captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Kairys: esu ten, kur esu reikalingas

Aviacijos sportas Lietuvoje – beveik sužlugdytas, o aerodromų būklė – apgailėtina, interviu LRT.lt tvirtina garsiausias šalies lakūnas, visame pasaulyje pripažintas akrobatinio skraidymo  meistras ir rekordininkas Jurgis Kairys. „Jei mūsų sporto institucijoms nereikia nei tos Lietuvos, nei prestižo ir pergalių, tai kam man to gali reikėti? Man irgi to nebereikia, mano ambicijos seniai patenkintos. Kam man eikvoti savo laiką ir finansus? Todėl dabar esu ten, kur esu reikalingas“, – sako Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas.
J. Kairys, asmeninio archyvo nuotr.
J. Kairys, asmeninio archyvo nuotr.

J. Kairio vardą žino visas pasaulis. Jis – akrobatinio skraidymo profesionalas, tarptautinės ir aviacinio sporto bendruomenės pripažintas geriausiu 1996-2006 m. akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje. Daugkartinis prestižiškiausių varžybų prizininkas. Kone kiekvienas lietuvis iki šiol prisimena 2000-uosius, kai J. Kairys nuosavu lėktuvu „Su-26“ atliko iki tol pasaulyje negirdėtą akrobatinį triuką – po pėsčiųjų tiltu Kaune lakūnas praskrido apvertęs lėktuvą aukštyn ratais. Ultra skrydį, kuriuo J. Kairys baigė skrydžių po tiltais seriją, tuomet stebėjo beveik visas Kaunas ir legendinis „Formulė-1“ lenktynininkas Mika Hakkinenas.

Į interviu Molėtų aerodrome J. Kairys atskrido tiesiai iš Klaipėdos savo lėktuvu „C-177“, mat pastarąsias dienas ilsėjosi Nidoje. „Pusantros valandos – ir aš jau čia. Greičiau nei automobiliu“, – vos išlipęs iš savo lėktuvo juokiasi J. Kairys. Dar linksmesnė detalė – J. Kairys šiuo metu net neturi automobilio, todėl ir pajūrį pasiekia lėktuvu.

– Kai tarėmės dėl interviu ir klausiau, kaip gyvenate, atsakėte: padebesiukais, padebesiukais... Kiek to gyvenimo ant žemės, ir kiek – padebesiukais?

– Per metus ore praleidžiu ne daugiau kaip 100 val. Visas kitas laikas – pasiruošimas: reikia prižiūrėti lėktuvus, dirbti angare. O turiu ir asmeninį gyvenimą...


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kaip leidžiate savo laisvą laiką, kai neskraidote?

– Yra šeima – žmona, vaikai. Žiemą stengiuosi palaikyti fizinę formą slidinėdamas kalnuose. Stengiuosi neužsidaryti aviacijoje – visiški atsiskyrėliai man atrodo keisti. Bet gal ir aš toks, nes ir mano didžiąją dalį laiko užima aviacija.

– Aviacija – jūsų didžioji aistra. Jums tikrai turėtų būti nelengva nuo jos atsiriboti.

– Juk tai ir labai patogu – štai parskridau iš Nidos. Tiesa, Nidos aerodrome dabar tupia tik žvirbliai, mums neleidžia. Taigi atskridau iš Klaipėdos.

– Kuo dabar gyvena J. Kairys? Jau nebedalyvaujate čempionatuose.

– Paskutinį kartą čempionatuose dalyvavau 2009-aisiais ir 2011-aisiais. Parvežiau medalius ir pamačiau, kad to nebereikia daryti. Įdedi daug darbo, o kam to reikia? Lietuvos žmonėms, draugams, artimiesiems? Kalbant apie sporto institucijas, iš jų – jokios pagalbos. Sovietmečiu niekada taip nebuvo. Kažkuriam vienam Lietuvos prezidentų pasakiau, kad sovietmečiu viskas buvo daug profesionaliau ir atsakingiau, didesnis supratimas. Nesu girdėjęs, kad atstovaučiau Lietuvai ir mane palaikys. Tuomet kam man to reikia? Kam man draskyti savo sveikatą, kažką įrodinėti? Jei toms institucijoms nieko nebereikia – nei tos Lietuvos, nei prestižo ir pergalių, atstovavimo, – kam man to reikia? Man irgi to nebereikia, mano ambicijos seniai patenkintos. Kam man eikvoti savo laiką, lėšas ir finansus? Todėl dabar esu ten, kur esu reikalingas – dalyvauju aviacijos šou. Pasaulis – atviras. Noriu tik padėkoti tiems, dėl kurių esame laisvi ir galime keliauti.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūs nemanote, kad Lietuva jums tiesiog per maža? Jus žino visas pasaulis, esate atpažįstamas ir vertinamas ne viename žemyne...

