captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichiatras: ši karta turės labai didelių problemų

Dėl nuolatinio buvimo on-line ir socialinių tinklų naršymo jaunų žmonių smegenys nepailsi, ir tai turės rimtų pasekmių psichikos sveikatai, perspėja Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas psichiatras Martynas Marcinkevičius. Dar viena šių dienų rykštė – saujomis ryjami raminamieji vaistai, taip siekiant „paslėpti“ rimtus susirgimus, bet prisišaukiant didelę priklausomybę nuo benzodiazepinų. „Daugelis nežino, kad abstinencija nuo jų yra žiauri, praktiškai tokia pati, kaip heroino. „Nuimti“ ją yra labai sunku“, – LRT.lt teigia psichiatras.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centras, nuo seno vadinamas „Vasaros 5“, yra vieta, kur teikiamos antrinio lygio psichiatrijos stacionarinės, dienos stacionaro ir ambulatorinės paslaugos. Ligoninėje veikia ir Valgymo sutrikimų, Krizių intervencijos tarnybos, Psichoterapijos dienos stacionaras. Ši ligoninė įsikūrusi itin vaizdingoje sostinės vietoje, apie ją sklando daugybė legendų ir stigmų.

„Įvažiuodami į mūsų teritoriją turėjote pamatyti namelį, kuriame anksčiau būdavo apsauga ir nieko neišleisdavo. Jei žmogus Sovietų Sąjungoje čia atsidurdavo, jis buvo laikomas psichikos invalidu – valstybė juo rūpindavosi, bet nieko neišleisdavo. Taip jau būdavo: jei susirgai – tave izoliuoja nuo visuomenės“, – pasakoja 16 metų Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centrui vadovaujantis M. Marcinkevičius.

Šiandien ligoninės teritorijos nejuosia aukšta tvora, kuri buvo skirta tam, kad neišsilakstytų ligoniai, langus su grotomis pakeitė nedūžtantys stiklai su užraktais. Ligoninės vadovybė siekia, kad atvykstantys pacientai čia jaustųsi ne kaip ligoninėje, o namuose.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Vaikštant po teritoriją į akis krinta nemažai ten besigydančių jaunų žmonių. „Psichikos ligos, išskyrus demencijas, yra būdingos jauniems žmonėms. Netgi sunkiomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, šizoefektai, bipoliniai sutrikimai, žmonės suserga tarp 20 ir 35 metų. Taip pat yra ir su depresijomis – jos dažniausiai puola jauno amžiaus žmones, nes tuo metu jie yra aktyviausi, daugiausia siekiantys, kartu jie patiria daug stresų ir kitų problemų. Visos problemos dėl darbo, skyrybų, vaikų yra jaunystėje. Vyresniame amžiuje problemų vis mažėja“, – paaiškina psichiatras.

 Ligoninės teritorija yra išties nemaža, čia daug pastatų. Vieni pastatai atnaujinti, kiti dar laukia savo eilės. O atvykstančių čia gydytis daugėja ar mažėja?

– Iš visų turimų ligoninės pastatų jau esame penkis visiškai atnaujinę, dar du korpusai liko neatnaujinti. Jų atnaujinti mes ir negalime, nes tai – kultūrinis paveldas. Vieni pastatai statyti sovietmečiu, o šie projektuoti garsaus architekto. Gražūs, bet, deja, statyti kaip užmiesčio vilos – tuo metu čia buvo užmiestis. Deja, šie pastatai mūsų ligoninės reikmėms nepritaikyti.

Mūsų ligoninė labai netradicinė. Mes labai orientuoti į ambulatorinę pagalbą, ne stacionarinę, ir tų stacionarių lovų po truputį mažiname. Šiuo metu, kaip atskira ligoninė, esame patys mažiausi pagal stacionarių lovų skaičių – jų turime tik 168, bet dar turime 140 vietų dienos stacionare. Taip pat turime konsultacinę polikliniką, psichosocialinės reabilitacijos skyrių. Mūsų geografinė padėtis yra patogi – susisiekimas geras, patraukli vieta, todėl pacientai iš miestų čia ateina. Iš dalies, dabartinė padėtis atspindi ir šiuolaikinę koncepciją, kad to stacionaro liktų kuo mažiau ir kad žmonės gautų ambulatorinę pagalbą. Be to, norime, kad ateityje pagalba būtų perkelta į bendruomenes – kad būtų galima gydytojams ateiti pas pacientus į namus, gyvenamąją vietą. Ta kryptimi eina visas pasaulis. Tačiau Lietuvoje susiduriame su teisiniais dalykais. Pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą paslaugas galime teikti tik toje teritorijoje, kurioje išduota licencija. Su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga jau esame aptarę šį klausimą.

