captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Forbrigas: Lietuvą gluminančios vokiečių diskusijos taps „sveikesnės“

Kol vieni analitikai dabartinėje geopolitinėje situacijoje siūlo Lietuvai laikytis Vokietijos, kitiems kyla abejonių dėl Vokietijos gebėjimo prisiimti geopolitinę lyderystę bei požiūrio į Rusiją. Vokietijos Marshallo fondo Berlyne bendradarbis Joergas Forbrigas LRT.lt sako, kad kai kurios Vokietijos diskusijos tikrai gali gluminti lietuvius, tačiau po rinkimų jos esą grįš į sveikesnį lygį.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Laikykitės Europos, laikykitės Vokietijos ir kartu nesuteikite jokio preteksto Rusijai teigti, kad Baltijos šalys netinkamai elgiasi su tautinėmis mažumomis“, – naujienų portalui „Delfi“ neseniai sakė istorijos profesorius, Johanneso Gutenbergo universiteto Maince dėstytojas Andreasas Rodderis, paklaustas, ką sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje patartų Lietuvai.

Tačiau kiek Lietuva gali pasikliauti Vokietija, kai ji, kaip pažymi ir pats profesorius, „laiko save taikos šalimi ir nieko daugiau, o susidūrusi su kariniu konfliktu kartoja, kad karinis smurtas – ne išeitis, o tai nutolę nuo realybės“?

Be to, kaip pažymi A. Rodderis, ES ir Vokietija, spęsdamos bet kokį karinį konfliktą, yra taip atitrūkusios nuo pasaulio karinių konfliktų realybės, kad tai tampa problema. „ES visiškai nesusidorojo su Ukrainos derybomis ir visiškai nerado produktyvaus požiūrio į Rusijos ir Ukrainos karą, taip pat visiškai nesusidorojo su migracijos krize“, – teigia jis.

Nerimą kelia Vokietijos politinių lyderių požiūris į Rusiją

Sudėtingą geopolitinę aplinką, apie kurią kalba profesorius, sakydamas, kad Lietuvai reikia laikytis Vokietijos, kuria kaimyninės Rusijos agresija. Tačiau Vokietijos prezidento Franko Walterio Steinmeierio, buvusio kanclerio Gerhardo Schroederio bei tam tikrų Vokietijos partijų Rusijai palanki pozicija kelia klausimų.

AFP/Scanpix nuotr.

Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas Vytautas Keršanskas pastebi, kad prorusišką slinktį galima pastebėti ne tik šių politikų pasisakymuose, o ir kitose srityje.

„Manau, kad užsienio politika yra per daug sudėtinga, kad galėtume padėti vieną tašką žemėlapyje, nubrėžti vieną tiesų vektorių ir sakyti, kad tai yra mūsų kryptis be kompromisų. Tam tikrais aspektais Vokietija yra neabejotinai svarbi partnerė. Europos integracijos projekte jos vaidmuo yra labai ryškus.

Turime bendrų saugumo interesų ir, kalbant apie juos, turime su Vokietija kurti kuo glaudesnį ryšį. Tačiau neabejotinai iškyla ir dilemų, pavyzdžiui, energetikos srityje, kur mūsų ir Vokietijos pozicijos bei interesai visiškai išsiskiria. Atskirų ekonominių, energetinių susitarimų su Rusija prasme – taip pat. Ir šiuo klausimu galime rasti daug artimesnių mums partnerių. Visų pirma – Lenkiją“, – kalba V. Keršanskas.

Savo ruožtu filosofas Vytautas Ališauskas Vokietijos prorusiškumą vadina fikcija: „Kai mes kalbame apie Vokietijos prorusiškumą, aš manau, kad tai yra absoliuti fikcija. Vokietija puikiai suvokia, kas yra Rusija, ir nematau jokių motyvų jai būti prorusiškai. Kitas dalykas, kad Vokietija yra pragmatiška šalis, kaip ir visos, beje. Jei mes pažiūrėtume, ką kalbėdavo mūsų pienininkai arba kiti asmenys, kai būdavo paliečiami jų interesai, juos irgi galėtume vadinti prorusiškais.

