captcha

Jūsų klausimas priimtas

Orlaivio kapitonas: jei skrydžio metu pilotas skaito laikraštį, vadinasi, viskas puiku

Nestandartinės situacijos dėl oro ar techninių nesklandumų skrydžio metu pilotui nekelia baimės, tiesiog priverčia būti budresnį, suteikia adrenalino. Taip LRT.lt pasakoja orlaivio kapitonas Vytautas Plečkaitis. „Žinojimas, kad pats kontroliuoji situaciją, supratimas, kas ir kaip vyksta, ką darysi toliau, nesuteikia pagrindo atsirasti baimei. Žmonės juk dažniausiai bijo to, ko nežino arba ko nekontroliuoja“, – kalba pašnekovas.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Small Planet Airlines“ lėktuvo „Airbus 320“ kapitonas V. Plečkaitis pirmą kartą į orą pakilo būdamas 12-os. „Kai kieme žaisdavome su vaikais, vieni būdavo gaisrininkai, kiti – policininkai, o aš visada būdavau pilotas, nes man tai buvo natūralu“, – sako piloto šeimoje užaugęs V. Plečkaitis.

Paklaustas, mitas ar tiesa, kad piloto darbas – pakelti ir nutupdyti lėktuvą, o skrydžio metu jis gali skaityti laikraščius, knygas ar žiūrėti serialus, orlaivio kapitonas atsako, kad skrydžio metu fizinio darbo mažiau, tačiau smegenys įtemptos nuolat.

„Jei pilotas skrydžio metu neturi ką veikti ir skaito laikraštį, vadinasi, viskas puiku. Na, o jei rimčiau, sudėtingiausios fazės yra lėktuvo pakilimas ir tūpimas. Per patį skrydį fizinio darbo yra mažiau, šioje fazėje vyksta ne orlaivio pilotavimas, o jo sistemų stebėsena, rodmenų interpretavimas, ryšio su skrydžių valdymo tarnybomis palaikymas. Šis darbas yra varginantis psichologiškai“, – kalba pašnekovas.

– Kada ir kodėl nutarėte tapti pilotu? Tai – vaikystės svajonė?

– Užaugau piloto šeimoje, nuo pat mažens sukausi pilotų, skrydžių vadovų, stiuardų, mechanikų rate. Kai kieme žaisdavome su vaikais, vieni būdavo gaisrininkai, kiti – policininkai, o aš visada būdavau pilotas, nes man tai buvo natūralu.

Primą kartą į orą sklandytuvu pakilau būdamas 12 metų Pociūnų aerodrome. Nors pakilau tuomet gal tik kokį metrą, bet techniškai tai jau buvo skrydis.

– Kokių savybių, jūsų manymu, reikia tikrai geram pilotui?

– Visi pilotai tikrai geri. Tačiau kuomet vyksta atranka į darbą, daugiausia tenka atlikti psichologinių testų. Pavyzdžiui, tikrinami sprendimų priėmimo gebėjimai, jų logiškumas, taip pat tai, kaip žmogus geba valdyti stresą.

Pasirengimo valdyti sudėtingas situacijas, mokymosi, kaip elgtis jose, kelias yra gana ilgas. Tam, kad jis būtų sėkmingas, žmogus turi būti šalto proto, gebėti nepasimesti įvairiose situacijose, jas analizuoti ir numatyti, kokių veiksmų imtis.

Žinoma, pilotui būtina gera sveikata, tačiau kažkokio specialaus fizinio pasirengimo nereikia.

Taip pat reikia būti pasirengus situacijoms, kuomet gali tekti dirbti svetimoje šalyje, galbūt vienam gyventi viešbutyje, ilgą laiką nematyti šeimos, dirbti su nepažįstamais žmonėmis.

– Pačiam dažnai tenka susidurti su tomis situacijomis, kada ilgesnį laiką būnate atskirai nuo šeimos?

– Užsakomųjų skrydžių specifika tokia, kad kartais vienoje ar kitoje vietoje tenka atsidurti gana staigiai, galima netgi sakyti, kad netikėtai. Visi pilotai žino, kad anksčiau ar vėliau su tuo gali tekti susidurti, ir su tuo susidoroja, antraip nebūtų pilotai.

– Jau minėjote, kad pirmą kartą į orą pakėlėte sklandytuvą būdamas 12-os, o koks buvo pirmasis jūsų pilotuotas orlaivis, kokį pilotuojate dabar? Kuo jie skiriasi?

– Pirmą komercinį skrydį kaip pilotas atlikau prieš 10 metų, tai buvo „Boeing 737“, šiuo metu pilotuoju „Airbus 320“.