– Jei tik pradėčiau vardinti... Ta pati Lenkija labai miela, kiek tik dalyvauju jų aviacijos šventėse – nesu turėjęs jokių problemų. Tik vieno jų prašau – kad su manimi kalbėtų lenkiškai, noriu kalbėti jų kalba. Jei esi nusiteikęs draugiškai, gerbi kitos šalies piliečius, neįrodinėji savo tiesų ir nebandai įvesti tvarkos – būsi gerbiamas, suprantamas. O jei dar gali kažkuo būti naudingam ar padėti – apskritai labai gerai. Dalyvauju didžiulėse aviacijos šventėse, kur susirenka tūkstančiai žmonių, viena minia keičia kitą. Kartais, ruošdamas lėktuvą, pagalvoju apie sportą – gal prireiktų? Bet mano toks amžius, kad atrodytų juokinga apie tokius dalykus kalbėti. Bet dar jaučiuosi drąsiai.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl, manote, Lietuvai nereikia pergalių?

– Apskritai keista, kai tave dievina, kai esi nugalėtojas, o suklupus – maišo su žemėmis, žiūri kaip į nusikaltėlį. Galbūt sovietmečiu mes buvome atrinkti iš šimtų rimtų konkurentų lakūnų, ir tie, kurie buvo atrinkti ir demonstravo rezultatus, jautė tam tikrą išskirtinumą. Svarbiausia buvo rodyti rezultatą, laimėti ir parvežti medalius, parodyti sovietinės sporto sistemos galią. Tai jokiu būdu nėra nuostalgija sovietmečiui, aš esu didelis patriotas ir myliu Lietuvą. Aš kalbu tik apie sportą – politikai mėgsta madingai kalbėti, kad tas ar anas buvo neteisinga. Buvo daug neteisybės, sutinku, bet tokios neteisybės, tokio požiūrio į sportą, koks dabar yra Lietuvoje, nebuvo. Galimybių turi olimpinės sporto šakos, tiksliau, keletas jų, kurios yra užgrubusios erdvę. Visa tai uzurpuota ir kelių sportinių veikėjų, kurie turi galimybę stovėti arčiau. Taip, šios kelios sporto šakos vystėsi, bet jos vystėsi kitų sporto šakų sąskaita, ir tai nėra teisinga. Gerai, kad, pavyzdžiui, atsiranda vienas kitas plaukikas, galbūt Olimpinis komitetas ar kažkas jam padeda, bet, kol jie neparodo rezultatų, tol yra niekas. O jei ir parodo, vėliau, išėję iš sporto, taip pat yra niekas. Čia kaip tuos nuvarytus arklius – kur juos deda? Nei manimi kas rūpinosi ar rūpinasi Lietuvoje... Viską dariau iš savo entuziazmo, matydamas, kad galiu arba reikia tai daryti. Ir jaučiausi labai laimingas tai darydamas, bet atėjo riba, kai supratau, kad užtenka.

– Aviacijos sportas Lietuvoje dabar išgyvena labai sunkius laikus?

– Žinokit, aš esu nuo visko nutolęs... Nebedalyvauju Lietuvos sporto veikloje, nes nematau prasmės gaišti laiko. Norėčiau kitiems padėti, bet tada pagalvoju – kam man žmogui sugadinti gyvenimą, kai jis vėliau viską supras ir paklaus, į ką aš jį įvėliau? Nieko neagituoju, nors norėčiau padėti.

– O kaip tai galėtų pasikeisti?

