captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku tapo E. Gentvilas

Vilniaus meras Remigijus Šimašius penktadienį pranešė, kad traukiasi iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pareigų. Iki pirmininko rinkimų į partijos vadovo postą R. Šimašius siūlė Petrą Auštrevičių, tačiau penktadienio vakarą paaiškėjo, kad kol kas šią vietą užims parlamentaras Eugenijus Gentvilas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

E. Gentvilas iki šiol ėjo partijos pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigas.

Laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku E. Gentvilą patvirtino penktadienio vakarą posėdžiaujanti partijos valdyba.

Dar prieš valdybos posėdį E. Gentvilas žurnalistams sakė, kad pagal partijos įstatus jam laikinai tenkanti vadovo kėdė nekelia džiaugsmo, tačiau žadėjo šias pareigas eiti atsakingai – kitaip, nei tai darė po Eligijaus Masiulio pasitraukimo 2016 metų pavasarį laikinuoju pirmininku tapęs europarlamentaras Antanas Guoga. A. Guoga iš laikinojo pirmininko pareigų (ir iš partijos) pasitraukė praėjus kelioms dienos nuo paskyrimo.

„Aš gal tiek nedurniuosiu – nei keturias dienas, nei 40 dienų – patapęs laikinuoju, aš gerokai atsakingiau žiūriu į partiją, tikrai nelaidokime dar jos“, – sakė E. Gentvilas.

Kaip teigiama Liberalų sąjūdžio pranešime žiniasklaidai, partijos valdyba nusprendė šaukti neeilinį partijos suvažiavimą, kuris planuojamas dar šiais metais. Po Vyriausios rinkimų komisijos posėdžio, planuojamo jau kitą savaitę, vyks partijos valdybos posėdis, o lapkričio 4 d. šaukiamas partijos tarybos posėdis.

BNS nuotr.

Penktadienį socialiniame tinkle „Facebook“ R. Šimašius parašė:

„Kartais reikia atsitraukti žingsnį atgal tam, kad vėliau galėtum žengti du į priekį.

Sąmoningu liberalu tapau kokių šešiolikos, kai į rankas papuolė Hayeko „Kelias į vergovę“ ir padrikas idėjas sustatė į vietas. Nuo to laiko laisvės idėja man tapo vis labiau pažįstama, vis brangesnė, vis labiau saugotina.

Paradoksas, tačiau ši asmeninės laisvės idėja, nors ir vertė bodėtis valdžia ir politika (jų kišimasis į žmogaus gyvenimą yra atgrasus), tačiau galiausiai mane patį atvedė į politiką. Kas jei ne aš? – tai buvo klausimas, į kurį atsakymo nėra. Ir tai reiškė, kad turiu imtis atsakomybės.

Šis „kas, jei ne aš“ lėmė ir tai, kad prieš beveik pusantrų metų ėmiausi atsakomybės vesti Liberalų sąjūdį iš giliausios krizės. Žinojau, kad bus sunku, o kelias bus ilgas, bet laisvės idėja man per brangi, kad būtų palikta stenėti patvoryje, kai ją suspardo godumas, neatsakingumas ir arogancija.

Buvo labai sudėtingi ir kartu labai įdomūs pusantrų metų man, kaip partijos pirmininkui. Ne kartą teko neigti oponentų gandus apie mūsų partijos mirtį. Negailėjau asmeninės reputacijos norėdamas įrodyti, kad nereikia klijuoti etiketės ant visos partijos, kai joje – daugybė patikimų, sąžiningų, idėjos vedinų žmonių. Politiniams oponentams šaudant į mūsų nugarą ir šokant viliotinį mūsų rinkėjams, teko priimti ir sudėtingų sprendimų, kurių nauda, esu tikras, ryškiau pasimatys tik ilgesniu laikotarpiu, todėl ne visiems įžiūrima iškart.

Kas dar per tą laiką įvyko?

Pavyko sutelkti liberalus bendram tikslui.

Pavyko pasiekti solidžią pergalę – partija per parlamento rinkimus pasirodė geriau nei bet kada anksčiau (kas tuo metu tikėjo, kai sakiau, kad liberalų frakcija Seime bus didesnė nei anksčiau?).

