captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Maskoliūnas: kinas ir knygos – vis labiau paaugliams ir žemesniesiems instinktams

„Dabar atrodo, kad visa tai baigsis blogai, nes žmonės darysis vis bukesni ir lengviau valdomi. Yra net sąmokslo teorija, skelbianti, jog visa tai daroma specialiai, kuriant lengvai valdomą visuomenę, kuriai tereiktų duonos ir žaidimų, o ypač stipraus alaus. Galbūt taip ir yra, nes pastaruoju metu, stebint visuomenės pasipriešinimą bet kokiems naujiems (energetikos ir kt.) projektams, atrodo, kad ji nebesugeba kritiškai mąstyti, susieti priežasčių su pasekmėmis ir nori, kad viskas liktų kaip yra“, - naujienų portalui LRT.lt sako LRT televizijos programų direktorius Rolandas Maskoliūnas, žiūrovams gerai pažįstamas iš mokslo populiarinimo ir kino naujienų laidų.
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Dabar atrodo, kad visa tai baigsis blogai, nes žmonės darysis vis bukesni ir lengviau valdomi. Yra net sąmokslo teorija, skelbianti, jog visa tai daroma specialiai, kuriant lengvai valdomą visuomenę, kuriai tereiktų duonos ir žaidimų, o ypač stipraus alaus. Galbūt taip ir yra, nes pastaruoju metu, stebint visuomenės pasipriešinimą bet kokiems naujiems (energetikos ir kt.) projektams, atrodo, kad ji nebesugeba kritiškai mąstyti, susieti priežasčių su pasekmėmis ir nori, kad viskas liktų kaip yra“, - naujienų portalui LRT.lt sako LRT televizijos programų direktorius Rolandas Maskoliūnas, žiūrovams gerai pažįstamas iš mokslo populiarinimo ir kino naujienų laidų.

Kalbėdamas apie blogą ir gerą kiną, R. Maskoliūnas prisipažįsta: „Man nepatinka, kai būna per daug graudu, kaip indiškose ar kitokiose melodramose, kuriose visi ilgai merdi, o mirdami iš paskutiniųjų dainuoja“.

Kas Jums labiausiai patiko ir nepatiko pastarojo pusmečio kino teatrų repertuaruose?

Tiksliai nepasakysiu, kas kurį mėnesį vyko – juolab kad premjeros Amerikoje ir Lietuvoje ne visada sutampa. Tad jūsų minėtą pusmetį įsivaizduočiau apytikriai. Man patiko „Operacija „Argo“. Šis filmas nėra labai jau išskirtinis, tačiau jis puikiai sumontuotas, šitaip sukuriant stiprią įtampą, ypač juostos finale.

Mėgstu tokius filmus dar ir todėl, kad jie grindžiami tikrais faktais – kad ir kiek pagražintais. Manau, šis filmas beveik prilygsta filmui apie Osamos Bin Ladeno nužudymą, konkuravusiam dėl „Oskaro“ su „Argo“  – „Zero Dark Thirty“ („Taikinys Nr.1“).

Man patinka, kai moterys, tokios kaip Kathryn Bigelow („Zero Dark Thirty“, „The Hurt Locker“ kūrėja), geba sukurti tokius „kietus“ filmus. Ne veltui sakoma, kad moterys, jei supyksta, gali pasielgti žiauriau už vyrus. Arba atviriau, stipriau ekrane atskleisti rūsčią tikrovę.

Įsimintinų filmų mūsų kino teatrų repertuare šį pusmetį nebuvo daug. Man patiko juostos „Niujorko šešėlyje“, „Transo būsena“, „Kelyje“ ir gan beprotiškas filmas „Septyni psichopatai“, pasižymintis puikiais aktorių vaidmenimis. Tai skirtingų žanrų filmai, bet man jie įsirėžė į atmintį.

O pats blogiausias filmas, kurį buvo smalsu pasižiūrėti ir įvertinti, kaip žemai galima kristi, yra „Kietašikniai“ („Movie 43“). Šis filmas – tai vulgarių siužetų rinkinys, kuriame vaidina „Oskarus“ bei kitas premijas pelnę puikūs aktoriai. Nežinau, kaip ir kas juos įtikino suvaidinti tokiame filme. Gal šantažavo? Pagrobė jų vaikus? Nesugebėjau jo pasižiūrėti iki galo – tik iki epizodo, kuriame pavydus katinas galinga čiurkšle it dramblys apšlapina savo šeimininko draugę.

Per Oskarų įteikimo ceremoniją geriausio metų filmo apdovanojimą pelnė Jūsų minėta „Operacija „Argo“. Ar, kalbant apie „operacijas“, Jums nepasirodė geresnė už „Argo“ „Operacija „Skyfall“?

