captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar ŽIV – tai mirties nuosprendis?

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) Lietuvoje vis dar apipintas mitais, o juo infekuotiems gėda apie tai kalbėti, mat tamsumo nestokojanti visuomenė su tokiais žmonėmis elgiasi tarsi su ateiviais. Taip sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Svarbios detalės“ pašnekovai.
Asociatyvi nuotr. BNS nuotr.
Asociatyvi nuotr. BNS nuotr.

Laidoje savo patirtimi sutikę pasidalinti ŽIV infekuoti Linas ir Jūratė studijoje pasirodyti nepanoro, todėl kalbėjo už širmos. Jų teigimu, žmonėms ši liga kelia baimę. 

„Kai nuėjau pas socialinę asistentę, ir dokumentuose buvo parašyta, kad esu infekuota ŽIV, ji net su servetėle valė tušinukus, kuriais man davė pasirašyti“, – pasakoja moteris. 

Jos teigimu, tarp sveikųjų ir sergančiųjų esama atstumo, o pastarieji jaučiasi kaip iš kitos planetos. Didelė dalis visuomenės nežino net to, kaip tiksliai užsikrečiama, ar, kad vartojant vaistus, ŽIV sergantis žmogus gali gyventi ilgą ir kokybišką gyvenimą.

„Užsikrėčiau nuo draugo, kuris grįžo iš įkalinimo įstaigos. Nenorėjau tikrintis, netikėjau, kad man taip gali būti, nes jaučiausi labai gerai“, – tikina Jūratė. 

Linas keturis mėnesius vartoja specialius vaistus ir teigia gyvenantis pilnavertį gyvenimą. „Auginu 11 mėnesių dukrytę, ji gimė sveika. Žmona infekuota, aš – taip pat. Pradėjau labiau rūpintis savo sveikatos būkle. Gimus dukrai, atsirado atsakomybės jausmas“, – tvirtina vyras. 

Pasenęs gydymas

Gydytoja infektologė Raimonda Matulionytė įsitikinusi, kad reikia keisti šalyje galiojančius įstatymus tam, kad gydymas infekuotiems ŽIV galėtų būti skiriamas anksčiau. 

„Pagal dabar galiojančia tvarką, vaistai pradedami skirti nuo tam tikro iminuteto lygio, t. y., 350 cd4 ląstelių. Lyginant su tarptautinėmis rekomendacijomis, tai – jau pasenusi pažiūra“, – mano specialistė. 

Saulius Čaplinskas, Užkrečiamų ligų ir AIDS centro direktorius, sako, kad nėra jokio skirtumo, kaip žmogus užsikrėtė, kad jis gautų gydymą, kaip ir jokio skirtumo, kur jis yra: laisvėje ar įkalinimo įstaigoje.

„Tačiau žmogus pats turi būti suinteresuotas gydymu, pats turi vartoti vaistus, jeigu ne – mirs anksčiau“, – perspėja jis.

BNS nuotr. 

Ne paslaptis, kad visuomenėje, sužinojus apie ŽIV sergantį asmenį, kyla klausimas, kaip jis užsikrėtė. Iš tiesų esama nemažai atvejų, kai žmonės užsikrėčia vartodami narkotikus, tačiau tai – ne vienintelis būdas. 

„Esama atvejų, kai nėščia moteris tikrinasi dėl ŽIV, paaiškėjus, kad ji infekuota, vyras drąsko akis: kaip tu mane užkrėtei. Nors mes duomenų bazėse matome, kad jis sėdėjęs Alytaus pataisos namuose ir infekuotas, tačiau negalime to pasakyti“, – atskleidžia S. Čaplinskas. 

Jo teigimu, šiuo metu ŽIV yra gerai valdoma liga, jeigu pacientas kreipiasi laiku ir atsakingai gydosi. 

„Žmogų, užsikrėtusį ŽIV infekcija, galima palyginti su automobiliu, riedančiu link bedugnės, mirties. Greitis, kuriuo riedama, t. y., kiek to viruso turime organizme, ir atstumas, kurį nuriedės automobilis, bus mūsų imunitetas“, – lygina Užkrečiamų ligų ir AIDS centro direktorius.

Visuomenės problema

Paramos fondo „Rigra“ vadovė Gražina Aleksaitienė sako, kad gydymas dažnai būna skiriamas per vėlai.

Be to, ji atkreipia dėmesį, kad vien vaistų padėti žmonėms neužtenka. „Tai – ir psichosocialinė problema, kai žmogus sužino, jam būna sunku su tuo susidoroti, reikia pagalbos. Be to, aplinkiniai žmonės bijo, juos reikia šviesti“, – kalba moteris. 

Kad visuomenei trūksta švietimo, o ŽIV – apipintas mitais, sutinka ir S. Čaplinskas. 

„Kai negalime sutapatinti žmogaus ir ligos, atsiranda įvairūs mitai: tai – narkomanas, tai – kalinys ar panašiai. Jei paklaustume auditorijos, kiekvienas pažįsta ką nors, kas sirgo kokia nors lytiškai plintančia infekcija, bet ne ŽIV,o jeigu ir nepažįstame, tai tikrai kievienas pažįstame ką nors, kas pastojo, nors nenorėjo pastoti, o iš esmės tai elgesys yra tas pats – nesisaugojimas“, – mano Užkrečiamų ligų ir AIDS centro direktorius.

Psichologė Aistė Diržytė sako, kad tai, jog laidoje ŽIV sergantys pašnekovai renkasi sėdėti už širmos rodo, kad mūsų visuomenė serga. 

„Reiškia jiems yra gėda, gėda prisipažinti. Ne jie dėl to atsakingi, mes, visuomenė, esame atsakingi, kad jiems yra gėda“, – teigia ji. 

Visuomeninės organizacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Arūnas Kepežinskas kalba, kad požūris į infekuotuosius ŽIV Lietuvoje po truputį kinta.

Visa diskusija – laidoje „Svarbios detalės“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...