captcha

Jūsų klausimas priimtas

Turėjo mirti prieš 20 metų, bet kepenų transplantavimas padarė stebuklą

„Pagal medikų prognozes, turėjau mirti 1998 metų vasarą, bet taip neatsitiko. Dabar jaučiuosi tarsi anksčiau nukeliavęs į ateitį – tu esi, nors tavęs neturėtų būti“, – kitų metų gegužės 26 d. švęsiantis savo antrojo gimimo dvidešimtmetį prisipažino dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas, 52 m. Alvydas Ziabkus. Jis sutiko su LRT.lt pasidalinti prisiminimais apie savo kelią į gyvybę išsaugojusią kepenų transplantavimo operaciją Vokietijoje.
Asociatyvinė Piron Guillaume/Unsplash nuotr.
Asociatyvinė Piron Guillaume/Unsplash nuotr.

„Apie 1996 metus man buvo diagnozuoti hepatitai B ir C. Tuo metu hepatitas C dar apskritai nebuvo žinomas. Jis buvo vadinamas australietiško antigeno virusu“, – pasakojo Alvydas apie savo pavojingos ligos pradžią.

– Kokiais simptomais pasireiškė šis virusas?

– Pirmiausia – nepaaiškinamu nuovargiu. Baigiantis darbo dienai, jausdavausi tiesiog kritęs. Kojų blauzdos atrodė tarsi papurtusios, o paspaudus pirštu, jose atsirasdavo duobutė. Tai liudijo apie skysčių kaupimąsi organizme ir inkstų nepakankamumą.

– Betgi jūs buvote visai jaunas.

– Man buvo trisdešimt vieneri. Jei žmona nebūtų medikė ir nebūtų nuvariusi pasidaryti tyrimų, būtų viskas pasibaigę liūdnai.

Tyrimai parodė, kad kepenyse vyksta uždegiminiai procesai, ir buvo nustatyti dviejų rūšių hepatitai.

– Ar pavyko medikams nustatyti, kodėl jus ištiko hepatitai B ir C?

– Kūdikystėje buvau patyręs kraujo perpylimą, o tais laikais australietiško antigeno virusas net nebūdavo tiriamas. Be to, buvau amžinas stomatologų pacientas. Gal dantų gydymo ar jų operacijų metu pasigavau tą virusą, nes hepatitu C užsikrečiama per kraują.

– Ar po kepenų transplantavimo operacijos hepatitas C buvo išnykęs?

– Ne, jis buvo likęs kraujyje ir toliau ėdė naująsias kepenis. Jei nebūtų atsiradęs specialus preparatas prieš hepatitą C, po penkerių ar dešimties metų būtų tekę ryžtis dar vienai kepenų transplantavimo operacijai.

– Jūs pats prieš beveik dvidešimt dvejus metus ryžotės kepenų transplantavimui ar jums kažkas patarė gelbėtis tokiu būdu?

– Tam pats ryžtis negalėjau, nes, kai susirgau prieš kiek daugiau nei dvidešimt dvejus metus, Lietuvoje kepenų transplantavimas nebuvo atliekamas. Kai sužinojome, kad mane gali išgelbėti tik ši operacija, žmona iš karto apie ją pradėjo galvoti. Tačiau ji prilygo skrydžiui į mėnulį.

– Kaipgi jūs tą skrydį pradėjote?

– Išsiutinėjome paklausimus į JAV ir Vokietijos klinikas, kur jau buvo atliekamos kepenų transplantavimo operacijos. Tokių operacijų užuomazgos tuo metu jau buvo ir Estijoje bei Lenkijoje.

Pirmasis atsakymas atėjo iš Berlyno Humboldtų universiteto R. Virchowo klinikų. Už komercinę operaciją buvo paprašyta apie 460 tūkst. tuometinių Vokietijos markių. Maždaug trečdaliu pigesnio pasiūlymo buvau sulaukęs iš Londono.

– Tokios operacijų kainos, ko gero, prilygo dar vienam skrydžiui į kosmosą?

