captcha

Jūsų klausimas priimtas

Džomolungmą įveikusi lietuvė: „Nesitikėjau, kad bus taip baisu“

Takas siaurutėlis, ant jo guli negyvėlis. Greta – gili bedugnė. Spigina 60 laipsnių šaltis. Tai patyrė Edita Uksaitė-Nichols, pirmoji lietuvė, kopdama į didžiausią pasaulio kalną – Džomolungmą (Everestą). Įkopė. Moters pasakojimas apie tai – tarsi dienoraščio skaitymas.
S. Babiliaus (BFL) nuotr.
S. Babiliaus (BFL) nuotr.

Takas siaurutėlis, ant jo guli negyvėlis. Greta – gili bedugnė. Spigina 60 laipsnių šaltis. Tai patyrė Edita Uksaitė-Nichols, pirmoji lietuvė, kopdama į didžiausią pasaulio kalną – Džomolungmą (Everestą). Įkopė. Moters pasakojimas apie tai – tarsi dienoraščio skaitymas:

„Iš vienuolikos mūsų grupės narių į Džomolungmos viršūnę užkopė tik vadovas Philas Cramsonas – septintą kartą, buvusi profesionali dviratininkė 63 metų Margaret – antrą kartą, Ole ir aš. Tie, kurie jau buvo įkopę ar nepasiekė viršūnės šiuo šiauriniu maršrutu iš Tibeto pusės, pripažino, kad pietinis maršrutas iš Nepalo ir Kinijos sienos perpus lengvesnis ir ne toks pavojingas.

Kai pradėjau kopti į aukštumines stovyklas, pasidarė dar sunkiau, dar pavojingiau. Baigėsi sniegas, kelią pastodavo dideli akmenys, maži slydo iš po kojų. Kai kur nebuvo saugos virvių, susikoncentruoti buvo labai sunku, trūko oro.

Jaučiausi labai pažeidžiama, tačiau išsaugojau vidinį užtaisą, kuris stūmė mane pirmyn: dar vienas žingsnelis šią akimirką.

Man baisiausia kopti tamsoje. Buvo ypač baisu, kai reikėjo eiti siauru takeliu šlaito briauna. Čia pat – bene poros kilometrų bedugnė. Ir dar reikia eiti veidu į ją.

Nors ir buvau susirišusi su savo šerpu Tarkiu, jis buvo priekyje, mačiau tik virvę ir savo pirštines. Ant siauro takelio gulėjo negyvėlis, kurį teko peržengti. Stengiausi nežiūrėti, bet mačiau boluojančias rankas, pirštų nagus.

Iš viso mačiau bent dešimt žuvusių alpinistų. Žinojau, kad taip bus, bet kai kopi tamsoje, švilpia vėjas, po kojomis – bedugnė ir negyvėliai, tikrai labai baisu. Jaučiausi tarp tarp mirties ir gyvybės, tarsi kitame pasaulyje. Girdėjau balsus, dainavimą, kalbas. Atsisukdavau – nieko. Tik tamsa, mano pirštinės ir negyvėliai. Atrodė, kad jie kažką šnabždėtų.

Dviese ant Pasaulio stogo

Taip įvyko, kad viršūnę su šerpu Tarkiu pasiekėme dviese. Keli buvo užkopę prieš 45 minutes. Dar kiti, kurie ėjo už manęs, nušalo galūnes ir grįžo atgal. Net ir šerpas Tarkis nejautė dviejų pirštų.

Gūsiai buvo stipresni, nei prognozuota, – apie 65–75 km/val. Oro temperatūra siekė 60 laipsnių šalčio. Turėjau patirties, kai kopiau į kitus kalnus ašuontūkstantininkus, todėl buvau labai susikoncentravusi iki pat viršūnės. Skaičiavau žingsnius iki keturių ir tuomet judinau rankų ir kojų pirštus. Jei būčiau grįžusi atgal į stovyklą, kuri buvo 8 kilometrų aukštyje, būčiau turėjusi grįžti namo, nes buvom išnaudoję daug deguonies.

Džomolungmos viršūnę pasiekėme gegužės 22-osios 9 val. ryto. Tai neapsakomas jausmas – mes net matėme žemės išlinkį. Nebuvo jokios kvapo, jaučiausi kaip kitame pasaulyje. Negalėjau patikėti, kad stoviu ant Pasaulio stogo. Tuo metu žmogus tarsi pereina į kitą pasaulį.

Ekspedicija truko beveik du mėnesius. Ant viršūnės praleidome 20 minučių. Beveik nebuvo debesų. Tiesa, pūtė labai stiprus vėjas, bandžiau išskleisti Lietuvos vėliavą, kuri nuotraukose būtent dėl vėjo gūsių atrodo apsivertusi. Tai užfiksavo ir mano vaizdo kamera.

Kad ir kaip būtų, jaučiausi puikiai, norėjau išnaudoti ir mėgautis kiekviena akimirka. Kartu buvo baisu: užkopti – tik pusė darbo. Dar reikia nusileisti. Ašarų nebuvo. Verkiau tik savo palapinėje.

