captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Grybauskaitė: nuo pat pirmo susitikimo su V. Putinu gavau Rusijos reikalavimų sąrašą

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išskirtiniame interviu DELFI sako, kad Lietuva yra pasirengusi palaikyti lygiaverčius santykius su visais kaimynais, tačiau nuo pat pirmo susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ji gavo reikalavimų, ką Lietuva privalo padaryti, sąrašą.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

„Nuo pat pirmo susitikimo su ponu Putinu aš gavau sąrašą reikalavimų, ką Lietuva privalo padaryti: nestatyti atominės, būtinai bendradarbiauti su jais, tas ir tas. Tai nebuvo pasiūlymas draugauti arba bendradarbiauti, tai – arba tu atsiklaupi ant kelių ir vykdai, arba esi priešas. Tokių santykių aš priimti negalėjau", – pasakoja prezidentė. 

D. Grybauskaitės teigimu, Lietuvoje auganti ekonomika vis dar nepersikėlė į žmonių gyvenimą, o socialinė atskirtis yra didžiausia valstybės problema. Prezidentė pripažįsta, kad egzistuoja disproporcija – žmonių, dirbančių už atlyginimą, apmokestinimas yra santykinai gerokai didesnis, palyginti su apmokestinimu iš kapitalo ir nuosavybės. Jos nuomone, „prabangos mokesčiai arba didelio nekilnojamojo turto apmokestinimas turėtų būti didesnis, nei turime dabar.“

Interviu DELFI D. Grybauskaitė tvirtino, kad per artėjančius prezidento rinkimus viešai ji nepalaikys nė vieno iš kandidatų.

– Prezidente, jei subyrės dabartinė koalicija, kokios bus mažumos vyriausybės perspektyvos?

– Stabilumo ieškoti jau, ko gero, sudėtinga. Mes matome metodus, kaip dirba ši valdančioji dauguma: darbas vyksta ne politiniu, vadinasi, ir ne vertybiniu, ne idėjiniu, o atskirų susitarimų būdu. Tad greičiausiai, išeis ar neišeis socialdemokratai, bus toks plaukiojantis, laikinų sandėrių darinys, netgi pavadinčiau – dreifuojanti koalicija. Tai bus naujas darinys mūsų politikoje ir pasižiūrėsime, kaip seksis, bet stabilumo tikrai niekas negali garantuoti.

– Ar konservatorių–valstiečių koalicija būtų stabilesnė nei dabartinė?

– Nespėliočiau, bet manau, kad ji tikrai mažiausiai tikėtina, bent jau jei „valstiečių“ frakcija išlieka tokia, kokia yra dabar.

– Ką manote apie gynybos biudžeto didinimą iki 2,36–2,5 proc., turint omenyje, kad Krašto apsaugos ministerija jau argumentuotai išdėstė savo poreikius, kuriais remiantis minėtieji skaičiai ir atsirado?

– Konkretūs skaičiai – ne taip svarbūs. Kalbėkime apie poreikius, apie grėsmes ir apie atgrasymą. Reikia būti pasiruošus apsiginti – tik galvoti, kad mus apgins mūsų partneriai, tikrai nepakanka. Modernizuodami savo kariuomenę, mes keliamės nuo labai žemo lygmens, nes prieš keletą metų kariniai daliniai buvo pripildyti tik 30 procentų. Tad kalbėti apie skaičius – beprasmiška, reikia kalbėti apie tai, kokias funkcijas turime prisiimti patys. Kur turime išvystyti savo pajėgumus ir kur galime juos suderinti su mūsų partnerių pajėgumais. Todėl manyčiau, kad 2 proc., kuriuos turėsime kitąmet, yra minimumas, o vėliau priklausys ir nuo valstybės pajėgumų ir galimybių, ir nuo poreikių, ir nuo grėsmių aplink mus.

