captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vaikų reanimatologas: kai žmonės pila purvą ant medikų, tai neskatina likti Lietuvoje

Norint sustabdyti medikų emigraciją, reikia dviejų dalykų: pakelti algas ir gydytojo prestižą, interviu LRT.lt teigia  Santaros klinikų Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Virginijus Jakutis. „Keista žiūrėti į sistemą, kuri ruošia specialistus užsieniui. [...] O kai žmonės dar nuolat pila purvą ant medikų, keikia ir vadina „žudikais baltais chalatais“, tai tikrai slegia ir neskatina jų likti dirbti Lietuvoje“, – pripažįsta anesteziologas-reanimatologas, kasdien kovojantis dėl mažųjų pacientų gyvybių.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius – vienintelis Lietuvoje, kuriame prižiūrimi patys mažiausi pacientai po širdies operacijų. Darbas šiame skyriuje, kur dažnai susiduriama su pacientų mirtimis, – psichologiškai alinantis ir labai sunkus. „Fiziškai šiame skyriuje neturi būti visą parą, bet skyrius tavyje būna visuomet“, – tikina šio skyriaus vadovas V. Jakutis, apžiūrėdamas reanimacijoje gulintį dar metų neturintį pacientą.

„Šio vaiko operacija truko 6,5 val. Prieš 15–20 metų pacientai su tokiais susirgimais mirdavo, o dabar sėkmingai išoperuojame. Vis tik širdis netampa sveika – ji vis tiek jau anatomiškai kitokia nei sveika širdis. Berniukui reikės dar ne vienos operacijos – mažiausiai dviejų, galbūt ir kokių nors papildomų procedūrų. Bet tokie vaikai gali augti, žaisti, eiti į darželį ar mokyklą. Jie netaps profesionaliais sportininkais ir neskins pergalių, bet gali visavertiškai vystytis“, – LRT.lt pasakoja V. Jakutis.

Per metus Lietuvoje atliekama apie 30 naujagimių ir 200 vaikų širdies operacijų. Sudėtingiausios – pačių mažiausiųjų, kai laukti nebėra kada.

– Pone Jakuti, kokie pacientai patenka į jūsų skyrių?

– Mūsų skyrius – vienintelis toks visoje Lietuvoje. Jame gydomi vaikai su įgimtomis širdies ydomis, operacijos tokiems vaikams atliekamos tik čia. Vaikų gali patekti ir į kitų – didesnių miestų, pavyzdžiui, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio reanimacijas, bet operuojami  ir po operacijos gydomi tik pas mus, todėl į mūsų skyrių pacientai atvyksta iš visos Lietuvos. Kaunas turi budintį vaikų kardiologą, kuris gali nustatyti įgimtą širdies ydą, ir tuomet pacientas atvyksta pas mus. Žinoma, kelionė ir šie etapai per ligonines kartais užsitęsia, pacientas negauna reikiamos specializuotos pagalbos per reikiamą laiką, todėl tai yra nenaudinga pacientui. Bet mūsų šaliai su 3 mln. gyventojų tokio centro tikrai užtenka, ir sugebame aptarnauti visos Lietuvos pacientus.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Ar daugėja pacientų, gydomų intensyvios terapijos skyriuje?

– Palyginti su tuo, kas buvo prieš penkiolika metų, anksčiau pacientai mirdavo po paprastų širdies ydų operacijų ir gydydavome 3–4 kartus ilgiau nei dabar, taikydavome intensyvią terapiją, dirbtinę plaučių ventiliaciją, o dabar rezultatai gerokai geresni ir dėl čia dirbančių specialistų. Vyresni kolegos tuoj po nepriklausomybės atgavimo ėmėsi intensyvių kontaktų paieškų užsienio ligoninėse, kad išmoktų gydyti tokius vaikus arba gydyti juos geriau. Jie vyko į kitas klinikas žiūrėti tokių operacijų ir mokytis, kvietė specialistus padirbėti Lietuvoje. Tai buvo esminis lūžis tokių pacientų gydyme. Vėliau pagerėjo ir technologijos, kol pasiekėme tokį lygį, kad dabar jau ir mes teikiame pagalbą kitiems centrams, važiuojame konsultuoti ir gydyti tokių pacientų. Dabar mūsų rezultatai nesiskiria nuo kitų klinikų, kuriose teikiama kardiochirurginė pagalba vaikams.

