captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į globos namus grąžinami beveik visi įsivaikinti vaikai

Lietuvoje kasmet įvaikinama daugiau nei šimtas vaikų, tačiau maždaug šimtas – grąžinami atgal į globos namus. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dėl to kaltos mūsų sistemos spragos – globėjai nepakankamai gerai paruošiami, jiems trūksta mokymų. Tačiau ji pastebi, kad trūksta ir žmonių, norinčių įsivaikinti.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvoje kasmet įvaikinama daugiau nei šimtas vaikų, tačiau maždaug šimtas – grąžinami atgal į globos namus. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė Rasa Dičpetrienė mano, kad dėl to kaltos mūsų sistemos spragos – globėjai nepakankamai gerai paruošiami, jiems trūksta mokymų. Tačiau ji pastebi, kad trūksta ir žmonių, norinčių įsivaikinti.

„Žinoma, kad sunkiau auginti globon paimtą vaiką negu savo, todėl pasaulyje yra sukurta pagalbos sistemų globėjų šeimoms ir jos kainuoja gerokai pigiau negu institucinė globa“, – atkreipia dėmesį vaikų psichiatras Dainius Pūras.

Jam pritaria ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto laikinoji direktorė Dovilė Šakalienė, apgailestaujanti, jog valstybė išleidžia šimtus milijonų litų bei Europos Sąjungos teikiamą paramą netinkamai investuodama į sovietmečio palikimą – dideles globos įstaigas.

D. Šakalienės manymu, globos namai tėra įstaigos, kur žmonės ateina dirbti savo darbo ir išeina namo, taigi vaikams niekaip negali būti perteikiamas šeimos jausmas. „Į jokią pareiginę instrukciją negalima įrašyti prievolės mylėti ten augančius vaikus. Ryšys gali užsimegzti tik tada, kai vaikai globojami šeimoje“, – įsitikinusi ji.

– Ponia Šakaliene, kas mūsų šalyje blogai ir kodėl būtent Žmogaus teisių stebėjimo institutui tai kelia rūpesčių?

– D. Šakalienė: Blogai mūsų šalyje jau seniai, mes vis dar esame išlaikę sovietmečio palikimą – dideles globos įstaigas, o kai kuriose auga daugiau nei šimtas mūsų vaikų. Visas pasaulis puikiausiai supranta, kad įstaigoje vaikas negali laimingas, sveikas, visavertis, nes įstaigos žaloja vaiką. Pirmiausia mes esame žmonės – ne kompiuteriai, ne daiktai, todėl mums reikia emocinio ryšio su kitu žmogumi, o ten to užtikrinti negalima.

Kita vertus, labai gaila, kad valstybė išleidžia šimtus milijonų litų ir ES teikiamą paramą netinkamai investuoja į sovietmečio paveldą, nors mes galėtume tvarkytis kaip daugelis Europos šalių ar JAV, kur suvokiama, kad vaikas turi augti šeimoje ir tai turi būti parašyta ne tik įstatyme, bet realiai įgyvendinama.

– Ponia Šakaliene, jūsų išplatintame pranešime sakoma, jog dabar visoje Europoje vykstančioje kampanijoje „Atverkime duris Europos vaikams“ siekiama, kad visi vaikai augtų tėvų, įtėvių ir globėjų šeimose, o ne uždarose įstaigose. Ar iš tikrųjų tose įstaigose taip tragiška? Kodėl ši problema iškilo tik dabar ir tik dabar klausimas keliamas viešai?

– D. Šakalienė: Iškilo tikrai ne dabar, mes daugelį metų dirbame. D. Pūras jau tos srities veteranas – jis seniai bando įtikinti mūsų valdžią, kad čia ne pinigų problema. Vaikus auginti šeimose tikrai ne brangiau – labai brangiai kainuoja įstaigos, o vaikas auga tokioje sistemoje, kurioje negali būti laimingas. Ar jūs norėtumėte gyventi ligoninėje ar kokioje ministerijoje? Tai tik įstaiga – ateina žmonės į darbą, paskui išeina namo.