Beveik visame pasaulyje yra ambulatorinė ir bendruomeninė pagalba, ligoninės skyriai yra nedideli. Italija dar prieš kelis dešimtmečius uždarė visas psichiatrijos ligonines, tačiau tai nepasiteisino, nes dabar italai pagalbos ieško Šveicarijoje, Austrijoje. Mano požiūriu, stacionaro turi kasmet mažėti, bet integracija turi vykti palaipsniui. Neblogą sveikatos priežiūrą turi skandinavai, pagal psichikos ligų sergamumą jie yra artimesni mums. O inovacijų psichikos sveikatai lyderiai yra olandai.

Galiu pasakyti, kad visos prognozės tokios, kad psichikos ligų tik daugės. Tai nereiškia, kad daugės psichiatrinių ligoninių, nes viskas einama kitų pagalbos formų link. Taigi pagalbos reikės daugiau, tik tiek, kad ji bus labiau decentralizuota ir arčiau žmonių.


M. Marcinkevičius, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kuris skyrius yra labiausiai užimtas?

– Turime apie 90 proc. užimtumą. Ką tai reiškia? Tai yra maksimalus įmanomas užimtumas, nes mes nesame planinė ligoninė, turime turėti ir lovų rezervą. Laikoma, kad geras užimtumas yra 80 proc., o mes turime 90 proc. Stengiamės, kad nebūtų eilių, bet kartais vieną kitą dieną pacientams reikia palaukti.

Labiausiai užimtas Krizių intervencijos skyrius – ten yra tik 10 vietų, bet guldomi žmonės po visokių sunkių išgyvenimų, gyvenimo krizių, bandymų nusižudyti, bankrotų ir panašių dalykų. Bankrotas – viso gyvenimo sugriuvimas, tai yra labai rimta. Labai daug atsigulančių po įvairių šeimos dramų – artimųjų netekčių, skyrybų. Gal kada ir būna lengvesnių skyrybų, bet nedaug. Be to, mūsų kultūroje nepriimtina apie tai kalbėti. Būna, žmonės sako: pagaliau išsiskyriau, kaip palengvėjo; dabar esu laisvas žmogus, o anksčiau reikėjo kentėti artimojo knarkimą, plauti nešvarias kojines. 90-čia procentų tai yra tiesiog gynybinė reakcija prieš save ir visuomenę, o iš tiesų išgyvenimai būna gilūs ir sudėtingi. Būna, vienu metu patenka 4–5 išsiskyrę žmonės. Tuomet susidaro tam tikros savipagalbos grupės, jie tarpusavyje išsikalba ir palaiko vieni kitus. Dažnai po išsirašymo žmonės vis dar palaiko ryšius, o jei atsiranda koks išsiskyręs vyras, žiūrėk, ir globėjų atsiranda. Tada specialistams praktiškai nieko nereikia daryti – iš vakaro pasikalba, ryte jau vaikšto „pražydę“.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Akivaizdu, kad darbas čia – ne kiekvienam. Kaip personalas viską pakelia?

– Be abejo. Apskritai, medicinai reikia pašaukimo, psichiatrijai – ypač. Dabar ši specialybė tapo populiari ir yra vieni didžiausių konkursų į psichiatriją. Medicinoje yra ir dalis meno, nes kiekvienas pacientas – labai individualus. Tikrai norėtųsi objektyvių tyrimų, paimti kraują ar genetinę medžiagą ir gydymą pritaikyti pagal tai, deja, kol kas psichiatrijos mokslas tikrai nėra tiek pažengęs, ypač diagnostikoje. Pagrindiniai įrankiai lieka pokalbiai, žmogaus stebėjimas. Gydyme vaistai užima svarbią vietą, bet psichoterapija, pokalbis užima vis svarbesnę vietą. Atsiradus vaistams, visi puolė sakyti, kad jie mus išgelbės, bet praėjus daugybei metų, įsitikinome, kad vaistai negali visko išspręsti. Taigi pokalbis ir psichoterapija tampa vis svarbesni, todėl gydytojas psichiatras yra visada daugiau menininkas nei amatininkas.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ypač sunkus žemesnio personalo darbas. Uždaro tipo skyriuje žmonės dirba sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Visuomenė dažniausiai žino ir sureaguoja į fizinio smurto atvejus, bet reikia suprasti, kad psichologinis smurtas yra nuolatinis ir kartais tas smurtas yra ne dėl to, kad žmogus norėtų taip smurtauti ar užgauti personalą – jis tiesiog yra tokios būsenos, kai taškosi neigiamomis emocijomis, žodžiais. Ne specialiai to siekdamas, bet jo viduje kyla agresija, blogos emocijos. Personalui tikrai nelengva, visada lenkiu prieš juos galvą. Ne veltui užsienyje psichiatrai yra viena paklausiausių specialybių.

