captcha

Jūsų klausimas priimtas

Naujas tyrimas atskleidė, kas ir kaip gintų Lietuvą: skaičiai maloniai nustebins

Ar Lietuvos piliečiai nusiteikę ginti savo šalį, iškilus grėsmei? Kiek gyventojų ir kaip gintų šalį? Nuo ko priklausytų toks jų pasiryžimas? Tai – tik dalis naujausio išsamaus tyrimo klausimų, kurie buvo pateikti apklausos dalyviams, siekiant išsiaiškinti gyventojų požiūrį į pilietinį pasipriešinimą. Rezultatai gali ne tik nustebinti, bet ir parodyti spragas bei kryptis, kurias reikia stiprinti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Penktadienį Vilniuje vykstančioje Lietuvos šaulių sąjungos tarptautinėje konferencijoje „Visuomenė – šalies saugumo garantas?“ oficialiai pristatytas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės ir Baltijos pažangių technologijų instituto atliktas tyrimas „Pilietinio pasipriešinimo galimybės ir prielaidos Lietuvoje“.

Šis tyrimas nagrinėja, kaip Lietuva ir jos piliečiai pasirengę tokiems iššūkiams kaip hibridinis karas. Be to, analizuojama, kokios yra pilietinio pasipriešinimo galimybės šiandieninėje Lietuvos visuomenėje, ar ir kaip įmanoma civilius gyventojus pasitelkti šalies gynybai.

„Tam, kad žinotume, kaip stiprinti šį gynybinį potencialą, būtina suprasti, nuo ko priklauso piliečių valia priešintis ir kas ją didina“, – teigė tyrimo autorė A. Ramonaitė.

Lietuva – savotiška išimtis

Iš pirmo žvilgsnio iš žiniasklaidos neišnykstanti galimo karinio konflikto tema daug kam kelia neigiamas emocijas – baimę, pyktį, pasimetimą. Dėl karo nuotaikų kurstymo neretai kaltinama žiniasklaida – populiarus taikinys, o tokiomis nuotaikomis mėgstama pasinaudoti Kremliaus kontroliuojamoje informacinėje erdvėje.

Be to, toje pačioje erdvėje neretai menkinamas Lietuvos piliečių pasiryžimas ginklu ar kitomis priemonėmis ginti savo šalį, siekiant sudaryti įspūdį, kad lietuviai esą tėra karo kurstymu suinteresuotos provakarietiškos valdžios įbauginta ir suklaidinta tauta.

Ir nors tiek Lietuvos, tiek NATO sąjungininkių atgrasymo veiksmai rodo, kad realią grėsmę iš Rusijos mato ne tik Lietuvos valdžia ar žiniasklaida, vienaip ar kitaip pagrįsti Lietuvos gyventojų nusiteikimą dalyvauti pilietinio pasipriešinimo veikloje pavyksta retai.

Viena tokių išimčių – A. Ramonaitės tyrimas. Profesorė dar savo knygos įvade pažymi, jog istorinės patirtys lėmė, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, kur pilietinė gynyba arba pilietinis pasipriešinimas užima reikšmingą vaidmenį nacionalinio saugumo ir gynybos strategijoje.

Juk net ir Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme teigiama, jog „Lietuva priešinsis agresoriui visomis jai prieinamomis priemonėmis: karine gynyba ir partizaniniais veiksmais, civilių piliečių nepaklusnumu, nekolaboravimu bei kitais būdais.“ Tai esą ypač aktualu pasikeitus saugumo situacijai regione.

„Pilietinio pasipriešinimo svarbos supratimas neišnyko, bet buvo tarsi nuėjęs į antrąjį planą. Tačiau 2014 m. įvykiai Ukrainoje, Krymo okupacija, pasikeitusi geopolitinė situacija Europoje ir atsiradusi hibridinio karo samprata skatina iš naujo grįžti prie pilietinio pasipriešinimo idėjų – kaip priešo atgrasymo priemonės, o galbūt ir kaip nekonvencinio kovos būdo, galinčio būti sėkmingu hibridinio puolimo priešnuodžiu“, – teigė tyrimo autorė.