Jeigu globos namų darbuotojai ir prisiriša prie vaikų, vis tiek negyvena kartu, negali suteikti šeimos jausmo. Kai jūs gyvenate su kažkuo, jūs būnate su tuo žmogumi, jūs jį mylite. O į jokią pareiginę instrukciją negalima įrašyti prievolės mylėti ten augančius vaikus. Ryšys gali užsimegzti tik tada, kai vaikai globojami šeimoje.

Mes ypač garsiai apie tai kalbame kartu su kitomis 12 Europos šalių, nes dabar kaip tik sprendžiami 2014–2020 m. ES paramos klausimai. Labai norėtume, kad šitie pinigai būtų panaudoti tam, kam reikia, kad mes pagaliau pereitume prie sistemos, kai valstybė moka bent jau už tai, kad jos vaikai būtų laimingi, o ne nelaimingi.

– Pone Pūrai, kokia yra institucinės globos žala vaikams?

– D. Pūras: Ypač žalingos šitos institucijos mažiems vaikams. Jau prieš 60 metų įrodyta, kad jeigu nėra emocinio prieraišumo, sutrinka vaiko emocinė, socialinė, netgi pažintinė raida. Nors atsilikimas nežymus, vis dėlto jis yra.

Tyrinėjant smegenis nustatyta, kad jeigu ilgiau kaip tris mėnesius vaikas būna dirbtinėje aplinkoje (kad ir kokioje geroje įstaigoje), vis tiek toje aplinkoje vaiko smegenų raida sutrinka (kalbu apie pirmuosius trejus metus). O vėliau vaikas neturi galimybės tinkamai socializuotis ir, kad ir kaip stengtųsi personalas, gyvena uždaroje aplinkoje. Tai jokiu būdu ne personalo kritika, o sisteminės ydos kritika.

– Pone Pūrai, sakote, kad vaikas, gyvenantis dirbtinėje aplinkoje, patiria traumą. Bet, tarkim, su įtėviais gyvenantiems vaikams taip pat aplinka sukuriama dirbtinai.

– D. Pūras: Pirmiausia, šitų permainų tikslas, dėl kurio visi Lietuvoje sutaria, – stiprinti šeimą ir padėti biologiniams tėvams tinkamai auginti vaikus. Mes turime daug neatliktų namų darbų. Jeigu jau niekaip nepavyksta su biologine šeima, tada turi būti iš anksto parengti ir gerai prižiūrimi globėjai, jiems turi būti padedama. Žinoma, kad sunkiau auginti globon paimtą vaiką negu savo, todėl pasaulyje yra sukurta pagalbos sistemų globėjų šeimoms ir jos kainuoja gerokai pigiau negu institucinė globa.

– Pone Dičpetriene, turbūt mūsų šalyje nėra abejingų vaikų likimui ir tikrai niekas nenorėtų, kad vaikai būtų auginami globos namuose, tačiau ką daryti, jei nėra kitos išeities?

– R. Dičpetrienė: Kaip pašnekovai minėjo, tai labai sena problema ir tikrai neatsirado dabar. Manau, pasiekėme tašką, kai reikia imtis drastiškų priemonių. Mūsų organizacija senokai padeda vaikams, kurie gyvena socialinės rizikos šeimose, nes iš ten daugiausia vaikų ir patenka į globos namus.

Kaip profesorius D. Pūras minėjo, būtinai reikia stiprinti biologines šeimas, kad kuo mažiau vaikų pakliūtų į globos namus. Čia būtinas kompleksinis darbas, ypač savivaldybės lygiu: reikia išsiaiškinti, kiek paslaugų teikiama šeimai, ar yra šeimos ir vaiko krizės centras, ar šeimai teikiama pagalba dėl alkoholio kylančių problemų.