Pavyko pasitvirtinti ir įdiegti tokį skaidrumo standartą, kokio neturi jokia kita partija, todėl šiandien, kad ir kaip keistai skambėtų vakarykščio VRK sprendimo kontekste, Liberalų sąjūdis yra skaidriausia partija Lietuvoje – tai sakau nė kiek neperdėdamas.

Ir svarbiausia – pavyko apginti liberalizmo idėjas: jų niekas nenurašė ir jomis tiki.

Tačiau buvo ir darbų, kurie nepavyko – ir keičiant pačią organizaciją vis dar yra ką padaryti, ir užtikrinant, kad visi liberalų politikai būtų ne šiaip politikai, o tikri laisvės vėliavnešiai.

Didžiausia spraga pasimatė ten, kur mažiausiai tikėjausi – artimoje komandoje.

Aš galiu atiduoti visą save vardan teisingo tikslo. Ir atiduodu. Tačiau efektyviai dirbti galima tik komandoje. Vakar skambus ir visų partijų ateičiai atsiliepsiantis VRK sprendimas užgožė kitą, man asmeniškai svarbesnį įvykį – likus pusvalandžiui iki vieno iš svarbiausių įvykių partijoje, kai ėjau aiškintis dėl buvusių kolegų kadaise priveltų klaidų, turintys būti artimiausi bendražygiai praneša, kad traukiasi iš Liberalų sąjūdžio vicepirmininkų pareigų. Teigdami, kad reikia „paskatinti būsimus pokyčius“.

Savaime suprantama, kad savo pavaduotojų Petro Auštrevičiaus, Vitalijaus Gailiaus ir Marcijono Urmono pareiškimą priimu rimtai bei neslepiu – to nesitikėjau. Man atrodo, tikiuosi, neteisingai, kad už skambių frazių tame pareiškime slepiasi noras atsiriboti, nusimesti atsakomybę, užsiimti stebėtojo, o ne sprendimų priėmėjo poziciją. Tas pareiškimas nėra vieno žmogaus spontaniškas sprendimas, o dalies vadovybės pasitraukimas, todėl nereaguoti negaliu.

BNS nuotr.

Aš pritariu, kad reikia judėti pirmyn, ir dar sparčiau. Aš manau, kad esamoje situacijoje reikalingi greitesni partijos pirmininko rinkimai. Iki jų aš apsispręsiu, ar kandidatuoti. O kol kas priimu sprendimą pasitraukti iš partijos pirmininko pareigų.

Labai tikiuosi, kad Petras Auštrevičius nepabūgs ir imsis atsakomybės laikinai iki pirmininko rinkimų vadovauti partijai. Tai būtų logiška po vakarykščio pareiškimo. Ir esu tikras, kad partija, nepaisant visų užgriuvusių problemų, ir toliau bus liberalizmo vertybių nešėja, prie ko prisidėsiu ir aš pats, kiek tik galėsiu. Ir jokie greitu metu politinėje scenoje pasirodysiantys pseudoliberalai maitvanagiai, nesulaukiantys partijos numarinimo, neatims rinkėjų iš tikrojo liberalizmo.

Greta liberalių vertybių, dabar visas mano dėmesys – į Vilnių, kuriame performuojama darbo komanda, keičiasi aukščiausias pareigas užimantys asmenys, ir visa tai tam, kad čia galėtume judėti spartesniu tempu. Pokyčiai baigsis jau kitą savaitę, tada visu greičiu pirmyn.

Aš pats esu liberalas ir, matyt, būsiu iki gyvenimo galo. Buvau aktyvus eilinis partijos narys, ir man tai patiko. Žinau, kad būdamas Vilniaus meru, aktyviu liberalizmo gynėju, nuosekliu ir komandišku partijos nariu, vardan laisvės idėjų galiu padaryti labai daug.

Ir tai padarysiu. Liberalizmo priekinėse linijose išlieku, ir pasieksiu, kad liberalai taptų stipriausia politine idėja ir stipriausia politine jėga Lietuvoje.