Bet net jei pilietinio pasipriešinimo samprata įtvirtinta ir kituose teisės aktuose, ką tai realiai sako eiliniam gyventojui, kuris, vargu ar skaito įstatymus ir vargu ar juose randa atsakymus, ką daryti karo atveju, net jei formaliai visuotinis piliečių pasipriešinimas laikomas vienu iš svarbiausių priešo atgrasymo būdų?

Apklausė šimtus gyventojų

Tyrimo metu paaiškėjo, kad ne viskas taip blogai, kaip kam nors gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač svarbu pažymėti, kad tyrimas paremtas reprezentatyvia sociologine apklausa, kuri Baltijos pažangių technologų instituto (BPTI) užsakymu atlikta 2017 m. vasario 22 – kovo 3 d. visuomenės nuomonės rinkos tyrimų centro „Vilmorus“. Apklausti 1306 Lietuvos gyventojai, atrinkti daugiapakopės tikimybinės atrankos būdu.

„Įvertinus istorinių patirčių pamokas tyrime daugiausia remiamasi sociologiniu metodu. Siekdami išsiaiškinti dabartinės Lietuvos visuomenės pilietinio pasipriešinimo potencialą ir jį lemiančius veiksnius, pasitelkėme kiekybinę visuomenės nuomonės apklausą“, – teigė A. Ramonaitė.

„Pilietinis pasipriešinimas skiriasi nuo tradicinio karinio pasipriešinimo pirmiausia ne veikimo pobūdžiu, tačiau savanoriškumo principu.

Tuo jis tampa panašus į kitas pilietinio veikimo formas, pavyzdžiui, protesto politikos veiklas (tokias kaip mitingai, streikai ir kitokios nepaklusnumo akcijos), kurias aiškina politinio dalyvavimo, revoliucijų, socialinių judėjimų ir kolektyvinio veiksmo plačiąja prasme teorijos“, – pridūrė tyrimo autorė, kuri taip pat pažymėjo, jog siekiant užtikrinti pakankamą tautinių bendrijų atstovavimą, interviu klausimynas buvo išverstas ir į rusų kalbą.

„Apklausa visų pirma siekėme nustatyti, kaip elgtųsi Lietuvos gyventojai iškilus realiai nacionalinio saugumo grėsmei, kiek iš jų rinktųsi vienokią ar kitokią priešinimosi formą, kiek galvotų apie išvykimą iš Lietuvos, kiek imtųsi patys organizuoti visuomenę gynybai.

Taip pat vertinome požiūrį į priešinimosi būtinybę, į tikėjimą pasipriešinimo prasmingumu tikimybę ir kt. Palyginimo tikslais dalis klausimų buvo suderinti su Estijoje nuo 2000 m. vykdoma Estijos gyventojų apklausa apie nacionalinę gynybą“, – pridūrė profesorė.

Ji pastebėjo, kad paprastai žmonių veiksmai gerai koreliuoja su jų ketinimais, tad pastarųjų matavimas yra geras būdas prognozuoti ir analizuoti būsimus veiksmus.

Kitaip sakant, išsiaiškinus, ką žmogus galvoja daryti konflikto atveju, galima numatyti apytikrius pilietinio pasipriešinimo dalyvių skaičius. O šis, kaip rodo tyrimas, gali būti vertinamas keliais – tiek teigiamais, tiek nerimą keliančiais veiksniais.

Įvardijo sąjungininkus ir priešininkus

Visų pirma, galima įžvelgti, jog nepaisant paaštrėjusios geopolitinės situacijos, visuomenė jaučiasi gana saugiai – ir dėl to, jog netikima užpuolimo tikimybe, ir dėl to, kad pasitikima NATO apsauga.

Situacijos analizės apžvalga pradėta nuo klausimo, kaip visuomenė vertina karinės grėsmės tikimybę. Tyrimo atlikimo metu didžioji dalis Lietuvos gyventojų 2017 metų pradžioje realios grėsmės mūsų nacionaliniam saugumui nematė: galimybė, kad Lietuva per artimiausius kelerius metus būtų užpulta kitos šalies, tikėtina ir labiau tikėtina atrodo 18 proc. respondentų, tuo tarpu netikėtina ar labiau netikėtina – triskart didesnei grupei, 55 proc. apklaustųjų.