Čia ne visi ir išdirba. Yra tokių, kuriuos viskas tenkina, net ir atlyginimas, bet ateina ir sako: išeinu, nebegaliu.

– Nuo kokių susirgimų kenčia mūsų visuomenė, kokios ligos dažniausios?

– Grubiai klasifikuojant, yra dvi psichikos ligų grupės. Viena jų – endogeninės ligos, nulemtos žmoguje. Pavyzdžiui, ta pati šizofrenija – išorės sąlygos gali daryti įtaką, ar liga prasidės anksčiau ar vėliau, lengvesnė ar sunkesnė bus eiga, bet jei žmogus turi polinkį sirgti, jis vis tiek anksčiau ar vėliau šia liga susirgs. Visame pasaulyje sunkiomis psichikos ligomis serga apie 1 proc. žmonių. Šis skaičius praktiškai neauga.

Kita grupė ligų yra nulemtos gyvenamosios aplinkos. Kitaip tariant, jei žmogus gyventų kitoje aplinkoje, jis ta liga nesusirgtų. Čia pirmoje vietoje atsiduria depresija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, ši liga dabar yra ketvirtoje vietoje. Prognozuojama, kad 2020-aisiais ji gali atsiduri antroje vietoje po širdies ir kraujagyslių ligų. Ši liga būdinga visam pasauliui, bet Lietuvai – ypač, nes mes esame šiaurės šalis, taip pat – posovietinė. Socialinio lūžio šalys keitėsi gan drastiškai, tie pokyčiai tebevyksta. Ypač drastiški pokyčiai palietė vyresnę kartą – perėjimas nuo sovietinės apsaugotos sistemos, kai kiekvienas turėjo darbą ir valstybė viskuo rūpinosi. Gal politiškai kolūkių sugriovimas buvo gražu, bet kartu buvo sugriautas absoliučiai visas gyvenimo būdas, kultūra ir pan. Ta pirma banga jau praėjo, bet, pavyzdžiui, kalbant apie mano kartą, nors mokyklą baigiau su nepriklausomybe, tai vis dar jaučiama. Netgi mūsų jaunimas skiriasi nuo vakariečių saugumo prasme – galimybės kaip ir visos yra, bet saugumo, užtikrintumo, garantijų prasme dar nepasiekėme to lygio. Dar jaučiamos socialinio lūžio pasekmės. Tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims, tai šiuo metu išgyvena ir Ukraina. Lietuva yra su ypač blogais psichikos rodikliais, nes susideda du dalykai – šiaurės šalių genetika ir socialiniai dalykai.


BNS nuotr.

Atsiranda ir naujų dalykų. Ši karta, kuri dabar auga, turės didelių problemų. Dėl nuolatinio buvimo „on-line“ ir socialinių tinklų naršymo jaunų žmonių smegenys neturi jokio poilsio ir yra nuolat dirginamos, o tai turės rimtų pasekmių psichikos sveikatai. Jei anksčiau žmogus eidavo ar važiuodavo iš taško A į tašką B ir matydavo gamtą, kažką galvodavo, tuo metu smegenys kažkiek pailsėdavo. Dabartinio jaunimo smegenys neturi jokio poilsio visą dieną, nebent kai žmogus užmiega. Bet jei dar naršo telefone prieš pat miegą, net ir užmigus informacija yra apdorojama. Tai yra šiuolaikinio jaunimo tragedija, kuri turės rimtų pasekmių psichikos sveikatai. Ta informacija, kurią jie gauna, nėra sudėtinga, tačiau smegenims nėra jokio poilsio.