Didžioji dalis atliekamų operacijų – planinė širdies chirurgija dėl to, kad vaikas gimsta su įgimta širdies yda. Kodėl jis gimsta su ne visai sveika širdele – niekas nežino, priežasčių nėra nustatyta. Po gimimo vaikas gali atrodyti sveikas, o vėliau išryškėja ūžesys, kurį nustato pediatras. Taigi gali būti nustatoma širdies yda, kuri kenkia širdžiai ir visam organizmui. Tokius pacientus mes operuojame. Kiti pacientai pas mus patenka skubiai, nemažai jų – ką tik gimę naujagimiai, pirmųjų valandų, kurių būklė staigiai pradeda blogėti. Išsiaiškiname, kad tai yra dėl širdies ydos ir vaikas turi būti skubiai operuojamas. Dalis tokių ydų diagnozuojama iki gimimo, kai vaisius dar yra motinos pilve. Tuomet gimdymas vyksta Santaros klinikose, kad, gimus vaikui, jam būtų suteikta specializuota kardiologinė ir kardiochirurginė pagalba.

– Nors teigiate, kad nėra nustatyta priežasčių, kodėl vaikas gimsta su įgimta širdies yda, galbūt galime kalbėti ir apie paveldimus dalykus? Lietuvoje širdies ir kraujagyslių ligos yra ypač paplitusios, ir tai išlieka viena pagrindinių mirties priežasčių.

– Kalbant apie įgimtas širdies ydas, jos yra susijusios su genetika. Tam tikra grupė ydų, pavyzdžiui, kardiomiopatijos, gali būti ir šeimyninės, paveldimos, bet dauguma ydų nesusijusios nei su paveldėjimu, nei su genetika. Bent jau iki šiol iki galo neištirta, kad tai susiję su genetika, ir jei suaugęs turi įgimtą širdies ydą, nereiškia, kad ir jo vaikai ją turės.

– Kiek jūsų skyriuje dirba žmonių?

– Čia dirba apie 40 žmonių, iš jų 7 yra gydytojai anesteziologai-reanimatologai. Tai nėra didelis skyrius. Jame taip pat dirba vaikų intensyvios terapijos gydytojai. Vien tik jų neužtenka pagydyti pacientą, todėl mūsų komandą sudaro dar ir kardiologai, kardiochirurgai, intensyvios terapijos slaugytojos, perfuzionistai, kurie valdo dirbtinės kraujo apytakos aparatą ir dirbtinę kraujo apytaką. Taip pat kiti specialistai, kurie ateina padėti rečiau.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– O kiek medikų prie paciento būna operacijos metu?

– Prie paciento būna anesteziologas-reanimatologas, anestezijos intensyvios terapijos slaugytoja, kuri padeda anesteziologui atlikti anesteziją, chirurgas, vienas arba du jo asistentai, perfuzionistas ir dvi slaugytojos-instrumentatorės, kurios padeda chirurgui operacijos metu. Galima pakviesti kardiologą atlikti echoskopijos, kitus specialistus. Po operacijos tokius ligonius gydo anesteziologas-reanimatologas arba vaikų intensyvios terapijos gydytojas, slaugytojai. Sunkiam ligoniui turėtų būti priskiriama viena slaugytoja, bet ne visada taip būna.

Paprasta operacija trunka apie 3 val., rimtesnė – 5–6 val., o labai rimta užtrunka ir 7–8 val.

– Kaip atrodo jūsų paties darbo diena?