Tiesa, šiuos skaičius galėjo iškreipti vėliau, ypač vasarą išaugęs dėmesys Rusijos ir Baltarusijos pratyboms „Zapad“.

Tuo tarpu tyrime netikėjimas užsienio agresijos grėsme glaudžiai susijęs bei kartu paaiškina ir kitų tyrimų rezultatus, kuriuose matyti, jog svarbiausiomis grėsmėmis Lietuvai respondentai įvardija senstančią visuomenę, emigraciją, socialinę atskirtį ir daug rečiau – karinės intervencijos grėsmę.

Beje, verta pastebėti, kad dauguma respondentų – 71 proc. – taip pat yra įsitikinę, jog NATO vykdytų įsipareigojimus ir gintų Baltijos šalis, jei jos būtų užpultos.

Priešingai manančių penkiskart mažiau – 14 proc. Įsitikinimas NATO pagalba gana glaudžiai (nors ne be išimčių!) susijęs tiek su pasitikėjimu NATO, tiek su pritarimu Lietuvos narystei organizacijoje: pasitikintys NATO taip pat dažniau linkę manyti, kad NATO gintų Baltijos šalis jų užpuolimo atveju bei linkę labiau pritarti Lietuvos narystei NATO.

Beje, net jei Lietuvos gyventojai Lietuvos užpuolimo atveju labiau būtų linkę imtis taikių, pirmiausia – besipriešinančių karinių pajėgų rėmimo, veiksmų, šie irgi būtų naudingi.

Pavyzdžiui, 54 proc. (iš jų 33 proc. – užtikrintai) teigia, jog įvairiomis civilinėmis priemonėmis (maistu, naudinga informacija ir pan.) palaikytų Lietuvos kariuomenę, 52 proc. (iš jų – 32 proc. užtikrintai) remtų NATO kariuomenę.

Įdomu ir tai, kad siekiant išvengti klausimyno primetamų variantų, šis klausimas apklausoje buvo pateiktas kaip atviras. Vis dėlto, iš 60 proc. savo atsakymuose paminėjusių konkrečią šalį, 94 proc. šalimi, kuri „labiausiai tikėtina, galėtų užpulti Lietuvą“ įvardino Rusiją

Atsakant į klausimą, ar Lietuvai būtų įmanoma apsiginti, kol sulauktume pagalbos iš sąjungininkų, respondentų nuomonės išsiskyrė: iš 83 proc. turinčiųjų nuomonę, 58 proc. šalies pajėgumą apsiginti vertino santūriai, neigiamai ar greičiau neigiamai, 42 proc. – greičiau teigiamai ir teigiamai.

Optimistiškiausiai galimybes apsiginti vertino jaunesni respondentai: užtikrintumą žyminčių atsakymų „tikrai taip“ procentas 16–29 m. grupėje lygus 12 proc. ir yra veik dvigubai didesnis nei kitose amžiaus kategorijose (apie 7 proc.). Tuo tarpu skeptiškiausi – 30–55 m. ir 56–69 m. amžiaus apklaustieji (greičiau neigiamai ir neigiamai.

Tiesa, autorės nuomone, nors pačios Lietuvos galimybėmis apsiginti savarankiškai nelabai tikima, „tai turbūt reiktų vertinti kaip blaivią nuomonę“.

Nenori kartoti 1940-ųjų klaidų

Vis dėlto, A. Ramonaitės teigimu, tyrime pozityviai nuteikia aiški piliečių laikysena, jog užpuolimo atveju būtina priešintis ginklu – pasirodo, jog ne tik Lietuvos elitas, bet ir pati visuomenė nelinkusi kartoti 1940 m. klaidų.