– Kokie susirgimai gresia šiuolaikiniam jaunimui?

– Bijau būti pranašu. Bet čia susideda keli dalykai – pats mąstymas tampa paviršinis, nebegebama susikoncentruoti. Smegenų perdirginimas gali iššaukti dėmesio sutrikimus, kitus dalykus. Mūsų kultūroje prieš 20 metų niekas nekalbėjo apie perdegimo sindromą, nebuvo tokios kategorijos. Gali atsirasti nauja diagnostinė kategorija su savitais simptomais. Tai jau pastebima ir dabar. Kodėl per egzaminus ar besimokant žmogui sunku susikoncentruoti į veiklą, kuri reikalauja dėmesio ilgesnį laiką? Be to, daugėja įtampos ir informacijos, krūviai didesni.

Dar viena ligų grupė, apie kurią daug kalbama – amžiaus nulemtos ligos. Labai smarkiai auga senų žmonių skaičius, automatiškai neišvengiamai didėja įvairių senatvinių demencijų, psichozių skaičius.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

 Vaikštant po ligoninės teritoriją galima matyti daug jaunų žmonių. Taigi ir dabar turite nemažai jaunų pacientų?

– Psichikos ligos, išskyrus demencijas, yra būdingos jauniems žmonėms. Netgi sunkiomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, šizoefektais, bipoliniais sutrikimais žmonės suserga tarp 20–35 metų. Taip pat yra ir su depresijomis – jos dažniausiai puola jauno amžiaus žmones, nes tuo metu jie yra aktyviausi, daugiausia siekiantys, kartu jie patiria daug stresų ir kitų problemų. Visos problemos dėl darbo, skyrybų, vaikų yra jaunystėje. Vyresniame amžiuje problemų vis mažėja.

– Visos tos problemos ir stresas apkrauna centrinę nervų sistemą, kol galiausiai arba su tuo susidoroji, arba susirgimas pasireiškia kokiu nors simptomu.

– Arba per kažkokią ligą. Tai gali būti depresija ar psichosomatinis sindromas. Kartais psichosomatinės ligos apie save praneša per kūno skausmus – opas, refliuksą, bronchinę astmą, širdies ir kraujagyslių ligas. Pavyzdžiui, paimkime kraujo spaudimą. Tai yra širdies ir kraujagyslių liga ir turbūt viena labiausiai paplitusių, bent jau pagal vaistų išrašymą. Taigi 90 proc. tos hipertenzijos ar spaudimo neturi aiškios priežasties. Aš galiu pakankamai drąsiai sakyti, kad tai – ne kas kita, o psichikos ir streso sukelta liga. Taip, ją reikia gydyti kardiologiniais vaistais, bet priežastys yra ne kur kitur.

Pavyzdžių turiu ir tarp artimųjų. Žmogus turėjo sunkią hipertenziją, o kai jį ištiko insultas ir atsirado demencija, žmogus atsipalaidavo ir jo kraujo spaudimas buvo kaip pas kūdikį. Ne kartą buvo ir taip, kad kai žmogus baigė karjerą mieste ir išvažiavo gyventi į sodybą, dingo stresas.

 Mūsų visuomenė patiria labai daug įtampos. Iš kur ji dažniausiai kyla?

– Mes patekome į turtingųjų klubą – Europos Sąjungą. Iš vienos pusės – labai gerai, nes mus remia, o iš kitos pusės mes esame tas vargšas giminaitis. Geriau būti mažame kaime dideliu viršininku nei dideliame mažu. Giminėje juk būna taip pat – kai susirenka giminės ir koks giminaitis iš rajono atvažiuoja į miestą, kur artimieji geria šampaną, giriasi, kad buvo Sicilijoje ar Malaizijoje, žmogus, nors jam nieko netrūksta, šalia kitų jaučiasi menku. Štai ir jaunimas turi didžiules galimybes mokytis užsienyje, bet socialinės garantijos tarp emigranto ir vietinio gyventojo – visai kitos. Dauguma anglų turi socialines garantijas savo šalyje, o mes visur esame tie vargšai atvykę emigrantai, pasiėmę valstybės kreditus, kuriuos reikia grąžinti, todėl tenka dirbti daugybę kitų darbų.

