captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Sasnauskas: tokių, koks buvo T. Matulionis, nebeatsiranda net Bažnyčioje

Šventumas suteikia gražų pavyzdį, bet tokių pavyzdžių galima rasti ir skaitant „Pinokio nuotykius“, nebūtina išmanyti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo. O šventieji skelbiami todėl, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas. Taip LRT.lt sako kunigas ir pranciškonų vienuolis Julius Sasnauskas. Jo teigimu, tokių asmenybių, koks buvo T. Matulionis, kuris sekmadienį bus paskelbtas palaimintuoju, šiais laikais neatsiranda net Bažnyčioje, tačiau kopijuoti šventojo gyvenimo ir nereikia – galima dėkoti, melstis ir gerbti.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Šį sekmadienį Vilniaus Katedros aikštėje vyks T. Matulionio (1873–1962) skelbimo palaimintuoju iškilmės. Jas nuo 13.30 val. bus galima tiesiogiai stebėti per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt. T. Matulionis gimė Utenos apskrityje, mokėsi Sankt Peterburgo seminarijoje, dirbo kunigu Latvijoje, Rusijoje, Lietuvoje. 1943 m. popiežiaus Pijaus XII paskirtas Kaišiadorių vyskupu, o 1962 m. Šventasis Tėvas Jonas XXIII suteikė T. Matulioniui arkivyskupo titulą. T. Matulioniui teko kelis kartus kalėti, būti tremiamam, sekamam KGB agentų. 1962 m., praėjus trims dienoms nuo kratos jo namuose, T. Matulionis mirė.

– T. Matulionio beatifikacija pristatoma kaip išskirtinis istorinis įvykis. Kuo ji svarbi Lietuvai?

– Tokie dalykai išskirtiniai tiek, kiek žmogus pajėgia priimti tą išskirtinumą. Tai vyksta ne Guinnesso rekordų knygos principu, bet dėl daugelio priežasčių. Galima pasakyti, kad tai būtent toks įvykis, nes mes neturime daug šventųjų, neturime tokio pamaldumo (ypač palyginus su Lenkija). Taip jau susiklostė aplinkybės, kad šventieji ir palaimintieji buvo skelbiami kitur.

– Kodėl atkreiptas dėmesys į T. Matulionį, nuspręsta jį beatifikuoti?

– Buvo pradėtos kelių asmenų bylos dėl šventumo pripažinimo. Tai matomi, vieši asmenys, į kuriuos buvo nukreiptas didžiausias įsiūtis ir priešiškumas, juk norėta sudoroti katalikų Bažnyčios vadovybę. Vadinamosios šventumo bylos buvo pradėtos Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui, kuris buvo sušaudytas, ir Mečislovui Reiniui, mirusiam Vilniaus kalėjime. T. Matulionis tarp jų atrodė pilkiausias, turintis mažiausiai galimybių, bet atsitiko priešingai.

Kodėl taip atsitiko? Nes T. Matulionio gyvenimas labai nuoseklus. Kalbant apie V. Borisevičių ir M. Reinį, yra politinių dalykų, įtampos. Su T. Matulioniu viskas nuoseklu – tiek du teismai iki karo, tiek teismas po karo, jo pozicija.

Jis buvo dvasininkas, atsidavęs ir pasiaukojęs žmonėms. T. Matulionis visiškai nekreipė dėmesio į savo asmenį. Žinomas ir jo kankinystės faktas – T. Matulionis buvo nunuodytas, jo mirtis pagreitinta. Be to, sekėsi bylos vedėjui, kuris buvo lietuvis. Jis įgijo pagalbininkų Romoje, tad visos aplinkybės buvo palankios.

– Kokias T. Matulionio savybes išskirtumėte?

– Dabar į tai galima žiūrėti su grauduliu, nes tokios Bažnyčios, kokia buvo, jau nėra. Skaitant pareiškimus apie T. Matulionio sprendimus, elgesį, akivaizdu, kad jis buvo gana kategoriškas, konservatyvus. Vienintelis likęs jo garso įrašas yra sveikinimas ir tuo pačiu – vyskupo kreipimasis. Ten jis kalba labai tradiciškai, kad šeimos turi eiti išpažinties, melstis...

Nieko ypatingo nėra, bet juntamas jo nuoseklumas, pasiaukojimas. Kodėl jis taip veržėsi į Rusiją? Jis buvo Mogiliovo arkivyskupijos kunigas. Vyskupijos teritorija gana didelė, su išmėtytomis katalikiškomis parapijomis, kurių nebuvo itin daug. T. Matulionis priklausė tai vyskupijai ir liko jai ištikimas. Vėliau jį paskyrė į Kaišiadoris, bet jis vis norėjo likti Mogiliovo vyskupijoje.

