captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kovoje su klimato kaita Vokietija turi tamsią paslaptį

Vokietijos kanclerė Angela Merkel vykdo labai aktyvią klimato apsaugos politiką, įskaitant jos griežtą retoriką kovos su klimato kaita srityje atsiliekančių Europos ir kitų šalių atžvilgiu, kaip ji pademonstravo neseniai Hamburge įvykusiame Didžiojo dvidešimtuko susitikime, CNN interneto svetainėje teigia Berlyne gyvenantis knygų autorius Paulas Hockenos.
William Bossen/Unsplash nuotr.
William Bossen/Unsplash nuotr.

Per tris savo kadencijas A. Merkel aktyviai rėmė garsiąją Vokietijos perėjimo prie atsinaujinančios energetikos politiką, kurią įgyvendinant smarkiai išaugo atsinaujinančių išteklių dalis bendrame Vokietijos energijos balanse – dabar net trečdalis (o ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis – net iki 85 proc.) šalies energijos elektros energijos gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Tačiau pavyzdinė Vokietijos sėkmės istorija turi tamsią pusę, kuri neatsispindi skambiose antraštėse. Vokietijoje išmetamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis nuo 2009 m. beveik nemažėja ir pastaraisiais metais yra apie 900 mln. tonų anglies dioksido per metus, o tai vienareikšmiškai didžiausias rodiklis Europoje (pavyzdžiui, atitinkamas Prancūzijos rodiklis yra perpus mažesnis).

Vokietijoje kasdien diegiama vis naujų atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumų, įskaitant neseniai Šiaurės ir Baltijos jūrose pradėjusius veikti pažangiausių vėjo jėgainių parkus. Šalies vyriausybės yra nustačiusi visiškai realistišką tikslą, kad iki 2050 m. bent 60 proc. visos energijos, įskaitant šilumos ir transporto sektoriuose, būtų iš atsinaujinančių energijos šaltinių.

Kai Gradert/Unsplash nuotr.

Tačiau šalies išmetamųjų teršalų kiekis niekaip nemažėja. Tiesą sakant, kyla pavojus, kad Vokietija nepasieks savo išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo iki 2020 ar 2030 m. tikslų, nors ji pati ragino kitas šalis prisiimti atitinkamus įsipareigojimus.

Jei net Vokietija nesugeba vykdyti savo pažadų, tai apskritai mažai tikėtina, kad pavyks pasiekti 2015 m. Paryžiaus aukščiausiojo lygio susitikime klimato kaitos klausimais nustatytą tikslą – užtikrinti, kad vidutinė pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip dviem laipsniais.

Neišvengiamai peršasi išvada, kad kovoje su visuotiniu atšilimu vien atsinaujinančiųjų energijos išteklių nepakanka.

Siekiant sustabdyti pasaulio temperatūros kilimą, būtina imtis ir kitų nemažiau svarbių veiksmų: palaipsniui atsisakyti anglių naudojimo, plėtoti anglies dioksido kreditų sistemą, mažinti vartojimą ir pertvarkyti transporto sistemas. Šiose srityse pažangioji Vokietija toli gražu nėra tarp lyderių, nors ji tikrai galėtų tarp jų būti.

Tačiau ne vien Berlynas nesugeba sumažinti išmetamųjų teršalų kiekio arba gyvena iliuzijose, kad daugiau saulės baterijų, hidroelektrinių ir vėjo turbinų padės išspręsti šią problemą ir kartu plėtoti klestintį sektorių, kuriame būtų kuriamos darbo vietos ir generuojamas pelnas.

Siekdamos šalinti šią didelę klimato politikos spragą, Vokietija ir kitos šalys gali sutelkti dėmesį į problemos esmę – šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Paryžiaus susitarime žengtas ypač svarbus žingsnis šia kryptimi – nustatyti atskirų sektorių (tokių kaip energetikos, transporto, žemės ūkio ir pramonės) išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo tikslai.

O pradėti geriausia nuo akmens anglių, kurios yra ypač daug anglies dioksido išskirianti iškastinio kuro rūšis.