D. Grybauskaitė: mano kartai nebuvo madinga emigruoti

– Kodėl žmonės vis dar emigruoja augant ekonomikai? Kaip juos sulaikyti?

– Ekonomika auga ne taip ryškiai, kaip norėtume, tuo labiau kad tas augimas – apie 3 procentus – dar kol kas realiai neatsispindi kalbant apie gyvenimo lygmens didėjimą. Socialinės išmokos, pensijos ir atlyginimai mūsų regione dar atsilieka. Tai didele dalimi lemia, kad prarandame kvalifikuotą darbo jėgą. Darbo našumas neauga, bet koks atlyginimų kėlimas dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo iš karto turi įtakos kainoms. Lietuva įžengia į infliacinę spiralę. Kuo daugiau išmestume pinigų į rinką ir į vartojimą, tuo labiau didėtų kainos ir suktųsi spiralė. Proporcija tarp atlyginimų augimo ir našumo jau yra pažeista, ir tai turbūt svarbiausia problema, kuri trukdo žmonėms jaustis geriau, turtingiau ir užtikrina santykinį mūsų atsilikimą palyginti su kitomis šalimis.

Tačiau, kaip ir visose šalyse, emigracijos priežasčių yra labai daug – ir aukštesnis pragyvenimo lygis kitur, ir savijauta šalyje, ir dar daugelis dalykų, kurie, deja, Lietuvoje, matyt, yra ne tokie, kokių žmonės tikėtųsi. Prisideda ir tam tikras mados elementas – labai madinga dabar yra išvažiuoti. Pavyzdžiui, mano kartai tai nebuvo madinga, mes manėme, kad antros tėvynės nėra ir tai, ką mes turime, reikia tobulinti, o ne ieškoti geriau.

Yra daug subjektyvių ir objektyvių priežasčių, apie jas visas reikėtų galvoti. Ne be reikalo mes pradedame kalbėti apie tai, kad rinktis Lietuvą reiškia rinktis Lietuvą, nesvarbu, ar mes gyvename čia, ar užsienyje, Lietuvos pasirinkimas yra svarbus, nes tai nepamatuojama nei gerove, nei butų kokybe ar namais, tai yra ta aplinka, ta šalis, kuriai arba jauti pareigą, arba ne, tau ši šalis – tėvynė arba ne.

– Jūs turbūt sutinkate su tuo, kad labai sunku šiais laikais žmones motyvuoti vien pareiga?

– Mano kartai užteko.

– Bet Jūsų kartai sienos buvo uždarytos – nelabai būtumėte galėję išvykti, netgi jei būtumėte norėję.

– Ir vėliau užteko, per tuos 27–erius metus užteko motyvacijos.

– O jei neužtenka, kokių priemonių dabartinė koalicija, vyriausybė turėtų imtis? Patys gyventojai tai įvardija kaip didžiausią problemą.

– Pirmiausia – realaus gyvenimo gerėjimas. Ne atlyginimų ar pensijų didėjimas, bet realus pojūtis, kad infliacija to visko „nesuvalgo“. Aišku, teisėsauga, korupcija, visi šie dalykai taip pat veikia motyvaciją likti. Daug dalykų priklauso nuo savijautos – nuo pilietinio judėjimo, nuo supratimo, kad tu gali savo valstybę susikurti ir galų gale ją keisti, paveikti valdžios sprendimus, demokratijos kokybę. Kol kas matome, kad po truputį daugėja grįžtančiųjų. Tai jau yra gera tendencija, tiesiog reikia padėti tiems žmonėms sugrįžti ir įsikurti. Na, ir vertinti kiekvieną mūsų žmogų.

– Kaip gerinti gimstamumą? Kokios paramos šeimoms reikėtų, kad gimstamumo kreivė imtų kilti aukštyn?