– Neabejotinai. Bet vilties nepraradau. Susidariau tuo metu pelningiausiai dirbančių Lietuvos įmonių sąrašą ir maniau, kad galėčiau pasiūlyti joms finansuoti pirmojo lietuvių kepenų transplantavimo operaciją. Jei būčiau tokius laiškus išsiuntinėjęs, būčiau apsijuokęs. Bet tų laiškų ir prašymų neprireikė.

A. Ziabkus po operacijos Berlyno ligoninėje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ką nors pardavėt, skolinotės iš artimųjų ar gavot paskolą iš banko?

– Žmona išgirdo, kad Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) yra sukurtas fondas retų ligų gydymui finansuoti. Bet, jei ministerija būtų sutikusi man padėti, tai tas fondas būtų iššluotas keleriems metams į priekį.

Vis dėlto su žmona nutarėme, kad reikia kažkaip patekti pas tuometinį SAM vadovą Antaną Vinkų. Teko ieškoti protekcijos. Žmonai padėjo jos buvęs darbdavys Šventojoje. O aš jau nebeišeidavau iš ligoninių.

– Nebefunkcionavo kepenys?

– Kepenys nebesugebėdavo išvalyti kraujo, todėl organizme kaupdavosi amoniakas ir ištikdavo beveik komai prilygstantys priepuoliai.  Tekdavo vartoti specialius vaistus, kurie amoniaką sutraukdavo.

Bet po kurio laiko, vos spėjęs po savaitės gydymo ligoninėje sugrįžti namo, po kelių dienų vėl važiuodavau atgal.

Galiausiai mano gelbėjimu užsiėmė pats A. Vinkus. Jis išsikvietė vieną geriausių Lietuvos urologų Balį Dainį, kuris tuo metu buvo pradėjęs inkstų transplantavimą, ir paprašė pagalbos man.

Pasirodo, kad Antakalnio klinikos, kur dirbo B. Dainys, bendradarbiavo su R. Virchowo klinika, nes iš Lietuvos vokiečiai gaudavo donorų inkstus.

Vokiečiai sutiko imtis mano operacijos ir norėjo, kad Lietuvos medikai iš jos turėtų naudos. R. Virchowo klinikos transplantologai pasiūlė, kad kolegos lietuviai surastų donorą ir tuomet jie, atskridę į Vilnių, atliktų man operaciją, asistuojant lietuvių medikų komandai.

– Fantastiškas pasiūlymas. Ir išsigelbėjimas – čia pat?

– Kažin. Sužinoję apie tokį vokiečių pasiūlymą man, lietuviai medikai pradėjo proteguoti savo pacientus. Ir tai – suprantama. Kiekvienas ligonis griebiasi ir šiaudo.

Jei nebūčiau atvažiavęs į Vilnių, kai buvo atvykę R. Virchowo klinikos specialistai, kažin ar būčiau buvęs tas laimingasis.

Bet vokiečiai pasirinko mane, nes buvau jauniausias pacientas ir jie mane įvertino kaip tokį, kuriam operacija, tikėtina, turėtų pavykti sėkmingiausiai.

Tačiau paaiškėjo, kad niekas iš lietuvių medikų, kurie galėtų asistuoti operacijos metu Vilniuje, nemoka nei vokiškai, nei angliškai.

Tuomet  buvo nuspręsta, kad man donoro bus ieškoma Lietuvoje, o operacija bus atliekama Berlyne.  Planuota, kad mane kartu su donoro kepenimis nuskraidins į Berlyną ir kartu vyks lietuvių chirurgų brigada, stebėsianti operaciją, o mane lydės žmona, nes reikės žmogaus, kuris prižiūrėtų po operacijos.

– Ar greitai išskridote į Berlyną?

– Po vokiečių vizito į Vilnių gana greitai sulaukiau dviejų skambučių, kad atsirado donoras, tačiau nei vienos, nei kitos kepenys, R. Virchowo medikų vertinimais, man netiko.

