captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Vanagaitė prieš istorikus: kuri pusė nemato partizano Vanago veiksmų visumos?

Rašytoja Rūta Vanagaitė teigia surinkusi skandalingų faktų apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Partizanas esą buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes. Parlamentaras istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad R. Vanagaitei, ko gero, nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį. Maža to, LRT.lt pašnekovai pastebi, kad bandymų diskredituoti šalies herojus gali tik daugėti.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Albertas Perminas-Jūrininkas. Fotografuota Gražinos Pigagaitės 1946 m. Bingelių apylinkėse.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Albertas Perminas-Jūrininkas. Fotografuota Gražinos Pigagaitės 1946 m. Bingelių apylinkėse.

R. Vanagaitė: A. Ramanauskas-Vanagas – joks didvyris

Seimo Valstybės istorinės atminties komisija siūlo 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais. Kitąmet bus minimos šio kovotojo už nepriklausomybę 100-osios gimimo metinės.

A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1947 m. vadovavo Dainavos apygardai, 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1997-aisiais A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanoriu statusas. Prezidento dekretu 1998-aisiais jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1999-aisiais – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.

Knygos apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m. „Mūsiškiai“ autorė R. Vanagaitė artimiausiu metu ketina eiti pas Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją ir perduoti tam tikros informacijos apie A. Ramanauską-Vanagą, kurios esą „nėra viešumoje ir kurios gal net ir žydų istorikai nežino“.

„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį. Antras faktas – jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui.

Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino. Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja. Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui“, – LRT.lt komentavo R. Vanagaitė.


R. Vanagaitė, BNS nuotr.

Jos teigimu, galima palyginti A. Ramanausko-Vanago kalbas su generolo Jono Žemaičio-Vytauto, kuris nieko nepripažino ir paskutinėje savo kalboje pasakė, kad tarybų valdžia yra jo priešas, Lietuva – okupuota, ir jis gailisi, kad savo kovos neįgyvendino iki galo. „Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą. Kodėl mūsų istorikai nežiūri į visą žmogaus gyvenimo visumą, o žiūri tik į tai, kas naudinga“, – klausė R. Vanagaitė.

Maža to, R. Vanagaitė, kalbėdama su LRT.lt, teigė, jog žinomas nacių medžiotojas, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas esą turėtų atvykti į Lietuvą ir pateikti duomenų apie A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse.

„Aš tokių duomenų neturiu, bet noriu komisijai atnešti tekstus, kuriuos A. Ramanauskas-Vanagas šnekėjo teisme [...]. Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis. [...]

Dar vienas įdomus dalykas – jis išdavė visus savo bendražygius, visus ryšininkus ir rėmėjus, jų pavardes ir adresus. Mačiau sąrašą po jo tardymo – yra 27 žmonės, pas kuriuos jis slapstėsi, ir visi tie žmonės paskui buvo suimti. Nežinau, ar jis buvo silpnavalis, ar palūžęs, bet jis nėra joks didvyris“, – pareiškė R. Vanagaitė.

R. Vanagaitė teigė nenorinti, kad „metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“. „Man įdomu, kodėl kaip tarybiniais laikais klastojame istoriją, iš jos ištraukiame tik tai, kas naudinga. A. Anušauskas yra tas [Valstybės istorinės atminties] komisijos narys, kuris tikrai žino apie A. Ramanausko-Vanago bendradarbiavimą ir apie giesmes tarybų valdžiai. Kodėl imame iš istorijos tik tai, kas naudinga dabartinei istorijos politikai? Tą darydavo sovietai, Lietuva neturėtų to daryti. Mes turėtume matyti žmogaus gyvenimo ir veiklos visumą“, – LRT.lt kalbėjo R. Vanagaitė.

A. Anušauskas: R. Vanagaitė niekada netyrė istorijos

Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos narys parlamentaras istorikas A. Anušauskas, kuris yra ištyrinėjęs A. Ramanausko-Vanago bylą, sako, kad R. Vanagaitė KGB bylas vertina taip, lyg jos būtų demokratinės valstybės teisenos produktas.

„Nieko nuostabaus, kai bylą paima žmogus, niekada netyręs istorijos, nežinantis, nei kaip tos bylos sudaromos, stenografuojamos, kas iškrenta ir kas jose atsiranda. Pirmiausia, akivaizdu, kad ji [R. Vanagaitė] KGB bylas vertina taip pat, kaip demokratinės valstybės teisenos produktą. Jai nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį, nei paskutinių žodžių cenzūra“, – LRT.lt kalbėjo parlamentaras.


