captcha

Jūsų klausimas priimtas

Istorikai apie trečią Lietuvos gimtadienį: jei valstybė atsibunda iš komos, ji turi teisę švęsti

Ketvirtadienį Lietuvoje švenčiant valstybės dieną ne visi ir prisimintų, kuo svarbi liepos 6-oji. Tačiau galbūt bandytų prisiminti skaičius: kada karūnuotas Mindaugas – 1251 ar 1253 metais? Iš tikrųjų ne tokia jau didelė bėda, jei painiojate šias datas, mat ne jų žinojimas svarbiausia, o tai, kaip ir ar iš viso švenčiate šią dieną. Tokią mintį iškėlė istorikai.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Bendrame DELFI TV ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projekte „Istorijos laboratorija“ dalyvavę docentas, kultūros istorikas Aurimas Švedas ir šiuolaikinę istoriją nagrinėjantis istorikas Norbertas Černiauskas nagrinėjo svarbiausių Lietuvos valstybei istorinių datų reikšmę.

Diskusijoje „Viskas, ką Jūs visada norėjote apie Liepos 6-ąją ir Vasario 16-ąją“ istorikai kaip mat prisipažino, jog kitaip, nei Liepos 6-ąją, kaip Mindaugo karūnavimo datą išpopuliarinęs istorikas Edvardas Gudavičius, jie netyrinėja viduramžių.

Tačiau, anot diskusijos dalyvių, laisva diena besimėgaujantys lietuviai nusipelnė ne tik žinoti, kodėl šiandien keliamos trispalvės, vėliavos su Vyčiu, kodėl visoje šalyje ir po pasaulį pasklidę lietuviai vakare planuoja giedoti „Tautišką giesmę“, bet ir ką ši data iš viso reiškia.

Ar galima šių metų Liepos 6-ąją vertinti kaip pirmąjį žingsnį link 2018-aisiais Vasario 16-ąją įvyksiančio modernios, trispalvės Lietuvos, šimtmečio minėjimo?

Į pastaruosius klausimus neįmanoma atsakyti nepasvarsčius ir dar vienos – pirmo svarbumo problemos – koks Liepos 6-osios (atstovaujančios senosios Lietuvos istorijos epochą) santykis su Vasario 16-ąja (modernios Lietuvos gimimo diena)?

Nuo suolo persėdo ant sosto

„Aš galvoju, kodėl 1948 metais partizanų vadovybė Šiaurės rytų Lietuvos sritį pavadino Karaliaus Mindaugo sritimi. Tikriausiai galime interpretuoti, kad partizanai buvo valstybininkai, kartais geresni, nei kariai. Tad natūralu, kad atsigręžiama į valstybingumo tęstinumą, praeities vaizdinius“, – teigė N. Černiauskas.

Norbertas Černiauskas. BNS nuotr.

Jis siūlė visuomenei sąžiningai atsakyti sau į paprastą klausimą: ar kas nors susimąsto, ką reiškia, kai koks nors objektas ar renginys pavadintas pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus vardu?

„Kodėl yra karaliaus Mindaugo taurė? Ar statybų projektą vystę Karaliaus Mindaugo apartamentų vardą suteikę vystytojai buvo atsivertę profesoriaus Gudavičiaus tekstus?“ – retoriškai klausė istorikas.

Jam antrinęs A. Švedas priminė, kad būtent E. Gudavičius yra vienas „kaltininkų“, kodėl mes šiandien švenčiame liepos 6-ąją, nors net pats profesorius skeptiškai žiūrėjo į šios datos sureikšminimą.

„Bet jis yra pasakęs keletą dalykų vienoje „Būtovės slėpinių“ laidoje. Pirmiausia tai, kad Mindaugas nuo suolo persėdo į sostą. Tai – labai svarbi metafora, padedanti suprasti kaip vienam žmogui pavyksta atlikti didelį darbą, esmingai pakeisiantį ne tik jo, bet ir Lietuvos istoriją.

„Man Mindaugas yra svarbus, kaip XXI amžiaus žmogui ir naujausiųjų laikų tyrinėtojui. Pirmiausiai jis turėjo drąsos lošti va banque ir laimėjo, nors ir prieš jį ėjo galingi priešai – Tautvilas, Gedvydas, Vykintas, jotvingiai, žemaičiai, Haličas, Livonija , o jis pats sumokėjo didžiulę kainą, net nugalėjęs vidaus kare“, – sakė istorikas.

Be to, jis palygino Mindaugą su vikingais ar merovingais, mat vienintelio Lietuvos karaliaus veiksmus galima apibūdinti, kaip gerklių pjovimo politiką.

„Mums jis patinka, kaip pirmasis ir paskutinysis karalius. Bet jo metodai… na, ar negalėjo akcininkų susirinkimą surengti? Skirstytis akcijomis, inteligentiškai susitarti? Ne, jie pjovė vieni kitiems gerkles. Tačiau E. Gudavičius pažymi, kad Mindaugas kartu kaip politikas pasirodo esąs įžvalgus, mokantis mąstyti valstybiškai“, – sakė A. Švedas.