Nevalgė 19 valandų

Motina Deivė Džomolungma buvo man maloninga. Ji mane apsaugojo. Su savimi turėjau talismaną – Zee akmenį. Tibetiečiai tiki, kad jis turi stebuklingų galių, gydo žaizdas.

Prieš kopimą dalyvavome religinėje ceremonijoje – pudžoje, kur beveik visą dieną trys lamos atliko ritualus. Be šios procedūros šerpai niekada nekopia į kalnus. Rituale dalyvauja ir alpinistai.

Per paskutines 19 valandų vadinamojoje mirties zonoje nesuvalgiau nė kąsnio. Bijojau nusiimti pirštines, nes buvo labai šalta. Užšalęs buvo ir vanduo.

Pagrindinėse stovyklose maitinomės labai skaniai. Du kartus per dieną valgėme mėsą, 16 valandą buvo laimės valandos, kai virėjau pagamindavo net sušių, išgerdavome po stiklinę vyno.

Tik lipdami į aukštuminę stovyklą nešėmės maisto. Buvau atsivežusi penkis didelius pakelius džiovintų rūkytų dešrelių. Jas valgiau dar kopdama į Manaslu. Į sausą lazaniją, spagečius, kuriuos reikia užpilti vandeniu, net negalėjau pažiūrėti. Dar turėjau energinių šokoladų, sausainių, bet jų taip ir neparagavau.

Valgydavau su šerpais jų palapinėje, dalijomės maistu. Jie turėjo sausainių, kiniškų makaronų.

Per skandalą palaiko šerpus

Su šerpais sutarėme puikiai. Mūsų vadovui Philui jie – kaip šeimos nariai. Jų buvo 14, tik trys naujokai. Kiti dalyvavo ne viename žygyje. Tarp mūsų buvo ir vyriausiojo šerpo titulą Sirdar (Sardar) turintis Dorje Sherpa – jis nešė vaizdo kamerą, kai 1996 m. IMAX sukūrė garsų filmą apie Everestą.

Žinau apie pirmą Džomolungmos istorijoje kilusį skandalą, kai šerpai apmėtė akmenimis garsius alpinistus Simone Monro, Ueli Steck ir kartu su jais kopusį Jonathan Griffith.

Šimtu procentų esu šerpų pusėje. Yra griežta nerašyta taisyklė, kad šerpai, tvirtinantys virves, užkopia pirmieji. Jie nebuvo baigę darbų, kai Simone su kolegomis perlipo jas, aplenkė šerpus. Italas ir seniau yra išgarsėjęs išsišokimais. Alpinistų pasaulyje netgi sklido kalbos, kad jis buvo pavogęs deguonies balioną, už kurį užsisakė sraigtasparnį grįžti iš kalnų. O tai mūsų bendruomenėje beveik prilygsta žmogžudystei. Nepritariu agresijai, bet esu šerpų pusėje.

Dalelė Lietuvos

Snieginio leopardo, kurį pamatyti – didelė laimė ir kurio savybes: ištvermę, grakštumą, nepriklausomybę, paslaptingumą, vengimą viešumos ir neišsišokimą, kuklumą labai vertinu gyvenime, nemačiau.

Tiesa, prie pagrindinės stovyklos mačiau mėlynas avis, o kur jos, ten ir snieginis leopardas. Gal išvysiu jį ant kito kalno?

Kodėl, net ir seniai gyvendama užsienyje, iškeliu ant kalno viršūnių Lietuvos vėliavą? Man tai labai svarbu. Tai mano identitetas. Visi mano kolegos žino, kad aš lietuvė. Niekada nenorėjau ir nebūsiu nelietuvė.

Noriu nors maža dalelyte prisidėti prie savo šalies vardo propagavimo. Ir visada jaučiuosi lietuvė. Ypač kalnuose, iškeldama Lietuvos vėliavą, siūtą savo rankomis.“

***

Įveikė tris, liko vienuolika

E.Uksaitei-Nichols Džomolungma (8 848 m aukščio) – jau trečias kalnas aštuontūkstantininkas. 2011 m. spalio 1 d. ji įkopė į 8 201 m, šeštą pagal dydį, Čo Oju, o lygiai po metų, vėl spalio 1-ąją, jau stovėjo ant vienos iš keturių pavojingiausių kalnų viršūnės – 8 163 m aukščio Manaslu. Alpinistė juokavo, kad nuo Pasaulio stogu vadinamo kalno viršūnės mintyse dar negrįžo.

Gimtuosius Telšius palikusi 1996 m. po Prancūziją, JAV, Kanadą keliavusi, JT Pasaulio maisto programoje dirbusi ir humanitarinėse misijose Haityje ir Nigeryje dalyvavusi lietuvė sako, kad po Džomolungmos reikia kažką keisti, todėl dabar ieškos naujo projekto. O kai bus darbo, kai uždirbs, galvos ir apie naują viršūnę. Dar liko 11 aštuontūkstantininkų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...