A. Anušauskas, BNS nuotr.

Pasak A. Anušausko, visos bylos buvo to meto diktatūros produktas ir jos skirtos ne įgyvendinti teisingumą, o pirmiausia kompromituoti pagal ideologijos diktuojamus uždavinius. Todėl tardymo protokoluose ir posėdžių stenogramose yra pakeičiamas žodynas.

„Jei tardomasis sako „okupacija“, „aneksija“, tai tie žodžiai tiesiog išmetami arba pakeičiami į politiškai neutralius. Jei sako „partizanas“, „laisvės kovotojas“ – pakeičiama į „banditas“. Taip, dažnas tų protokolų nenorėjo pasirašyti, bet buvo „poveikio“ priemonių. Mes dabar jas vadiname paprastai – kankinimai“, – tęsė A. Anušauskas.

Pašnekovo teigimu, NKVD stengėsi verbuoti kuo daugiau žmonių ir tai esą buvo tik paskata išeiti į mišką.

„Vyko karas, abi pusės naudojo visus metodus. Pergudrauti priešininką – vienas iš metodų. Aš žinau dešimtis atvejų, kai verbuoti ar „užverbuoti“ [asmenys] išėjo į mišką ir ten žuvo. Tik apie 1952-uosius MGB [Valstybės saugumo ministerija] pripažino, kad „priverbavo“ tūkstančius fiktyvių agentų. Tūkstančius. Nes čia irgi buvo duomenų klastojimo ir prirašymo. Kaip ir visur sovietinėje sistemoje“, – teigė istorikas.


Pietų Lietuvos partizanų vadų susitikimas su Vakarų Lietuvos partizanais. A. Ramanauskas-Vanagas stovi 4 iš dešinės. Vanago patikimumą J. Žemaičiui savo gyvybe laidavęs V. Gužas-Kardas stovi 4 iš kairės.

Pasak A. Anušausko, A. Ramanauskas-Vanagas buvo patyręs baisiausių kankinimų – iškastruotas, išdurta akis, kankinimų metu pateko į komą. „Jis suprato, koks jo laukia „teisingumas“, – aiškino parlamentaras.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistų parengtoje A. Ramanausko-Vanago biografijoje rašoma, kad nuo pat tardymo pradžios jis buvo žiauriai kankinamas: „Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės. A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas...“

A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausias Teismas jam skyrė mirties bausmę.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė stebisi, kad R. Vanagaitė atskirai vertina po vieną detalę, bet esą nežiūri į visumą ir to meto aplinkybes.

„Viena, ką ji interpretuoja [ištraukusi] iš konteksto, kita, ką mato istorikai, išstudijavę visas aplinkybes. Mes visada viską vertiname sustatę į tam tikrą chronologiją, atsižvelgiame į situacijas, žmogaus šeimos padėtį ir t.t. Dabar ji pešios po kiekvieną faktelį, kad tą žmogų apjuodintų? Ką tai rodo? Tai rodo, kad R. Vanagaitei nepatinka, kad mes pagerbsime šitą žmogų.

R. Vanagaitė atsisėdo ant šito arkliuko ir jai reikia surasti kažkokius tai įrodančius dalykus. Koks ji asmuo, kad gali dabar aiškinti tuos dalykus, kuriuos mūsų istorikai yra pakankamai gerai išstudijavę ir žino bendrą vaizdą?“ – klausia B. Burauskaitė.


B. Burauskaitė, T. Vinicko (DELFI) nuotr.

Pasak direktorės, tuo laikmečiu mokytojai iš tiesų būdavo verbuojami – skaitant šeimos pasakojimus esą galima rasti duomenų, kad ir A. Ramanauską-Vanagą kaip mokytoją verbavo. „Bet ką tai reiškia? Juk svarbiausia tai, ką žmogus veikė po to. Nebuvo retas reiškinys, kad žmonės, partizanai ar įtariamieji, būdavo labai žiauriai kankinami – taip, kad žmogus pasirašytų bet ką, kad tik ištrūktų iš jų nagų. Bet visa esmė – ką žmogus veikė po to“, – dėstė B. Burauskaitė.

Pasak pašnekovės, neaišku, kokių tikslų vedama R. Vanagaitė iškėlė klausimą dėl A. Ramanausko-Vanago, tačiau partizanų bylos esą yra nepaprastai sudėtingos. „Mus kartais kaltina, kad dažnai remiamės tik KGB sudarytų bylų pagrindu, bet mūsų istorikai dėl vieno žmogaus studijuoja 10–15 žmonių bylas, ieško sąsajų. Nėra taip, kad ima bylą ir iš to padaro sensaciją, viskas yra giliai išanalizuojama“, – paaiškino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė.

