captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Radžvilas: panašūs dalykai buvo sovietmečiu

„Jei būsiu atleistas iš darbo, neprapulsiu, o paviešindamas savo istoriją siekiau parodyti, kad, kol dirbsiu institute, neleisiu, kad čia būtų ruošiama dirva naujiems Lietuvos grobikams“, – portalui LRT.lt teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius filosofas Vytautas Radžvilas. Skandalas dėl jo paskaitų ciklo institute buvo kilęs šių metų vasarą.  
K. Pansevič (DELFI) nuotr.
K. Pansevič (DELFI) nuotr.

–  Kokia jūsų situacija šiuo metu institute? Ar dar ką nors jame dėstote?

–  Šiuo metu dėstau klasikinių politinių teorijų kursą.

–  Kaip vertinate tai, kad TSPMI būsimiems politologams klasikinio politikos mokslo paskaitos trunka labai neilgai?

–  Viena iš instituto problemų po įvykdytų reformų ta, kad padaugėjo paskaitų kursų, kurie nesusiję su rimtais politikos tyrinėjimais. Dar blogiau – jie nesusiję su pagrindine instituto misija ir paskirtimi.

Visada laikiausi ir tebesilaikau pozicijos, kad institutas turėtų būti intelektiniu valstybės skydu. Po reformų šis skydas labai smarkiai aptrupėjęs ir sueižėjęs, nes, institute atsiradus daugiau žmonių, neturinčių pasirengimo politikos mokslo srityje, suklestėjo politinė antropologija. Vis daugiau dėmesio skiriama kultūriniams politikos aspektams – politiniu aspektu bandoma analizuoti kiną, tapybą bei kitas meno sritis. Net pradėti dėstyti feministiniai kursai, kurių vieta, tiesą pasakius, turėtų būti kitame universiteto fakultete arba Lyčių studijų centre.

Instituto ištekliai ir studentų laikas eikvojami tiems dalykams, kurie nėra prioritetiniai. Todėl pastaruoju metu labai susilpnėjo Rusijos tyrinėjimų mastai. Žinoma, nėra blogai susipažinti su Rusijos inteligentijos gyvenimu ar meno reiškiniais, tačiau, mano galva, Lietuvai kur kas naudingiau būtų išmanyti, kokia Rusijos valstybės ideologija ir jos kaitos tendencijos, giliai perprasti jos užsienio politikos tikslus, analizuoti tikrąjį ekonomikos potencialą.

K. Čachjovskij (DELFI) nuotr.

Tokių tyrimų spragą institute bandoma pridengti arba kompensuoti karšta Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritika. Kad ir kiek mums būtų nesimpatiškas jo režimas, akivaizdu, kad jis greitai nežlugs.

Apskritai nuo 2008 m. institute imta laikytis nuostatos, kad reikia orientuotis į globalius pasaulio procesus, o ne į tai, kas darosi Rusijoje. Platus požiūris į pasaulį nėra blogai, bet tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva, visus resursus derėtų sutelkti tiems dalykams, kurie gyvybiškai svarbūs nacionaliniam saugumui.

–  Kas lėmė permainas institute, apie kurias kalbate – instituto ar VU vadovų pasikeitimai?

–  Mano galva, permainas sąlygojo instituto vadovybės pasikeitimas. Anksčiau jam vadovavo žmonės, kurie iš savo gyvenimiškos patirties žinojo arba bent jau jautė, kad, Lietuvai tapus euroatlantinių struktūrų nare, savaime mūsų problemos neišsispręs.

Nauja instituto vadovybė vadovaujasi plačiu požiūriu. Manoma, kad visas Lietuvos problemas išspręs nuoseklus jos integravimasis į euroatlantines struktūras. Tokia nuostata kurį laiką atrodė įtikinama ir neproblemiška, tačiau bėda ta, kad, kai pasaulis pradėjo byrėti geopolitiškai (Rusijos karas su Gruzija, po to – su Ukraina) ir galiausiai prasidėjo pasaulinė finansinė krizė, instituto vadovybė vis tiek laikėsi pozicijos, kad niekas nepasikeis.

Prie naujų Lietuvos ir pasaulio realijų nebuvo pritaikytos studijų programos, institute įsigalėjo leftistinės nuostatos. Tai vakarietiškas marksizmas – tariama atsvara sovietiniam komunizmui.