Tačiau čia yra vertybinės geopolitinės Vokietijos orientacijos klausimas, o ji – už vakarietišką demokratiją, šalių laisvę, ir ji nemano, kad Europos gabalus reikia atiduoti Rusijos įtakai. Taip, Rusija gali papirkti tokius atskirus asmenis, kaip G. Schroederis, tačiau ar taip negali nutikti Lietuvoje? Ir dabar matome skandalus, kai Seimo nariai balsavo remdamiesi Rusijos interesais.“

Tuo metu Vokietijos Marshallo fondo Berlyne bendradarbis J. Forbrigas pripažįsta, kad kai kurios Vokietijos diskusijos tikrai gali gluminti lietuvius, pirmiausiai – tų asmenų, kurie Vokietijoje atvirai užima prorusiškas pozicijas.

„Tai – kraštutinės kairiosios ir dešiniosios partijos (Kairiųjų partija ir „Alternatyva Vokietijai“). Tačiau skaičiuojama, kad kartu jos atstovauja vos penktadaliui Vokietijos elektorato ir nė viena iš šių partijų nebus valdančiojoje koalicijoje artimiausioje ateityje. Tuo metu likusi partijų dalis kitame Bundestage ir didžioji dauguma vokiečių nepalaiko Kremliaus veiksmų.

Taip yra nepaisant to, kad kampanijos metu socialdemokratai bei liberalai laikėsi švelnesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Tai pirmiausia buvo jų bandymas parodyti save kitokius nei Angela Merkel ir labai griežta jos pozicija bei politika Rusijos atžvilgiu. Kadangi ji vėl laimės rinkimus,  o su Rusijos problema ji susiduria jau seniai, principinių pokyčių Vokietijos politikoje nebus“, – tikina pašnekovas.

Ar Vokietija imsis tvirtesnio geopolitinio lyderio vaidmens?

Vokietija, kaip pažymi prof. A. Rodderis, dėl Antrojo pasaulinio karo  baidydamasi nuosavo šešėlio, „laiko save taikos šalimi ir nieko daugiau, o susidūrusi su kariniu konfliktu kartoja, kad karinis smurtas – ne išeitis, o tai nutolę nuo realybės“.

Kai kurie politikos analitikai kelia klausimą, ar tokia Vokietija gali imtis didesnės lyderystės tarptautinėje arenoje, juolab kad ji vangiai siekia 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) išlaidų gynybai, o kai kurie politiniai lyderiai tam aiškiai prieštarauja. Tačiau LRT.lt kalbinti pašnekovai sako pastebintys čia daugiau ar mažiau teigiamų poslinkių.

Filosofas V. Ališauskas tikina, kad kalbos apie Vokietijos negebėjimą tapti rimtu geopolitiniu veikėju prieštarauja akivaizdžiam faktui, kad šalis šiandieną yra ES branduolys ir deda daugiausiai pastangų jos stabilumui užtikrinti. „O ir tos Antrojo pasaulinio karo traumos pamažu gyja, atsiranda naujas naujų kartų požiūris, kurios žino, kad Vokietija tikrai nebegrįš į tokia būklę, kokia ji buvo, kai šalis buvo nacistinė arba komunistinė“, – teigia pašnekovas.

RESC analitikas V. Keršanskas sako taip pat pastebintis Vokietijos vadavimąsi iš Antrojo pasaulinio karo šešėlio: „Matome tą mentalinį pokytį jau vien dėl to, kad Vokietijos kariai yra čia, mūsų regione, jie vadovauja NATO sąjungininkų pajėgoms, todėl tam tikra prasme ji išsivaduoja iš Antrojo pasaulinio karo palikimo.“

J. Forbrigas pabrėžia, kad Vokietijos išlaidos gynybai didėjo jau kelerius metus ir toliau didės, nors Vokietijos progresas iki NATO numatytos 2 proc. gynybai atžymos yra ir išliks lėtas.

