captcha

Jūsų klausimas priimtas

Idėjos, kurios sukūrė didžią Lietuvą: Gedimino laikų atvirumas pasauliui

Mindaugo laikais, o ypatingai žuvus jam, svarbiausia buvo vienijimo idėja, kuri neleido jaunai valstybei sutrupėti ir išnykti istorijos verpetuose. Tai buvo pagrindas. Tačiau ar vien to užteko, kad valstybė taptų galinga? Kunigaikščio Gedimino laikais Lietuva tampa iš tiesų stipria valstybe. Tad kokia idėja rėmėsi Gediminas ir jo sūnūs Algirdas ir Kęstutis, kad jiems pavyko taip išplėsti Lietuvos valstybę? „Istorijos detektyvai“ kartu su profesoriumi Rimvydu Petrausku tęsia pokalbių ciklą, ieškodami atsakymo: o kokios idėjos Lietuvą pavertė didžia valstybe?
stop kadras
stop kadras

– Kita epocha, kurioje galbūt iškyla naujos idėjos – Gedimino epocha. Kokia idėja vyrauja tuo laiku?

– Iš laiko perspektyvos žvelgiant, iš pirmo žvilgsnio atrodys keista, bet drįsčiau sakyti, kad pagoniška Lietuva, tas ikikrikščioniškos Lietuvos periodas, kai valstybė apsupta svetimų civilizacijų, kažkuria prasme izoliuota, bet paradoksas tas, kad ji yra labai atvira kitoms civilizacijoms. Atvirumo idėja yra tai, kas išskiria šitą epochą. Kaip tai pagrįsti?

Pažiūrėkime, patys pirmieji Gedimino valdymo metai: tik ateina į valdžią, 1316 m., pakeičia brolį,  jam reikėjo dar įtvirtinti valdžią tuo metu, bet jau patys pirmieji kaip valdovo žingsniai: 1316 metais pirmąkart Lietuvos istorijoje Konstantinopolio patriarchas paskiria atskirą metropolitą Teofilį Lietuvai – turėjo įvykti kažkokios derybos. Pagoniškos Lietuvos valdovas gauna tokią išskirtinę teisę – paprastai neskirdavo tokių atskirų metropolitų kokiam nors regionui.

– Turėjo būti diplomatai iš Lietuvos pusės, turėjo derėtis?

– Taip. Gal tai jau pradėjo Vytenis. 1317 m., popiežius Jonas XXII iš Avinjono parašo laišką Gediminui, naujam valdovui, kviesdamas priimti krikštą. Gediminas – ne pats mandagiausias žmogus – atsakė po penkių metų, bet vis tiek atsakė. Žinome Gedimino laiškų istoriją, tačiau iki galo nesusimąstome. 1322–1324 metai – tai absoliučiai unikaliausias, iš esmės net nepasikartojantis Lietuvos istorijoje dalykas, diplomatinė akcija, kurios užduotis buvo, pirmą kartą krikščioniškąjai Europai parodyti konflikto su Ordinu pobūdį, papasakoti tai lietuviškais žodžiais – kaip iš Lietuvos perspektyvos atrodo šis konfliktas.

Antras svarbus dalykas – tai yra atvirumas, kai Gediminas pasako, kad jis prilygina save kitiems valdovams, pasako, kad tarp visų valdovų esąs mažiausias, bet savo šalyje esąs didžiausias, esąs suverenas, galintis viską daryti. Nuskamba pačioje pradžioje tie svarbūs žodžiai – įleisti į šalį ir išleisti. Dažnai galvojame, kad tai pirkliai, bet turime kitą labai svarbų Gedimino laiškų kontekstą, tai yra žymusis kvietimas – kviečiami visų socialinių grupių atstovai: riteriai, ginklanešiai, dvasininkai, pirkliai.

stop kadras

– Netgi riteriai? Karinė jėga?

– Taip. Visi, kilmingieji, miestiečiai, valstiečiai – jie visi buvo pakviesti atvykti į Lietuvą, žadant suteikti lengvatas, visų pirma, žemes, kam reikia. Riteriams – žemes, valstiečiams – taip pat. Kolonizacija tuo metu Europoje yra įprastas dalykas, susijęs su ta problema, kaip išjudinti žmones tais laikais. Be abejo, jiems reikia kažkokių lengvatų – ir kolonizacijos regionas Europoje, visur yra didesnės laisvės regionas.

Gedimino laiškuose nuskamba detalės – dešimt metų bemokestinis, laisvas žemės dirbimas ir t.t. Tai rodo, kad Gediminas su patarėjais gerai žinojo užkulisinius dalykus. Čia vėl prasideda atvirumas. Ką reiškia patarėjai? Ką reiškia lotyniški laiškai Didžiojo kunigaikščio aplinkoje? Mes tuos patarėjus žinome net vardais – keli pranciškonai, dominikonai, kunigaikščiai dalyvaujantys jo taryboje, dalyvaujantys kartu su tuo elitu, apie kurį mes kalbėjome – jis ir toliau labai svarbus. Šalia to, naujovė: nuo Mindaugo laikų neturime tokių pavyzdžių, tokio ryškaus svetimšalių indėlio į politikos formavimą, kokį turime Gedimino laikais.