Vokietijoje veikia daugiau anglimis kūrenamų elektrinių nei bet kurioje kitoje ES šalyje. Vokietijos elektros energijos sektoriuje, kuris labiau remiasi anglimis nei atsinaujinančiais energijos ištekliais, susidaro daugiau kaip trečdalis šalies išmetamo anglies dioksido kiekio. Vokietija galėtų nutraukti sektoriaus subsidijavimą ir, kaip siūlo Žaliųjų partija, įsipareigoti iki 2030 m. visiškai atsisakyti anglių naudojimo. Tačiau kol kas Berlynas net nenutraukė naujų anglimis kūrenamų elektrinių statybos (nors senosios yra uždaromos).

Setu Anand/Unsplash nuotr.

Radikaliems sprendimams priešinasi ne tik sektoriaus lobistai dešiniųjų partijose, tokiose kaip Angelos Merkel krikščionys demokratai, bet ir Vokietijos socialdemokratų partija. Ši didžiausia šalies kairiųjų partija baiminasi, kad bus prarasta nemažai darbo vietų regionuose, kuriuose rinkėjai pirmenybę teikia socialdemokratams.

Anglies dioksido teršalų išmetimas tebeauga Europos transporto sektoriuje, visų pirma Vokietijoje. Daugiausiai prie to prisideda dyzelinės transporto priemonės, prabangūs automobiliai ir krovininiai sunkvežimiai. Vokietija visokeriopai remia savo pasaulinio lygio automobilių pramonę, kuri ypač lėtai priima alternatyvas vidaus degimo varikliui. Nors Vokietijos automobilių pramonės įmonės ir įžengė į elektrinių automobilių rinką, tačiau jos gerokai atsilieka nuo „Teslos“ ir kitų pasaulio automobilių gamintojų, be to, vokiečiai ir toliau lieka ištikimi savo dideliems neekonomiškiems automobiliams.

Vos prieš keletą dienų galinga Vokietijos lobistinė organizacija Automobilių pramonės asociacija paskelbė komunikatą, kuriame teigiama, kad Vokietijos pramonei nukentėtų, jei pirmenybė būtų imta teikti ne tradiciniams automobiliams, o alternatyviam transportui, pagrįstam mažo anglies dioksido kiekio technologijomis.

Berlynas net ėmėsi veiksmų ES lygmeniu, kad sušvelnintų reglamentus, kuriais siekiama įgyvendinti automobilių taršos mažinimo tikslus. Niekas taip gerai neatskleidžia šio pramonės sektoriaus požiūrio nei „Volkswagen“ ir kitų automobilių gamintojų dyzelinių automobilių taršos testų klastojimo skandalas, į kurį Vokietijos valdžia iš pradžių žiūrėjo pro pirštus, o ir dabar būtinų priemonių imasi labai nenoriai.

Apskritai vienas iš galimų taršos mažinimo politikos variantų – nustatyti aukštą kainą už pramonės išmetamuosius teršalus, anglių deginimą ir itin taršius automobilius. Jau yra taikomos sankcijų sistemos, tačiau kaina teršėjams yra gerokai per maža, kad juos priverstų keisti savo elgesį.

ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema nėra veiksminga. Todėl labai svarbu, kad ji pradėtų tinkamai veikti, nes teršėjai būtų priversti mokėti ir būtų užtikrinta ekonominė motyvacija mažinti energijos naudojimą ir pereiti prie atsinaujinančiųjų energijos išteklių.

Biel Morro/Unsplash nuotr.

Galiausiai Vokietija ir kitos išvysčiusio pasaulio šalys turi kritiškai įvertinti savo visuomenės vartojimo lygį. Dauguma ekonomistų ir klimatologų sutaria, kad dabartinis pasaulio vartojimo lygis ir ekonomikos augimas nėra tvarūs. Tačiau daugelis politikų to nepripažįsta arba per daug baiminasi apie tai viešai kalbėti, kad nepapiktintų rinkėjų, kurie nenori keisti savo gyvenimo būdo.

Galbūt Vokietija ir nėra laisvojo pasaulio lyderė, kaip kartais teigiama, tačiau ji tikrai yra Europos varomoji jėga ir, remdamasi savo sėkminga patirtimi atsinaujinančiosios energetikos srityje, gali parodyti kitiems kryptį klimato apsaugos srityje. Tačiau iš pradžių ji turi daug daugiau nuveikti šalies viduje. O tada greičiausiai prie jos prisijungtų ir kitos šalys.

Setu Anand

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...