„Nepaisant to, kad Lietuvos galimybės kitos šalies agresijos atveju savarankiškai apsiginti visuomenėje vertinamos nevieningai ir kiek labiau – skeptiškai, niekur nedingsta supratimas, jog net ir tokioje situacijoje priešintis ginklu reikia bet kuriuo atveju“, – pabrėžė A. Ramonaitė.

Užsienio šalies agresijos atveju „bet kuriuo atveju priešintis ginklu“ tikrai turėtume ir greičiau turėtume didžiosios dalies, 64 proc., respondentų nuomone. Priešingą atsakymą renkasi tris su puse karto mažesnė dalis apklaustųjų – 18 proc.

Įsitikinimo, jog ginti tėvynę – kiekvieno piliečio pareiga, atveju šis santykis dar didesnis: 88 proc. apklaustųjų mano, kad ginti tėvynę – kiekvieno piliečio pareiga (tvirtai tuo įsitikinę daugiau nei pusė, 53 proc.) ir tik 6 proc. linkę šia paplitusia nuostata labiau abejoti ar su ja nesutikti.

Lietuvos gyventojai vertino ir saviorganizacines visuomenės galimybes telkiantis ginkluotam ar taikiam pasipriešinimui. Tai numato ir Karo padėties įstatymas, kuriame piliečiams, pavvyzdžiui, futbolo fanams, galima būtų burtis į grupeles ir priešintis okupantams.

„Kiek daugiau nei pusė respondentų – 52 proc. daugiau ar mažiau tvirtai įsitikinę visuomenės gebėjimu suorganizuoti visuotinį pasipriešinimą karo atveju, skeptiškai į tokią saviorganizaciją žvelgia 30 proc. apklaustųjų, o likę 18 proc. tokio visuomenės gebėjimo apskritai nesiima vertinti arba neatsako į klausimą“, – pažymi tyrimo autorė. Tiesa, anot jos, į akis pirmiausia krinta nemenkas negalinčiųjų įvertinti (atsakymas „nežinau“) skaičius (21 proc.).

„Panašu, jog iš jo galima spręsti, kad nemažoje dalyje artimų socialinių aplinkų visiškai nesikalbama apie karines grėsmes, jų vertinimus ir savo pasirinkimus. Tuo tarpu respondentai, vertinę galimą visuomenės įsitraukimo į pasipriešinimo veiklas lygį, dažniausiai rinkosi „50 proc.“ variantą ir rečiausiai kraštutines – situacijas „visi įsitraukia“ ar „visi neįsitraukia“ žyminčias – pozicijas.

Žvelgiant į proporcijas, galima apibendrinti, jog 44 proc. visų respondentų (arba 56 proc. įvardijusių konkrečią procentinę dalį) mano, jog pasipriešinime aktyviai dalyvautų ar prie jo prisidėtų pusė ar daugiau suaugusiųjų Lietuvos žmonių.

Vertindami savo artimą aplinką – šeimos narius, draugus – apklaustieji kiek skeptiškesni: pusę ar daugiau savo aplinkos kaip aktyviai dalyvaujančią ar prisidedančią prie pasipriešinimo mato 34 proc. visų respondentų (arba 44 proc. atsakiusiųjų į klausimą)“, – pažymėjo A. Ramonaitė.

Šis visuomenės saviorganizacinių gebėjimų vertinimas tiesiogiai susijęs ir su tuo, kiek žmonių, respondentų nuomone, aktyviai dalyvautų arba prisidėtų prie pasipriešinimo.

Tad netgi nepaisant kiek skeptiškesnio savarankiškos gynybos užsienio šalies agresijos atveju iki sulauktume pagalbos iš sąjungininkų vertinimo, visuomenėje įsitvirtinęs tiek supratimas, jog priešintis būtina bet kokiu atveju.

Autorės teigimu, galima pastebėti reikšmingus ryšius: kuo labiau respondentai įsitikinę, kad užsienio šalies agresijos atveju Lietuvai būtų įmanoma savarankiškai apsiginti, kol sulauktų sąjungininkų pagalbos, tuo tikresni jie yra ir dėl NATO gynybinių įsipareigojimų vykdymo Baltijos šalims, būtinybės priešintis ginklu bet kuriuo atveju.