Todėl tai, kas atrodytų kaip mano asmeninė darbo institute problema, yra dviejų požiūrių į Lietuvą konfliktas bei susidūrimas.

–  Ar šis konfliktas ir lėmė, kad šių metų vasarą jūsų dėstomas kursas studentams tapo nebe privalomuoju, o tik pasirenkamuoju?

–  Reikėtų aiškiai pripažinti, kad skundas dėl neva nekokybiškų mano paskaitų atsirado tik todėl, kad aš, nenusižengdamas akademiniams reikalavimams, dėsčiau požiūrį, kad mes galime būti visavertė tauta ir suvereni valstybė. O jis, žinoma, kertasi su į krizę patekusios Europos Sąjungos (ES) vadovybės nuostata, kad tautos ir nacionalinės valstybės – atgyvena.

Todėl institute siekiama rengti neutralius specialistus arba ekspertus, neturinčius tautinės savimonės politologus, kurie būtų pasiruošę aptarnauti bet kokią valdžią, bet kokią santvarką, bet kokį naują šeimininką.

–  Ar po skundų jums, prasidėjus naujiems mokslo metams, pavyko surinkti reikiamą studentų kiekį, kurie klausytų jūsų paskaitų?

– Mano paskaitų kursas, kuris dabar jau – pasirenkamasis, prasidės pavasarį. Bet iki to laiko, mano galva, reikės dėl paskaitų aiškintis, nes iki šiol europinis integravimasis suvokiamas tik kaip tam tikros techninės priemonės. Studentai darbus rašydavo panašiai, kaip sovietmečiu būdavo rašomi darbai iš mokslinio komunizmo srities – analizuojamos įvairios ES direktyvos, įstatymai. Tai savaime nėra blogai, tačiau šiuo metu tą technokratinį ES modelį yra ištikusi krizė – jos vadovybė nežino, kur link eiti. Kitaip tariant, vieni priiminėja įstatymus, nesuprasdami, apie ką, o mes rimtais veidais juos analizuojame.

Panašūs dalykai buvo ir sovietmečiu: juk iki Michailo Gorbačiovo „perestroikos” mokslinio komunizmo tyrėjai laikė save didžiais mokslininkais, bet, kai susvyravo SSRS pamatai ir driokstelėjo perestroika, paaiškėjo, kad tie mokslininkai paprasčiausiai nesiorientuoja tikrovėje.

Šiandien ES – panašioje situacijoje, o keliai, kaip išeiti iš esamos krizės, migloti.

Situacijoje, kai keičiasi visa Europa ir daugelyje valstybių valdžią ateina tautinės jėgos, mes Lietuvoje šituos procesus analizuojame, kaip ir sovietmečiu – vieni kitiems lipdome ideologines etiketes.

Aš savo paskaitų kurse kalbu apie filosofinius Europos integravimosi pagrindus. Kitaip tariant, apie tas idėjas, kurios Europos raidą lėmė kelis šimtmečius.

AFP/Scanpix nuotr.

–  Kokie jūsų santykiai su studentais, kurie klausydavosi jūsų paskaitų, kai jos buvo privalomos?

–  Puikūs. Visi nors kiek žinių siekiantys studentai manė, kad šis kursas ir naudingas, ir prasmingas.

Kai prasidėjo istorija dėl mano paskaitų, buvau kaltinamas, esą man vaidenasi kažkokie persekiojimai arba mane ištiko paranoja. Tačiau žmogus, išgyvenęs sovietmetį, iš tam tikrų ženklų tikrai atpažįsta, kada yra persekiojamas dėl savo idėjų.

Aš pats esu skaitęs apie tai, kaip sovietmečiu profesoriai Levas Karsavinas, Vosylius Sezemanas, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti buvo kaltinami reakcingumu. O juos persekiojo iš provincijos į Vilnių atvažiavę mažaraščiai jaunuoliai, laikantys save pažangos švyturiais. Tai buvo būdinga ne vien Lietuvai.

Todėl, kai mano paskaitos ėmė kliūti, pajutau, kad tas sovietmečio tvaikas grįžta. Apie tai, kad mano paskaitų kursas – prastas, sužinojau likus dviem savaitėms iki jo pradžios. Prieš tai jokių priekaištų nebuvo.

