captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Urbšys apie savivaldybių jungimą: siūlyčiau VRM atsargiau viešinti savo pamąstymus

Analizuojant geriausiai ir silpniausiai veikiančias savivaldybes, keliamas ir kitas klausimas, ar 60 savivaldybių Lietuvai nėra per daug? Vidaus reikalų ministerijos planuose – naikinti bent 6 rajonų savivaldybes. Gal reikėtų sujungti kur kas daugiau? Ar mažesnis savivaldybių skaičius reikštų geresnę jų kokybę? Apie visa tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininku Povilu Urbšiu, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Vidaus reikalų ministerija siūlo naikinti 6 žiedines, t.y. esančias aplink didmiesčius, savivaldybes: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų. Ponia Žakaitiene, kaip jūs apskritai vertinate siūlymus mažinti savivaldybių skaičių?

R. Žakaitienė: Būtų labai sunku atsakyti, nes Lietuva ES kontekste yra valstybė, kurioje savivaldybės yra vos ne pačios didžiausios. Škotija turi mažiau savivaldybių, bet ji įeina į Jungtinę Karalystę. Visada esame pavyzdys to, kad dydis yra pakankamas. Daugelis Europos valstybių, tiek skandinavai, tiek mūsų kaimynai irgi siekia to, kad savivaldybių skaičius būtų mažesnis ir jas atitinkamai jungia. Tokios diskusijos apie savivaldybių mažinimą tikrai nėra daug. Kai kuriuose forumuose verslininkai apie tai pasisako, bet yra ir kita diskusija. Baltosios knygos projekte yra numatyta, kad galbūt reikia antrą lygmenį savivaldybių vietos rinkimų turėti galbūt net turi atsirasti apskritys. Yra tokių, kurie sako, kad seniūnus reikia rinkti, tai turėtume ir trečią lygmenį. Tuomet tai būtų 550 mažyčių pirmo lygmens darinių. Daugelį metų buvo kalbama apie žiedinių savivaldybių sujungimą, bet tai taip ir likdavo diskusijų lygmenyje.

– Pone Urbšy, kaip jums toks planas? Ar jums atrodo gera mintis apjungti minėtas 6 savivaldybes?

P. Urbšys: Pritarčiau tai nuomonei, kad savivaldos dydžiai yra per dideli. Savivalda nėra ūkinis vienetas. Jos pagrindinė funkcija yra teikti viešąją paslaugą ir į viešos paslaugos tiekimą įtraukti gyventojus. ES valstybėse einama tuo keliu, kad kuo aktyviau įtraukti gyventojus į vietos savivaldą, todėl ten jos daug smulkesnės. Pas mus likęs tas tarybinis mentalitetas, kad savivalda tarsi vykdomasis komitetas. Per 27 metus pas mus nesuvokta pagrindinė mintis. Europos savivaldos chartijoje vienareikšmiškai pasakyta, kad savivalda yra demokratinis visuomenės pagrindas. Pas mus tai niekaip nesuvokiama. LLRI labiau žiūri, kaip verslui plėstis, žiūri kaip į tam tikrą konkurencinę terpę visiškai išeliminuojant tą pilietinį indeksą. Kalbant apie savivaldybių indeksą, tai pirma, kaip į sprendimų priėmimą įtraukti vietos gyventojai, kaip tie sprendimai atitinka gyventojų lūkesčius ir tik po to visi dalykai susiję su verslo vystymusi. Tuos dabartinius VRM pasvarstymus,  net nepavadinčiau nuomone. Čia tiesiog pamąstymai. Finansų ministerija, kuri irgi panašiai pamąsto, žiūri į Lietuvą, kaip į vieną regioną, t. y. skiriami pinigai ir skiriami pagal atskiras sritis. Finansų ministerija nėra kompetentinga analizuoti savivaldybių problemą. Taip, VRM pavesta formuoti tą strategiją, tačiau siūlyčiau jai atsargiau viešumoje garsinti savo pamąstymus. Pirma reikėtų išdiskutuoti siauresniame rate, kuriuo keliu eiti. 2007 m. buvo patvirtinta valstybės decentralizavimo koncepcija. Kažkodėl nuo jos buvo nutolta ir dabar daug ryškiau imama tendencija centralizavimo. Jei centralizavimą galima pritaikyti valstybinėse įmonės, tai pateisinama, bet savivaldai šio principo perkelti negalima.

– Pone Šilėnai, LLRI parengė jau 7 apžvalgą ir puikiai matote, kad atotrūkis tarp savivaldybių didėja. Tai stambinant ar smulkinant savivaldybes būtų geriau regionų politikai?

Ž. Šilėnas: Argumentų yra ir į vieną ir į kitą pusę. Mes fundamentaliai turime atsakyti koks mažiausias vienetas turi būti, kad mes jį vadintume kažkokiu savarankišku ekonominiu, ūkiniu gyventojų vienetu. Aš pritarčiau bendram stambinimui, bet nepradėčiau nuo žiedinių, nes su jomis problemų yra mažiausiai. Sutinku, kad gali abu modeliai, tiek stambinimo, tiek smulkinimo. Svarbu, kaip tinkamai ir efektyviai savivaldybės vykdys savo darbą. Kaip greitai išnagrinės problemas, prašymus, kokia bus vandens ar šilumos kaina, kokį išsilavinimą gaus vaikas ir pan. Šioje vietoje tarp savivaldybių galėtų būti daugiau kooperacijos. Kai pradedama kalbėti apie dar didesnę decentralizaciją, tai gal ir gali suveikti, bet aš bijau situacijos, kai tas pats popierius iš vienos institucijos į kitą eis savaitę ar dar ilgiau, nes prisidės dar vienas papildomas lygmuo. Jei tai įmanoma išspręsti ir eliminuoti šias grėsmes, tai kodėl ne, galima ir daugiau savivaldybių turėti Lietuvoje.

