captcha

Jūsų klausimas priimtas

Sąjūdžio įkūrimo iškilmėse V. Landsbergis išvardino baisiausias grėsmės

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui birželio 3–iąją švęs 25–erių metų jubiliejų, tad šeštadienį Seime vyko iškilmingas jubiliejaus minėjimas. Į istorinę Kovo 11-osios salę rinkosi daugiausia garbaus amžiaus sąjūdiečiai, tarp jų ir pirmasis faktinis nepriklausomos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui birželio 3–iąją švęs 25–erių metų jubiliejų, tad šeštadienį Seime vyko iškilmingas jubiliejaus minėjimas. Į istorinę Kovo 11-osios salę rinkosi daugiausia garbaus amžiaus sąjūdiečiai, tarp jų ir pirmasis faktinis nepriklausomos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

Posėdis pradėtas valstybės himnu, o susirinkusiems buvo pademonstruotos ištraukos iš dokumentinio filmo „Sąjūdis eina už Lietuvą“. Jame didžiausias dėmesys sutelktas į V. Landsbergį, kuris 1988–1990 m. ėjo Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininko pareigas. Istoriniuose kadruose – 55–erių metų V. Landsbergis, jauni Česlovas Vytautas Stankevičius, Algimantas Čekuolis, Andrius Kubilius, Justinas Marcinkevičius.

Problemos kišenėje ar kaukolėje?

Kalbas Sąjūdžio iškilmėse skaitė signataras Kazimieras Motieka, Seimo narys Algirdas Patackas bei europarlamentaras, buvęs faktinis valstybės vadovas V. Landsbergis, kuris siūlė pažvelgti, ką Lietuvos persitvarkymo sąjūdis reiškia „šiame pakrikusiame pasaulyje, galimai šokančiame ant bedugnės krašto“.

„Tai savivokos bandymas, kuris liestų ne tik Lietuvą“, – savo kalbos tikslą apibūdino V. Landsbergis.

80–metis politikas konstatavo, kad Vakarų arba euroatlantinę civilizaciją, kurios susikūrimui pagrindą, jo nuomone, padėjo krikščionybė, krečia rimta krizė.

„Čia kalti ne vien dorovės nuosmukis, panieka darbui ir tiesai, kad užgriuvo tokios neva didelės, o iš tikrųjų niekingos – pinigų – katastrofos. Bankai, bankai... Visi sutiksime, kad problema, ne kišenėje, o kaukolėje. Varžosi ir susiremia tarpusavyje dvi fundamentalios arba pamatinės pažiūros „žmogus žmogui – vilkas“ su „žmogus žmogui – brolis“, – sakė V. Landsbergis.

Jis pabrėžė, kad svarstant apie tai ypač reikia prisiminti Sąjūdį, nes tuomet nereikėjo klausti – tūkstančiai žmonių jautėsi vienas kitam broliai ir seserys. V. Landsbergio teigimu, tikriausiai tuomet pasitaikė nepaprasta išimtis, artima stebuklui. Tačiau šis stebuklas, anot jo, tik patvirtino, kad brolybė yra, kad ji galima.

„Jeigu Apvaizda leido anuomet stebuklą, tai gal turėjo didesnį tikslą? Žiūrėkite, Sąjūdis žino, kas yra brolybė. Žino, nes patyrė“, – teigė buvęs pirmasis faktinis valstybės vadovas, pasiūlęs leisti Sąjūdžiui kalbėti, reikštis, kviesti į jo gretas tūkstančius, išskyrus „vagiantį brolį“, kuriam pasiūlyta „eiti pas vilkus“.

Ši V. Landsbergio frazė buvo palydėta plojimais.

Emigraciją vadina išsitrėmimu

Tačiau po aplodismentų V. Landsbergis pareiškė norintis „persijungti iš literatūrinės kalbos į politinę“.

„Bemaž visame pasaulyje, pirmiausia islamo šalyse, bet savaip ir laisvoje Europoje, eina puolimas prieš krikščionybę. Ją reikia išnaikinti ne tik viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, kylant į teismų kovą prieš kryžiaus ženklus, bet ir sielose. Toks kelias išnaikinti ir brolybę, kuri yra ta pati krikščionybė“, – aiškino V. Landsbergis.

Pasak politiko, vien dėl to, kad Sąjūdis savo laiku patyrė brolybę, norima, kad neliktų ir jo. Jis siūlė tam nepasiduoti.

Kalbėdamas apie Sąjūdį bei brolybę, V. Landsbergis užsiminė apie ramybės neduodančias problemas, kurias kas dieną skaitome pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.

„Ką reiškia, jei Anykščių rajone per vieną gegužės 18 dieną, nusižudė šeši vyrai? Ar susirinko Valstybės gynimo taryba? Kaip mums gintis – visuomenei ir valstybei nuo siaučiančių tarpusavio kautynių, reiškiančių pagreitintą Lietuvos savižudybę?“ – klausė V. Landsbergis.

Politikas apgailestavo ir dėl šeimos likimo – esą šiam konceptui šaukiama „šalin“. Jo nuomone, dabar palaikytina „laisvūnų idėja, kad šeima – tai nelaimė, vergija“.