Ji tikino, kad istorikai gali dar kartą peržiūrėti bylą ir padiskutuoti net su pačia R. Vanagaite. Pasak B. Burauskaitės, neaišku, kodėl R. Vanagaitė pati nebendradarbiauja su šalies istorikais. „Niekas jos dėl to nepeiktų. Pati esu ne istorikė – man irgi kai kurie istoriniai faktai kaip nors kitaip atrodydavo, kai paviršutiniškai pažiūrėdavau, bet kai išstudijuoji viską plačiau ir apsvarstai tai su istorikais, daug kas paaiškėja“, – sakė B. Burauskaitė.

Jos žodžiais, bet kada gali atsirasti koks nors liudininkas, kuris gali pakeisti vieno ar kito asmens vertinimą, tačiau kol kas aišku viena – A. Ramanauskas-Vanagas yra nusipelnęs to, kaip norima jį dabar pagerbti. „Ir bet koks ištraukinėjimas po faktą, neaišku, kokiu tikslu atsiradęs, yra negalimas. Reikia siekti tiesos, o ne sensacijų“, – tvirtino B. Burauskaitė.

Siekia prilipdyti žydšaudžio etiketę?

Pasak B. Burauskaitės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neturi duomenų, kad A. Ramanauskas-Vanagas būtų dalyvavęs kokiuose nors veiksmuose, susijusiuose su holokaustu: „Mūsų specialistai yra ištyrinėję visą medžiagą, kokia tik prieinama, – taip pat ir publikacijas, bendraamžių prisiminimus ir t.t. Mes informacijos, kad jis būtų dalyvavęs, neturime. Labai norėčiau pakalbėti su tais, kurie turi. Mes nieko nedangstome, neturime tokio tikslo.“

Gandų skleidėjai, pasak B. Burauskaitės, gali remtis Nachmano Dušanskio, kuris dalyvavo suimant A. Ramanauską-Vanagą, prisiminimais.

„Jūs žinote medikų išvadą dėl A. Ramanausko-Vanago. KGB medikai užfiksavo, kaip jis buvo kankinamas, jis buvo tiesiog sudraskytas. N. Dušanskis buvo jo tardytojas. Tie prisiminimai yra akivaizdus šmeižikiškas melas. Lygiai tą patį jis kalba apie J. Žemaitį-Vytautą, kuris jokioje struktūroje nebuvo, gyveno su ką tik gimusiu kūdikiu Kiaulininkų kaime. Neva jis dirbo apsaugoje konclageryje, kone jį saugojo. Žinot, tai, ką dabar kalbu iš N. Dušanskio pasakojimų, gali bet kas skleisti, bet kodėl mes jais turėtume remtis ir tikėti?“ – teiravosi B. Burauskaitė.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė apgailestauja, kad mūsų visuomenė labai greitai patiki kokiu nors skandalingu gandu, o ne specialistų išvadomis, mat jos esą nuobodesnės ir nekeliančios skandalo. „Dėl to labai liūdna. [...] Ar mes galime turėti savo tautos herojus, ar turime šokinėti pagal kokios nors „ekspertės“ R. Vanagaitės dūdelę?“ – klausė B. Burauskaitė.

Pasak istoriko A. Anušausko, kiekvienam partizanų vadovui KGB siekė prikabinti žydšaudžio arba bent jau nacių kolaboranto vardą, todėl išsijuosę rinkdavo tokius „įrodymus“. „Tiesa, paprastai nesėkmingai. Bet kadangi atsikūrusią lietuvių savivaldą ir jai talkinusius žmones iš anksto vertino kaip kolaborantus, tai bet kas jai talkinęs buvo įvertinamas kaip nusikaltėlis. Pavyzdžiui – saugojo sandėlį, be šeimininkų likusį turtą. Dažnai pamirštama, kad dalis žmonių 1941 m. iš Lietuvos pasitraukė, buvo ištremti, ne tik nužudyti“, – LRT.lt dėstė parlamentaras.

A. Anušauskas teigia nenustebsiantis, jei R. Vanagaitė ar E. Zuroffas mėgins A. Ramanauską-Vanagą paversti žydšaudžiu. „Tarsi jiems nežinoma, kad vokiečiai Alytų, Druskininkus užėmė pačią pirmą karo dieną ir jokio sukilimo ten nebuvo. Mėginusius ginkluotis lietuvius, mano žiniomis, tiesiog sušaudė ant Nemuno kranto Alytuje ar kažkur apylinkėse“, – LRT.lt teigė istorikas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, abejonių dėl minėtų įtarimų, kad A. Ramanauskas-Vanagas galėjo prisidėti prie žydų žudynių, kelia kelios aplinkybės.