Šauktinių tarnybos svarba

Plataus gyventojų palaikymo sulaukia ir tokie tolimesnius šalies pajėgumus pasipriešinti stiprinantys būdai kaip privaloma karinė tarnyba jauniems vyrams ir karinio parengimo pamokos Lietuvos mokyklose.

Karinės tarnybos privalomumas jauniems vyrams Lietuvos visuomenėje vertinamas gana vienareikšmiškai: 9 iš 10 apklaustųjų mano, jog jauni vyrai privalėtų atlikti tarnybą. Daugiau nei pusė – 54 proc. – tuo itin įsitikinę.

Tuo tarpu jaunų moterų šaukimas į privalomą karinę tarnybą vertinamas visiškai kitaip – į šį klausimą veik triskart daugiau respondentų sunku atsakyti (nežinančių, neatsakančių procentas išauga nuo 5 iki 15 proc.).

O ir tarp atsakiusiųjų nuomonės pasiskirsto priešingai: gerokai mažesnė dalis respondentų – 6 proc. – tvirtai įsitikinę, jog jaunos moterys karinę tarnybą tikrai privalėtų atlikti, o apskritai karinės tarnybos privalomumą šiai grupei remia ketvirtadalis (25 proc.) apklaustųjų.

Karinės tarnybos privalomumą jauniems vyrams dažniau remia vyresnio amžiaus respondentai: 92 proc. 70 m. ir vyresnių amžiaus grupėje bei 78 proc. 16–29 m. amžiaus grupėje. Mažiausiai privalomą jaunų vyrų karinę tarnybą palaiko būtent patys jauniausi – moksleiviai. Bet ir šioje vietoje „mažiausiai“ neatrodo baugiai, mat šio amžiaus grupėje 7 iš 10 pritaria privalomai karinei tarnybai (70 proc. palaikymas).

Lyginant su panašių tyrimų, atliekamų Estijoje, duomenimis , Baltijos šalys šiuo atžvilgiu labai panašios. Pavyzdžiui, Estijoje jaunų vyrų privalomai karinei tarnybai pritaria 93 proc. visų respondentų, iš kurių 67 proc. – visiškai tuo tikri . Tuo tarpu 2016 m. kovą atsakydami į panašų klausimą apie moterų privalomos karinės tarnybos būtinybę, 57 proc. Estijos gyventojų teigė, jog ji tikrai ar greičiau būtina.

Kalbant apie Lietuvos visuomenės požiūrį į privalomo karinio parengimo pamokas mokyklose, joms tikrai ar greičiau būtų linkę pritarti 72 proc. respondentų, nepritarti ar greičiau nepritarti – 21 proc. Dar 7 proc. proc. šiuo klausimu dėl privalomo karinio parengimo pamokų mokyklose nuomonės neturėjo.

Palankiau į privalomo karinio parengimo pamokas mokyklose žvelgia lietuvių kilmės gyventojai (75 proc. lyginant su 56 proc. kitos tautybės atstovų), vyresni respondentai (82 proc. tarp 70 m. ir vyresnių apklaustųjų lyginant su 57 proc. pritariančių jauniausioje, 16–29 m. amžiaus kategorijoje), taip pat – vyrai (76 proc. jų lyginant su 68 proc. moterų).

Dauguma tiksliai nežino, ką darytų

Vis dėlto dar įdomesni duomenys yra kalbant apie asmeninius respondentų pasirinkimus. Įsivaizduokite: jūsų klausia, kaip jūs elgtumėmės iškilus grėsmingai situacijai, ką rinktumėmės – išvykti ar pasilikti, kolaboruoti ar priešintis? Daugelis net nepagalvoja apie blogiausius atvejus, tokia taisyklė pasitvirtino ir kalbant apie asmeninius pasirinkimus karo atveju.

Pavyzdžiui, apklausos metu respondentų teirautasi, ką jie darytų, jei Lietuva būtų užpulta ir kiltų karas. Siekiant išgauti kuo autentiškesnius atsakymus, šis klausimas paliktas atviras, nesiūlant jokių išankstinių pasirinkimo variantų.