– Tikrai nematau jokių galimybių. Yra tik privačios galimybės, kas gali nusipirkti lėktuvus, patys išsilaikyti teises, turėtų superinę sveikatą ir sėkmingai pasiruoštų atlikti saugius skrydžius. Bet paprastai vos plunksnos apdžiūva, ir tuoj perkaista galva. Dėl to pasitaiko skaudžių avarijų – šis sportas nėra toks paprastas. Šiame sporte jaunus žmones reikia „ganyti“ nuo pat pradžių, kad ką nors pasiektų ir neužsimuštų.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Aviacijos sportas neįsivaizduojamas ne tik be lėktuvų, bet ir be aerodromų. Kokia jų būklė Lietuvoje?

– Aerodromas skirtas ne tik sportui, bet ir atskristi įvairiausių paskirčių lėktuvams. Ten turėtų užtekti vietos daugeliui. Buvo nusistovėjusi tradicija, kad kai kurie aerodromai buvo labiau naudojami sportui, kaip, pavyzdžiui, Kyviškių aerodromas. Bet ką jam padarė? Iš pradžių jį perėmė pasaugoti savanoriai, o galiausiai paliko kaip nereikalingą. Tai – sportinis aerodromas ir esantis šalia pasienio, todėl, manau, jokių karinių paskirčių atlikti negali. Prie Vilniaus esantis aerodromas būtų reikalingas plačiai visuomenei – kad galėtum atskristi, neužkrautum didesnio Tarptautinio Vilniaus oro uosto. Ten būtų galima vystyti aviaciją, remontuoti lėktuvus, steigti įmones... O dabar šis aerodromas atiduotas Vilniaus Gedimino technikos universitetui, ir tas aerodromas yra merdintis. Nuvažiuokit pažiūrėti, kaip jis dabar atrodo. Tegul nuvažiuoja parlamentarė Rasa Juknevičienė, kuri atidavė aerodromą universitetui, ir Krašto apsaugos ministerijai jis tapo nebereikalingas. Tegul pasižiūri, kas ten dabar yra. Kas buvo sportininkų visuomenės pastatyta, tas išliko. Nesuprantu tokių dalykų.

Tai – tik apie vieną aerodromą, o kiti irgi nereikalingi prie didesnių miestų. Tokia dabartinė Lietuvos istorija. Pažiūrėkite į kaimynus lenkus, kur dauguma aerodromų išpuoselėti, arba Čekiją. Mūsų šalyje viskas sužlugdyta, niekam aerodromų nebereikia. Yra kažkokie žmonės, kurie prisitaikė prie tokių sąlygų, bet tai – kuklios sąlygos, ir gaila į tai žiūrėti.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kitaip tariant, aviacijos sportininkams tobulėti, augti ir kažko siekti net nėra galimybių?

– Aš sakyčiau, kad aviatoriai prisitaiko, kad ir kokios būtų sąlygos. Vilniuje aviacija visada bus – tik duok kelią vystytis, o ne karpyti gijas. Reikia, kad atsirastų įmonės, kurios tarnautų aviacijos tikslams. Viso to nebėra. Sovietmečiu Lietuvos aerodromai klestėjo, ir nors valdžia visada priešinosi, entuziastai viską sukūrė. Dabar valdžia nieko nedaro, bet ir žmonės asmeniškai nieko padaryti negali, nes nuosavybės ir kiti klausimai pakeitė situaciją.

Į valdžią ateina žmonės, kurie neturi jokios pilietinės atsakomybės, supratimo. Kad ir R. Juknevičienės atėjimas į Krašto apsaugos ministeriją... tai yra pajuoka. Lietuviai, atsipeikėkim! Ar atėjęs Juozas Olekas iš medicinos ginti Lietuvos. Viršūnė... Savo metu jie kalbėjo, bet ką jie padarė? Iki kokio lygio buvo viskas? Dabar yra paaštrėjusi situacija, ir darome viską, ką galime, o kokioje padėtyje buvome atsidūrę? Nieko nėra, viskas nesutvarkyta, tik šaukštai auksiniai... Galbūt žmonės, mažai ką žinantys, ir gali ramiai gyventi, o mes – ne tokie...