– Į darbą atvykstame 7 val. ryto. Naktį budintys gydytojai perduoda ligonius dieną dirbantiems kolegoms. Ryte ligoniui atliekama širdies echoskopija, gauname atnaujintus duomenis apie pacientų būklę. Visi susirenkame į kabinetą, diskutuojame apie kiekvieną ligonį, žiūrime tyrimus, stebime, kaip keičiasi gydymo eiga. Taip sudarome gydymo planą, kokia kryptimi ligonis turi būti gydomas toliau. Nakties metu strateginius sprendimus priima vienas gydytojas reanimatologas, nors telefonu jis gali pasitarti su kardiologu, paprašyti jo atvykti padėti. Po ligonių aptarimo operacinės komanda eina į operacinę, o reanimacijos – į reanimaciją. 15 val. dar kartą aptariami dienos ligoniai, žiūrime, kas pasikeitė per tą laiką. Iš operacinės atvežtas išoperuotas pacientas atvežamas į reanimaciją, perduodamas šiai komandai ir toliau gydomas pas mus. Turime ir kas savaitinius susitikimus, į kuriuos susirenka visi anesteziologai-reanimatologai, kalbame apie pacientus, jų ligas ir gydymą. Taip pat atsakinėjame į skambučius, kai paskambina iš kitų ligoninių ir nori pasiklausti dėl gydymo ar pacientų transportavimo į mūsų ligoninę. Galiausiai, vieni gydytojai po darbo dienos grįžta į namus, kiti – lieka budėti.

– Ką daro anesteziologas-reanimatologas?

– Operacinėje sekame paciento gyvybines funkcijas ir visų sistemų darbą, svarbiausios jų – širdies, plaučių, smegenų veikla, inkstų ir kepenų veikla. Esant pokyčiams viską koreguojame, atliekame tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, dirbtinė kraujo apytaka priklauso nuo perfuzionisto ir anesteziologo atsakomybės. Yra metodika, kuri leidžia „pavaduoti“ širdį, kol chirurgas ją siuva ar operuoja. Širdį tuomet reikia sustabdyti su specialiu tirpalu ir apsaugoti, kad ji sustojusi nenukentėtų arba nukentėtų kuo mažiau, vėliau ją atstatyti ir stebėti organizmą, jį valdyti pasikeitusiomis sąlygomis. Organizmui operacija būna stresas, o tu turi viską suvaldyti. Vaistų, kurie sukelia miegą, suleidimas – mažiausia anesteziologo darbo dalis. Pagrindinė užduotis – visų gyvybinių funkcijų valdymas ir vidaus organų apsauga.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kiek šiuo metu šioje reanimacijoje guli pacientų?

– Dabar mūsų skyriuje guli du ligoniai, trečias neseniai išvyko, nes nemažai ligonių dabar gydomi daug trumpiau. Kai kurias operacijas pakeitė procedūros, neatveriant krūtinės ląstos, o kirkšnies srityje įvedamas balionėlis, išplečiant susiaurėjusią vietą ar užkemšant suspecialiu prietaisu esančius defektus. Tokiems pacientams sveikti yra kur kas paprasčiau – jie gali išvykti iš reanimacijos tą pačią dieną.

Per dieną čia atliekama maždaug viena didelė širdies operacija ir viena paprastesnė procedūra – tai gali būti koks nors tyrimas, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas gali būti atliekamas ir dėl širdies. Bet, pavyzdžiui, suaugęs žmogus gali pats ramiai pagulėti ir tyrimo metu nejuda, o vaikui reikia anestezijos, nes jis ramiai neišguli 1,5 val.

– Atrodo, kad šiame skyriuje nuolat tvyro įtampa ir nežinia.

– Taip. Fiziškai tu neturi būti visą parą šiame skyriuje, bet šis skyrius „būna tavyje“ visą parą. Nuolat galvoji, iš namų prisijungi prie sistemos pažiūrėti tyrimų rezultatus ar rengeno nuotraukas, telefonu kalbiesi su kolegomis. Šis darbas – tikrai ne nuo 8 iki 17 val.

– Reanimatologas kasdien kovoja dėl pacientų gyvybės, čia – beprotiškas tempas ir didelė įtampa. Kaip jūs tai pakeliate?