„Poreikis yra akivaizdus, ir Bundesverui reikia investuoti ne tik į esamus pajėgumus, bet ir į papildomas užduotis ir rizikas. Tačiau diskusijos, ypač per pastarąją kampaniją, iš tiesų buvo labiau apie tai, ar Vokietija tikrai turi pritarti agresyviam JAV prezidento Donaldo Trumpo reikalavimui dėl didesnių gynybos išlaidų. Stipresnio gynybos biudžeto advokatai, ypač A. Merkel konservatoriai, patyrė spaudimą iš visų pusių dėl to, kad nusileido labai nepopuliariam Baltųjų rūmų politikui. Diskusijos, be abejonės, po rinkimų grįš į sveikesnį lygį“, – tikina J. Forbrigas.

Pašnekovas pažymi, kad keblumų dėl rimtesnės Vokietijos geopolitinės lyderystės kelia tai, jog dešimtmečius šalis buvo „pusiau suvereni ir dreifavo pagrindinių Vakarų galių šešėlyje“. Dabar iš jos vis labiau tikimasi lyderystės perėmimo, o tai, anot J. Forbrigo, šaliai atrodo sudėtinga.

„Tačiau reikėtų sąžiningai pripažinti, kad A. Merkel vyriausybė žengė šiuo keliu: pagalvokite vien apie kritinį vaidmenį, kurį Berlynas atliko apibrėžiant ir išlaikant ypač stiprų ir vieningą Vakarų atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje. Žinoma, to reikia dar daugiau, nesvarbu, ar kalbame apie Rusiją, ar kitus karštuosius taškus, taip pat ir Europą, ir to galime tikėtis kitoje vyriausybėje, kuri vėl bus vadovaujama A. Merkel.

Nepaisant kai kurių prieštaravimų ar neapibrėžtumų, Lietuva gali pasikliauti Vokietija. Kas yra geresnis to įrodymas, jei ne Vokietijos lyderystė NATO sąjungininkų pajėgose, dislokuotose Lietuvoje?“ – klausia J. Forbrigas.

Reuters/Scanpix nuotr.

Priartėjimas prie Vokietijos gali tolinti nuo Lenkijos ir JAV?

ES ir jos institucijų lyderiams kritikuojant Lenkijos politinius sprendimus, netgi grasinant sankcijomis, artėjimas prie Vokietijos Lietuvai galėtų virsti geopolitiniu pasirinkimu tarp Lenkijos (Višegrado) ir Vokietijos.

Tačiau filosofas V. Ališauskas sako čia nematantis poreikio rinktis, nes Višegradui esame neįdomūs. „Kalbant apie pasirinkimą tarp Višegrado ir Vokietijos, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Višegradui, kiek pastebiu, mes esame neįdomūs. Višegradas turi savo geopolitinę viziją, nors ir pats Višegradas yra nieko bendro neturinti bendrija. Tai šalys, tarp kurių yra didelės istorinės, politinės, ekonominės įtampos.

Galų gale turėkime mintyje daug labiau prorusišką Vengrijos orientaciją, komplikuotus Lenkijos santykius su Ukraina, su kuria mes norime palaikyti gerus santykius. Labai abejotina yra ir dažnai revanšistiškai nuskambanti Lenkijos laikysena Lietuvos atžvilgiu“, – teigia pašnekovas.

Pasak V. Keršansko, pasirinkus Vokietijos kryptį, kyla ne tik Lietuvos bei Lenkijos, tačiau ir Lietuvos bei JAV ryšio klausimas.

„Mes akcentuojame NATO, transatlantinio ryšio svarbą, ir čia vėl kyla tam tikrų dilemų. Vokietija yra viena iš valstybių, kalbančių apie europinės integracijos gilinimą karinėje srityje, kuri nebūtinai ilguoju laikotarpiu bus suderinama su transatlantinio ryšio stiprybe ir JAV vaidmeniu Europos saugumo architektūroje“, – pažymi RECS analitikas.

Savo ruožtu filosofas V. Ališauskas sako šios problemos neįžvelgiantis: „JAV, mano giliu įsitikinimu, visiškai neįdomi Lietuvos vieta ES konsteliacijoje, joms rūpi Lietuvos santykis su JAV. Šia prasme mes kartais labai smarkiai perdedame. Pažiūrėkite į tos pačios Vokietijos santykius su JAV – jie tikrai yra visiškai geri.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close