Mano manymu, „Argo“ – daug geresnis filmas. Žiūrėdamas tokius nuotykinius, įtempto siužeto filmus noriu patikėti, kad taip tikrovėje gali būti – kad veikia bent pagrindiniai fizikos dėsniai ir egzistuoja žmogaus galimybių ribos. Turi būti kažkokios žaidimo taisyklės. Deja, filmuose apie Jamesą Bondą jų vis mažiau.

Yra toks terminas – willing suspense of disbelief (savanoriškas netikėjimo pristabdymas). Žiūrovas (ar skaitytojas) turi savanoriškai sutikti patikėti tuo, ką mato ar skaito ir manyti, kad taip iš esmės gali būti.

Žiūrėdamas naujausią filmą apie Bondą, mačiau ne jį, o gal Betmeną ar Supermeną iš komikso. Filme nesėkmingai suplakti keli žanrai, nes jis skirtas jaunajai kartai, kompiuterinių žaidimų mėgėjams, kurie žino, kad herojai, kaip katinai, turi kelias gyvybes, o automobiliai skraido herojui pageidaujama trajektorija.  

Gal apskritai tęsiniams būdingas kokybės nuosmukis?

Dažniausiai – taip, ypač kai prarandamas saiko jausmas. Nors yra ir išimčių. Tokių, kaip trečioji „Geležinio žmogaus“ versija arba „Žiedų valdovo“ trilogija.

Net kuriant visiškai fantastinį pasaulį, kuris egzistuoja tik vaizduotės sukurtoje erdvėje, jame turi galioti tam tikri dėsniai ir logika. Pavyzdžiui, puikiame fantastiniame Halo Clemento romane „Mission of Gravity“ įtikinamai sukurta biosfera planetos, kurioje gravitacija septynis šimtus kartų didesnė nei Žemėje. Meno kūriniui reikalingi tam tikrų taisyklių pamatai, ant kurių statomas dramos veiksmas.

Ar „Argo“ įtampa, apie kurią kalbėjote, nėra nuobodoka? Grupė žmonių, neįkliuvusių į Irano revoliucionierių nagus, laukia išgelbėjimo – ir filmo pabaigoje sulaukia. Ar netrūksta veiksmo, estetikos, humoro?

Man nebuvo nuobodu, nors gali pasirodyti, kad tame filme mažai kas vyksta. Noriu atkreipti dėmesį į gerą Alano Arkino ir Johno Goodmano vaidybą. Nors jų atliekami vaidmenys – epizodiniai, kaip tik juose apstu humoro, apie kurį kalbate, ir sarkazmo, kai pašiepiamas Hollywoodo funkcionavimo mechanizmas.

Daug įdomių dalykų autoriai parodo, naudodami šalutines siužeto linijas, per niuansus. Galiausiai – labai „užgazuojanti“ pabaiga. Žodžiu, filmas gal ir netobulas, bet tikrai labai geras.

Ar neišvargino ilgai dainuojančių „Vargdienių“ žiūrėjimas (jei matėte)? Ar ne per saldūs buvo teigiami personažai? „Vargdieniai“ laimėjo tris Oskarus, bet ar jie bent jau lygintini su, tarkime, Timo Burtono „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“?

Sutikčiau, kad filmas „Vargdieniai“ – nelabai pasisekęs. Jame dominuoja niūrios, murzinos spalvos, daug sadizmo, o žiūrėti jį buvo nuobodu. Man nepatinka, kai būna per daug graudu, kaip indiškose ar kitokiose melodramose, kuriose visi ilgai merdi, o mirdami iš paskutiniųjų dainuoja. Nesu tokių operų ar operečių mėgėjas.

Nors yra ir labai gerų muzikinių filmų, pavyzdžiui – „Across The Universe“ („Aplink Visatą“) arba „Laivas, kuris veža“. Pirmasis iš jų – tobulas miuziklas ir idėjiniu, ir vizualiniu, ir muzikiniu požiūriu. O „Vargdieniuose“ viskas labai  melodramatiška.

Savo ruožtu „Svynio Todo“ neištvėriau iki galo: nusibodo, nes operinė muzika, arijos manęs „neveža“, be to, jame per daug žiaurumo, vulgarumo. Pritrūko subtilumo ir saiko jausmo. Ne veltui yra sakoma, kad neretai mene „mažiau yra daugiau“.

O kaip Jums patiko vienas naujausių filmų apie zombius – „Šilti kūnai“ („Warm Bodies“), kuriame lyg ir daug žiaurumo, bet netrūksta ir minties, ir gero humoro?