Šiuolaikinė aviacija yra ganėtinai sudėtinga. Pats skrydis nesiskiria, aerodinamika, fizika veikia taip pat, ar skrendi su sklandytuvu, ar su lėktuvu. Tačiau orlaivis nėra dviratis ir, be paties skrydžio, pakilimo ir nutūpimo, yra šimtai elementų, kuriuos reikia gebėti valdyti, kad skrydis būtų saugus ir malonus. Būtent šie elementai ir skiriasi skirtinguose orlaiviuose. Pradėjęs pilotuoti kitą lėktuvą, atsiduri visiškai kitoje aplinkoje, jų valdymo filosofija skiriasi.

– Ar tai reiškia, kad kas kartą sėsdamas už kitokio lėktuvo vairo, turi persimokyti?

– Būtent. Baigęs mokslus, įgyji teisę pilotuoti orlaivį, tačiau atskirai turi mokytis tam, kad galėtum valdyti reikiamo tipo orlaivį. Dažniausiai toks persimokymas užtrunka apie mėnesį teorinių žinių įgijimo bei maždaug devynias sesijas po keturias valandas skrydžio simuliatoriuje.

– Skrydžiai simuliatoriuje ir pirmasis realybėje – labai skiriasi? Koks jausmas suprasti, kad tu jau „nebežaidi“, o pilotuoji realų orlaivį?

– Šiuolaikiniai simuliatoriai suteikia labai realų skrydžio pojūtį. Jie taip apgauna tavo pojūčius, kad atrodo, jog iš tiesų skrendi: jauti aukštėjimą, žemėjimą, posūkius, stabdymą. Vizualizacija – taip pat labai tikroviška: tu matai, kaip skrendi virš miestų, matai pakilimo taką, šviesas, kitus orlaivius. Persėdus į tikrą orlaivį, nėra jokio šoko pojūčių prasme.

Tačiau, kai supranti, kad skrendi iš tiesų, kad negalėsi sustabdyti proceso, išlipti ir pagalvoti, kaip geriausia elgtis, vidinis psichologinis spaudimas juntamas.

– Kas jums labiausiai patinka jūsų darbe?

– Man būtų sunku įvardyti vieną priežastį, kodėl jis man patinka. Pats skrydžio jausmas yra labai geras, smagi yra darbo dinamika. Kiekvienas skrydis – skirtingas: skirtingi žmonės, su kuriais dirbi, keleiviai, su kuriais skrendi, oro sąlygos, oro uostai, kurie pasitinka, ir ten dirbantys žmonės.

Dar džiugina labai daug saulės. Netgi šią vasarą, kai čia apsiniaukę ir niūru, aš 100 proc. esu tikras, kad pakilus ir kirtus debesų sluoksnį, atsidursiu ten, kur daug saulės. Ir taip visuomet, nesvarbu, vasara ar žiema, čia lyja ar sninga, pakilus aukštai – visada šviečia saulė.

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– O šiame darbe daug adrenalino? Tenka jo pajusti, suvaldžius kažkokias sudėtingesnes situacijas? Ir tai patinka?

– Visada malonu, kai viskas vyksta, kaip suplanuota, nesusiduriama su netikėtumais, na, o jei susiduriama, tai lengvai išsprendžiama. Tačiau, kai skrendi į sudėtingesnius oro uostus, kai labai užimta skrydžio erdvė, viskas vyksta sekundžių ir milimetrų tikslumu, pajunti, kad darbą atlikai puikiai.

– Turbūt daug kas mano, kad turint tokį darbą galima pamatyti labai daug šalių – svajonių darbas. Ar, atskridęs į kokią nors šalį, turite laiko ją apžiūrėti, pasisvečiuoti?

– Skraidyti tenka dažnai, tad tokių progų, kai kažkurioje šalyje turi laisvą dieną ar dvi, tikrai būna. Taip esu apkeliavęs nemažai vietų. Europos tai jau tikrai daug, tačiau ir Azijoje, ir Afrikoje esu buvęs, taip pat – Pietų Amerikoje.

Tačiau būna ir tokių dienų, kai sunkūs skrydžiai tiek išvargina, kad tenka pasvarstyti, ar verta pasivaikščioti po naują vietą tik tam, kad „užsidėtum varnelę“, ar verčiau pailsėti, nes laukia skrydis. 

– O kas piloto darbe labiausiai baugina? Nors kelionės lėktuvu yra vienos saugiausių, bet važiuodamas automobiliu bent jau žinai, kad, jei jis kelionėje suges, tu liksi stovėti stabiliai ant žemės. Galbūt tai ar kažkas kitas kelia nerimo?

– Profesionalaus piloto ar skrydžio palydovo tokie dalykai negali bauginti. Niekas tikrai neturi skrydžio baimės.

