, jie visi jam ploja“, – pasakoja D. Aleknienė.

VUL Santaros klinikų Nefrologijos ir inkstų transplantacijos skyriaus vyr. slaugytoja Virginija Savickienė sako, kad skyriaus slaugytojoms tenka atlikti ir psichologo darbą.

„Dažniausiai mūsų recipientai atvyksta ne pirmą, ne antrą kartą, dauguma jų vienas kitą pažįsta. Tuo metu slaugytojos stengiasi paaiškinti situaciją, suvaldyti atmosferą, kad jie nesijaustų kalti vieni prieš kitus, žinodami, kad iš šešių tik du gali tikėtis gauti inkstą“, – kalba V. Savickienė.

Panašiomis mintimis dalijasi ir bendrosios praktikos slaugytoja Virginija Remeikienė: „Kartais atvyksta nusivylę pacientai, neturintys daug vilties, be emocijų, bet, pavyzdžiui, 13 kartą atvykęs pagaliau gauna inkstą, nors manė eilinį sykį atvykęs tuščiai. Mes stengiamės palaikyti tokius pacientus, pasakyti, kad galbūt ankstesnieji organai nebūtų buvę visiškai tinkami, organizmas būtų juos atmetęs, reikėjo sulaukti 13-ojo ir tai – laimingas skaičius.“

Gali gyventi normalų gyvenimą, tik kartais pritrūksta drąsos

Pasak V. Janušausko, po transplantacijos žmogus gali sugrįžti į normalų gyvenimą, tačiau labai svarbus žmogaus požiūris į savo ligą ir būklę.

„Vieni žmonės sugeba priimti ligą, su ja gyventi kiek įmanoma geriau, o kiti lieka ligoniais ir jaučiasi tarsi stikliniai. Tai labai priklauso nuo žmogaus. Vienas gali būti 70-metis po širdies transplantacijos ir jam gali tekti sakyti, kad nereikia daryti tų 300 pritūpimų per dieną, o kitas gali jaustis pažeidžiamas ir net nesistengti nieko panašaus daryti“, – kalba širdies chirurgas.

Jam antrina ir V. Sokolovas, teigdamas, kad po kepenų, širdies transplantacijų žmonės sportuoja, bėgioja maratonus.

„Transplantacija nėra kažkoks luošinantis veiksmas – kaip po apendicito operacijos grįžtama į gyvenimą, taip ir po širdies transplantacijos. Bet jei žmogus neigiamai nusiteikęs, jis ir po apendicito operacijos nieko nedarys“, – sako gydytojas.

Pasak D. Aleknienės, po transplantacijos kokybiškai gyventi gali ir jaunas, ir pagyvenęs pacientas: „Turime pacientų, sulaukusių daugiau kaip 60 metų, kurie sėkmingai gyvena su transplantuotu inkstu. Jiems reikalinga mažesnė imunosupresija (imuniteto slopinimas, kad organizmas neatmestų organo – LRT.lt) ir jų gyvenimo kokybė – pakankamai gera.

Jaunus žmones visuomet stengiamės įtrauki į sąrašus, kadangi po transplantacijos jie gyvena ilgiau, gali dirbti, mokytis, jaunos moterys susilaukia vaikų.“

Prie blogiausių baigčių priprasti neįmanoma

Paklausti, ar įmanoma kažkaip susitaikyti, priprasti prie to, kad kai kurie atvejai baigiasi liūdnai, medikai neslepia – tai neįmanoma. Pasak V. Sokolovo, skaudžiausius atvejus gydytojai prisimena visą gyvenimą.

Gydytoja D. Aleknienė pažymi, kad techninė transplantacijos dalis dažniausiai būna labai sėkminga, nes operacijas atliekantys profesionalai labai patyrę, tačiau kartais nesėkmingą baigtį lemia visiškai netikėti dalykai.

„Turėjome atvejį, kai vienam pacientui vienu metu iš to paties donoro buvo transplantuota širdis ir inkstas. Techniškai tai buvo atlikta puikiai – abu organai veikė be priekaištų, tačiau žmogaus organizmas į imunosupresiją sureagavo jautriai – pasigavo sunkiai valdomą infekciją. Tai buvo toks retas grybas, su kuriuo visas pasaulis nežino, ką daryti. Po 120 dienų kovos paciento mums nepavyko išgelbėti.

Sudėtingiausi atvejai labai suvienija visą komandą. Kai 10–15 žmonių kasdien svarstome, ką daryti, kartais net po kelis kartus per parą, dirbame kaip laikrodis, tampame ypatingai vieninga šeima“, – sako D. Aleknienė.

D. Aleknienė, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Stebuklas – ne operacija, o dovanotas organas

V. Sokolovas pasakoja, kad Santaros klinikose jau atlikta daugiau nei 80 kepenų transplantacijų.

„Pirmosios mums buvo stresas, iššūkis. Visi buvome labai susikaupę, į operacinę ateidavome net su popierėliais, ant kurių buvome pasižymėję kaip ir ką darysime. Tai buvo didžiulis stresas, daug pergyvendavome. Tuomet vykdavo 3–4 transplantacijos per metus, tarp operacijų būdavo ir po pusmečio trukmės pertrauką. Dabar jau užmerktomis akimis galime viską daryti, viskas įprasta“, – kalba V. Sokolovas.

Nors sudėtingos, naują gyvenimą suteikiančios operacijos kitų akimis atrodo kaip tikrų tikriausias stebuklas, gydytojai to taip nesureikšmina ir vadina tiesiog savo darbu.

„Man atrodo, medikai negalvoja, kad jie atlieka stebuklus. Nė vienas negalvojame, kad esame stebukladarys, mes tiesiog dirbame savo darbą. Didžiausias stebuklas yra tai, kad miręs žmogus gali pratęsti gyvenimą“, – sako D. Aleknienė. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close