captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas: Sąjūdį išgelbėjo susiskaldymas Kremliuje

„Sąjūdis nebuvo vien euforija, dainos, mitingai. Tai buvo kruopštus [nematomų žmonių] darbas. Be to, jis buvo dirbamas ne kokioje beorėje erdvėje – visą laiką procesus stebėjo KGB, galėjusi imtis represijų“, – sako Virginijus Savukynas, filmo „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ autorius. Anot jo, jaunas Sąjūdis represijų išvengė tik dėl susikildymo ir  neapsisprendimo Kremliuje.  
LRT nuotr.
LRT nuotr.

„Sąjūdis nebuvo vien euforija, dainos, mitingai. Tai buvo kruopštus [nematomų žmonių] darbas. Be to, jis buvo dirbamas ne kokioje beorėje erdvėje – visą laiką procesus stebėjo KGB, galėjusi imtis represijų“, – sako Virginijus Savukynas, filmo „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ autorius. Anot jo, jaunas Sąjūdis represijų išvengė tik dėl susikildymo ir  neapsisprendimo Kremliuje.

– Virginijau, kodėl kūrei filmą būtent apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį? Juk tuo metu dirbo daug operatorių, fotografų, yra daug kino kronikos.

– Atsakymas aiškus – šiais metais Sąjūdžiui 25-eri. Manau, kad jo istorija vis dar neparašyta. Tik atrodo, kad apie Sąjūdį žinome viską, bet iš tiesų mažai nagrinėta, kas buvo daroma už Sąjūdžio ribų – ką darė Kremlius, kaip veikė KGB.

– Pasakoji apie tai, kas buvo nenufilmuota mitinguose, aikštėse?

– Tačiau, tai, ko nenufilmavo mūsų operatoriai, nufilmavo ir nufotografavo KGB. Filme bus parodyta unikali medžiaga, kaip Lietuvos KGB darbuotojai ruošėsi 1989 m. vasario 16 dienai. Lietuva pirmą kartą galėjo švęsti šią dieną, todėl jai ruošėsi ir kėgėbistai.

Yra įvairiausių nuotraukų – praktiškai visi mitingai buvo nufotografuoti.  Vienas mano herojus Kasparas Genzbigelis pasakojo, kaip pirmą kartą mitinge pasakė viešą kalbą. Peržiūrėjau KGB archyvus, nes knibždėjo mintis, kad turėtų būti jo nuotrauka, ir radau – jis irgi buvo nufotografuotas. KGB tikrai sekė, filmavo ir Baltijos kelią, ir Lietuvos laisvės lygos mitingus. Be to, atsiveria archyvai, prisiminimai, žmonės vis daugiau papasakoja  – yra labai įdomių dalykų.

Tarkim, mes žinome, kad1988 m. į Lietuvą atvyko Aleksandras Jakovlevas. Tai buvo viešas vizitas, apie jį buvo pranešta. Tačiau buvo ir slapta misija, nes tuometinis KGB vadovas Viktoras Čebrikovas irgi pasiuntė savo emisarą išsiaiškinti, kokia yra padėtis. Iš tiesų KGB darbuotojo ataskaita buvo tikslesnė – jis pasakė, kad Lietuvoje prasidėję procesai nieko gero nežada, nes norima išeiti iš Sovietų Sąjungos.

– Ar daugiausia filme naudotų šaltinių yra iš KGB archyvų? Kas buvo svarbiausia?

– Filmą sudaro keli sluoksniai. Pagrindinis klausimas, į kurį noriu atsakyti, yra toks. 1988 m. sausį yra viena visuomenė. O prabėgus trejiems metams, 1991 m. sausį, – visuomenė jau visai kitokia. Kaip iš paklusnios, sovietinės valdžios nurodymus vykdančios visuomenės mes tapome tauta, kuri priešinasi, gina savo valstybę nuo okupantų, nuo tankų. Ką turėjome, kokius ginklus? Turėjome tik savo kūnus, kuriuos buvome pasiryžę paaukoti. Kas nutiko per tuos trejus metus?

Atsakymas – Sąjūdis. Todėl filmo herojai yra tie žmonės, kurie Sąjūdžio laiku buvo ne pirmose eilėse. Jie buvo nematomi, bet dirbo labai svarbų darbą. Būtent per tuos paprastus žmones stengiuosi parodyti, atskleisti ir prisiminti svarbesnius Sąjūdžio įvykius ir kelią.

– O kaip radai tuos nematomus žmones?

