captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kuo skiriasi Vilniaus, Kauno ir Kaipėdos miestiečiai?

Miesto sociologai kalba apie tai, kad šiuolaikiniame mieste kuriasi tarsi du miestai. Viename gyvena turtingi, pasisekimo sulaukę naujos globalios ekonomikos gyventojai, o likusioje miesto dalyje – tuos pasisekimo sulaukusius aptarnaujanti klasė. Globalių tendencijų galima pastebėti ir Lietuvoje.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Miesto sociologai kalba apie tai, kad šiuolaikiniame mieste kuriasi tarsi du miestai. Viename gyvena turtingi, pasisekimo sulaukę naujos globalios ekonomikos gyventojai, o likusioje miesto dalyje – tuos pasisekimo sulaukusius aptarnaujanti klasė. Globalių tendencijų galima pastebėti ir Lietuvoje.

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininkai atliko tyrimą apie socialinius skirtumus skirtinguose šalies didmiesčių mikrorajonuose. Mokslininkai domėjosi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mikrorajonų savitumais sociologiniu požiūriu – kokį žmonių gyvenimo stilių ir vertybes atskleidžia gyvenamoji aplinka.

Apie tai, kas kuria miestą, kas labiausiai jį skatina keistis ir augti, ir ką gyvenamoji aplinka atskleidžia apie joje gyvenančius žmones, su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros doktorantu Apolonijumi Žiliu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Kokia jūsų tyrimo tema, tikslas, ko siekėte? Kaip apskritai susidomėjote tokia tema?

Lietuvoje yra atlikta studijų apie miestą, yra mokslininkų, kurie domisi miestu. Bet dauguma jų - labiau urbanistai ar architektai, kriminologai. Mes, kaip sociologai (tyrimą atliko Sociologijos katedros mokslininkai), nusprendėme įvertinti rezidencinius skirtumus, ar skiriasi miestų rajonų dominuojančios gyventojų grupės, pvz., kaip skiriasi šeiminė padėtis, pajamos ar amžiaus vidurkis.

Norėjome sužinoti ne tik kaimynystės skirtumus, bet ir tų skirtumų dinamiką: ar, tarkim, miesto centro gyventojų bendruomeniškumo santykiai mažesni nei priemiesčiuose, ar didesni. Turėjome daugybę hipotezių, kurios remiasi tam tikromis miesto sociologijos teorijomis, ir bandėme jas patikrinti.

Kad į makroperspektyvą nežiūrėtume tik iš aukšto, pasirinkome antrą aspektą ir nusprendėme išsiaiškinti, kaip patys gyventojai supranta kaimynystę, kuo jie nėra patenkinti, ar jiems ji reikalinga, pvz., ar ten, kur kaimynystė intensyvesnė, didesnis saugumo jausmas išėjus į gatvę, kokie egzistuoja kiti kriminogeniniai aspektai.

Trečias lygmuo buvo susijęs su diskusijų grupės (angl. – focus group) ekspertais. Buvo apklausti žmonės, kurie sąlyginai prisideda prie miesto tvarkymo, valdymo arba kaimynystėje ar tirtuose rajonuose susiduria su tam tikromis problemomis. Taigi tyrimas buvo padalytas į tris lygmenis: makrolygmeniu bandėme įvertinti skirtumus ir dinamiką, tyrėme, kaip ekspertai vertina tam tikrus miesto rajonus, ir trečia – kaip patys gyventojai vertina kaimynystę, rajono veidą ir kitus socialinius reiškinius, kurie vyksta už jų durų.

Tyrinėjote didžiųjų šalies miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mikrorajonus. Kuo jie išsiskiria?