Vienos bendradarbės dukra dirba viename banke. Daugelis bankų į Lietuvą perkelia padalinius. Tą merginą išsiuntė į užsienio banką, ten ji tris mėnesius mokėsi, kad galėtų čia dirbti. Mes džiaugiamės – darbo vieta, geras atlyginimas. Tačiau nors toje Skandinavijos šalyje ji už šį darbą gautų dar daugiau ir dirbtų šešiese, Lietuvoje dirbs dviese, vadinasi, dar ir už kitus. Taigi ne tik gaus mažiau nei skandinavas, bet bus ir visai kitos darbo apimtys. Skandinavui tai nebūtų priimtina, jis eitų dirbti kitur, o mūsų žmonės dreba dėl darbo: kad ir kiek krautų, su viskuo sutinka. Ir čia kalbame ne apie socialinį dugną, nes mes Lietuvoje tikrai turime tikrą dugną, bet netgi tie, kurie lyg ir gerai gyvena, turėdami gerus darbus ir atlyginimą, nėra saugūs, ir tai kelia didžiulę įtampą.


M. Marcinkevičius, V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Dar viena problema, apie kurią nėra kalbama, bet mes vis dažniau susiduriame – vaikai, grįžę iš užsienio studijų. Kalbu apie tuos, kurie studijuoja metus ar kelerius užsienio šalyje. Pas mus jau tapo lyg ir prestižu, kad vaikas mokosi užsienyje, bet dažnai nesuvokiama, kas už to stovi. Įsivaizduokit vaiką, kuriuo mamytė namuose rūpinosi, virė košes ir skalbė drabužius, jis buvo apsaugotas ir turėjo draugų, savo kultūrinę aplinką, ir staiga tas 18-metis, dar nesuvokdamas daugelio dalykų, išvyksta į užsienį. Kur jis patenka? Į absoliučiai kitą socialinę, kalbinę, kultūrinę aplinką, kur jam reikia dar mokytis svetimą kalbą. Jam greičiausiai reikės dirbti, kad turėtų pinigų savo reikmėms. Jei tėvai viską duoda, jis jaučia didžiulę įtampą dėl to, kad visa šeima sudėjo į jį visas viltis ir visus finansus. Jam galbūt nereikia dirbti vakarais padavėju ar sargu, bet pasąmonėje žino, kad viską jam duoda tėvai. Turime daug grįžusių tokių jaunų žmonių su įvairiais psichiniais dalykais, sunkiomis depresijomis. Kalbu apie visiškai jaunus žmones – vaikus po 20–21 metus, praleidusius užsienyje metus ar šiek tiek ilgiau. Nemažai ten pabando ir įvairių narkotikų. Ten juk yra kita aplinka, prieinamumas, didžiulė įtampa, nėra kontrolės – ko gi „neužsimetus“? Lietuvoje apie tai mažai kalbama, bet mes su tuo labai susiduriame. Tai – nebe pavieniai atvejai, o nuolatinis srautas.

Paimkime ir Egidijaus Anupraičio, kuris tėvus iššaudė, atvejį. Dar nėra nustatyta, kas jam buvo, bet jei nebūtų išvažiavęs į užsienį, manau, tokios tragedijos nebūtų įvykę. Gal būtų susirgęs ar dar kažkas. Bet iš tiesų egzistuoja rimta problema, o tėvai apie tai nesusimąsto – jiems studijos užsienyje atrodo prestižas, dideli pinigai... Viena, kai išvažiuoji būdamas 25–30 metų, kai esi daugiau ar mažiau subrendusi asmenybė, ir visai kita, kai išvažiuoji po mokyklos. Iš šilto laivo – į šaltą vandenį. Dauguma išplaukia, bet stresas yra milžiniškas, ir pasekmes, deja, atlaiko ne visi.

– Daugelis čia bijo kelti koją, nenorėdami ateityje susigadinti karjeros, negauti paskolos, norimo darbo ar, galbūt, ginklo savigynai. Turbūt ir dėl to nesikreipia nemažai žmonių į psichikos sveikatos centrus?

– Tai – stigma. Tai atėjo dar iš XX a. Pirmieji psichotropiniai vaistai išrasti 1952–1954 m., o psichikos ligos dažniausiai buvo negydomos. Vyravo suvokimas, kad jei susirgai – tai yra didesnis nuosprendis nei vėžys. Tokia mąstysena buvo būdinga visam pasauliui, bet ypač – posovietinėse šalyse, nes jei žmogus Sovietų Sąjungoje čia atsidurdavo, jis buvo laikomas psichikos invalidu – valstybė juo rūpindavosi, bet nieko neišleisdavo. Taip jau būdavo: jei susirgai – tave izoliuoja nuo visuomenės. Ta izoliacija buvo reali, fizinė. Įvažiuodami į mūsų teritoriją turėjote pamatyti namelį, kuriame anksčiau būdavo apsauga ir nieko neišleisdavo. Dabar to nėra.