O tada prasidėjo kankinantis laukimas – sveikatos apsaugos ministrai keitėsi, o man niekas iš Vilniaus nebeskambino. Aš jau praktiškai gyvenau ligoninėje. Metams buvau iš darbo išleistas atostogų. Ta laukimo įtampa ir truko beveik metus.

– Tai, kas gi jums surado donorą?

– Nebežinodami ko griebtis, nutarėme, kad reikia patiems skambinti į R. Virchowo kliniką. Žmona paprašė vokiškai kalbančios draugės, kuri sugebėjo papasakoji, kas su manimi darosi, ir man buvo pasiūlyta nedelsiant važiuoti į Berlyną vienam – be lietuvių chirurgų brigados ir donoro kepenų.

1998 m. balandžio pradžioje atvykę su žmona į Berlyną, išgirdome verdiktą – donoro kepenų teks laukti maždaug pusantro mėnesio.

Buvom nemokamai apgyvendinti klinikos medikų bendrabutyje ir net pietus gaudavome taip pat nemokamai.

Donoro man vokiečiai ieškojo net pagal dvidešimt parametrų, o lietuviai buvo apsiriboję tik – aštuoniais. Po kankinančio laukimo, lygiai po pusantro mėnesio sulaukiau žinios, kad man tinkantis donoras atsirado.

Asociatyvinė BNS nuotr.

– Ar neišsigandote tokios žinios?

– Nedrįsčiau meluoti, virpulį pajutau. Bet tuo pat metu supratau, kad neturiu teisės dvejoti ar trauktis, nes transplantacijos operacija – vienintelė viltis gyventi.

Įdomiausia tai, kad per tą stingdantį pusantro mėnesio laukimą Berlyne manęs nebuvo ištikęs nė vienas kepenų priepuolis. Atrodė, kad tos operacijos ir nereikia.

Jau po operacijos, kai buvo išimtos mano kepenys, iš mane operavusio profesoriaus dr. Peterio Neuhauzo sužinojau, kad mano organizmas tiesiog buvo mobilizavęsis prieš mirtį. Su savomis kepenimis būčiau dar išgyvenęs daugiausiai du mėnesius.

– Kaip pavyko operacija ir ką pirmiausia po jos pajutote?

– Nė sekundės neabejojau operacijos sėkmingumu. Kai atsigavau po jos, pirmiausia pajutau, kad esu visai kitos nuotaikos, o tokią savijautą, žinoma, lėmė, tai, kad organizme tekėjo kur kas švaresnis kraujas, nes anksčiau juk manimi nuolatos šliaužiojo amoniakas. Pakeitus kepenis, pajutau ir  tikrus kvapus, ir skonius. Viskas paaštrėjo, paskaidrėjo.

Sveikimą ir sugrįžimą į visavertį gyvenimą pajutau, palatoje žiūrėdamas tuo metu vykusį Pasaulio futbolo čempionatą. Net pats nustebau, kai į muzikos taktą pradėjo judinti koją. Supratau, kad gyvensiu.

– Ar sunki reabilitacija po kepenų transplantavimo? 

– Nelengva. Po operacijos pusantros savaitės praleidau reanimacijoje. Teko iš naujo mokytis  vaikščioti. Dar būnant ligoninėje, ištiko plaučių uždegimas. Kai jau beveik buvau atgavęs jėgas, gydytojai ilgai nesuprato, kodėl mano kraujyje – tiek daug kalio. Vėliau paaiškėjo, kad to priežastis – mano mėgstamos kaliaropės, kurių man atnešdavo žmona. Iš viso po operacijos Berlyno ligoninėje praleidau pusantro mėnesio.

– Gal pavyko sužinoti, kieno kepenys buvo jums transplantuotos?

– Vokietijoje laikomasi griežto konfidencialumo ir neatskleidžiama, kas tampa organų donorais. Iš tam tikrų užuominų supratau, kad kepenis man galėjo padovanoti kažkoks jaunas vairuotojas. Tačiau nebūtinai jis buvo vokietis, nes organus į R. Virchowo kliniką gabendavo iš visos Europos. Sraigtasparnis su jais netoli ligoninės leisdavosi po kelis kartus per dieną.