– Kai prieš septynerius metus buvau stažuotėje vienoje Londono ligoninių, kartą pamačiau, kad grupė gydytojų po ligonių vizitacijos kažkur eina. Nusprendžiau sekti paskui juos, kol atsidūriau viename dideliame kabinete su daug kėdžių. Visi susėdome, o ten viena moteris pradėjo kalbėti. Pasirodo, tai buvo psichologė. Ligoninėje dirbantis reanimacijos skyriaus personalas kartą per mėnesį susirenka su psichologu aptarti tai, kas sunku ir su kuo susiduriama. Gydytojai kalbėjo, kad vienas sunkesnių dalykų yra ilgai gydomi pacientai, kurių būklė nesikeičia, blogėja ar išlieka panaši mėnesius. Tai – psichologiškai sunku pakelti, sekina. Atėjęs į darbą nematai teigiamų pokyčių, turi kažką daryti, bet jau nebežinai – ką, nes viskas išbandyta ir situacija negerėja. Tada dar savo silpna anglų kalba pasakiau, kad mūsų skyrius turi privalumą – čia yra ir reanimacijos, ir anesteziologijos skyrius. Kai tau sunku, eini į operacinę ir atlieki konkrečią operaciją, kuri baigiasi aiškiu laiku ir yra geras rezultatas. Tuomet yra šiokia tokia motyvacija, kad viskas pavyko. Bet, žinoma, atsigauti yra ir kitų būdų.

– Kokių?

– Visų pirma, padeda šeima. Ji man trukdo galvoti apie darbą ir automatiškai pailsi. Žaidžiu lauko tenisą ir tai labai padeda. Kartais bėgioju, važinėju motociklu, keliauju, dalyvauju medicininėse misijose. Jos – taip pat sunkios, bet truputį leidžia užsimiršti, kas vyksta šiame skyriuje.

– Adrenalino netrūksta reanimacijos skyriuje, o jūs dar sėdate ant motociklo.

– Motociklas – ne sportinis, nelakstau. Važinėju ramiai ir taip atsipalaiduoju.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Vaikų širdžių operacijos yra itin sudėtingos, trunkančios iki kelių valandų. Kaip tai pakelti, kartu žinant, kad už operacinės durų iš proto dėl vaiko sveikatos ir gyvybės kraustosi tėvai?

– Bendravimas su tėvais yra mūsų darbo dalis. Labai svarbi darbo dalis, nes geras kontaktas su tėvais tikrai prisideda prie vaiko sveikimo proceso. Galbūt tai gydytojui papildomas krūvis, kai reikia ne tik gydyti pacientą, bet ir paaiškinti tėvams situaciją, kartais – palaikyti juos psichologiškai, nuraminti, įtikinti, įžiebti viltį ir kitais būdais dalinti savo dėmesį tarp paciento ir jo tėvų. Bet tik ši trijulė – pacientas, gydytojai ir tėvai – gali padėti pasiekti maksimalų rezultatą. Aišku, kurie pacientų tėvų, kurie galbūt nusivilia Lietuvos medikais, yra įtarūs, nuolatos abejoja tam tikrais sprendimais. Žinoma, sprendimais abejoti sveika – gydytojas ir pats nuolat viskuo abejoja, bet kai tai pradeda vyrauti ir pagrindine tema tampa kažkoks priekaištavimas ar neviltis... Suprantame, kad dėl ilgai gydomų pacientų galime sulaukti įvairiausių reakcijų – tikrai dėl jų nepykstame, tik sakome, kad tai yra papildomas krūvis medikui, ir tas krūvis atima dėmesį iš paciento. Užsienyje tėvams teikia psichologinė pagalba, galbūt mūsų sistema taip pat galėtų leisti tėvams gauti tokią pagalbą, tačiau Lietuvoje tai vis dar padaryti sunku.

– Ar jūs jiems pranešate apie užgesusią vaiko gyvybę?

– Taip, mes privalome per tam tikrą laiką jiems paskambinti, o jei tėvai yra ligoninėje, nueiti pasakyti. Tai, matyt, vienas sunkiausių darbo momentų. Skyriaus gydytojas, kuris dirba tą dieną ar naktį ir kuriam dirbant užgeso ta gyvybė, praneša tėvams.

– Nelengva dirbti tarp gyvybės ir mirties.