– Nesugalvojau šios temos staiga – štai Sąjūdžio 25-metis, reikia padaryti filmą, ir darau. Sąjūdžio istorija domėjausi jau seniai, ilgai rinkau medžiagą ir žinojau tuos žmones, todėl nebuvo sudėtinga. Sudėtinga tai, kad nematomų žmonių, Sąjūdžio juodadarbių, kurie dirbo svarbų darbą, buvo labai labai daug, tad visų nepakalbinsi ir neparodysi, teko rinktis. Sąjūdis buvo visa tauta, visi žmonės, kuriems rūpėjo Lietuva. Tai buvo mūsų didžioji jėga. Taip pat norėjau parodyti, kad tai nebuvo vien euforija, dainos, mitingai.

Tai buvo kruopštus darbas. Be to, jis buvo dirbamas ne kokioje beorėje erdvėje – visą laiką procesus stebėjo KGB, galėjusi imtis represijų. Be abejo, tai nebūtų sustabdę Sovietų Sąjungos žlugimo, bet įvykiai mūsų šalyje būtų pasisukę šiek tiek kitaip. Man norėjosi parodyti ir KGB veiklą, ir priminti tarptautinį kontekstą, nes tada Lietuva tapo pasaulio galingųjų pokalbių tema. Juk susitikę George`as Bushas, Michailas Gorbačiovas ir Francois Mitterrand`as kalbėdavosi apie Lietuvą, kaip spręsti Lietuvos klausimą. Taigi šiek tiek užkabinau ir tarptautinius užkulisius.

Filme pakalbinau Islandijos užsienio reikalų ministrą Joną Baldviną Hannibalssoną, kuris irgi papasakojo labai įdomių detalių. Pvz., vienoje tarptautinėje konferencijoje jis pasakė kalbą, skirtą Baltijos šalims. Kai baigė ir išėjo iš tribūnos, prie jo priėjo vienas amerikietis, apkabino ir pasakė, kokia yra privilegija būti mažos šalies užsienio reikalų ministru ir turėti galimybę pasakyti tiesą. Kai J. B. Hannibalssonas išsivadavo iš jo glėbio, prie jo žengė kitas žmogus. Jis mojavo kumščiu ir sakė: „Baldvinai, viskas, ką pasakei apie Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis, yra melas.“ Tai buvo Sovietų Sąjungos diplomatas.

– Lygiai prieš metus su Aine Ramonaite, kuri yra išleidusi knygą „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kalbėjome apie KGB įtaką Sąjūdžiui. Kokią nuomonę susidarei kurdamas filmą, kalbėdamas su žmonėmis?

– Akivaizdu, kad KGB Sąjūdyje ir šalia jo turėjo daug informatorių. Antra, jie veikė norėdami suskaldyti Sąjūdį, norėjo, kad radikaliau nusiteikę asmenys, jau 1988 m. aiškiai pasisakę už Lietuvos nepriklausomybę, būtų paties Sąjūdžio paraštėje. Beje, yra išlikusių ataskaitų, kuriose rašoma, kad rezultatas pasiektas – Artūras Skučas, Alvydas Medalinskas ir kiti radikalūs veikėjai yra paraštėse ir tai mūsų, KGB, nuopelnas. Taigi priemonės veikė.

Be to, galbūt iš pradžių buvo sutrikta, nežinota, ką daryti. Tačiau jau 1989 m. Vladimiras Kriučkovas, Sovietų Sąjungos KGB vadovas, pasirašė specialų planą dėl susidariusios padėties Lietuvoje. Ir LTSR KGB parengė priemonių planą, kaip veikti. Mes matome daug įvykių, tai paliudijo ir Sąjūdžio žmonės, kad būtent nuo 1989 m. prasideda trintis, buvo skleidžiamos apkalbos, nes tokie yra KGB metodai. Be to, 1989 m. gegužę oficialiai įkurta „Jedinstvo“, kurios tikslas – išsaugoti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Taigi buvo veikiama.

– Bet kodėl Sąjūdžio nesunaikino vos pradėjus žmonėms burtis?

– Atsakymą, kodėl nesunaikino iš pat pradžių, kol galėjo imtis represijų ar bent jau išgąsdinti, filme ir pateikiu. Tai jau minėta istorija. V. Čebrikovas pasiuntė savo emisarą Nikolajų Leonovą išsiaiškinti situacijos, o šis pasakė, kad yra blogai, reikia imtis priemonių. V. Čebrikovas parašė ataskaitą aukščiausiai politinei vadovybei. M. Gorbačiovas atostogavo Kryme ir ataskaita pateko reakcionieriui Jegorui Ligačiovui ant stalo. Jis perskaitė, išsigando, paskambino A. Jakovlevui, kuris buvo Vilniuje, ir paklausė, kaip yra iš tiesų.