„Ką gi, su šia idėja išnyksime greičiau negu be jos. Taip pat išsitremdami iš Lietuvos, nekęsdami aplinkos ir savęs. Todėl kalbėkime apie tautos psichozinę savižudybę ir kaip ją stabdyti“, – sakė europarlamentaras.

Jo nuomone, paprasčiausia programa galėtų būti meilė žmonėms, gyvenimui ir tėvynei.

Kliuvo „sovietiniams lenkams“

V. Landsbergis užsiminė ir apie etninius–politinius kivirčus. Kaip žinoma, pastaraisiais metais Lietuvos lenkų bendruomenė siekia įteisinti originalią asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose, o vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena lenkų tautinė mažuma, nori įtvirtinti lenkišką vietovardžių ženklinimą. Tačiau su tuo nesutinka kai kurios organizacijos, teigiančios, kad kovoja už lietuvybę.

„Antai, Lietuvos lenkai, mūsų broliai, mūsų piliečiai. Bet nepainiokime jų su sovietiniais lenkais Lietuvoje, deja nemylinčiais ir nepripažįstančiais Lietuvos“, – sakė V. Landsbergis.

V. Landsbergio teigimu, Sąjūdis turėtų ištiesti „brolybės ranką“ „paprastiems Lietuvos lenkams“, o sovietiniai esą tegul eina konsultuotis į Latvių gatvę. Šioje gatvėje yra įsikūrusi Rusijos Federacijos ambasada.

„Kai skirsime, kur yra Lietuvos lenkai, o kur sovietiniai, viskas bus aiškiau ir lenkams“, – teigė politikas.

Pasipiktino patyčių kultūra ir „Facebook“ nepraustaburniais

Kita tema, kurią ėmė gvildenti V. Landsbergis Sąjūdžio jubiliejaus minėjime – patyčių kultūra bei vaikų savižudybės dėl patyčių.

Šiame kontekste jis užsiminė ir apie socialinį tinklą „Facebook“, kuriame prieš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko rinkimus savo nepasitenkinimą V. Landsbergio dalyvavimu pirmininko rinkimuose reiškė kai kurie konservatoriai, o Algis Ramanauskas net sukūrė pasityčiojantį eilėraštį, kaip atsaką į V. Landsbergio eilėraštį apie nusižudžiusį aktorių Vytautą Šapranauską.

„O kokiais patyčių pavyzdžiais auklėja televizijos? Nauja veiklos erdvė nepraustaburniams, plūdėjams ir patyčininkams yra internetas. Pabraidęs po „feisbukų“ sąvartynus nusistebi, koks kieno malonumas ten kapstytis apkalbų replikose ir nė nepamąsčius iš karto plūstis, bent jau niekinti iš aukštybių. O smagumas – varai tartum per visą pasaulį“, – stebėjosi V. Landsbergis.

Jis siūlė prisiminti pasaką, kaip vienai mergelei iš burnos ėmė šokinėti rupūžės. 

K. Motieka su ilgesiu žiūrėjo į estus

Sąjūdžio 25–erių metų sukakties proga kalbą Seime skaitė ir signataras K. Motieka, kuris nupasakojo Sąjūdžio istoriją bei pagrindinius darbus. Tačiau antroje kalbos dalyje signataras perėjo prie nūdienos problemų.

Pasak K. Motiekos, valstybė, visų pirma, yra jos žmonės, o be jų – ji virsta dykuma arba lengvu grobiu.

„Atsakymą į klausimą, ar Lietuvoje gyventi žmonėms gera, duoda didelė mūsų tautiečių emigracija uždarbiauti į užsienį. Gausios emigracijos faktas rodo, kad mūsų valstybės valdžių veikloje įsigalėjo abejingumas žmogui ir sąjūdietiškos dvasios stoka“, – teigė K. Motieka.

Signataras sako, kad mūsų valstybėje daug statoma ir kuriama, tačiau dažnai tai daroma ne savais, o skolintais pinigais.

„Kalbama, kad mūsų visuomenės nariai sensta ir nėra, kam uždirbti pensijų. Tokia mintis mums nuolat peršama nuolatos ir nuolat tvirtinama, kad dėl to kalta emigracija, bet iki šiol nėra sprendžiamos mūsų potencialių emigrantų, materialinių vertybių kūrėjų, mokesčių mokėtojų, darbingos visuomenės dalies problemos“, – piktinosi K. Motieka.

Jo teigimu, itin pasigendama valstybės taupymo programos, nes valstybė skolintais pinigaus kemša finansines skyles.

„Kaip minėjau, šiuo metu mūsų valstybė gyvena ne pagal pajamas. Tuo tarpu mūsų sesė Estija tokių problemų neturi. Ji ne tik nesiskolina pinigų, bet ir protingai taupo, todėl turi pakankamai savų bei siūlo paskolinti kitoms valstybėms. O kaip Lietuva? Apie dabartinę Lietuvos padėtį mes žinome“ – stebėjosi K. Motieka.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...