Kadangi mūsų biudžetas buvo ribotas, negalėjome apklausti viso miesto, todėl pagal sociologines teorijas padarėme suskaidymą. Buvo apklausti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestų centrų gyventojai. Taip pat – senieji darbo klasės rajonai (labai grubus pavadinimas, bet duomenys tai patvirtina, be to, jie egzistavo dar iki sovietmečio). Mes išsirinkome (ir ekspertai taip patarė) Vilijampolę Kaune, Naujininkus Vilniuje ir Žvejybos uostą Klaipėdoje.

Trečias tipas buvo sovietinių daugiabučių rajonai: Kaune – Dainavos seniūnija (iš esmės ji yra sovietinės statybos), Vilniuje – Žirmūnų seniūnija, Klaipėdoje – Debrecenas, Pempininkai, Eglės ir aplinkiniai rajonai. Galiausiai pasirinkome priemiesčius: Kaune – Vytėnus, Sargėnus, Vilniuje – Tarandę, Zujūnus, Antežerius, Klaipėdoje – Kalotę, Miško dvarą. Taigi išskyrėme keturis tipus: miesto centrą, senuosius darbininkų rajonus, sovietinės statybos daugiabučių rajonus ir priemiesčius.

Galvodami apie rezidencinius skirtumus, kokia grupė dominuoja, iš anksto tikėjomės, kad pajamos tuos rajonus pakankamai gerai skirs vienus nuo kitų. Pajamos yra svarbsu rodiklis, nes matome, kad turtingesni yra priemiesčiai, Vilniuje – miesto centras. Tačiau ryškūs ir kiti, pvz., amžiaus skirtumai: sovietinių daugiabučių ir darbo klasės rajonų gyventojai amžiumi yra vyriausi. Nustebino vienas šeiminės padėties aspektas: nepilni namų ūkiai (našliai, išsiskyrę asmenys) koncentruojasi senuosiuose darbininkų rajonuose, tokiuose kaip Naujininkai, Vilijampolė, Žvejybos uostas.

Taip pat tyrinėjome kaimynystės normas. Klausėme, ką žmonėms reiškia kaimynystė, ar jie kasdien užeina pas kaimyną į svečius, ar pasilabina, ar užmezga kokius nors kontaktus. Sociologai tai vadina socialiniu kapitalu. Matomi tokie skirtumai, kad darbo klasės rajonuose socialinis kapitalas mažiausias, o didžiausias – priemiesčiuose (ten labiau sutelkta ne bendruomenė, bet patys gyventojai geriau vienas kitą pažįsta). Tada bandėme patikrinti, kaip tai susiję su tam tikrais kriminogeniniais aspektais, tiksliau, kiek žmonės jaučiasi saugūs, koks yra ryšys (ar jis stiprus, ar ne) tarp tų mikrorajonų, kur stipriai išreikšta kaimynystė, ir tarp tų, kur mažiau. Pastebėta, kad ten, kur didesnė sutelktis, mažesnė socialinė dezorganizacija, mažesnis chuliganizmas, didesnis saugumo jausmas gyvenant, išėjus į gatvę tamsiu paros metu. Tokie pagrindiniai skirtumai.

Dar vienas aspektas – vertinome, kaip skiriasi kultūrinis vartojimas priklausomai nuo tų keturių miesto tipų. Labiau finansiškai apsirūpinę žmonės, gyvenantys centre, ir jaunesni žmonės, gyvenantys centre ar priemiestyje, yra jie linkę „vartoti“ kultūrą (pvz., lankytis meno festivaliuose, koncertuose). Žinoma, tai susiję su pajamomis, kita vertus, pastebima, kad priemiesčiuose daugiau domimasi populiariąja kultūra, o rinktis vadinamąją elitinę kultūrą (tokius renginius, kaip operą, parodas, galerijas, muziejus) labiau linkę miesto gyventojai.

Galbūt čia nieko nuostabaus, nes miesto sociologai ir Vakaruose teigia, kad tai, kiek žmogus linkęs domėtis kultūra, yra susiję su fiziniu artumu: kadangi kultūrinio vartojimo zonos dažniausiai yra miesto centre, jie vartoja tiek elitinę, tiek popkultūrą. O priemiesčių gyventojai atvažiuoja "suvartoti" kokio nors popkultūros produkto ir grįžta atgal į savo rajoną.