– Taip, bet ir policininko, net psichologo darbe susiduriama su mirtimis. Galbūt šis darbas išskirtinis tuo, kad reanimatologas su mirtimis gali susidurti kone kasdien ar kas antrą dieną. Ne visus tai užgrūdina.

– Ar buvo akimirkų, kai norėjote mesti šį darbą?

– Kaip ir ne. Dar studijų metais, kai nežinojau, kokią specialybę rinktis, pasirinkau anesteziologiją-reanimatologiją ir galvojau, kad jei iki studijų pabaigos, kai liko 2,5 metų, per tą laiką patiks kažkas labiau – pasirinksiu tai, bet niekas labiau nepatiko. Taip ir tapau anesteziologu-reanimatologu.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kaip susikaupiate darbui, kai tam tikrais momentais jaučiate ir didelį žiniasklaidos dėmesį? Štai 2015 m. visą Lietuvą prie ekranų prikaustė vienerių metų Estrėjos istorija. Mergaitei buvo persodinta bendraamžio donoro iš Prancūzijos širdis, tačiau jai plakti nebuvo lemta, mergaitės gyvybė užgeso.

– Santaros klinikose atliekama daugiausia transplantacijų Lietuvoje, todėl transplantacijai panaudojam daugiau organų nei patys paruošiame donorų. Širdies transplantacijos vaikams yra retos – būna viena-dvi per metu, bet jos, padedant žurnalistams, nušviečiamos labai teigiamai ir tai, manau, turi poveikį visuomenei. Estrėjos atvejis buvo plačiai nušviestas ir turėjo teigiamos įtakos donorystei. Manau, kad tuomet daugiau žmonių, paskaitę straipsnį, pagalvoja, kad tai yra geras darbas, ką kiekvienas žmogus gali padaryti – tapti donoru ir padėti vaikams ar suaugusiesiems išgyventi, pasveikti. Vis daugiau žmonių sutinka tapti donorais, bet tai dar nėra pakankama – donorų trūkumas jaučiamas tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusių.

Bendrauti su žurnalistais padeda mūsų ryšių su visuomene skyrius. Patys gydytojai nesiveržia bendrauti su žurnalistais. Didesnė bėda, matyt, kad kartais žurnalistai pateikia ne visada filtruotą informaciją savo žiniasklaidos priemonėse. Kartais informacija būna paremta emocijomis, o ne faktais. Apskritai, Lietuvos žiniasklaidoje neigiamos informacijos apie medikus ir mediciną yra gerokai daugiau nei teigiamos. Galbūt ir dėl to požiūris į gydytojus ir pasitikėjimas jais yra labai žemas. Tai galiu palyginti su anksčiau minėtu Londonu. Ten net ir po to, kai gydytojas padarė klaidą, o prieš ją padarant paciento motina sakė tos klaidos nedaryti, gydytojui suklydus motina liko tolerantiška ir pasitikėjo specialistu. Tai – ne vienetinis atvejis, yra pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento, jaučiama pagarba.

– Iš tiesų manote, kad pasitikėjimas gydytojais Lietuvoje yra žemas?

– Taip, aš manau, kad žemas.

– Bet juk mūsų šalies medikus noriai graibsto kitų šalių ligoninės, džiaugiasi aukštu paruošimo lygiu.

– Taip, bet aš kalbu apie pacientų pasitikėjimą Lietuvos gydytojais. Užsienio šalys noriai graibsto, bet...


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Daugybė mūsų medikų emigruoja. Dar studijuodami universitetuose jie pradeda mokytis švedų, norvegų ar vokiečių kalbas – tų šalių, į kurias jau ketina išvykti. Kodėl jūs liekate dirbti tėvynėje?

– Taip, deja, tik dalis čia lieka dirbti. Lietuva netenka specialistų, Lietuva netenka finansų, ruošiant specialistus užsieniui. Lietuva senėja ir to nėra kaip kompensuoti – dėl emigracijos nėra kuo pakeisti, o vėliau bus dar didesnė bėda. Tam tikra prasme keista žiūrėti į sistemą, kuri ruošia specialistus užsieniui ir galbūt tik mažesnė dalis po studijų ruošiasi likti dirbti mūsų šalyje.