– Priežasčių ir čia yra daug. Esame ir su šeimomis kalbėję, kai prasidėjo diskusijos, kad vienam vaikui būtinai reikia kažkiek pinigų teikti. Daugelis šeimų sako, kad vien pinigais tikrai to nepaveiksime, čia lemia visa socialinė infrastruktūra – ir mokyklos, ir darželiai. Todėl vienareikšmio atsakymo nėra – tai yra bendros pastangos, pradedant ekonomika, baigiant politika, socialine infrastruktūra, aplinka, politine atmosfera, viskuo.

Valstybės tarnybos reforma daroma ne iš tos pusės: mėginama sukurti elitą, lojalų dabartinei valdžiai

– Lietuvoje skursta kas penktas žmogus, kaimuose šis rodiklis dar didesnis. Kaip mažinti regionų ir socialinę atskirtį?

– Socialinė atskirtis – didžiausia problema Lietuvoje, nes net ir tai, kad mes lėčiau vystomės regione ir mūsų atlyginimai bei pensijos žemesni, rodo, kad ir regione šiek tiek atsiliekame, ir viduje tas skirtumas gerokai didėja, atsiranda sluoksnis, kuris turtėja greičiau, ir tie, kurie arba stagnuoja, arba atsilieka. Be jokios abejonės, galima visa mokesčių paletė ir skatinimas, įvairūs socialiniai pagalbos rodikliai, bet jokiu būdu ne pasyvus socialinių išmokų didėjimas, nes matome, kad kai jos peržengia tam tikrą ribą, nebestimuliuoja ir nebeskatina įsitraukti į darbo rinką. Socialinės išmokos, ypač įsivaikinant, globojant vaikus – tuos dalykus galima labai rimtai peržiūrėti ir į tai investuoti, yra gerų mūsų kaimynų pavyzdžių. Ir, aišku, mėginti apmokestinimo sistemą šiek tiek labiau orientuoti skurdo mažinimo linkme.

– Lietuva ne vienus metus tarptautinių institucijų yra kritikuojama dėl per mažų turto mokesčių ir per didelio darbo jėgos apmokestinimo. Kol kas nė viena vyriausybė iš esmės nesprendė šio klausimo. Jūsų nuomone, ar Lietuvai reikėtų visuotinių nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčių, kaip turėtų keistis darbo jėgos apmokestinimas?

– Turbūt išėmus vieną atskirą mokestėlį neverta pradėti diskutuoti, nes ir vienas, ir kitas išties ne tiek daug surinktų į biudžetą lėšų. Bet socialinio teisingumo prasme, kai mes kalbame apie atskirties mažinimą, vadinamieji prabangos mokesčiai arba didelio nekilnojamojo turto apmokestinimas turėtų būti didesni, nei turime dabar. Manau, Vyriausybė su pasiūlymais ta linkme ir juda.

BNS nuotr.

Automobilių mokestis neturi nieko bendra su atskirtimi ir skurdo mažinimu – jis daugiau orientuotas galbūt į aplinkosaugą ir nelabai papildys biudžetą, bet čia jau yra vyriausybės atsakomybė.

Turbūt reiktų kalbėti ir apie, kaip sakote, neva per didelį darbo jėgos apmokestinimą. Norėčiau paminėti, kad tai šiek tiek mitas: mes esame arti europinio vidurkio, kiek daugiau nei vidurkis yra apmokestinama, ką verslas moka „Sodrai“, o darbuotojų apmokestinimas yra mažesnis, bet sudėjus abu mokesčius mes labai arti vidurkio, nelabai išsiskiriame. Tai, kad per mažai apmokestinamos kitos pajamos – tokios kaip iš kapitalo, dividendai ar dar kas nors, iš tiesų matome, tokia disproporcija yra, kai žmonių, dirbančių už atlyginimą, apmokestinimas yra santykinai gerokai didesnis palyginti su tuo apmokestinimu, kuris yra pasyvesnis – iš kapitalo, iš nuosavybės. Tai yra erdvė ir galimybė bet kuriai vyriausybei judėti didesnio būtent ne su darbo santykiais susijusio apmokestinimo link.