Jis pažymėjo, kad Mindaugo gebėjimas mąstyti valstybiškai ir priimti valstybingumo požiūriu labai svarbius sprendimus yra susijęs su jo gebėjimu mokytis.

„Jis nori iš suolo persėsti į sostą, bet nežino kaip. O tais laikais karalystę gali steigti, jei moki žaisti pagal tuomet Europoje susiklosčiusias taisykles.

Tad iš Livonijos ordinio brolio Kristijono, Mindaugas, sužino viską, ko jam reikia apie Europą – koks yra joje politinių jėgų susiklostymas, ką gali popiežius, kaip šį Katalikų bažnyčios valdovą išnaudoti savo reikmėms. Mindaugas sugeba tapti popiežiaus vasalu (o ne Livonijos, kaip tikėjosi vokiečių ordino vadovybė)

Būtent Mindaugo dėka Lietuva iš niekieno žemės virsta valstybe ir karalyste – įeina į katalikiškos Europos politinę sistemą kaip subjektas. 1251 m. liepos 17 d. bule popiežius Inocentas IV-asis paskelbia Lietuvą karalyste, pavaldžia Romos vyskupui“, – Mindaugo krikšto ir ypač karūnavimo reikšmę pabrėžė istorikas.

Anot jo, XIII a. Lietuva buvo situacijoje, kai Vakarų Europos šalys į likusius nekrikštus žvelgė kaip į žmones, kurie įgis krikštą tik nukariaujami (tokioje situacijoje buvo suomiai, latviai, estai, prūsai). Likimui nepakluso tik Lietuva ir laimėjo.

„Mūsų istorijoje tokių rizikuojančių ir besimokančių buvo labai mažai. Mindaugas yra Reformatorius iš didžiosios R“, – antrino N. Černiauskas.

Nepatinka datų aptarnavimas

Tiesa, jis pridūrė, kad jam, kaip ir daugeliui istorikų, nepatinka datų sureikšminimas bei pompastiški minėjimai, į kuriuos kviečia būtent istorikus, tarsi dainius, pasakotojus, pranašus, kurie porintų visiems girdėtą istoriją.

„O kai pabandai kitokias prasmes ištraukti, kartais ne visada esi suprantamas. Visiems istorikams nepatinka datų aptarnavimas, istorikų susiejimas su datomis. Tai rodo, kad mes istoriją pernelyg siaurai suprantame“, – teigė mokslininkas.

Kita vertus, anot N. Černiausko, reikia nepamiršti ir paradokso, kad Liepos 6-oji yra viena jauniausių švenčių. Tai yra XX a. produktas ir savotiška valstybės gimtadienio analogija.

„Minėdamas gimimo dieną asmuo arba kolektyvas kuria aktyvias jungtis tarp praeities ir dabarties bei galvoja apie savo buvimo laike prasmę. Taigi, valstybės švenčių minėjimo ritualas yra tiesiog būtinas siekiant stiprinti ir kurti kolektyvinę tapatybę. Tačiau simboliniai gestai, kuriuos atliekame turi būti prasmingi“, – tikino N. Černiauskas.

Jo manymu, kol kas Liepos 6-osios šventime galima įžvelgti nesusipratimų ir tam tikrų pavojų. Viena vertus, peržvelgus iškilmingų renginių programą, kuria bus minima Mindaugo karūnavimo diena, pastebima kasmet pasikartojanti tendencija: šv. Mišios, minėjimas, bėgimas arba sporto šventė, vaikų piešiniai ant asfalto, koncertai, tautiška giesmė, kurią giedos ant daugiau nei šimto Lietuvos piliakalnių. Tarsi viskas gerai, bet minčių gali kilti įvairių.

„Valstybinės ceremonijos tokios, kokios ir turėtų būti. Bet kita dalis turėtų būti palikta visuomenės iniciatyvoms, fantazijai. Jei mokytojai, muziejaus darbuotojai ar visi kiti kuria iniciatyvas, manęs tai negąsdina. Tai šventės pagrindas.

Vienintelė grėsmė, kad Mindauginės, kaip dabar vis dažniau vadinama ši diena, nepavirstų Joninėmis Nr. 2. Gal nieko blogo, jei Mindauginėmis vadina, bet kaip tą rėkimą, besaikį laužų deginimą paversti tradicija, reikia pagalvoti, ir svarbu neperlenkti lazdos su tuo istoriškumu, nes valstybinių švenčių problema ta, kad žmonės kartais nelinkę švęsti.

Tarsi švęsti vertas būtų tik tas, kuris žino daugiau, nei penkis signatarus. Ne pavardžių iškalimas, ne datų, kada karūnuotas Mindaugas – 1251 ar 1253 metais svarbu, o galvojimas apie santykį su valstybe“, – pabrėžė istorikas.

Vis neranda istorinio ryšio

Jis taip pat atmetė kartais pasitaikančią kritiką, kad Lietuvai esą nereikalingi trys gimtadieniai. Tie, kurie sako istorikams „Apsispręskite pagaliau, ką tautai reikia švęsti – Liepos 6, Vasario 16 ir Kovo 11 d., nes trijų gimtadienių aiškiai per daug!“, anot N. Černiausko yra neteisūs.