Tyrimas parodė, kad daugiausiai aiškiai išreikštų atsakymų – tai reakcijos, susijusios su aktyviu kolektyviniu pasipriešinimu: 14 proc. apklaustųjų patys iškart atvirai įvardijo, jog vienokia ar kitokia forma įsitrauktų į ginkluotą pasipriešinimą.

Dar 5 proc. pirmiausia minėjo įvairias aktyvias pagalbos kolektyvinei gynybai formas – nurodė, jog stengtųsi būti naudingi, teiktų informaciją, slaugytų, ruoštų maistą ir pan., kitų 2 proc. pirmoji paminėta reakcija – institucijų nurodymų laukimas ir jų vykdymas, keli apklaustieji pirmiausia minėjo, jog dalyvautų taikiuose pasipriešinimo renginiuose – protestuose, piketuose, mitinguose.

Emigraciją kaip pirminę reakciją Lietuvos užpuolimo ir karo atveju savarankiškai atvirame klausime įvardino 8 proc. respondentų.

Dar kiti 4 proc. nurodė, jos Lietuvos užpuolimo ir karo atveju stengtųsi pasislėpti namuose, rūsiuose ar pas giminaičius kaime, pirktųsi maistą, 2 proc. teigė, jog tiesiog liktų namuose, dar po 1 proc. – jog stengtųsi pirmiausia apsaugoti savo šeimą, nekilnojamą ir kilnojamą turtą.

Vis dėlto didžiausią rūpestį turėtų kelti, jog beveik pusė – 47 proc. respondentų, atvirame klausime pripažino nežinantys, kaip pasielgtų Lietuvos užpuolimo ir karo atveju.

 „Viena vertus, tai gali būti tiesiog anksčiau užtektinai neapmąstytos temos palietimo išraiška, kita vertus, kartu tai gali signalizuoti ir nepakankamą visuomenės pa(si)rengimą ekstremalioms situacijoms“, – perspėjo A. Ramonaitė.

„Atviras klausimas apie elgesį karinės grėsmės atveju leidžia matyti tiek tam tikrą visuomenės pasimetimą, tiek atsakiusiųjų į klausimą vos didesnės dalies pasiryžimą ginti(s) kolektyviai ir kitos dalies – apsisaugoti pasitraukiant į, kaip suprantama, saugesnes aplinkas“, – pridūrė ji.

Priešintis pasiryžtų pusė milijono?

Visgi kaip suprasti tai, jog nors 88 proc. žmonių pilietinį pasipriešinimą laiko pareiga, pasiryžimas asmeniškai įgyvendinti šią pareigą – gerokai mažesnis? Juk ta visuomenės dalis, kuri „ginklo ėmimąsi“ laiko tikėtinais savo veiksmais, gali pasirodyti itin nedidelė – vos 22 proc. Tačiau, A. Ramonaitės teigimu, ši dalis negali būti vertinama kaip maža.

„Juk, kalbant absoliučiais skaičiais, tai sudarytų atitinkamai maždaug 550 tūkst. Lietuvos gyventojų“, – priminė profesorė.

Be to, esą akivaizdu, jog palyginus įvairių potemių atsakymų vidurkius, galima įžvelgti ne tik visos visuomenės vertinimo priklausomybę nuo savo asmeninės pozicijos, bet ir pastarosios susiejimą su socialine aplinka.

„Kalbant paprasčiau – mes gyvename savo socialiniuose „burbuluose“, panašu, jog tai reflektuojame, tačiau esame linkę ir kiek pervertinti „burbulų“ dydį savojo naudai“, – pabrėžė A. Ramonaitė.

Todėl analizė esą leidžia spėti, jog daugelis žmonių prie pasipriešinimo neprisidėtų ne dėl to, kad nevertintų Lietuvos nepriklausomybės ar laukia sugrįžtant „rusų valdymo“, o dėl to, kad nemato savęs kovotojo vaidmenyje ir/arba nežino, kuo galėtų būti naudingi pasipriešinimo procese.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...