captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kodėl plaukikei Rūtai neįdomu tarp Dubajaus šeichų

Plaukimo trenerei Rūtai Grumovskytei Londone pasitaiko klientų, sumokančių 120 svarų už vieną valandą, o viena turtuolių arabų šeima ją net buvo išsivežusi į Dubajų, kad mokytų plaukti jų ketverių metų dukrą. Ir nors Dubajaus šeichų prabanga jai pasirodė nuobodi, LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai” Rūta atvirai sako: „Esu pinigų vergė ir to neslepiu”.
Reportažo stop kadras
Reportažo stop kadras

2004-aisiais Kauno plaukimo mokykloje „Šilainiai“ mokėsi dvi Rūtos. Mažoji, tada tik plaukti pradėjusi Rūta Meilutytė ir didžioji – patyrusi, stipri Rūta Grumovskytė. Abi jas baseine vadino žvaigždėmis, abiem prognozavo didelę ateitį. Bet didžioji ir mažoji Rūta pasuko skirtingais keliais.

Dabar, po 13 metų, jų abiejų istorijos susijusios su Anglija. Mažoji Rūta Londone tapo olimpine čempione, pasauline plaukimo žvaigžde. Didžioji Rūta taip pat yra Londone, bet iš profesionalaus sporto jau seniai pasitraukė. Ji šiame mieste tapo populiaria, gerai apmokama ir visų mylima plaukimo trenere.

2012-aisiais vasaros olimpinių žaidynių metu Rūtų keliai ir vėl trumpam susikirto. Kai garsioji R. Meilutytė plaukė dėl aukso medalio, žiūrovų tribūnoje tarp aistringiausių gerbėjų su mūsų šalies trispalve sėdėjo Rūta Grumovskytė.

 „Taip, aš gavau bilietus, atsimenu, į olimpiadą. Ir aš pasikviečiau grupioką, ir mes ten su vėliava... Man atrodo, kai paskolino tas žmogus, ten buvo parašyta „Kauno ekranas” iš kitos pusės. Ir sėdėjome ten su australais, iš kitos pusės gerbiama prezidentė sėdėjo ir visas tas Lietuvos elitas, krepšininkai, kiek atsimenu. Bet kai Rūta išlipinėjo iš vandens, tai pirmus matė mus”, – prisimena R. Grumovskytė.

Dvi Rūtos tada susimojavo, viena kitai nusiuntė oro bučinius, ir prasidėjo stulbinama R. Meilutytės karjera, apie kurią kone kasdien kalba per žinias, rašo naujienų portalai.

Ši istorija – apie antrąją Rūtą, apie tai, ką jai teko išgyventi, norint įsitvirtinti didžiajame Londone, apie tai, kodėl ji išvyko iš Lietuvos.

„Esu čia jau septynerius metus. Man niekada nereikėjo ieškot čia darbo. Visą laiką siūlo. Jeigu nori, tu gali dirbti 10 valandų per dieną. Tik dirbk – tau duoda tų valandų. Nemėgstu užsibūti vienoje vietoje, todėl man čia labiausiai patinka tai, kad dirbu skirtingose kompanijose. Dirbu ir su mažais vaikais, ir su vyresniais, ir su suaugusiaisiais. Ir man niekada neatsibosta, pastebėjau. Aš pavargstu, bet man nenuobodu. Tas važinėjimas traukiniais. Man patinka skaityti knygas, todėl matau tame pozityvą”, – savo gyvenimo Anglijoje patirtimis dalijasi Rūta.

Mintis keliauti į Angliją kilo po šiokių tokių nesklandumų Lietuvoje. Pasak Rūtos, dėl profesiniam sportiniam pasirengimui skiriamo laiko jai nelabai gerai sekėsi mokykloje, mokytojai darė spaudimą, tad baigusi 10 klasių ji įstojo į profesinę mokyklą ir svarstė, kad visai smagu bus dirbti prekybos srityje.

„Buvau pavargusi nuo plaukimo, planavau dirbti prekyboje. Bet konfliktas atliekant praktiką didžiuliame prekybos centre vėl privertė apsigalvoti“, – to, kad mėtėsi tarp dviejų skirtingų profesijų, visai neslepia Rūta.

Į Londoną taip paprastai niekas neatvyksta ir iš karto netampa tuo, kuo norėtų būti. 99 proc. čia persikėlusių tautiečių pradeda nuo sunkių pagalbinių darbų. Tik vieniems jie būna sunkesni, kitiems – lengvesni. Rūtai pasisekė – ji išvengė fabrikų, jai neteko šluoti gatvių.

Reportažo stop kadras

Kita vertus, kaip sako Rūta, gyvenimas tokiuose dideliuose miestuose, kaip Londonas, priverčia žmogų išmokti kovoti dėl savęs, čia nori nenori imi daugiau stengtis.

Universitetą baigusi profesionali plaukimo trenerė Anglijoje – tikra retenybė, tad jos turėtas lietuviškas diplomas britams paliko didžiulį įspūdį. Nuo pat pirmųjų dienų privatūs Londono baseinai ėmė kovoti dėl Rūtos.