Jo dar nežiūrėjau. Jei teisingai suprantu, šiame filme zombis iš meilės merginai pamažu ima tapti žmogumi? Pati idėja man labai gera. Teisingo humoro ir zombių mėgėjams galėčiau drąsiai rekomenduoti filmą „Zombieland“. Tai smagi siaubo komedija su išraiškingais personažais ir gera veiksmo ritmika. Joje yra paprasta, bet intriguojanti istorija ir personažai, su kuriais žiūrovui kyla noras susitapatinti. Arba bent jau nesunku suprasti jų elgesio motyvus.

Pro Lietuvos kino teatrus neseniai praūžė koviniai filmai su publikos pamėgtomis žvaigždėmis – naujausias „Kietas riešutėlis“ su Bruce‘u Willisu ir „Užmirštieji“ su Tomu Cruise‘u. Kaip vertinate šiuos du filmus?

Sakyčiau, kad „Užmirštieji“ – visai nebloga fantastika, nors tema – nuvalkiota ir primenanti kai kurių kitų filmų, kaip antai „Nepriklausomybės diena“ („Independence Day“), temas. Vis dėlto šio filmo scenarijus gerai sudėliotas, yra intriga, paslaptis. Puikiai padirbėjo filmo scenografas ir vaizdo efektų kūrėjai.

Nors veiksmas – lėtas, tas lėtumas yra veikiau privalumas nei trūkumas. O tai, kad pagrindinį vaidmenį atliekantis T. Cruise`as prastai vaidina... Ką padarysi, juk filme jis vaidina kloną su ištrinta atmintimi. O kai nieko neprisimeni, tai ir emocijų mažiau, matyt. O gal aš taip tiesiog mėginu jį pateisinti, nes man patiko filmas, ir fantastiniams kūriniams esu kiek atlaidesnis.

Taip išeina, kad T. Cruise‘as vaidina prastai, be jo daugiau veik niekas ir nevaidina, viską gožia kompiuteriu sukurti vaizdai, ir tai – gražu?

Taip, vaidybos yra nedaug, iš esmės tai – filmas vaizdinys. O „Kieto riešutėlio“ tęsiniai pasižymi tuo, kad juose – vis daugiau sprogimų ir vis mažiau pagrindinio herojaus. Dominuoja chaosas. Man patiko pirmieji du „Kieti riešutėliai“ – juose buvo ir įtampos, ir psichologijos.

Šiuolaikiniai tęsiniai tampa atrakcionais, komiksais, kuriamais pagal šabloną. Kaip ir filmai su Jasonu Stathamu, perimančiu estafetę iš B. Williso. Kita vertus, kur kas blogiau buvo filme „The Expendables“, kuriame vaidino ir B. Willisas, ir J. Stathamas, ir Dolphas Lundgrenas. Ten viskas taip rimta, taip neįtikėtina, kad net juokinga. Truputis autoironijos kartais yra vienintelis būdas išgelbėti veiksmo filmą, kuris turi surinkti tam tikrą pinigų kiekį ir atsipirkti.

O šablonų daugėja visur, ne tik kine: televizijoje, TV serialuose, knygose, kurioms kuriami nesibaigiantys tęsiniai arba kurių autorius galima įtarti grafomanija, kaip erotinio romano „Fifty Shades of Gray“ atveju.

Orientuojamasi dažniausiai arba į paauglius, arba į žemesniuosius žmonių instinktus. Daugelio populiarių TV serialų herojai  - dr. Hausas, Deksteris ir t.t. iš esmės yra antiherojai: psichopatai, depresija sergantys personažai, žudikai, seksomanai arba šiaip kenkėjai, kurie serialuose tampa didvyriais.

Ar šabloninio kino ir šabloninės literatūros gausėjimas ką nors liudija apie šiuolaikinės visuomenės kismą? Galbūt anksčiau žmonėms reikėjo geresnės kokybės?

Manau, jei kalbame apie visuomenės pokyčius, pirmiausiai turime atkreipti dėmesį į technologijas. Dėl technologijų pažangos atsiranda daugiau vartotojų. Auga lengvai vartojamo turinio poreikis. Anksčiau ir filmų, ir tekstų buvo mažiau. Dabar, kai turinį galima gauti daugybe kanalų, ir jo kuriama labai daug, mažiau rūpinamasi kokybe, vis dažniau imama galvoti apie atsiperkamumą, stengiamasi žūtbūt užkariauti vartotojo dėmesį.