– Įvairiausių biudžetinių įstaigų ir valdininkų – dažnai prastai mokamų – Lietuva turi daug, tačiau jų efektyvumas – labai abejotinas. Kaip reikėtų reformuoti valstybės viešąjį sektorių, valstybės tarnybą, didinti jos efektyvumą?

– Tai nėra nauja diskusija, apie tai diskutavo ir praėjusi vyriausybė, netgi buvo padariusi sąrašą, kad vos ne 68 besidubliuojančias institucijas reikia panaikinti, nes jos dubliuoja kitų institucijų veiklą, bet nebuvo išdrįsta ir nespėta to padaryti.

Kai kalbame apie viešąjį sektorių, pirmiausia kalbėkime apie tai, kiek tų institucijų reikia, kad jos neperkrautų savo reikalavimais verslo, kad neegzistuotų tik dėl savęs, nes paskui išsiplečia ir pats aparatas, ir patalpų išlaikymas. Pradėkime nuo funkcijų. Kiek valstybei reikia funkcijų, kiek institucijų jas atlieka ir kiek žmonių reikia toms funkcijoms atlikti.

Kol kas einama šiek tiek kita linkme – mėginama tiesiog techniškai, aritmetiškai mažinti valstybės tarnautojų arba techninių darbuotojų skaičių ir visiškai negalvojama, kiek reikia valstybei funkcijų atlikti. Kai turėsime labai aiškų vaizdą, kokios funkcijos yra, tada bus aišku, kiek tų valdininkų ar valstybės tarnautojų reikia. Dabar šiek tiek ne nuo to galo pradedame – vien tik mechaninis žmonių atleidinėjimas arba perkėlimas iš vienos kontoros į kitą nieko nesprendžia, atvirkščiai, tik sukelia erzelyną, ir algų nuo to nei padidinsim, nei sumažinsim.

Reforma daroma ne iš tos pusės, kai mėginama pusę paslėpti po sutartiniais santykiais, o kitus neva palikti valstybės tarnautojais, padvigubinti jiems algą, sukurti vadinamąjį valstybės tarnybos elitą, lojalų tuo metu esančiai valdžiai. Tai iš tikrųjų yra valstybės tarnybos žlugdymas, nepagarba valstybės tarnautojui. Už durų nestovi minia puikių, labai gerai paruoštų valstybės tarnautojų, kurie gali atlikti valstybės viešojo valdymo funkcijas. Išmesti į gatvę labai lengva, o kur rasime žmonių? Manau, su tuo jau susiduria dabartinė vyriausybė, kuri šiek tiek galbūt voliuntaristiškai pradeda vykdyti reformas neapskaičiavusi funkcijų, poreikių, o tiesiog mechaniškai planuodama etatų nurėžimą, atleidimus.

– Ar manote, užteks politinės valios įvykdyti tą reformą?

– Pirmiausia reikia politinio proto, valia atsiras. Kol kas nematyti to supratimo, ko valstybei reikia.

Rusija pateikė pageidavimų sąrašą

– Pereikime prie Lietuvos užsienio politikos. Ši vyriausybė atėjo su aiškia ambicija – gerinti santykius su Lenkija. Ar jie tikrai tokie prasti?

– Čia turbūt kuriamas toks įvaizdis – neva jie labai blogi. Tikrai taip negalėčiau vertinti. Ekonominiai santykiai yra kaip su bet kuria kaimyne – vystosi ir prekyba, ir energetiniai projektai, ir jie niekada nebuvo sustoję. Saugumo srityje turbūt geresnio supratimo ir geresnės kaimynės mes tikrai neturime – taip pat vertinančios grėsmes ir ypač Rusijos veiksmus. Pačiu aukščiausiu politiniu lygmeniu yra mažiau vizitų, mažiau tų tuščių susitikimų, bet dalykine prasme santykiai geri.