– Bet juk jie krikščionys? Ne tik paprasti krikščionys, bet ir vienuoliai, kurie yra pašventę savo gyvenimą Dievo tarnystei – pasaulietiniame gyvenime jie tarnauja pagonių valdovui?

– Mes nežinome,  gal jie turėjo vilčių, kad pagonių valdovas irgi priims krikštą. Žinome, kad prasidėjo derybos dėl krikšto, bet nežinome tolimesnio vienuolių likimo. Šiuo atveju, mes netgi daugiau galime pasakyti – iš Gedimino laikų nežinome, bet iš Algirdo ir Kęstučio laikų turime pirmus atvejus, kai vienuoliai-riteriai pereina tarnauti pagoniškiems Lietuvos valdovams.

– Savanoriškai?

– Taip. Manyčiau, kad galbūt mes kartais pernelyg priešpastatome. Aišku, kad vyko karas, karas iš abiejų pusių, bet tai nebuvo gyvybės ir mirties karas, tai nebuvo toks civilizacijos susidūrimas, kaip vėliau buvo rodoma. Vis dėlto, tai buvo pasaulis, kuris po truputį panašėjo. Svarbu ir tai, kad dalis Lietuvos politinio elito jau buvo krikščioniškas, stačiatikiškas, o tai, kad paskutinis žingsnis nebuvo žengtas, netrukdė prekybiniams santykiams, netrukdė politiniam elitui perimti visus riteriškus dalykus: ne tik kariavimo techniką, bet riterišką gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą.

Mes turime net draugiškus santykius tarp lietuvių ir kryžiuočių – tarp kai kurių konkrečių asmenų. Turime pabėgėlius į abi puses: lietuviai, nepatenkinti padėtimi, bėga į Prūsiją; kai kurie Kryžiuočių ar Livonijos riteriai atvyksta į Lietuvą. Tai yra pakankamai mobilus laikas, tas atvirumas yra tai, kas Gedimino epochą gerai išreiškia – ne vien laiškai, nors laiškai yra pats ryškiausias epizodas. Visi lyg ir žino, bet retai atkreipia dėmesį – rašto kultūra tikrai nėra tai, kas būdinga ikikrikščioniškoje Lietuvoje. Visuomenėje neturime rašto naudojimo vidaus gyvenime – tikrai, nėra to. Tai yra vienas iš šio laikotarpio išskirtinumų.

R. Petrauskas, stop kadras

Tačiau, jeigu to reikia tarptautinei politikai? Lietuvos išaugimas, didvalstybė ir geopolitinė padėtis – kadangi skirtingi kaimynai, skirtingos civilizacijos supo to meto Lietuvą, tai kai reikia bendrauti, sudarinėti sutartis, siųsti laiškus į svetimas šalis, Europoje, Vakarų Europoje – tam tarnauja lotynų kalba. Tai kalba, kuri nuo vėlyvosios Romos laikų yra standartinė politikos, bažnyčios ir kultūros kalba, šalia kurios tik vėlyvaisiais viduramžiais, pamažu, atskirose valstybėse ateina tautinės kalbos: prancūzų, anglų, vokiečių, čekų, lenkų.

Lietuvoje mes turime savotišką daugiakalbystę tarptautinėje politikoje. Gediminas rašo popiežiui Jonui XXII laišką lotyniškai. Algirdas Konstantinopolio patriarchui rašo graikų kalba. Sutartys su Maskva, Tvere – jos sudaromos rusų kalba. Komunikacija su Vokiečių ordinu, o taip pat sutartys ir laiškai – senąja vokiečių kalba. Taigi, keturios rašto kalbos, kurios kunigaikščio aplinkoje gali būti panaudotos.

– Ar yra tokių pavyzdžių Europoje?

– Nežinau. Greičiausiai yra. Be abejo, mes neturime labai daug tų dokumentų – tą reikia pripažinti. Tas atvirumo dalykas – jei reikia, mes surandame ir prisitaikome. Mes nebūtinai vartojame lotynų kalbą, nes tikimės, kad taip geriau mus išgirs, nes jei tu vartoji kalbą ir kategorijas, kurios yra labai įprastos kitai pusei – tai yra protinga, pragmatiška, daugiau šansų, kad tave išgirs.

Europoje artimiausias panašus atvejis – Pietų Italijos ir Neapolio-Sicilijos karalystės laikais, kai buvo trys rašto kalbos – lotynų, graikų ir arabų – toks mišinys pakankamai unikalus. Tos kalbos buvo naudojamos ir vidaus gyvenime. Tai retas atvejis, susijęs su to meto Lietuvos politinio elito atvirumu, tai geopolitinei aplinkai, politinei situacijai.