Viena studentė bendramokslius paragino rinktis Europos Komisijos atstovybėje ir pasirašyti po peticija, esą mano paskaitų nereikia. Maža to, instituto vadovybė skundą atnešusiems studentams žadėjo leisti pasirinkti kitą paskaitų kursą, tačiau kažkodėl nuo tokio sprendimo susilaikė.

–  Kas svarstė  skundą dėl jūsų paskaitų?

–  Instituto Europos reikalų komitetas – grupė žmonių, kurie nutaria, kokie dalykai turi būti dėstomi.

Komitetas mano atžvilgiu užėmė neutralią poziciją, o skundo autorė atsakyme man paaiškino, kad  paskaitos neaiškios ir chaotiškos. Apie tai ji esą sužinojusi, skaitydama pasiskolintus vieno studento, kuris prieš kelerius metus lankė mano paskaitas,  užrašus. Jų tai studentei prieš egzaminą prireikė, nes pati išklausė mažiau nei pusę mano paskaitų.

Kitaip tariant, susidūriau su ta komjaunuoliška agresija, kokią yra tekę, pačiam būnant studentu, stebėti sovietmečiu.

–  O instituto vadovybę įtikino studentės skundas?

–  Man atrodo, kad visi suprato, kad prieš mane suorganizuotas apgailėtinas spektaklis, bet studentų prašymas buvo patenkintas, ir mano paskaitų kursas tapo pasirenkamuoju.

–  Ko gero, jums rodomos instituto durys?

–  Žmogiškai aš tai puikiai suprantu, todėl ir prabilau. Taip pat suvokiu, kad institute yra dėstytojų ir studentų, kuriems nepriimtinos mano tautinės bei valstybinės pažiūros. Tai – normalu. Tačiau, jei studentams bus tik skiepijamos pažiūros, kurios ignoruoja tautą ir valstybę, tai kuo jie išaugs? Iš esmės – drebučiais.

–  Tai gal ir tą masinę emigraciją lėmė ne tik ekonominės Lietuvos problemos, bet ir tai, kad nutarusiems palikti tėvynę žmonėms visai nesvarbu, kur jie gyvena?

–  Taip. Deja, panašios tendencijos atsispindi ir instituto pozicijoje ruošti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui. Vadinasi, Lietuva – kažkokia abstrakcija, galinti būti bet kokios valstybės provincija. Rekordinė emigracija yra vienas iš „globalios Lietuvos“ vizijos  padarinių.

Kuo, pavyzdžiui, skiriasi Lietuvos požiūris į savo valstybę strategijoje „Lietuva 2030“ nuo panašios Latvijos ir Estijos strategijos? Latviai ir estai sako, kad jų valstybių tikslas – užtikrinti jų tautų egzistavimą šimtmečiams. O lietuviškoje strategijoje kalbama apie globalią Lietuvą, kitaip tariant – apie jos išnykimą. Remiantis tokia filosofija, ugdomi ir mūsų instituto studentai. Mano paskaitos tam tikrai trukdo.

Vadinamosios neoliberalios reformos VU reiškia, kad, jei lituanistika ar Lietuvos istorija – nepelningi dalykai, jų visiškai ir nereikia, nes jie nesukuria pridėtinės vertės. Grįžtama prie sovietmečio, kai lietuvių kalba buvo laikoma atgyvena ir buvo siekiama išmokti didžiojo Lenino kalbos.    

Nejau mūsų valstybės tikslas – tik sukurti puikias sąlygas svetimšalių investicijoms ir aptarnauti tarptautinio stambiojo kapitalo interesus?

–  Ką dirbsite pavasarį, jei neteksite darbo?  

– Tikrai neprapulsiu, o savo istorija norėjau parodyti, kad Sąjūdyje dalyvavome ne tam, kad 2017 metais sugrįžtų juodžiausi sovietmečio laikai. Kol dirbsiu institute, neleisiu, kad čia būtų ruošiama dirva naujiems Lietuvos grobikams.

– Ar kitose aukštosiose mokyklose gali būti panašių istorijų į jūsų?

– Be kolegų leidimo negalėčiau viešinti informacijos, tačiau bent penketą panašių atvejų žinau. Kalbant apie kultūrininkus, dėl panašių priežasčių, kaip mano istorijoje, neva demokratinio konkurso būdu darbo neteko kultūros tyrinėtoja Daiva Tamošaitytė.                                                                                          

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...