A. Jakovlevas nuramino – nieko blogo, čia vyksta demokratizacijos procesai „perestroikos“ rėmuose. Tačiau J. Ligačiovui iškilo klausimas, kaip gali būti dvi priešingos nuomonės? Jis paskambino M. Gorbačiovui, pasakė, kad yra dvi priešingos nuomonės, todėl būtina klausimą aptarti politbiuro posėdyje. M. Gorbačiovas sutiko, o politbiuro posėdyje tiek V. Čebrikovas, tiek A. Jakovlevas gynė savo pozicijas.

Politbiuro nariai tiesiog nežinojo, ką nuspręsti, todėl priėmė saliamonišką sprendimą – reikia toliau aiškintis situaciją. Taip jaunas Sąjūdis ir buvo išgelbėtas nuo galimų represijų. O jau vėliau buvo paruošti planai, kaip jį skaldyti, kaip dezinformuoti ir pan. Ši kova dar nėra aprašyta, nes žinomi ne visi dokumentai.

– Ko gero, dokumentų turėtų būti ir Rusijoje?

– Be abejo. Deja, tie archyvai gal atsivers po šimto metų. Jeigu atsivers.

– Minėjai, kad seniai domėjaisi šia tema, rinkai medžiagą. Ar kurdamas filmą atradai netikėtų dalykų? Ar buvo dokumentų, kadrų, kuriuos pamatęs labai nustebai?

– Netikėčiausia buvo vaizdo juosta, kurioje įrašyta, kaip KGB darbuotojai ruošiasi Vasario 16-osios minėjimui.

– Kas gi ten yra?

– Ten perskaito nurodymus, kad reikia sekti (pirmiausia – per informatorius), turėti visą informaciją, kas ruošiamasi daryti. Toliau – tikrinti pastatus, kelius, ieškoti ginklų. Kažkodėl jie buvo labai išsigandę, kad kažkas kažkur turės ginklų. Paskui – Vasario 16-osios minėjimas dabartinėje Katedros aikštėje. Kalbėta, kad bus toks susibūrimas, ten dalyvaus Laisvės lyga, prie KGB pastato gali būti piketas, ir tada reikia būti labai atsargiems. Liepta visiems vairuotojams pasakyti, kad jie negali išvažiuoti, nes žmonės pamatys numerius ir sužinos, kurie yra KGB darbuotojai, todėl reikia laikytis konspiracijos taisyklių.

– Buvo laikas, kai Lietuva labai vieningai siekė savo tikslo. Netgi mūsų tautinės mažumos, kitaip nei Latvijoje, labai palaikė mūsų nepriklausomybę. Kodėl taip buvo? Kodėl mes taip buvome susitelkę?

– Tai labai sunkus klausimas. Troškome laisvės, nes buvo tiek daug melo, tiek daug priespaudos. Buvo negalima kalbėti įvairiomis temomis, bet jos vis tiek buvo nujaučiamos, buvo kalbama. Vienų šeimose – daugiau, kitų – mažiau. O tas laisvės gūsis, galėjimas kalbėti tiesiog pavergė. Juk Sąjūdis prasidėjo nuo nekaltų dalykų. Pirmas Sąjūdžio mitingas buvo dėl Trakų istorinio paveldo išsaugojimo. Kultūrinis paveldas, ekologija – visiška nekaltos temos.

Tačiau po truputį žmonės vis drąsėjo ir išsiliejo į upę. Manau, kad Sąjūdžio laikotarpis, 1988 m. vasara reikalauja labai atidaus tyrinėjimo, nes tada vyko labai įdomūs dalykai. Tarkim, ne vien Sąjūdis, ne vien lietuviai kėlė savo teises – birželį ar liepos pradžioje žydai buvo susirinkę dėl geto įamžinimo. Jie irgi suorganizavo savo mitingą. Mes tiesiog užmiršome. Tai buvo bendras pakilimas – įvairios tautos jautė, kad sovietų santvarka nėra teisinga.

– Vadinasi, apie tą laiką galima sukurti dar daug filmų?

– Be abejo. Labai daug ir įvairių. Yra labai daug ir labai įdomių archyvų, ir, turint daugiau laiko, išteklių, galima sukurti daug įvairių filmų. Medžiagos yra labai labai daug.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...