Klausant jūsų, kyla minčių, kad gyvenamoji aplinka lemia ir žmonių mentalitetą. O galbūt yra atvirkščiai?

Sunku atsakyti į šitą klausimą pagal gautus mūsų tyrimo duomenis, bet ryšys yra. Postmodernus geografas Edwardas Soja teigia, kad mūsų gyvenamoji vieta lemia supratimą, normas, taisykles ir elgesį. Bet kartu jis sako, kad patys žmonės keičia aplinką: nuo to, kokie žmonės koncentruojasi arba dominuoja rajone, irgi labai priklauso normos arba elgesys. E. Soja tai apibūdina dialektika, t. y. kad ir fizinis, ir socialinis aspektas yra susiję. Jis galbūt nenustato priežastinio ryšio, kas ką lemia, bet tai tikrai susiję.

Kokiuose rajonuose tie sąryšiai pasirodė ryškiausi?

Kaip atskirą tipą išskyrėme senąjį darbininkų rajoną, bet nesitikėjome tam tikrų aspektų, pvz., tokių ryškių pajamų, šeiminės padėties, amžiaus skirtumų. Kai jie išaiškėjo, labai nustebino. Galima manyti, kad tai kažkaip susiję su senosios darbo klasės istorija, pačia urbanistine miesto vietovės istorija, galbūt tai fizinės erdvės įvietintos normos ir todėl tam tikri žmonės į tuos rajonus kraustosi. Kita vertus, aš labai atsargus vertindamas ir nenoriu sakyti, kad Vilijampolėje ar Naujininkuose yra kažkas labai negero, bet bent jau socialinė dezorganizacija (nekalbu apie nusikalstamumą) arba ne tokie glaudūs kaimynystės ryšiai čia matomi aiškiai.

Miestų sociologai Vakaruose, remdamiesi klasikine studija ir klasikine teorija, kažkada išsirinko vieną Čikagos miesto rajoną ir pastebėjo, kad tam tikras miesto vietoves žmonės pasirenka ne dėl to, kad linkę nusikalsti, bet todėl, kad ten pigiausias būstas. Kadangi ten pigiausias būstas, žmonės, patekę į socialinę atskirtį, ieško tinkamos vietovės mieste ir tuomet ten kraustosi. Teigti, kad miesto rajonų savitumus lemia istoriniai dalykai, keblu. Miestų sociologai Vakaruose šią mintį dažnai kritikuoja, mat būtent nelygi būsto kainų dinamika dažnai lemia mikrorajonuose egzistuojančius kompleksinius ryšius. Taigi, miestų mikrorajonai - tai toks kompleksinių ryšių, institutų ir elgesio veidrodis, kuriame galima pastebėti tam tikrus dėsningumus.

Apie ką šiandien pasaulyje garsiausiai šneka miestų sociologai? Kokie didžiausi šiuolaikinio miesto iššūkiai?

Kadangi Vakaruose nelygybės studijų padaryta nemažai (mes taip pat bandėme pasižiūrėti vieno miesto vieno rajono atvejį), dabar paskutinės studijos labiau polemizuotos, teorizuotos. Teigiama, kad kapitalizmo pasaulis globalėja, o dėl globalizacijos atsiranda neoliberalus miestas, vadinamoji socialinė poliarizacija. Paprasčiau tariant – miestas nesidiferencijuoja viduje (pvz., turtingiausias, mažiau turtingas, turtingesnis), bet pasidalija į du polius – atsiranda du miestai. Viename dažniausiai gyvena turtingi, pasisekimo sulaukę, gerų socialinių ryšių turintys ekspertai arba profesionalai (pvz., tie, kurie dažniausiai dirba  finansinį darbą). Taigi vienas miestas (miesto centras, priemiesčiai) skirtas būtent sėkmės sulaukusiems naujos globalios ekonomikos gyventojams, o likusi miesto dalis – sėkminguosius aptarnaujanti klasė.