Taigi ta stigma yra labai stipri, problema – milžiniška, nes, jei žmogus serga sunkia psichikos liga, jis vis tiek anksčiau ar vėliau čia patenka, būna sunkūs simptomai, ir jis gauna gydymą. Bet apie 80 proc. lietuvių, turinčių depresiją, nesikreipia ir negauna gydymo. Tikslių duomenų nėra, bet netgi pasauliniai duomenys rodo, kad apie 60 proc. žmonių negauna adekvataus gydymo. Jie gyvena su ta liga, o negydoma liga progresuoja. Depresija nuveda ir į alkoholizmą, nes tai – vienas savigydos būdų. Didelio alkoholizmo paplitimo Lietuvoje viena priežasčių yra negydyta depresija. Alkoholizmas „eina“ per tas pačias serotonino, neuromediatorių sistemas. Geriant išskiriamas serotoninas, kurio trūkumas yra būtent viena pagrindinių depresijos išsivystymo priežasčių. Čia yra „greitųjų kreditų principas“ – jei likučiai yra, alkoholis juos paima ir tuo metu pagerėja, o vėliau darosi vis blogiau, nes visiškai nebelieka. Tai labai apsunkina tiek geriančiojo, tiek jo artimųjų gyvenimą.


BNS nuotr.

Kas dar Lietuvai unikalu? Mes suvartojame nepaprastai didelius kiekius raminamųjų vaistų, netgi jei palyginsime su Baltijos ar Skandinavijos šalimis. Kalbu ne apie antidepresantus, o visokius „Lorafen“ ar „Xanax“. Vadinasi, žmonėms yra blogai – kankina nemiga, nerimas ir kitos problemos. Tragedija ta, kad tai depresijos negydo, o tik „nuima“ tam tikrus simptomus, leidžia užmigti, nors ir miegas būna ne toks kokybiškas. Vis tik pati liga progresuoja ir jums reikalingos vis didesnės raminamųjų dozės. O priežastis lieka ir liga sunkėja.

Šalia depresijos atsiranda priklausomybė nuo benzodiazepinų. Atvažiuoja pas mus žmogus ne dėl depresijos, bet dėl milžiniškų benzodiazepinų dozių. Daugelis nežino, kad abstinencija nuo jų yra žiauri, praktiškai tokia pati kaip heroino. „Nuimti“ ją yra labai sunku.

Jūsų – žurnalistų – luomas taip pat nemažai prisideda prie stigmatizacijos. Neduok Dieve, ką nors padarė psichikos ligonis – tuoj pat viskas paviešinama, nors iš tiesų sunkių nusikaltimų psichikos ligoniai padaro maždaug 1,5 proc. Ir šis skaičius nedidėja.


V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kas yra psichiškai sveikas žmogus?

– Maždaug 25–40 proc. visų žmonių per savo gyvenimą patiria bent vieną psichikos sutrikimų epizodą, kuris jau reikalautų pagalbos. Ne šiaip kažkokį epizodą, bet kuris reikalautų pagalbos. Tai nereiškia, kas serga kas trečias ar kas ketvirtas, bet tai patiria per savo gyvenimą. Tokia yra pasaulinė statistika, o kadangi Lietuva tikrai ne prie pačių geriausių, manyčiau, pas mus tokių žmonių yra 30–33 proc.

Kai kažkas atsitinka, pavyzdžiui, miršta artimasis, nekalbu apie atvejus, kai miršta seni tėveliai ar seneliai, bet sugyventinis ar sutuoktinis ir būna toks kritinis gyvenimo atvejis, kai kurie sako: ne, man viskas gerai! Aš tada aiškinu: jei taip sakai – tu esi nesveikas. Jei tau viskas gerai, tu nesveikas. Žmogus turi reaguoti, normalu, kad žmogus reaguoja į sunkias gyvenimo situacijas. Jei mirė sutuoktinis ar brolis, o tu sakai, kad viskas gerai, tai yra nenatūrali reakcija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...