Kaip teigia laidos „Emigrantai” pašnekovė, jai susidarė įspūdis, kad anglai – nemokanti plaukti tauta. Gyvena saloje, aplink vien vanduo, tačiau daugelis tingi laiku mokytis. Tada jau be specialisto neapsieina.

Rūta sako, kad įdomiausia žmonių paklausti – kokiu tikslu jie nori išmokti plaukti. Atsakymai būna įvairūs, dažnai net išmušantys iš vėžių. „Beveik visada išgirstu tai, ko nesitikėjau”, – sako ji.

„Dažniausiai nori išmokti plaukti dėl to, kad, kaip ką tik buvęs klientas, kuris turi trejų metų vaiką, nusprendžia, kad tėtis turi mokėti plaukti, nes reikės vaiką mokyti ir, be to, būtų baisu, jei nesugebėtų išgelbėti vaiko, jei tas skęstų. Jam tokia situacija atrodo baisesnė už vandens baimę. Bet vyrų klientų turiu retai, nes jų ego dažnai neleidžia jiems ateiti pas trenerę merginą ir prisipažinti, kad nemoka plaukti”, – pasakoja lietuvė.

Rūtai susidarė įspūdis, kad kaip tik pastarąjį dešimtmetį visa Anglija kaip susitarusi nutarė išmokti plaukti. Kasmet mokinių daugėja, visi baseinai perpildyti, gerų trenerių trūksta. Atsiranda vis daugiau pasiūlymų iš privačių žmonių, kurie baseinus įsirengia savo namuose.

„Galiu pasakyti, kad mano rekordas – gauti už valandą 120 svarų. Mažiausiai už valandą – 20 svarų”, – skaičiuoja „Emigrantų” pašnekovė.

Rūtos klientais tampa įtakingi Anglijos verslininkai, aukšto rango politikai. Tačiau jų prabangus gyvenimas lietuvei nepalieka tokio didelio įspūdžio, kaip į Londoną vasaromis atvykstančių arabų turtai.

Reportažo stop kadras

Viena turtuolių arabų šeima Rūtą net buvo pasisamdžiusi išvykti laikinai gyventi į Dubajų. Merginai pasiūlė tokias geras sąlygas, kad atisakyti ji tiesiog negalėjo.

Rūta neslepia – gyvenimas tarp turtingų Dubajaus šeichų jai atrodė nuobodus. Darbo – mažai, pinigų – daug, bet visa tai neteikė daug laimės. „Jaučiau, kad prarandu savo įgūdžius“, – tą laiką prisimena ji.

„Aš tiesiog negalėjau dirbti daugiau niekam, tik tai šeimai. Man būdavo atsiunčiamas vairuotojas. Kai būdavo treniruotė, tiesiog pasiimdavo mane tas vairuotojas iš buto, kurį man nuomojo jie. Vesdavau pamoką kokią valandą ar dvi, mokiau tą mergaitę. Bet ne tiek mokiau, kiek žaidimų forma viskas vyko, nes jai buvo tik ketveri metai”, – pasakoja lietuvė.

Pagyvenusi prabangiajame Dubajuje Rūta vis tik nusprendė grįžti gyventi į Londoną. Šis didmiestis, jo netvarka, žmonių makalynė jai patinka, visa tai Rūta net vadina romantiška aplinka.

Miestas, kurį daugelis čia dirbančių lietuvių keikia, Rūtai atrodo įkvepiantis ir suteikiantis daug galimybių gyvenimą padaryti geresnį.

„Esu pinigų vergė ir to neslepiu“, – rimtai sako Rūta. Ji jau daug metų puoselėjo pažadą sau pačiai, kad už savus sutaupytus pinigus, be niekeno pagalbos nusipirks butą. Ir ne kur nors Londone, o būtent gimtajame Kaune.

14 metų kiekvieną dieną Rūta taupė, sunkiai dirbo, neleido sau pirkti daug drabužių, mažai keliavo, skaičiavo visas išlaidas. Tam, kad svajonė pagaliau taptų realybe. Ir tai pagaliau įvyko.

„Prabangioje vietoje. Mažiukas, studija, bet tai vis tiek jau yra mano. Vis sakau, kad mažas kūdikėlis jau. Aš galvojau, kad turėsiu būti verslininkė ten, kad galėčiau nusipirkti kažką tokio Lietuvoje būdama, ir tikrai neįsivaizdavau, kad pakankamai greitai užsidirbsiu. Tiesiog pataikiau”, – džiaugiasi lietuvė.

Butas, kurį neseniai įsigijo, Rūtai yra tarsi įrodymas sau pačiai, kad gyvenime galima daug ko pasiekti. Tik reikia nebijoti sunkiai dirbti.

Rūta tik dabar išmoko atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. Butas – tik pradžia. Ši trisdešimtmetė sugalvojo išpildyti ir dar vieną savo norą – ryžosi didžiajai gyvenimo kelionei. Trisdešimtojo gimtadienio proga ši plaukimo trenerė sau padovanojo prabangų bilietą per Atlantą. Ji ketina išmaišyti Centrinę ir Pietų Amerikas.

Rūta nusprendė, kad daugybė klientų, privatūs baseinai ir plaukimo mokyklos gali palaukti. Nors kartą reikia pasistengti ne dėl kitų, o dėl savęs.

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...