Kadangi globali ekonomika restruktūrizuoja darbo rinką, atsiranda du poliai – jie įsivietina arba yra labai aiškiai matomi mieste. Tada miestas tampa, pasak kai kurių miesto sociologų, dviejų polių erdve. Tarkim, miesto centre galima matyti finansinį galios centrą, vartojimo zonas, o kitoje miesto erdvėje ypač matomos neprivilegijuotos miesto vietos, kurios patiria socialinę atskirtį (dažniausiai tai būna imigrantai arba etninės mažumos). Pabrėžiama, kad neoliberalus miesto fenomenas dažniausiai atsiranda tokiuose globaliuose miestuose, kaip Niujorkas, Londonas, Tokijas, bet yra jau studijų, kad Vakarų Europos vidutinio dydžio miestuose, tokiuose kaip Kelnas, irgi pastebimos tendencijos, kai miestas tampa dviejų zonų sankirta.

Kiti miesto sociologai labiau tyrinėja vartojimą, nes šiuolaikinės visuomenės kontekste (ypač mieste) vartojimo zonos (kur jos yra ir kaip traukia arba išdiferencijuoja žmones) labai aiškiai matomos. Sociologai dažnai pabrėžia, kad naujoji globali ekonomika yra skirta vartoti (pvz., kažkokiam sukultūrintam vartojimui), ir dažnai kalbama apie tai, kad per vartojimą pačios miesto vietos atsijoja žmones – priklausomai nuo to, ką vartojate, tose miesto vietose ir būsite. Pvz., Londone, jei jūs esate vidurinės klasės arba paprastas eilinis britas, jums skirta Oksfordo gatvė, kur galybė vidutiniam vartotojui skirtų parduotuvių. O jei turite finansinių išteklių, dirbate finansų sektoriuje ar esate kažkoks ekspertas, profesionalas, jums skirta Beikerio gatvė, kurioje parduotuvės prabangios. Taigi, postmodernaus miesto sociologų nuomone, pats vartojimas parodo, kaip pasidalija miesto zonos ir kam jos skirtos vartoti.

Kiek šis vartojimo kriterijus ir tai, kaip jis diferencijuoja miesto gyventojus, kuria miestą, ryškus Lietuvoje?

Lietuvoje sunku apie tai kalbėti, nes mes pamatėme, kad čia nemažai posovietinio miesto fenomeno, kuris galbūt ne tiek susijęs su šiuolaikinės Anglijos, Prancūzijos ar JAV visuomenės vartojimu. Vis dėlto pastebėtina, kad tam tikros miesto vietos, ypač Vilniuje, tampa labai diferencijuotos, t. y. galiu daryti prielaidą (mes nedarėme longitudinio tyrimo, kai tyrimas kartojamas po 5 metų, kad matytume kitimą), kad Vilniuje išsiskiria miesto centras, kaip ryškus ekonomiškai kapitalizuotų profesionalų, vidurinės klasės gyventojų rezidencijos vieta.

Jau yra studijų ir Lietuvoje, kurios kalba apie tai, kad Vilniaus senamiestis patyrė gentrifikaciją. Nekilnojamojo turto vystytojai arba rinkos procesai, aktyvus kapitalizmas, kaip produkuojanti sistema, tarsi iš naujo atranda miestą, kaip naujo vartojimo zonas. Gentrifikacija įprasmina procesą, kai vidurinė ar aukštesnė klasė keliasi į miesto centrus ir po truputį išstumia senuosius gyventojus, kurie nesugeba išsilaikyti. Tai dažnai apibūdinama kaip vidurinės klasės kolonizacija. Tai ilgas procesas.

