captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Beinarytė: kokią muziką savyje jauti, tokią gali perteikti ant šilko

Žymių Kauno muzikų dukra Danguolė Beinarytė tvirtina – aplinka nulėmė jos profesiją. Ir kitokių planų nei muzika ji net ir nesvarsčiusi.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Žymių Kauno muzikų dukra Danguolė Beinarytė tvirtina – aplinka nulėmė jos profesiją. Ir kitokių planų nei muzika ji net ir nesvarsčiusi.

Didžioji choro dirigentės, muzikos mokytojos, kompozitorės D. Beinarytės svajonė buvo tapti pianiste, tačiau gyvenimas pakrypo kitaip.

„Vaikystėje svajojau groti smuiku. Trūksta man jo, nes tas instrumentas ir yra širdies kalba: tu viską perteiki per stygas. Smuikas turi didelę muzikinę iškalbą. Galimybės studijuoti smuiko grojimo neturėjau – paprasčiausiai pakeičiau specialybę. Viskas susiklostė visiškai kitaip, tad taip ir turėjo būti“, – įsitikinusi LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovė.

D. Beinarytė prisipažįsta – neretai daug kam ji atrodo reikli, kieta ar net valdinga moteris. Iš tiesų viduje ji – visai kitokia. Kartais ją gali sugraudinti net menkiausi dalykai. Tačiau, prisipažįsta, norėdama suvaldyti jaunų, veržlių, skirtingo būdo choristų būrį kartais ji turi būti tvirta.

„Ko siekia reikalavimas? Tikslo. Žmonės pas tave ateina ko nors norėdami – norėdami išmokti dainuoti, ko nors pasiekti. Tu jam išsakai pastabas. Ir jei jis nereaguoja į jas, ateina momentas, kai tas griežtesnis žodis žmogų nupurto – jis pradeda kitaip galvoti. Taigi mano griežtumas yra sąlyginis“, – aiškina D. Beinarytė.

Dalį baldų muzikė pasigamino pati

Muzikė sako laisvo laiko turinti labai mažai. Po intensyvių repeticijų kojas vos parvelkanti namo, o paskui iš nuovargio dar ilgai negalinti užmigti. Kai darbų šiek tiek sumažėja, ji puoselėja namus. D. Beinarytė dievina medį, todėl beveik visi jos namų baldai pagaminti iš tvirto ąžuolo masyvo.

Įdomu tai, kad kūrybinga moteris dalį nesudėtingų medinių baldų ir apdailos detalių pasigamino pati. Moteris sumaniai derina meninius ir buitinius ar statybinius darbus.

„Galiu vinį įkalti, išgręžti skylę sienoje. Bet ką galiu padaryti. [...] Norėčiau dar vieną dalyką išmokti – drožinėti. Turiu visus įrankius, bet bijau susižaloti pirštus“, – sako muzikė.

Tačiau tai dar ne visi chorvedės talentai. Danguolė Beinarytė prieš gerą dešimtmetį susidomėjo tapyba ir tai tapo dar vienu jos asmenybės išraiškos būdų.

„Piešti pradėjau visai netikėtai. Vieną kartą, jau būdama vyresnė nei 30 metų, pagalvoju, kad būtų smagu imti ir ant drobės su aliejiniais dažais kažką nutapyti. Nuėjau į krautuvėlę, nusipirkau dažų ir pradėjau teplioti“, – pasakoja D. Beinarytė.

Savo paveikslų moteris namuose nekaupia. Svetainėje kabo vos keli, visi kiti išdovanoti draugams ir pažįstamiems.

„Mano choristai jau žino, kokią dovaną vestuvių proga jiems padovanosiu“, – juokiasi muzikė. Ji priduria, kad jei surinktų visus savo kūrinius, galėtų visai nemenką kūrybos parodą surengti.

„Dabar būtų labai sunku tai padaryti, nes daug darbų yra išdovanota. Kažkada mūsų klebonas sako: Danguole, kodėl tu nepadarai parodos mūsų rūsyje. Bet dar neatėjo tam laikas, gal po 10 metų“, – teigia chorvedė.

Anot jos, kaip muzikantas liečiasi prie muzikos instrumento, taip galima liestis ir prie spalvų.

„Kokią savyje jauti muziką, tokią perteiki ant šilko, ant drobės“, – aiškina muzikė.

Darbas – muzikės gyvenimo variklis  

Prieš pora metų  D. Beinarytė su savo vadovaujamu choru sužibėjo ir nuskynė pergalę televizijos projekte „Chorų karai“. O pernai jos relikvijų lentyną papildė Santakos garbės ženklas – apdovanojimas už nuopelnus gimtajam Kaunui ir visai Lietuvai. Greta to nestinga ir kitų apdovanojimų, diplomų, padėkų. Tačiau asmenino gyvenimo neatsiejanti nuo darbo, moteris patikina, jai labai malonu, kad ją įvertina, tačiau visos pergalės tėra tik begalinės meilės muzikai rezultatas.

„Darbas ir yra asmeninis gyvenimas, negali jų atskirti. Aš manau, kad darbas yra mano gyvenimo variklis. Dievas sukuria tris gražiausius dalykus – moterį, vyrą ir muziką, nes muzika viską suvienija: ir gėrį, ir blogį, ir pyktį, ir meilę, perfiltruoja visą žmogaus esybę, kūną, sielą, jausmus“, – tikina D. Beinarytė.

Moteris pripažįsta, kad nuolatinės repeticijos, koncertai, muzikinė karjera pakoregavo ir šeimos statusą. Visa širdimi atsidavus muzikai, neliko laiko kurti šeimą, turėti daugiau vaikų. Tačiau vienišumu muzikė nesiskundžia ir mintims apie vienatvę ji tiesiog neturi laiko. 

„Taip, gal neturiu šalia labai artimo žmogaus, kuris su tavim kiekvieną dieną yra, bet yra kiti žmonės, kurie yra šalia manęs: yra dukra, yra daug nuostabių žmonių, kurie kiekvieną dieną su manim būna, bendrauja. Ir aš tikrai nesijaučiu vieniša, turbūt kiti netgi šeimoje gyvendami jaučiasi vienišesni negu aš. Vienatvė turbūt yra paties užsisklendimas. Jeigu eini į žmones ir nori būti su jais, atiduodi save – tu niekados nebūsi vienišas“, – aiškina muzikė.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...