Be abejo, tenka susidurti su nestandartinėmis situacijomis dėl oro, kažkokių techninių nesklandumų. Tačiau tai nekelia baimės, tai verčia tave būti budresnį, suteikia adrenalino. Žinojimas, kad pats kontroliuoji situaciją, supratimas, kas ir kaip vyksta, ką darysi toliau, nesuteikia pagrindo atsirasti baimei. Žmonės juk dažniausiai bijo to, ko nežino arba ko nekontroliuoja.

– Stereotipiškai kartais žmonės kalba, kad iš esmės piloto darbas – pakelti ir nutupdyti orlaivį, o skrydžio metu pilotas gali kad ir laikraščius skaityti.

– Ir taip, ir ne. Bet teoriškai, jei pilotas skrydžio metu neturi ką veikti ir skaito laikraštį, vadinasi, viskas yra puiku. Na, o jei rimčiau, sudėtingiausios fazės yra lėktuvo pakilimas ir tūpimas. Skrydžio metu to fizinio darbo yra mažiau, šioje fazėje vyksta ne orlaivio pilotavimas, o jo sistemų stebėsena, rodmenų interpretavimas, ryšio su skrydžių valdymo tarnybomis palaikymas. Ir šis darbas yra varginantis psichologiškai. Atrodo, tu sėdi, nekilnoji juk plytų, bet po skrydžio gali jaustis labai pavargęs, nes negali pernelyg atsipalaiduoti. Panašiai juk būna ir po ilgos kelionės automobiliu.

– Į kokią sudėtingiausią situaciją skrydžio metu yra tekę patekti?

– Pradėkime nuo to, kad šiuolaikinė aviacija yra labai saugi. Turbūt pavojingiau eiti per gatvę. Iššūkiai yra susiję su oru: tu jį gali prognozuoti, bet negali kontroliuoti. Tačiau tokioms situacijoms esame rengiami.

Be abejo, kartais girdime, kad vienoje ar kitoje pasaulio vietoje kažkas atsitiko, bet, turint mintyje skrydžių intensyvumą pasaulyje, tai yra itin reti atvejai ir tokių incidentų galimybė yra itin maža.

– Per pastaruosius porą metų teko girdėti apie keletą orlaivių avarijų, dingimų, netgi tyčinę avariją. Ar tokios žinios kaip nors jus paveikia?

– Sekame šias situacijas, domimės jų istorija, kas, kodėl įvyko. Tie įvykiai analizuojami, aprašomi, nustatomos priežastys, ir neretai mūsų mokymai būna pagrįsti tomis buvusiomis situacijomis. Jei, kaip nutiko Amerikoje, abu orlaivio varikliai užgeso ir pilotui teko jį tupdyti į upę, mes simuliuojame tokias situacijas, kad susipažintume, kaip tai iš tiesų atrodo, kaip tai reikėtų daryti.

Daug įvykių susiję su žmogiškaisiais faktoriais, tad įdomu, kodėl vienaip ar kitaip žmonės elgiasi, kokius sprendimus priima. Iš to galima pasimokyti.

– Minėjote, kad prognozuojamas, tačiau nekontroliuojamas faktorius, kuris turi įtakos skrydžiui, yra oras. Daugybei žmonių, ypač keliaujančių lėktuvu rečiau ar pirmuosius kartus, turbulencija, o ypač didesnė, kelia nemažai streso. O kaip į tai reaguojate jūs? Ar pajutęs ją galite nustatyti, kad ji nebus didelė, truks trumpai, ar kartais ji sukelia nerimo?

– Turime meteorologines prognozes, žemėlapius, kuriuose matome, koks yra vėjas, jo stiprumas, kada galima turbulencija. Ne visuomet tai pasiteisina, nes oras kinta greičiau, negu tikėtasi. Turbulencija, susijusi su audros debesimis, yra lengviau prognozuojama, nes tu tiesiog matai debesį ir žinai, kad skrendant šalia jo ar per jį yra galima oro blaška.

Sudėtingiau su vadinamąja giedro oro blaška, kuomet vizualiai nematyti jokių galimos turbulencijos požymių. Tuomet nebent iš patirties gali justi, kada ji stiprės, kada silpnės. Būtent dėl giedro oro blaškos rekomenduojame keleiviams likti prisisegus diržus visos kelionės metu.

– Na, o kiek laiko turite poilsiui po skrydžių? Kaip mėgstate ilsėtis?

– Poilsis tarp skrydžių yra reglamentuotas, jis negali būti trumpesnis. Laikas priklauso nuo to, kokios trukmės buvo skrydis. Jei laiko poilsiui yra daugiau, laisvalaikis mano yra kaip ir visų žmonių – leidžiu jį su šeima, draugais.

Laisvalaikį leidžiu gana aktyviai, nes tenka daug sėdėti. Žiemą žaidžiu ledo ritulį, vasarą plaukioju vandenlente, lankausi sporto klube.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...