Noriu pasakyti, kad Vilniuje daugiabučių rajonai ir miesto centras, senamiestis savo rezidencine kompozicija (gyventojais) yra labai įvairūs, negalima sakyti, kad jie labai skiriasi. Tačiau vienas ryškiausių skirtumų, kuris aiškiai statistiškai parodo, išskiria šiuos du rajonus, yra tai, su kokiu visuomenės sluoksniu žmogus save identifikuoja. Didelė dalis miesto centre gyvenančių žmonių save identifikuotų su vidurinės klasės arba aukštesnės klasės atstovais, o daugiabučių – su vidurinės arba žemesnės klasės atstovais.

Nors yra tos pačios dominuojančios grupės, rajonai socialiai įvairūs, bet vienas išskiria ir tampa tam tikro kultūrinio vartojimo zona, tampa sofistikuoto elitinio skonio būstais, rezidencine vieta. Taigi vienas iš aspektų – kultūrinio vartojimo skirtumai: miesto centre gyvenantys žmonės ypač linkę vartoti elitinę kultūrą. Kitų rajonų gyventojai irgi galbūt yra linkę, bet skirtumas yra ir dominuojanti grupė vis tiek išlieka miesto centro gyventojai. Užuomazgų to, kas matoma Vakaruose, galime pastebėti čia, vis dėlto jos nėra ryškios.

Prieš tyrimą kėlėte įvairių hipotezių. O kokie gauti rezultatai labiausiai nustebino?

Kai kalbėjau apie keturis miesto tipus, man, kaip tyrėjui, pasirodė, kad Vilnius, Kaunas, Klaipėda turi savo kontekstinį specifiškumą. Pvz., finansiniu ar socialinio statuso, sociodemografiniu ar socioekonominiu požiūriu labai išryškėja, kad Klaipėdos priemiesčiuose koncentruojasi vidurinė ar aukštesnė klasė.

Kaunas yra tolygesnis miestas, bent jau jo savitumus vertinant socioekonominiu principu. Vilniuje išsiskiria miesto centras ir priemiesčiai, o tie du darbo klasės rajonai ir sovietinių daugiabučių rajonas tampa poliarizuoti, diferenciacija aiškiai matoma. Taigi, ne tik kiekvienas miestas specifinis, bet netgi egzistuoja skirtumai tarp tokių pačių rajonų tipų, kai net tokiuose pat mikrorajonuose skirtinguose miestuoe  pastebime didelį kontekstualumą. Tai ir nustebino, kad kiekvienas rajonas kiekviename mieste turi savo specifinių bruožų.

Kaip apibūdintumėte miestą, kaip organizmą? Kas labiausiai skatina jį augti, keistis? Kas labiausiai veikia jo gyvybę?

Labai gerai pasakėte – miestą, kaip organizmą. Klasikinė Čikagos miesto sociologijos mokykla teigia, kad miestą reikia suvokti kaip gyvą organizmą, kaip skruzdėlyną, ekologinę struktūrą ar organizaciją, kur vienaip ar kitaip kaimynystės keičiasi, yra dinamiškos, nes kiekvieną kartą kaimynystėje apsigyvena vis naujo žmonės. 

Nereikia manyti, kad kaimynystė nesikeis. Sociologai teigia, kad pati kaimynystė, kaip būdas ar būvis kolektyve, labai dinamiškas procesas. Vieną dieną gali būti vienaip, kitą – kitaip. Jie pabrėžia vidinį imperatyvą keistis: jeigu patys žmonės yra linkę ne tik keistis, bet veikti kažką priešingo negu vakar, ir pati kaimynystė keisis. Taigi patys žmonės veikdami keičia miesto veidą.

Kiekviena kaimynystė turi savo specifinių bruožų, kurie konstruoja žmones. Pats miestas dažnai nėra vientisas ir monolitinis. Tai yra įvairių bendruomenių, individų koncentracija, ir tai parodo miesto dinamiškumą ir miesto, kaip organizmo, būvį.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...