– Ką reikėtų daryti? Mažų mažiausiai, ko gero, medikams kelis kartus reikėtų pakelti algas?

– Aš manau, kad tai tikriausiai būtų pirmas žingsnis – atlyginimai, ypač slaugytojų ir gydytojų yra nesuvokiami. Tačiau vien tik pakelti algas neužtektų. Antras žingsnis – mano minėtas prestižas, paciento požiūrio ir pasitikėjimo gydytoju klausimas. Reikia kelti sveikatos apsaugos sistemos reputaciją, ligoninių ir gydytojų reputaciją. Kai žmonės dar nuolat pila purvą ant medikų, keikia ir vadina „žudikais baltais chalatais“ – tikrai slegia ir neskatina dirbti Lietuvoje.

– Kaip jūs manote, kodėl mūsų šalyje toks žemas pasitikėjimas medikais? Kodėl apskritai lietuviai vienas kitą nuolat menkina ir nuvertina?

– Galbūt lietuvių savivertė apskritai menkesnė, palyginti su kitomis šalimis. Taip yra nuo seno, ir lietuvis tikrai mieliau pasakys, kas yra blogai, pabambės ir paskųs ar pasiskųs, nei pasidžiaugs kolega ir pagirs jį už gerai atliktą darbą. Galbūt tai tam tikra dalimi yra tautos bruožas, bet, tikiuosi, kad jis pasikeis.

Yra visokių gydytojų. Tikrai yra ir tokių, kurie verti pikto žodžio, bet daugėja puikių specialistų, kurie geba ir bendrauti su pacientu, paaiškinti jam apie jo ligą. Anksčiau paciento gydymas buvo tik gydytojo reikalas, esą nieko gydytojas neturi pacientui aiškinti. Būdavo, anksčiau sulaukiu pažįstamo žmogaus skambučio ir jis prašo įvertinti jo būklę, kokia galima prognozė. Sakau: tau reikėtų nueiti pas gydytoją. Jis man atsako, kad ką tik buvo. Vadinasi, tas gydytojas jam nieko nepaaiškino, galbūt ir pacientas dėl lietuviško kuklumo visko neišklausinėjo. Dabar girdžiu, kad situacija keičiasi ir gydytojas skiria vis daugiau savo laiko paaiškinti pacientui apie jo ligą, tyrimus, gydymą ir visa kita.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kodėl jūs ir kiti gydytojai vis tiek liekate čia dirbti už tokius menkus pinigus tokį rizikingą darbą? Tikriausiai, kad esate sulaukęs pasiūlymų dirbti ir užsienyje.

– Kad ir kaip banaliai skambėtų, aš labai myliu Lietuvą. Man patinka čia gyventi ir dirbti. Tie ryšiai su čia esančiais giminaičiais ir šeima, draugais man yra labai svarbūs. Aišku, minčių išvykti visada buvo, dabar beveik nėra. Padėjo ir stažuotė Londone – iš esmės tai buvo emigracija, tik žinojau, jog grįšiu. Nors galimybių pasilikti ten taip pat turėjau, bet supratau, kad emigranto gyvenimas – ne man. Jei tik yra bent menkiausia galimybė normaliai gyventi Lietuvoje, aš ja pasinaudosiu. Kol kas pavyksta tai daryti. Užsienyje vis tiek būsi svetimu, per pora metų surastum socialinių ryšių, užimtum tvirtesnę poziciją darbe, bet ten niekada nebūsi savas, požiūris į tave visuomet bus kitoks. Galbūt kai kurie gali gyventi užsienyje, bet, manau, daugelis vis tiek jaučia tėvynės ilgesį.

– O kiti? Štai už šių kabineto, kuriame kalbamės, durų dirba jūsų kolegos. Kodėl jie neišvažiuoja? Greičiausiai, kai kurie jų dirba kokiuose nors Mažeikiuose dar ketvirčiu etato, kad galėtų išgyventi.