– Koks viso to tikslas – būti arčiau žmonių? Efektyviau naudoti lėšas? Pritraukti daugiau investicijų? Koks esminis uždavinys, ponia Žakaitiene?

R. Žakaitienė: Savivaldybės yra ta vietos valdžia, kuri yra atsakinga už viešųjų paslaugų tiekimą ten gyvenantiems gyventojams. Jiems viskas turi būti paprasta, aišku, prieinama, laiku gaunama, tai turi būti verslui patraukti aplinka. Truputį glumina, kad paskutiniu metu visos ateinančios investicijos priklauso nuo savivaldybių. Nuo savivaldybių tikrai priklauso, visi merai nori tų investicijų, bet labai priklauso ir nuo to, kur tas investitorius nori ateiti. Ar jam reikalingas oro uostas, susisiekimas, tam tikros profesijos darbuotojų ir t.t. Ir jis renkasi vietą. Savivaldybės labai rimtai nagrinėja LLRI rengiama savivaldybių indeksą, bet tas indeksas parodo, kiek verslui patraukti kokia savivaldybė ir kiek paslaugų teikiama privataus sektoriaus. Savivaldybės būdamos atsakingos ir už gatves, ir už atliekų išvežimą, ir už apšvietimą, ir švietimą, negali būti pilnai atsakinga už tai, kad būtent į tą savivaldybę ateitų investuotojai. Pvz. Ignalina indekso lentelės apačioje, bet ten yra vyresnio amžiaus gyventojai, mažai investicijų ir t.t. Tam, kad savivaldybės galėtų labiau įtakoti investicijų pritraukimą, tai joms reikia daugiau teisių. Leiskime joms disponuoti žeme, tada verslui bus greičiau suteikta galimybę žemę išsinuomoti. Mes dedame daug pastangų, kad tiek trukdžiai būtų mažinami. Dažnai minima, kad savivaldybės turėtų mažinti savo mokesčius ir taip didinti patrauklumą. Bet mokesčiai, kuriuos renka savivaldybės net nesudaro 10 proc. savivaldybių biudžeto.

Ž. Šilėnas: Iš dalies galima sutikti, tiesioginių svertų savivaldybės neturi daug. Bet nuo savivaldybės požiūrio, nuo to, kaip ji profesionaliai veikia tai priklauso nemažai. Čia vėl galime klausti iki kiek savivaldybes galima smulkinti. Jei rajone gyvena 5-10 tūkst. žmonių, tai kiek iš jų yra tie, kurie galėtų dirbti labai atsakingą administracinį darbą, užsiimti investicijų pritraukimu ar užsiimti ūkio valdymu. Čia mažos savivaldybės susiduria su elementaria žmonių trūkumo problema. Jei esi labai mažas, tai specialistus reikia importuoti iš kitų savivaldybių. Su laisve ateina ir atsakomybė. Negali būti teisės be pareigų.

– Pone Urbšy, skirtingų dydžių savivaldybės, pvz. Vilnius ir Neringa, ar Birštonas. Mažoje savivaldybėje gyventojams tarsi ir patogiau, bet galimybių mažai savivaldybei yra mažiau. Kodėl Neringos ar Palangos neprijungus prie tos pačios Klaipėdos?

P. Urbšys: Pažiūrėjus į investicijas, tai kaip tik kur mažiau gyventojų, ten investicijų tenka daugiau. Nuo 2007 m. vidutiniškai vienam gyventojui tenka apie 3339 eurų, tačiau matome, kaip tos investicijos netolygiai jaučiamos. Matome tą netolygų pasiskirstymą. Tai esmė ne dydis, o kaip savivaldybės dalyvauja toje investicinėje programoje. Iki šios dienos nebuvo aišku, kiek iš viso yra investuota ES, kiek valstybės iždo pinigų pagal atskrus sektorius. Tik dabar formuojama ta regionų politika aiškia suvokiant kur netolygiai ar pasiskirsčiusios investicijos. Viena priežasčių, kodėl netolygiai vystosi regionai, tai kad nėra regioninės vystymosi strategijos valstybėje. Dabar turėjome apskritis, jos buvo panaikintos, įsteigtos regionų plėtros tarybos. Joms suteikta tik funkcija dalintis 12 proc. ES lėšų ir viskas. Jei kalbėsime apie regioną, tai nėra vien ES lėšos, čia turime kalbėti ir apie kultūrą, švietimą, verslą, ūkį. Tačiau regionų plėtros tarybos neturi tokių įgaliojimų formuoti šitą politiką. Labiau galioja principas, kad viršuje nusprendžia, nuleidžia, o ten lieka tik vykdyti. 2012 m. Lietuva neteko balsavimo teisės Europos Taryboje regionų rūmuose, nes ten aiškiai buvo pasakyta kad piliečių atstovavimo regioniniame lygmenyje nėra. Tuomet negali būti ir efektyvios regioninės politikos, kuri atitiktų ten gyvenančių žmonių lūkesčius. Reikia pradėti nuo to, kad regioninės plėtros taryboms suteikti daugiau įgaliojimų ir galėtų pradėti žiūrėti į investicijas, ne vien iš savo miestelio pusės, bet ir regioniniu kontekstu. O pas mus einama kitu keliu, kaip tik žiūrima į centralizavimą. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...