– Padangių maestro, oro banditas, aukščiausios prabos akrobatinio skraidymo meistras... Jus pristatyti galima įvairiai, bet pats atrodote labai kuklus žmogus.

– Visą gyvenimą stengiausi būti žmogumi, bet kas yra sportas? Tai yra egoizmas – kas bus geriausias, stipriausias, kas parodys geriausią rezultatą. Draugų ten nėra. Kita vertus, nereikia gyvenime lipti kitiems per galvas, o ir kalbėti apie save ir kuklumą – taip pat ne kuklus reikalas.

– Jums – 65-eri, bet danguje atrodote tas jaunas vaikėzas, kadaise pramuštgalviškai siekęs pakelti sparnus ir raižyti dangų.

– Kad ta vaikystė tęsiasi. Nejaučiu didelio skirtumo, koks buvau ir esu dabar. Sudėtingi skrydžiai ir šou labai veža. Tas vaikėziškumas man davė daug.

– Esate teigęs, kad būna, jog ne visada rodote, ką galite; kad norite turėti paslapčių. Ar daug gyvenime turite tų paslapčių? Tuomet vienas skraidote ir atliekate viražus ore?

– Esu sulaukęs komandų prašymų patreniruoti, išmokyti skristi, kaip skraidau aš. Aš jiems atsakydavau: jūs per dvi savaites norite būti kieti? Amerikiečiams taip pat atsakiau: jūsų doleris per skystas, kad viską parduočiau.

– Akrobatinį skraidymą pakeltų ne kiekvienas jaunuolis, juk tai – fiziškai sunku, milžiniškos apkrovos. Kiek tai kainuoja jums sveikatos įvairių aviacijos švenčių metu?

– Matote, dabar man jau lengva, nes prie visko esu pripratęs, organizmas prisitaikė. Skrydyje nesijaučiu perkrautas, bet, žinoma, išlipai po kiekvieno skrydžio iš lėktuvo ir gali marškinukus ar kombinezoną gręžti. Sunkiausia – pasiruošimas ir savęs tobulinimas. Tik nepaskraidai šiek tiek – ir vėl viskas iš naujo. Akrobatiniams lakūnams yra sudėtingiausia auginti save iki tam tikro lygio. Kai užaugi – jauti komfortą, viskas veža. Tačiau prisitaikyti prie visko – nežmoniškai sunkus darbas. Po aviacijos šou man reikia dienos išsimiegoti, dar geriau – dviejų laisvų dienų po viso atsistatyti.


Asmeninio archyvo nuotr.

Kai nesi pasiruošęs skrydžiui ir šou, gauni smūginius krūvius – jie trumpi, bet galingi. Save suluošinti gali labai greitai, sutrikdyti vestibiuliarinį aparatą. Gali sau padaryti labai daug blogo. Žinome ir kiek avarijų būna, kai žmonės nesuvokia realybės, todėl reikia jausti saugumą. Reikia suvokti, ar lakūnas paruoštas tam tikro tipo lėktuvui, ar tas įrankis jam ne per rizikingas ir ne per daug sudėtingas. Lėktuvų era, kai žaidėme loterijoje ir lėktuvai lūždavo ore, yra praėjusi. Dabar lėktuvai atlaiko didžiulius krūvius, bet didžiausia problema tampa žmogus.

– Ar jums kada nors buvo iš tiesų baisu? 2014-aisiais Egėjo jūroje net buvo sudužęs jūsų lėktuvas, o jūs tik po beveik trijų valandų laukimo vandenyje buvote išgelbėtas.

– Be abejo. Pasiruošimo etape kai kuriuos dalykus iš karto atmeti, kad nepasiektum ribos. Žmogus, kuris nejaučia baimės, yra beprotis ir nesuvokiantis, ką daro. Baimė reikalinga, ji – natūralus dalykas. Baimė prilaiko gyvenime. Profesionalai arba yra pasiruošę kažką daryti, arba apskritai to nedaro. Bet jei nesi pasiruošęs, esi kamikadzė, kuri gali kažką nužudyti.

– Ar jūs turite kokį nors talismaną, be kurio nekylate į dangų?