– Kalbant apie Rusiją: kažkada pavadinote ją teroristine valstybe – ar neatsiimate savo žodžių, juk Lietuva vis dar palaiko diplomatinius santykius su Rusija? Ar esate sulaukusi privačių ir visuomenei negirdėtų reakcijų iš Rusijos šia tema ar apskritai santykių su Rusija tema?

– Visada nuo pat pirmos kadencijos sakiau, kad su visais kaimynais esame pasirengę bendradarbiauti ir draugauti, bet lygiaverčiu pagrindu. Tik tokiu atveju, jei tai bus abipusiai pagarbūs santykiai. Nuo pat pirmo susitikimo su ponu Putinu aš gavau sąrašą reikalavimų, ką Lietuva privalo padaryti: nestatyti atominės, būtinai bendradarbiauti su jais, ir pan. Tai nebuvo pasiūlymas draugauti arba bendradarbiauti, o arba tu atsiklaupi ant kelių ir vykdai, arba esi priešas. Tokių santykių aš priimti negalėjau.

Kol Rusija taip žiūrės į savo kaimynus arba į mažesnes šalis, tol niekada gerų, lygiaverčių, draugiškų santykių negalės būti su tokia šalimi. Kai Rusija, ir ypač dabartinė Rusija, supras, kad visos šalys pirmiausia yra nepriklausomos, su savo valstybingumu, nelygu, kokio jos dydžio, kad su visomis šalimis reikia bendradarbiauti pagarbiai, tol santykiai bus sudėtingi. Ypač jeigu dar sugeba ir kariauti, atplėšti teritorijas, elgtis agresyviai, kištis į politinę arba rinkimų situaciją kitose šalyse, tai, be jokios abejonės, ši šalis visada bus traktuojama kaip agresorė.

– Ar Rusija kada kartojo dar tą savo ultimatumų–pageidavimų sąrašą?

– Kad nelabai kas klauso daugiau tų ultimatumų.

– Kaip apriboti neigiamą Rusijos įtaką Lietuvai, mūsų regionui, Europos Sąjungai?

– Tą atsparumą mes, Baltijos šalys, jau išsiugdėme, ypač Lietuva ir Lenkija. Ir tai labai ryškiai matyti. Mes pasistatėme savo suskystintų dujų terminalą, tapome energetiškai ir ekonomiškai nepriklausomi, siekiame ir toliau sinchronizuotis su kontinentine Europa. Taigi ekonomiškai – ne tik politiškai, ką padarėme jau prieš 27 metus, – tapome sustiprėję ir nepriklausomi, todėl galime visai iš kitos pozicijos kalbėti ir bendradarbiauti su Rusija jau nebijodami, nekrūpčiodami ir nelaukdami kažkokių sankcijų, uždarymų ar blokadų. Tai mums suteikia labai daug jėgos ir pasitikėjimo, šitą mato pasaulis, tuomet ir pasaulis labiau su mumis bendrauja, labiau mums padeda ir labiau mumis pasitiki. Pasitiki ir girdi, ką mes sakome, taip pat ir apie savo kaimynus. Mes tikrai neneigiame dialogo būtinybės su kaimynais, esame atviri, bet tik abipusės pagarbos ir lygiaverčių santykių pagrindu. Ir jokiu būdu – jokio diktato ir jokių sąlygų primetinėjimo.

– O kaip manote, ar kitose didžiosiose Europos šalyse, tarkime, Italijoje, Prancūzijoje, daugiau supratimo apie Rusiją?