Tu ne cede malis sed contra audentior ito! (Ludwig von Mises)“

P. Auštrevičius, BNS nuotr.

P. Auštrevičius siūlymą vairą perduoti jam vadino „komedija“

R. Šimašiaus pasitraukimas iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pareigų skubotas, emocingas žingsnis, mano europarlamentaras Petras Auštrevičius, ketvirtadienį pats pasitraukęs iš partijos pirmininko pavaduotojo pareigų.

R. Šimašiaus siūlymą laikinai partijos pirmininko vairą perduoti P. Auštrevičiui šis vadino „komedija“ ir pabrėžė, kad tai prieštarauja partijos įstatams.

„Man toks Remigijaus apsisprendimas yra netikėtas. Siūlyčiau nesivadovauti emocijomis, situacija per daug rimta, kad mes vadovautumėmės tik emocijomis. (...) Gal Remigijus nesutinka su mūsų išdėstytais siūlymais eiti esminių pokyčių keliu, neatmesti nė vieno varianto ir galbūt galvoti apie naujos politinės partijos kūrimą. Galbūt jis nesutinka. Bet toks nesutikimas turi būti pareikštas rimtos diskusijos metu viduje. Aš tai priimu kaip atsitraukimą nediskutuojant“, – BNS penktadienį sakė P. Auštrevičius.

Anot jo, pagal partijos įstatus nesant pirmininkui ar pirmininkui atsistatydinus pirmininko pirmasis pavaduotojas privalo imtis vadovavimo. Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas šiuo metu yra frakcijos Seime seniūnas Eugenijus Gentvilas.

„Pažeidinėti įstatus būtų ir nekorektiška, ir neteisinga, nebent kitaip nuspręstų valdyba. Bet aš tikiuosi, kad valdyba vadovausis sveiko proto nuostata ir pasirinks pavaduotoją, kuris veikiantis šiuo metu ir jo ofisas yra Vilniuje. Aš manau daryti komediją ir improvizuoti mes neturime nei laiko, nei teisės. Tai turi būti rimtas sprendimas. Mano manymu, tai turėtų būti Seimo narys, glaudžiau susijęs su nacionaline politika“, – aiškino europarlamentaras.

Penktadienį Vilniaus meras R. Šimašius paskelbė pasitraukiantis iš Liberalų sąjūdžio vadovo pareigų, be kita ko, nurodydamas, kad didžiausia spraga buvo jo artimiausioje aplinkoje. R. Šimašius užsiminė, kad trijų pavaduotojų – P. Auštrevičiaus, Vitalijaus Gailiaus ir Marcijono Urmono – atsistatydinimas buvo jo sprendimą nulėmęs žingsnis.

„Mums reikėtų sprendimų ne tokiu būdu ir ne tokiu laiku. Manau, tarybos posėdžio reikėjo palaukti“, – apie R. Šimašiaus pasitraukimą kalbėjo P. Auštrevičius.

Tačiau klausiamas, kodėl tokiu atveju pats suskubo trauktis iš pavaduotojų P. Auštrevičius atsakė: „Mes negalėjome laukti ir tęsti tai, kas tęsėsi jau kuris laikas“.

„Susiklostė tokia situacija, kad nebuvo svarstomi vienareikšmiai visi variantai. O situacija blogėja akyse ir ji turi tendenciją eiti tokia linkme. Todėl ir inicijavome tokius dalykus. Manau, kad tai atsakingo politiko žingsnis, o ne atvirkščiai“, – apie savo pasitraukimą iš partijos pirmininko pavaduotojų kalbėjo P. Auštrevičius.

Jis teigė, kad trijų pasitraukusių pavaduotojų sprendimas „rėmėsi konstruktyviu pasiūlymu“, t. y. artimiausiame partijos tarybos posėdyje sutarti dėl konkretaus partijos pokyčių veiksmų plano.

„Remigijaus atsitraukimui aš nematau kol kas pagrindo. Ar jis nesutinka su mūsų pasiūlymu, ar jis mato kitą kelią – šito dalyko jo „Facebook“ įraše nemačiau“, – kalbėjo P. Auštrevičius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...