Vis mažiau žmonių dirba gamybos ar žemės ūkio ir vis daugiau – pramogų sferoje, o pramogų vartojimas auga. Kai yra didelis pramogų produkcijos poreikis, toje srityje dirba vis daugiau žmonių, kurie smarkiai „praskiedžia“ tikrus talentus.

Šiandien kiekvienas gali tapti kūrėju, autoriumi, o vartotojai lengvai prieina prie bet kurio turinio, ir visa tai smarkiai numuša bendrą lygį. Mažėja tas visuomenės segmentas, kuriam reikia ambicingo kino, knygų, mokslo populiarinimo. Galbūt ir todėl, kad nuo mažens priprantama prie lengvos, dažnai primityvios pramogos.

Ar galima sakyti, kad prieš 30-40 metų kokybiškesnio kino ir literatūros poreikį jaučiantis visuomenės segmentas buvo didesnis?

Šiandien galima gerokai pigiau sukurti filmą ir vaizdo specialiuosius efektus, ir tuo yra piktnaudžiaujama. Kuriant gerą filmą, reikia vadovautis saiko pojūčiu, kartais pristabdyti veiksmą, leisti rutuliotis minčiai, žmonių santykiams. Šiandien kine, ypač komerciniame, vyrauja specialieji efektai, filmo žiūrovas mato sintetinę aplinką, ir tai tiesiogiai susiję su technologijų plėtra.

Galbūt gerų, ambicingų filmų ir knygų šiandien nėra mažiau nei anksčiau, tačiau tas pats ar panašus jų kiekis paskęsta daug gausesnės produkcijos, kuriai kokybės kartelė nuleidžiama, jūroje. Tiesiog labai smarkiai išplito masinė kultūra, ir tai, kaip minėjau, susiję su technologijų pažanga.

Vis dėlto šiandien konstatuojama, kad žmonės vis mažiau ir, deja, paviršutiniškai skaito; jau ne pirmą dešimtmetį kalbama apie prastėjančią žiniasklaidos kokybę, jos turinio traukimąsi ir prastėjimą; pastebimas politikos nykimo reiškinys – ji nyksta, nes žmonės vis mažiau paiso politikos turinio, idėjų, rimtos polemikos. Kai visa tai sugretiname su prastėjančia kino produkcija, kokias išvadas galime daryti apie mūsų dienų visuomenę?

Dažnas vertintojas sakytų, kad viskas – į bloga. Tačiau tyrėjai pastebi, jog kiekviena nauja karta, iš pradžių kritikuojama, vėliau subręsta ir prisideda prie bendros pažangos.

Mokslo Akademijos koordinuojamo Mokslo populiarinimo projekto rėmuose neseniai išleistos dvi mokslo populiarinimo knygos, kurių turinys glaudžiai susijęs su mūsų aptariamais dalykais. Vienoje iš jų – Matto Ridley „Racionalusis  optimistas“ – kalbama apie tai, kad tomis aplinkybėmis, kai visuomenę ištinka kokia nors krizė, žmonės susitelkia ir sugeba išspręsti kylančias problemas.

Kita knyga – Nicholo Carro „Seklumos“ („The Shallows“) pasakoja apie tai, kaip internetas bei nauji informacijos vartojimo būdai keičia mūsų smegenis. Mes kitaip, nei anksčiau, skaitome, kitaip priimame informaciją. Šiandien skaitytojui vis sunkiau susikaupti. Mus trikdo hipertekstas, įvairiomis reklaminėmis žinutėmis aplipęs pagrindinis tekstas.

Tai iš tiesų problema, nes nuo to, kaip mes skaitome, ar sugebame permąstyti gautą informaciją, padaryti savo išvadas, priklauso ir kinta smegenų jungtys, o šiomis dienomis įsigalėjęs paviršutiniškas skaitymas gali turėti neigiamų (netgi anatominių) padarinių mūsų smegenims.

Dabar atrodo, kad visa tai baigsis blogai, nes žmonės darysis vis bukesni ir lengviau valdomi. Yra net sąmokslo teorija, skelbianti, jog visa tai daroma specialiai, kuriant lengvai valdomą visuomenę, kuriai tereiktų duonos ir žaidimų, o ypač stipraus alaus. Galbūt taip ir yra, nes pastaruoju metu, stebint visuomenės pasipriešinimą bet kokiems naujiems (energetikos ir kt.) projektams, atrodo, kad ji nebesugeba kritiškai mąstyti, susieti priežasčių su pasekmėmis ir nori, kad viskas liktų kaip yra.