– Šiek tiek daugiau. Nors, žinoma, kuo toliau nuo sienos (su Rusija), tuo to supratimo mažėja, nes visada geriau bendrauji su ta šalimi, su kuria neturi sienų, nes nebuvo jokių istorinių jautrumų. Bet, aišku, po Krymo okupacijos supratimas ES šalyse apie Rusijos veiksmus pasikeitė, taip pat matant besitęsiantį karą rytinėje Ukrainoje, veiksmus Sirijoje, kad ir „Zapad“ pratybų scenarijų, kurį mes mėginame viešai publikuoti. Be jokios abejonės, supratimas, ypač NATO šalių, yra visai pasikeitęs, ir to pavyzdys yra čia dislokuoti NATO batalionai. Lietuvoje į juos įsitraukusios yra 9 šalys, regione (4 šalyse) – net 23. 23 šalys iš 28 tiesiogiai yra čia, kad padėtų mums susitvarkyti su potencialiomis grėsmėmis ir atgrasyti bet kokius kaimynių norus elgtis agresyviai.

Žada išlaikyti politinį neutralumą

– Pakalbėkime apie artėjančius prezidento rinkimus, kurie jau dabar kelia nemažai aistrų. Ar matote kažkokį kandidatą, kurį norėtumėte paremti?

– Sąrašas tikrai bus nemažas, manau, didesnis nei prieš mano antrąją kadenciją. Tačiau, kol esu prezidentė, turėsiu laikytis neutralumo ir nesikišimo politikos. Nepalaikysiu viešai nė vienos kandidatūros.

– O ne viešai?

– Tai jau bus labai asmeniška, bet turiu pasistengti išlaikyti politinį neutralumą ir nepaveikti piliečių apsisprendimo. Tai turėsite padaryti jūs – padėti žmonėms išsirinkti kandidatą.

– Kokios veiklos pati ketinate imtis pasibaigus kadencijai?

– Dar anksti, dar dveji metai. Noriu užbaigti savo antrąją kadenciją pilnu tempu ir galvosime vėliau.

BNS nuotr.

– Prezidente, DELFI drauge su LRT šią savaitę pristatys naują iniciatyvą – Idėja Lietuvai. Kviesime politikus, verslininkus, ekspertus, gyventojus siūlyti konkrečias idėjas, kad Lietuva išliktų ir klestėtų dar po šimto metų ir daugiau. Kokia būtų Jūsų idėja Lietuvai?

– Iki pradėdama šį darbą prieš beveik 8 metus, daugiausia investavau į ekonominį ir tarptautinį Lietuvos bendradarbiavimą su kitomis šalimis. Tapusi prezidente turėjau pamatyti daug ką iš viršaus ir plačiau, tad pastaruoju metu matau, kad šalia ekonominių dalykų be galo svarbus tampa socialinio saugumo jausmas, bendras saugumo jausmas – turiu galvoje ir priklausomybes, ir kita. Tai, ko gero, veikia žmonių savijautą šalyje daugiau nei atlyginimo dydis. Be jokios abejonės, bendra šalies gerovė, pagarba, ir tai, kaip valstybė vertinama iš išorės, tai yra, ta įtaka, kokią mes galime daryti pasauliui, tie trys blokai dalykų tampa be galo svarbūs, į tai pastaruoju metu pradedu investuoti ir nekalbu tik apie ekonomiką, tik apie mokesčius arba tik apie karinį saugumą. Važinėdami po Lietuvą matome, kad dėmesys žmogui, jo socialinei situacijai, jo priklausomybėms, jo problemoms kartais jam yra svarbesnis nei atlyginimo dydis ar koks nors materialinis dalykas. Ko gero, kaip prezidentė, jau kalbu šiek tiek bendriau ir matau problemas jau horizontaliau.

Kalbant apie įstatymų iniciatyvą, išlaikome tempą, ir mano sritys, į kurias aš investavau iki šiol, tai ir antikorupcija, kova su nusikalstamumu, ir užsienio politika, saugumas, tai yra tai, kas jau privaloma man. Šalia visko dabar labai rimtai investuoju į programas „Už saugią Lietuvą“, į naują mūsų programą „Rinkis Lietuvą“ ir tikrai aktyviai dalyvausiu, kur manęs reikės.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...