Mūsų organizacija daugiau nei 10 metų kuruoja vaikų dienos centrus (mes juos kažkada įkūrėme), į kuriuos ateina vaikai iš tokių šeimų ir jiems suteikiama visokeriopa pagalba, pvz., ugdomi socialiniai įgūdžiai, organizuojamos ekskursijos, padedama paruošti pamokas, mokomas higienos ir pan. Taip pat dirbama su šeima, kad ji stiprėtų ir tėvai patys galėtų rūpintis vaikais. Tai tikrai ne vieno žmogaus ir ne vienos organizacijos darbas.

– Pone Dičpetriene, sakoma, jeigu nėra biologinių tėvų, vadinasi, reikėtų ieškoti įtėvių. Kokia įvaikinimo Lietuvoje statistika?

– R. Dičpetrienė: Duomenys visiems prieinami, o globoti Lietuvoje paimama per šimtą vaikų. Dalis iškeliauja, pvz., į Italiją. Kodėl tokie skaičiai? Dažnai lietuviai globoti ima vaiką norėdami patenkinti ne jo, o savo poreikius. Tai mūsų sistemos skylės – mes globėjus nepakankamai gerai ruošiame, o kai jie paima vaikutį į savo šeimą, nepakankamai padedame. Italijoje tėvams paruošti, padėti gyventi su vaikais, atkeliavusiais iš globos namų, laiko skiriama daug daugiau.

– O kiek įvaikintų vaikų iš įtėvių grąžinama atgal į globos namus?

– R. Dičpetrienė: Maždaug apie šimtas vaikų grąžinama.

– Šimtas įvaikinama ir šimtas grąžinama? Matyt, ši sistema Lietuvoje nelabai veikia?

– R. Dičpetrienė: Ji priklauso nuo to, kiek mes, kaip tauta, esame subrendę. Dar kartą noriu pabrėžti, kad tiek mokymų, kiek yra dabar, globėjams nepakanka. Taip pat trūksta ir žmonių, kurie norėtų būti globėjais. Yra šalių, kur vaikus auginti paima šeimos nariai. Mūsų šalyje tai nėra labai dažnas atvejis – tai lemia ir mūsų šaknys, ir kultūra, ir dar daug kas.

Taigi pagalbos šioje srityje reikia ir labai noriu paskatinti žmones būti globėjais ir padėti vaikams, kurių dabar globos institucijose yra daugiau nei 4 tūkst. Kaip ir sakiau, viena organizacija problemos neišspręs. Tai visos Lietuvos reikalas. Arba mes norime, kad mūsų vaikai būtų laimingesni, arba ne.

– Pone Pūrai, trūksta norinčiųjų būti globėjais ir globojami vaikai galų gale grįžta į vaikų namus. Kaipgi būtų galima spręsti šią padėtį?

– D. Pūras: Pasaulio patirtis rodo, kad viską galima padaryti, jei tik yra noro. Jeigu šitą problemą vyriausybė spręstų rimtai, taip, kaip sprendžia kitas problemas, o ne viena ministerija mėtytų kitai (dabar kūdikių namai pavaldūs Sveikatos ministerijai, o kiti vaikų namai – Socialinės apsaugos, ir kūdikių namų problema nesprendžiama iki šiol), jeigu susitelktų ir valdžia, ir visuomenė, užuot kūrusi visokias sąmokslo teorijas, būtų galima viską padaryti.

Pvz., jeigu jau taip atsitiko, kad nėra biologinės šeimos, vaikai, turintys sunkią negalią, turėtų gyventi globėjų šeimose, o tokių vaikų priežiūra būtų darbas. Už jį reikia mokėti, nes jūs negalite eiti į darbą, jeigu auginate vaiką, turintį sunkią negalią. Kitos valstybės, net ir mūsų kaimynės, sukūrė tokią sistemą ir moka atlyginimą profesionaliems globėjams, kurie augina sunkius vaikus, turinčius sunkių problemų, o mes negalime šitos sistemos sukurti. Tai apsileidimas, ir atėjo laikas problemas spręsti. Mes šiandien norime atkreipti dėmesį į tai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...