Nemažai faktų ir tendencijų liudija, kad judame naujųjų Viduramžių link. Pagal šią teoriją, mūsų visuomenė, nors technologiškai daug pranašesnė už Viduramžių, socialiniu požiūriu ir pagal visuomenės struktūrą grįžta į Viduramžių visuomenės būseną, į jos mentalitetą.

Pasaulyje auga turtinė nelygybė, daugėja religinių sektų, mažėja religinės tolerancijos, įsigali misticizmas, privačios saugumo struktūros, atsiranda vis daugiau uždarų bendruomenių, visuomenė sluoksniuojasi kone cechų principu. Krizės akivaizdoje visuomenė restruktūrizuojasi, bet vėliau gali grįžti į ankstesnę ar į ją panašią būseną. Mes juk mokomės ne iš kitų, o iš savo klaidų.

Žmogui įgimtas ir sunkiai valdomas gobšumas, agresyvumas, nepasitikėjimas kitais, noras bet kokia kaina išsiskirti iš kitų, užvaldyti geriausias moteris, trukdo visuomenei tobulėti. Todėl ir politika tampa „Pageidavimų koncertu“. Žmonės renkasi tuos politikus, kurie, jų manymu, įgyvendins jų norus pagal principą „valgau ir lieknėju“. Kitaip sakant, gyvensime vis geriau, nieko neveikdami. Galvojama: „Valstybė turi spręsti visas problemas, o aš ją tik kritikuosiu“.

Politikai, dažniausiai renkami toli gražu ne iš elito, būna priversti atsižvelgti į tuos norus, todėl viso pasaulio valstybės grimzta į augančias skolas. Tiesiog nėra resursų patenkinti augančius žmonių poreikius. Jokie nepopuliarūs sprendimai, pasiaukojimai nėra įmanomi, nes tokius politikus rinkėjai greitai pakeičia kitais – tais, kurie žada tenkinti nerealius norus ir sako, kad viskas bus gerai. Tai galioja ir JAV, ir Graikijai, ir Lietuvai.

Taip formuojasi užburtas ratas – visuomenė pati nenori esminių pokyčių ir nė nesistengia suvokti esminių problemų, pasiaukoti.

Su tuo, kas sakyta, yra susijusi ir pasitikėjimo institucijomis, organizacijomis (bankais, teismais ir t.t.) krizė. Visame pasaulyje nebepasitikima valstybėmis, vyriausybėmis, ekspertais. Net ir matydami pateiktus skaičius, argumentus žmonės vis tiek įsivaizduoja, kad juos norima apgauti.

Puikus pavyzdys – istorija aplink VAE arba skalūnų dujas. Išankstinė nuomonė nepajudinama it betono siena. Galbūt šiokia tokia išimtis – Skandinavijos valstybės, kuriose išsaugotas tarpusavio pasitikėjimas. Ypač pasitikėjimas ekspertais. Bet tai tiesiogiai susiję su korupcija. Kuo jos mažiau, tuo visuomenė darnesnė, gali priimti geriausius sprendimus ir juos nuosekliai įgyvendinti.

Jei atmetame sąmokslo teoriją ir nemanome, kad visuomenė yra kryptingai bukinama, tai ar galime daryti prielaidą, kad pastaruosius dešimtmečius ji pati vis labiau bukinasi?

Galbūt ir taip, bet tai susiję ir su technologijomis, ir su informacijos pertekliumi, ir su augančia konkurencija. Viena vertus, technologijos mums padeda, kita vertus, vis labiau klampina į paviršutiniškos, prieštaringos, o kartais tiesiog klaidingos informacijos liūną.

Nuolatinis ryšio palaikymas telefonu, internetu, socialiniuose tinkluose ne tik suryja daug laiko, bet ir sukuria tam tikras priklausomybės formas, kurioms gydyti vis dažniau prireikia medikų įsikišimo. Informacijos lavina, padidėjusios darbų apimtys, pagreitėjęs gyvenimo tempas veikia mūsų smegenis, kurios, savo ruožtu, yra archajiškos ir nespėja prisitaikyti prie itin greitai kintančios technologinės aplinkos. Nukenčia mūsų sugebėjimas mąstyti, suvokti procesų visumą, susikaupti.

Kenčia ir žmonių santykiai – mažėja partnerių, artimųjų poreikis, trūkinėja šeimyniniai ryšiai, draugystės saitai. Todėl registruojama vis daugiau psichikos sutrikimų. Prognozuojama, kad jau po dešimties–dvylikos metų psichikos ligos taps dominuojančiomis ligomis išsivysčiusiose šalyse. Jau dabar nerimo būsenos kamuoja daugumą visuomenės narių. Tokia yra progreso kaina, tad šiuos procesus reikia suvokti ir mėginti keisti tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...