„Kuo daugiau gimtadienių, tuo daugiau šventimo ir džiaugsmo. Aišku, sudėtinga pirmokui pasakyti, kodėl yra mažiausiai dvi datos. Man paprasta – vasario 16-oji yra viršūnė, be kurios nebūtų kovo-11, o ir simboliškai būtume užmiršę liepos 6-ąją kartu su karaliumi bei karalyste“, – teigė N. Černiauskas. Jam antrinęs A. Švedas tris datas palygino su tragiško likimo žmogaus gyvenimu.

„Jei tavo gyvenimo istorija tokia, kad geopolitinės jėgos pasiunčia į komą ir grįžti į gyvenimą antrą, trečią kartą, tai ir šventi antrą, trečią gimtadienį“, – juokaudamas sakė A. Švedas.

Tiesa, A. Švedas priminė, kad net ir švęsdami pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos karaliaus šventę lietuviai kažkodėl neranda ryšio su LDK valdovais ar Lenkijos karaliais, kurie yra bendros valstybės valdovai.

„Yra juk galimybės su ta karališka istorija susiliesti. Pavyzdžiui, po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtame Karališkajame mauzoliejuje palaidotas Aleksandras Jogailaitis (valdęs 1492-1506). Mūsų visuomenė nežino ir nevertina to, kad karalius guli katedros požemyje. Juolab, kad yra išlikusi ir jo valdžios relikvija – kalavijas, idėjas į jo kapą.

Katedroje ilsisi ir dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės (valdė 1544-1545) ir Barboros Radvilaitės (valdė 1550-1551) palaikai. Kodėl mums šio karaliaus ir karalienių nereikia?“ – klausė istorikas.

Anot jo, „karalystės akcentą“ sustiprintų kelios paprastos idėjos, kurioms kartais trūksta iniciatyvų, išpildymo arba tinkamo palaikymo: gyvosios istorijos buvimas mūsų gyvenime – su mugėmis, riterių turnyrais, amatais, istorinių filmų kūrimas, senosios Lietuvos istorijos herojų galerijos formavimas.

Kodėl karalių iškeistų į savanorį?

Be to, diskusijoje dalyvavę istorikai taip pat sutartinai tvirtino, kad visuomenę provokavęs E. Gudavičius buvo teisus. Sykį jis pareiškė, kad jis neišmainytų vieno nepriklausomą Lietuvos valstybę 1919-aisiais gynusio savanorio į Vytautą Didįjį arba karalių Mindaugą. Tad kodėl vienas Lietuvos nepriklausomybę apgynęs savanoris vertesnis už du garsius Lietuvos valdovus?

Edvardas Gudavičius, BNS nuotr.

 „Jei mes mąstome apie tam tikrą modernią valstybę, kurią kuria visi piliečiai, tai vertybė yra ne vienas herojus, o visi piliečiai, nes savanoriai kūrė valstybę ir sau, ir kitiems.

Jie turėtų tapti vieni pirmųjų šimtmečio herojų, nes jie juk kūrė valstybę nežinodami, kuo viskas pasibaigs. Jei Mindaugas rizikavo reformuodamas savo gyvybe, tai čia buvo tūkstančiai reformatorių“, – tikino A. Švedas.

Tuo tarpu N. Černiauskas į herojų sąrašą sakė mielai įrašytų ir mokytojus, „kurie išmokė mūsų senelių prosenelių kartą skaityti bei rašyti“. Ir net jei, anot N. Černiausko, Lietuvos istorijoj, ypač kruviname XX amžiuje yra gausu juodų dėmių, tokių, kaip Holokaustas, viena aiškiai istoriją jungianti data yra neabejotinai Vasario 16-oji.

„Vasario 16-oji yra pati reikšmingiausia Lietuvos istorijos viršūnė ir tiltas tarp dviejų pagrindinių Lietuvos valstybės istoriją įprasminančių ir įrėminančių datų: 1253 m. liepos 6 dieną gimusios senosios ir 1990 atkurtos nepriklausomos Lietuvos. Be Vasario 16-osios nebūtų Kovo 11 d. ir jos sėkmės istorijos“, – tikino istorikas.

„Išties, tokia buvo laisvės idėja, ji egzistavo visą šimtmetį – ar partizano, ar kaimo mokytojo galvose. Svarbu, kad datos nesipyktų ir rastume santykį tarp jų“, – antrino istorikas.

„Valstybė yra tautos namai. Tūkstančiai paprastų žmonių gali būti šimtmečio herojais, kurie kūrė valstybės namą ir jiems valstybė kažką reiškė. Atstumas tarp Mindaugo Lietuvos ir bevardžio savanorio milžiniškas, bet valstybingumo idėja, kaip namo statymas, gali būti jungtis tarp Liepos 6-osios ir Vasario 16-osios“, – teigė A. Švedas.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...