– Taip, bet, kaip ir sakau, emigracija – ne visiems. Galbūt yra ir kita priežastis, pavyzdžiui, mediko akiplotis per studijas susiaurėja iki medicinos ir kažkokių kitų darbų negali dirbti. Tai gyvenime riboja pasirinkimą ir jis tam tikra prasme tampa įkalintas dirbti tik medicinos įstaigoje. Žmogui reikia kritinio taško, kad jis išvyktų. Daug žmonių tą tašką yra priėję, o čia dirbantys kolegos, matyt, jo dar nepasiekė.

– Kaip manote, jau išvykę jūsų kolegos dar grįš?

– Dalis, manau, grįš, kiti – nebe. Tiems, kuriems patogu gyventi užsienyje – nebegrįš, o kiti turi planų grįžti vėliau. Yra ir tokių, kurie viena koja čia, kita – kitoje šalyje. Tarp medikų tapo populiaru kas kelis mėnesius kelioms savaitėms išvykti užsidirbti pinigų, o vėliau sugrįžti. Galbūt taip patogu, bet reikia nuolat keisti gyvenamą vietą, būti be artimųjų. Jei Lietuvoje būtų pakankamas uždarbis – taip darančių žmonių liktų mažuma.

– Vis dar savanoriaujate trečiojo pasaulio šalyse?

– Taip, kartą per metus išvyktu porai savaičių savanoriauti į medicininę misiją. Stengiuosi vykti vis į kitą šalį. Kadangi esu savanoris, galiu rinktis, kur keliauti dirbti. Yra įvairūs fondai, su dviem jų atlikau misijas. Turiu nerašytą taisyklę niekuomet nebegrįžti antrą kartą į tą pačią vietą, gal tik vieną išimtį esu padaręs. Dabar planuoju vykti į Libaną, galbūt lapkritį, bet ten situacija nėra rami, kelionė dar nėra patvirtinta. Esu dirbęs Irane, Makedonijoje, Dominikos Respublikoje, Hondūre, Irake, Kazachstane.


Asmeninio archyvo nuotr.

– Kam jums to reikia? Vykstate atostogų sąskaita, nemokamai. Atrodo, streso užtenka ir darbe Lietuvoje.

– Tikrai taip. Matyt, yra kažkoks pasitenkinimas. Mano gyvenimas pakankamai normalus, kad galėčiau prisėsti ir pajausti, kad noriu kažko daugiau tiek duoti, tiek gauti. Ten mes operuojame ir gydome pacientus, pats parsivežu daug motyvacijos ir žinių, pasikraunu. Komanda ten dirba iš viso pasaulio, sužinai daug naudingų dalykų, kurie praverčia gydant mūsų pacientus.

 Su kokiais sunkumais savanoriaudamas susiduriate? Nekalbant jau apie tai, kad ten yra kitoks klimatas, psichologiškai sunkiau dirbti svetimoje aplinkoje.

– Kadangi vykstame atlikti širdies operacijų, techninė bazė turi būti minimali ir ja turi būti pasirūpinta. Ar geresnė, ar blogesnė – ne taip svarbu, bet tuščioje ligoninėje operacijų atlikti negali. Taigi fondas, kuris organizuoja šias išvykas, pasirūpina technine baze. Sunkumai galbūt yra dėl tautų mentaliteto skirtumų, atsakomybės jausmo. Kai atvyksta savanoriauti visa komanda, ten dirbantys vietiniai gydytojai taip pat turi dirbti nebe nuo 7 iki 17 val., o iki 22 ar 24 val., dažnai – be poilsio dienų ir chaotišku grafiku, kur kas didesniu krūviu. Noro jiems mokytis nėra daug dėl tų pačių atlyginimų, nes tik noro padėti savo šaliai galbūt tam darbuotojui nėra pakankama motyvacija. Tada iškyla sunkumų, kai matai nemotyvuotą komandą, kur pats gali dirbti ir daryti, o kiti, progai pasitaikius, stengiasi vengti darbo. Aišku, sunku matyti ir pacientus, kurie neretai būna užleisti su pakitimais visame kūne, yra labai daug pacientų iš vargingų šeimų. Sunku matyti skurdą ir purvą ant jų kūno ir drabužių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...