– Tikrai neturiu. Galite klausti ir apie Dievą – atsakysiu, kad man varžtas, kuris laikys mano lėktuvą, bus daug svarbesnis nei malda prieš skrydį. Tikiuosi, niekas nesupyks, bet kuo toliau nuo mistikų, arčiau prie realybės. Girdėjau, kad yra lakūnų, kurie naudoja ir šventintą popierių.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Ko reikia norint atlikti „mirties kilpą“? Ir kodėl toks baisus pavadinimas?

– „Mirties kilpa“ yra pati paprasčiausia figūra. Kai dviviečiu lėktuvu skrendi su žmogumi, kuris tavimi tiki, pasiūlai padaryti „mirties kilpą“. Ką reikia daryti? Traukti vairalazdę. Kaip ją traukti? Ne per daug plėšti, o traukti. Jei žmogus tavimi tiki ir klauso, ką reikia daryti, gali pats padaryti „mirties kilpą“, net prieš tai jos niekada gyvenime nedaręs. Tai sakau iš patirties.

– O kuri figūra pavojingiausia?

– Vadinamoji „J“ raidė. Tai lėktuvas, besisukantis žemyn milžinišku greičiu – 2 apsisukimai per sekundę. Lėktuvas tuomet „eina“ žemyn kaip vilkelis, piešia J raidę. Tai – pati kiečiausia figūra, kiek esu matęs istorijoje.

Yra įvairiausių figūrų ir kombinacijų. Viskas priklauso nuo lėktuvo ir žmogaus galimybių, pasiruošimo. Gali daryti viską, ką tik sugalvosi ir ką leis lėktuvas.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jūs mėgstate riziką.

– Nė vienas kaulas nesulaužytas.

– Bet darote tokius triukus, kad nelaimės atveju apie lūžusius kaulus kalbėti nebūtų prasmės.

– Norinčių lipti į ugnį nedaug. Nesakau, kad rizika yra labai malonus dalykas, bet kartais tenka rizikuoti.

– Kiek ir kokių lėktuvų dabar turite?

– Niekada nesijauti patenkintas – visada nori turėti dar geresnį. Sveikatą esu atėmęs nemažai lėktuvų. „Superinių“ lėktuvų, kurių man reikėdavo, turėjau po du tris. Jie buvo skirti varžyboms ir ypatingiems pasirodymams. Anksčiau skraidydavome „Jak“ lėktuvais – tuomet buvo loterija, kas žus kitas. Buvo „Jak-50“ ir „Jak-52“. Vėliau atėjo laikas baigti „loterijos erą“, kai pradėjo konstruoti „Su“ lėktuvus. Aš tuomet buvau šių lėktuvų konstruktorių konsultantu, kol jie buvo kuriami ir tobulinami. Sovietmečiu buvau ir lakūnas bandytojas. Dabar turiu „Su-31“, taip pat „Juka“, kuris yra Kinijoje ir su kuriuo spalio mėnesį dalyvausiu viename šou. „Su-26“ lėktuvas sudužo Egėjo jūroje.

– Kokie artimiausi jūsų planai?

– Dabar iškeliauju į Bukareštą – pasiimsiu lėktuvą iš ten buvusio šou. Vėliau skrisiu į Lenkiją. Toliau – vėl prie Juodosios jūros, kur taip pat dalyvausiu aviacijos šventėje. Spalio mėnesį dalyvausiu šventėje Kinijoje. Su grupe „Oro banditai“ esu pakviestas į Australiją 2019 m., Naujoje Zelandijoje pasirodymą surengsiu prieš kitų metų Velykas. Kitąmet dalyvausiu ir Švedijoje, esu kviečiamas į visus šou, kurie bus Graikijoje.

 O Lietuva? Ar jus dar pamatys lietuviai, skrendantį po tiltais?

– Nežinau. Lietuviai paskambina likus savaitei ir pakviečia. O aš turiu planų – juk ir lėktuvą parskraidinti reikia. Neturiu galimybių dalyvauti Lietuvoje tik tam, kad gražiai paplotų. Man reikia įveikti didelius atstumus ir pasiruošti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...