captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nesutariama dėl nužudytų tarpukario ministrų įamžinimo prie vyriausybės

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (LGGRC) bei Vilniaus savivaldybė nesutaria dėl nužudytų bei tremtyje ir kalėjimuose mirusių tarpukario ministrų įamžinimo.
Teresė Birutė Burauskaitė, T. Vinicko (DELFI) nuotr.
Teresė Birutė Burauskaitė, T. Vinicko (DELFI) nuotr.

LGGRC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė BNS sako, kad artėjant valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui siekiant įamžinti nužudytuosius Kudirkos aikštėje prie vyriausybės pasiūlytos net kelios idėjos, tačiau savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija atmetė visus centro architektų pasiūlymus ir netgi pasiūlė svarstyti kitą vietą memorialui. Į šį procesą jau įsikišo ir Seimo Laisvės kovų komisija, paraginusi savivaldybę dar kartą įvertinti menininkų maketą.

Anot jos, pradžioje dešinėje aikštės pusėje siūlyta pastatyti simbolinį antkapį, tačiau savivaldybei netikus, LGGRC menininkų komanda su skulptoriumi Jonu Jagėla parengė kitą projektą – rausvo granito grindinio plokštę, ant kurios būtų surašytos 29 tremtyje, lageriuose žuvusių bei sušaudytų ministrų pavardės. Tuomet, T. B. Burauskaitės teigimu, savivaldybės komisijai netiko siūloma paminklo vieta aikštėje.

„Tuomet mūsų skulptorius padarė tarsi „taką“. Takas į vyriausybės rūmus gana platus, tai paminklas būtų įrengtas vienoje jo dalyje, ne visai prie sienelės, kad žmonės, užlipę laipteliais ant jo, nemindytų – didžioji dalis tako liktų praėjimui, vietos praėjimui tikrai užtektų – pasakojo T. B. Burauskaitė. – Bet tai buvo labai sukritikuota, kad čia mindys, kad šuneliai pakels koją, kad riedlentėmis vaikai važinėsis“.

Tuomet, anot jos, pasiūlyta paminklą statyti priešais Prezidentūrą Daukanto aikštėje. T. B. Burauskaitė teigia, kad centras su tokiu siūlymu nesutinka, derybos įstrigo, nors paminklą užsakyti tikėtasi dar šiemet – jei iki metų pabaigos nebus sutarta, LGGRC greičiausiai praras paminklui numatytas lėšas.

„Paminklas skirtas šimtmečiui. Tai buvo tarpukario Lietuvos mūsų vyriausybės nariai, man atrodo, kad tai tikrai susiję su šimtmečiu. Šiaip mes įvairioms progoms nesistengiame statyti, bet šįkart kitaip, juo labiau, kad mes turime iš ko statyti – centras turi savo lėšų. Jei neįgyvendiname pagal mūsų asignavimus darbų, kuriuos esame suplanavę, pinigų nelieka“, – aiškino ji.

Savivaldybės komisijos atstovo Dariaus Kuolio nuomone, tai, jog „reikia įsisavinti pinigus“ neturėtų būti esminis skubėjimo argumentas. Jis sako, kad kenotafo (simbolinio antkapio – red.) projektas atmestas, nes įprastai jie statomi kapinėse, o antroji, tako su pavardėmis, idėja pasirodė nepagarbi žuvusiesiems.

„Visi pritarė idėjai, tačiau suabejojo, ar tai yra geras, pagarbus sprendimas. Kilimas, patiestas į rūmų pusę, įėjimą, yra kilimas, kuris mindžiojamas, tai yra pagarbos kilimas ateinantiems. O mes šiuo atveju patiesiame savo žuvusių ministrų vardus ir pavardes. Tegu ir eis pro šalį, bet tokio ištiesto kilimo semantika pasirodė komisijai nepakankamai pagarbi nužudytųjų įamžinimui“, – paaiškino jis.

D. Kuolys siūlo apskritai neskubėti statyti paminklo iki kitų metų vasario 16-osios, kai bus minimas valstybės atkūrimo šimtmetis. Jis siūlė, pavyzdžiui, išsiaiškinti, kuriame pastate tarpukariu nuolat veikė Augustino Voldemaro vyriausybė ir paminklą statyti ten, o ne prie sovietmečiu iškilusio vyriausybės pastato, iš kurio ministrų kabinetas gali bet kada išsikelti.

T. B. Burauskaitė šį požiūrį kritikuoja sakydama, kad Vilniuje būtų sunku rasti didesnį pastatą, kuriame sovietmečiu nebuvo įsikūrusios valdiškos įstaigos. Ji baiminasi, kad suradus D. Kuolio minimą pastatą didesnei kompozicijai tiesiog nebus erdvės, tektų kabinti tik memorialinę lentą.

„Siūlymas buvo ieškoti priimtinų alternatyvų ir neapsiriboti vienu sprendimu. Suprantu, kad tas sprendimas papiktino autorius, bet tai tikrai nėra jokios blogos valios iš komisijos, esame už deramą nužudytų mūsų vyriausybės narių įamžinimą, – sakė D. Kuolys. - Jei jau per daugiau nei 20 metų niekas nepasigedo to įamžinimo, tai gal įamžinkime padoriai, bet taip, kad nekiltų paskui abejonių“.

Maketą planuoja pastatyti kitą savaitę

Pats skulptorius J. Jagėla BNS jau kitą savaitę rengiasi prie vyriausybės pastatyti paminklo maketą. Anot jo, kartoninis maketas bus lygiai tokios spalvos, ir matmenų kaip planuojamas iš raudono granito, 11,5 metrų ilgio ir 1,5 metrų pločio monumentas. Skulptorius norėtų, kad jis būtų tarsi įspaustas grindinyje.

„Maketą baigiu, reikės laukti gero oro, nes jei užlis, bus blogai, jei vėjas – irgi blogai. Ir planuojame surinkti visus suinteresuotus žmones, eksponuosim visiškai ten“, – sakė jis.

1942-aisiais Sverdlovsko NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose buvo sušaudyta beveik aštuoniasdešimt Lietuvos piliečių, tarp jų –  aštuoni 1918-1940 metų Lietuvos ministrų  kabineto nariai: ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus, jie palaidoti drauge su kitomis politinių represijų aukomis šalia Sverdlovsko esančiame miške. Dalis tarpukario ministrų mirė tremtyje.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close