– Bet iš kur tas atvirumas galėjo ateiti? Juk pagonys, neatsisako savo tikėjimo, garbina Perkūną, Kalvelį, Teliavelį? Bet štai, jie sugeba ir su Rytais, ir su Vakarais bendrauti ir save įvairiai pristatyti. Iš kur tai?

– Čia galima sakyti, ilgainiui susiklosčiusi pragmatinė linija... Išskirtinumas, suvokimas, kad tu esi vienas toks, šiek tiek kitoks šioje aplinkoje – tai turbūt ir diktuoja tokią laikyseną. Vis tiek, pagoniška civilizacija yra „nepavydi“ – visi tai žino. Priimti svetimus dievus pagoniškose tikybose nėra didelė problema. Leisti platinti kitą tikėjimą – irgi galima. Gediminas, netgi atsiribodamas nuo savo pažado krikštytis, vis tiek neneigia, kviečia čia atvykti žmones, sako, kad yra pastatytos bažnyčios, mes priimame tą tikėjimą, kaip ir krikščionis atvykstančius.

Ir tada Lietuvos ekspansija. Lietuvos ekspansijos viena iš svarbiausių sėkmės prielaidų yra tai, kad nėra jokios ekspansijos tikybos požiūriu. Netgi priešingai: lietuvių politinis elitas labai prisitaiko, nuvykęs į Rytus, priima stačiatikių tikėjimą, tampa uoliais stačiatikybės globėjais. Tikrai galima taip sakyti, kad jei lietuviai jau būtų buvę apsikrikštiję katalikiškai – ekspansija į Rytus būtų buvusi sudėtingesnė.

V. Savukynas, stop kadras

Nes aišku, kad joks katalikas nepriimtų stačiatikių tikėjimo. Šiuo atveju, pagonių elitas iš to nedaro jokių problemų – jie labai greitai tampa savais Rytuose, stačiatikių kraštuose. Tokiu būdu, tas politinis darinys, atrodo labai menkai institucionalizuotas – didelė valstybė, vyksta ilgalaikis karas Vakaruose... Labai stebina tai, kad mes tikrai negirdime apie didelius maištus tose Rytų kunigaikštystėse – sugebame sukurti didžiausią tuometinėje Europoje politinį darinį. Dar vienas įdomus dalykas – dažnai klausiama apie tuometinį Lietuvos valdovo titulą...

– Valdovai dažnai save įvardindavo karaliais. Ką tai reiškia?

– Čia kažkuria prasme, kaip kalbų vartojimo analogas. Kalbos buvo vartojamos tokios, kokias tikėjosi geriausiai supras priimanti pusė. Tas pats ir su visa terminija. Pats svarbiausias dalykas toje terminijoje yra tai, kaip pavadinti Lietuvos valdovą, suvereną, monarchą. Čia valdovai atsižvelgė, pritaikė tradiciją, kuri buvo būdinga kitoms šalims. Mes nežinome, kaip jie save Lietuvoje vadino – kunigais galbūt. Jų aplinkoje buvo gerai žinoma, kad jei tu nori išreikšti savo suverenumą, tu save vadini lotyniškai – karaliumi.

Net ir Polocko kunigaikštis Andrius Algirdaitis, kuomet norėjo parodyti, kad jis yra savarankiškas valdovas, save vadino Polocko karaliumi. Be abejo, tai nereiškia, kad jis buvo karūnuotas. Tiesiog jis nori parodyti, kad jis – suverenus valdovas. Algirdas rašo Konstantinopolio patriarchui graikiškai, tai atsiranda kita sąvoka – jis jau yra bazilėjus. Santykiuose su Rusia – didieji kunigaikščiai. Santykiuose su Vokiečių ordinu – kartais karaliai, kartais didieji hercogai arba irgi didieji kunigaikščiai, nes toje vakarietiškoje tradicijoje irgi buvo terminas kunigaikštis, o hercogas – Vokietijoje. Taip ir liko per visą istoriją suverenaus kunigaikščio sąvoka. Todėl jie iš esmės nebandė kurti savitų sąvokų. Iš dalies tai primena totorių chanus.

Lotyniškoje raštijoje totorių valdovai dažnai vadinami imperatoriais, nes jiems buvo patogiau išsiversti tokią sąvoką. Kalbėdami apie Lietuvos valdovus, kaip juos vadinti, turime aiškiai suvokti, kad jų pasivadinimai yra tarptautinės politikos dalykas. Tai yra pasirinkimas kalbėti terminais, žodžiais, sąvokomis, kurie yra suprantami, dviprasmiškai negali būti interpretuojami kitos pusės.

– Tai irgi atvirumas?

– Taip. Jie galėjo rašyti kunigas, tik klausimas, ar kas nors juos būtų supratęs.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu antradieniais 22.30 val. per LRT.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Idėja Lietuvai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...