Pirmoji aplinkybė būtų ta, kad sovietinės Lietuvos saugumo įstaigos pareigūnams pavyko susekti ir suimti A. Ramanauską-Vanagą. Saugumiečiai baudžiamosios bylos tyrimo metu A. Ramanauskui veiksmų, susijusių su žydų genocidu, neinkriminavo. A. Ramanauskas savo parodymuose tvirtino, kad jis, prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, atvyko į Druskininkus ir prisijungė prie 1941 m. birželio sukilėlių, buvo turto apsaugos būrio vadu. Jis, kaip vadas, skirstė būrio vyrus į sargybas prie įvairių sandėlių ir krautuvių, kuriose buvo likęs turtas. Šis būrys kokių nors baudžiamųjų veiksmų nevykdė, nes miestelyje tuo metu jau buvo susiorganizavusi policija. Ginklo A. Ramanauskas neturėjo, o praėjus maždaug dviem savaitėms įsidarbino kurorto valdyboje.

Antroji aplinkybė ta, kad A. Ramanauskas nefigūruoja tarp žydų žudynių Alytaus apskrities vietovėse (taip pat Druskininkų, Merkinės, Butrimonių ir Jiezno valsčiuose) organizatorių ir vykdytojų. Už šią veiklą atsakomybė tenka visai kitiems asmenims. Taip teigti leidžia istoriko Arūno Bubnio atliktas tyrimas, skirtas holokaustui Alytaus apskrityje.

L. Kasčiūnas: norima diskredituoti visą Lietuvos valstybingumo idėją?

Parlamentaras ir politologas Laurynas Kasčiūnas LRT.lt teigė, kad karas dėl istorijos arba atminties karai yra vienas iš informacinio karo atmainų.

„Šiuo atveju Kremlius kėsinasi į masinę visuomenės sąmonę, kurios vienas elementų yra istorinė atmintis. Mūsų partizaninis judėjimas – valstybingumo pamatas, įtvirtinantis Lietuvos valstybingumo tradiciją. Jei pavyktų diskredituoti šį herojišką istorinį etapą, būtų diskredituojama visa Lietuvos valstybingumo idėja. Todėl nereikia stebėtis, kad Kremlius įvairiais būdais bandys apipilti purvu mūsų partizaninio judėjimo vadovus. Negalime leisti to padaryti. Ir neleisime“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.


L. Kasčiūnas, BNS nuotr.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė LRT.lt teigė, jog sujudimas dėl A. Ramanausko-Vanago dabar kilo dėl to, kad 2018-uosius norima paskelbti šio partizano vardu, tačiau puolimas prieš partizaninio judėjimo aukščiausią vadovybę vyksta pastaruosius kelerius metus.

„Viskas prasidėjo, kai buvo paskelbta apie nuimamas Žaliojo tilto skulptūras. Šią vasarą NATO anglų kalba Vakarų valstybėms paskelbė filmuką apie miško brolius. Kremliui kilo isterija, kad čia kažkoks NATO rodo, kas darėsi Baltijos šalyse. Jiems [Kremliui] paranku rodyti, kad mus išvadavo, gynė nuo nacių ir pan., o čia staiga atsiranda kažkokie partizanai. Vienas iš propagandos metodų yra kompromitavimas. Tai – ne nauja technika“, – LRT.lt kalbėjo A. Ūsienė.

Ji taip pat pateikė ankstesnių atvejų, kaip juodinami partizanai.

„Galiu pacituoti 2015 m. spalio 13 d. Giedriaus Grabausko „Laisvajame laikraštyje“ išspausdintą straipsnį „Nacistinių nusikaltėlių kultas Lietuvoje“. Ten buvo paminėti visi labiausiai žinomi partizanai, tarp jų – ir J. Žemaitis-Vytautas, apkaltintas, kad jis buvo Maidaneko koncentracijos stovyklos prižiūrėtojas Lenkijoje, kai tiksliai žinoma, kad jis vokiečių okupacijos laikotarpiu apskritai niekur nebuvo išvykęs iš Lietuvos ir gyveno Kaune, vėliau – Šiluvoje.

Apie A. Ramanauską-Vanagą irgi parašyta, kad kol kas atmetė versiją dėl galimo jo dalyvavimo nacistinių nusikaltimų vykdyme, tam trūksta įrodymų. Jau čia „kabinamas“ A. Ramanauskas-Vanagas. Įdomiausia, kad tarp tų visų partizanų paminėtas Antanas Impulevičius. Jis tikrai buvo žydšaudys, bet jis niekada nebuvo partizanas. Įrodymai rašyti šakėmis ant vandens, tiesiog reikia juodinti“, – pasakojo A. Ūsienė.

Ji teigia, kad, jei kam nors „pasiseks“ apjuodinti A. Ramanauską-Vanagą, toliau gali būti pereita prie kitų partizanų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...