– O ar buvote susitaręs su vokiečiais medikais, kad, pablogėjus sveikatai ar ištikus kokioms nors komplikacijoms, jie jus vėl gelbės?

– Tokio susitarimo nebuvo, nors metus į R. Virchowo kliniką kiekvieną mėnesį greituoju paštu siunčiau savo kraują tyrimams ir iš ten veltui gaudavau būtinus vaistus, kurie blokuoja transplantuotų kepenų atmetimo reakciją. Tuos vaistus vartoju iki šiol. Ačiū Dievui, kad jie jau senokai registruoti ir Lietuvoje.

– Ar nebuvo prasidėjusi kepenų atmetimo reakcija?

– Išleisdami iš ligoninės, Vokietijos medikai mane įspėjo, kad panašūs į mane ligoniai privalo prisiminti, kad transplantuotų kepenų atmetimas gali prasidėti po trijų savaičių, trijų mėnesių arba trejų metų. Aš tai patyriau maždaug po dviejų mėnesių, bet gana lengvai tą atmetimo reakciją išgyvenau.

– Ko gero, tenka laikytis griežtos dietos?

– Ne, jokios.

– Neįtikėtina!

– Man irgi buvo nuostabu, nes Lietuvos medikai man kartodavo: kepto negalima, aštraus negalima, sūraus negalima. Kai paklausiau vokiečių medikų, ką galiu valgyti, o ko – ne, jie nesuprato mano klausimo. Sakė, kad viską galiu valgyti. Sužinojau, kad kaip tik reikia valgyti kuo labiau iškepusią mėsą, o ne su krauju, nes privalau saugotis, kad į mano kraują nepatektų kokia nors infekcija.

Kurį laiką po operacijos buvo patartina valgyti tas uogas, kurios gerai nusiplauna. Pavyzdžiui, vyšnias, o ne – braškes, nes jas gerai nuplauti  sudėtingiau. Žinoma, privalau vengti alkoholio.

– Tai, per dvidešimt metų – nė lašo?

–  Ne, paragavau. Kai žmonai nuperku gero vyno butelį, gurkšteliu, nors ji pastebi, kad kalbu nesąmones (juokiasi).

– Greičiausiai, sugrįžęs į Lietuvą po operacijos, tapote medikų tyrimų objektu ir „eksponatu“?

– Deja, didžiausiam mano nustebimui – ne. Nors buvau pirmasis lietuvis, gyvenantis su svetimomis kepenimis, Lietuvoje kažkodėl jokiems medikams nerūpėjau. Kai dar gulėjau Berlyno ligoninėje, man vertėjavo ten stažavęsi du chirurgai iš Latvijos, ir jiems buvo labai įdomu, kaip praėjo operacija, kaip sekėsi išgyventi pooperacinį laikotarpį.

Man buvo apmaudu, kad vokiečiai man nemokamai padarė operaciją, tikėdamiesi, kad jų kolegoms lietuviams būsiu geras pavyzdys pasimokyti, tačiau dėmesio ir susidomėjimo nesulaukiau.

Prasidėjus Lietuvoje kepenų transplantacijos operacijoms, sekiau, kaip po jų sekasi mano likimo draugams. Pirmieji krito, kaip šalnų pakąsti lapai. Matyt, dar nebuvo patirties, kaip išsaugoti tokius ligonius, kaip juos slaugyti.

– Išgelbėjo jus Dievas ir nuostabi žmona.

– Pagal medikų prognozes turėjau mirti 1998 metų vasarą. Taip neatsitiko. Dabar jaučiuosi tarsi anksčiau nukeliavęs į ateitį – tu esi, nors tavęs neturėtų būti. Įdomus potyris. Ir, žinoma, antrasis mano gimimas įvyko tų žmonių, kurie buvo arti manęs dėka.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iš viso Lietuvoje atliktos 156 kepenų transplantavimo operacijos, iš jų 67 – Kaune, 89 – Vilniaus Santaros klinikose.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...