Šventumo pusės yra dvi. Viena – tai, kad dovanojamas pavyzdys, istorija ir žinia. Kita – nematomas šventumo veikimas. Žinoma, gražių pavyzdžių ir taip pilna – galima skaityti „Pinokio nuotykius“ ar pasakas ir to rasti, nebūtina išmanyti T. Matulionio gyvenimo. Krikščioniškų pavyzdžių turime ir daugelyje šeimų. Tačiau šventieji skelbiami dėl to, kad pripažįstamas nematomas jų veikimas ir užtarimas.

– Kokį pavyzdį iš T. Matulionio galima imti? Dauguma sakytų, kad šventiesiems prilygti neįmanoma, ir net nesistengtų.

– Aš, kaip kunigas, irgi toks niekada nebūsiu, neturiu tokių duomenų, tokio auklėjimo, oratoriaus savybių ir uždavinio gyvenime. Taip pat buvau kalėjime, bet kitokiomis sąlygomis. Tai ne tas pats, kas kalėjime sėdėti 1923 m.

Paprastiems žmonėms lieka užtarimas. Pripažįstama, kad T. Matulionis – Dievo artumoje, Bažnyčia tiki jo nuopelnais, lobynu, sukauptu per darbus ir maldas, kančias. Tai tarsi buhalterija, bet graži buhalterija. Žmonės neturi jaustis įsipareigoję kopijuoti tokį gyvenimą. Galima tiesiog dėkoti Dievui, melstis, prašyti užtarimo, gerbti.

– Ar beatifikacija svarbi tik kaip lokalus įvykis? Kokią reikšmę tai gali turėti pasaulinei Bažnyčiai?

– Bažnyčios teologija gali būti įvairi. Dabar popiežius Pranciškus remia Dievo tautos sampratą. Tai reiškia, kad nereikia visko suvienodinti, padaryti dirbtinio centro. Visi kartu – ir vyskupai, ir pasauliečiai, ir Bažnyčios – turi savo turtų. Visos Bažnyčios turi savo patirtį, ar ji būtų 300, ar 2000 metų.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie gamtosaugos reikalus, popiežius Pranciškus remiasi Filipinų vyskupų konferencijos dokumentais, cituoja juos ir pan. Tai parodo tos Bažnyčios įžvalgas ir mintis, tam tikrą poziciją.

Šis įvykis yra mūsų Bažnyčios, tuo mes gal ir nenustebinsime kitų. Rodos, 2001 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė kankinių sąrašą. Jame – keli tūkstančiai asmenų, bet lietuvių nėra daug. Kitaip nei, pavyzdžiui, meksikiečių, kur katalikai šaudyti vien todėl, kad buvo katalikai. Nesužaisime skaičiais ar pretenzijomis į išskirtinumą.

Tačiau mes turime savo žmonių, turime tokį turtą. Tai svarbu pamatyti. Galbūt kalbu su nostalgija, kadangi tos Bažnyčios jau nebebus, ji praėjo. Žmonių, tokių kaip T. Matulionis, neatsiranda net Bažnyčioje.

– Kodėl šiais laikais neatsiranda tokių asmenybių? Ar mūsų dienomis trūksta iššūkių?

– Aš ir pats svarsčiau. Gal dabar nėra dėl ko kovoti. Anksčiau gyvenimas, ypač kaime, buvo toks, kad kito tikslo ir neatsirasdavo – tik išgyventi. Buvo ir turtingų žmonių, tačiau didžioji dauguma – labai paprasti. Patį gyvenimą jie priimdavo kaip iššūkį, kovą, turėjo įtempti jėgas.

Išbandymų niekas nenori, bet kai jie pasibaigia, kai pagalvoji po kelerių metų, pamatai, kad jie tave ir suformavo, viską davė, užgrūdino. Šiandien man dar labiau nesinorėtų sėsti į kalėjimą nei būnant 20 metų. Juk jau žinai, kaip smagu gyventi, jau skauda kaulus. Tačiau žinau, kad tai kūrė mano vidų, vaizduotę ir pan.

Sunkiais laikais pranokstame save, atsiranda papildomas naratyvas – ne savęs saugojimo, o galvojimo apie kitus. Seniau to reikalauta iš dažno žmogaus, dabar – ne. Žinoma, šeimose ir draugystėse yra panašių situacijų. Tačiau aš mąstau apie tai, kas bus, kai nebeliks visų kunigų, išgyvenusių pokarį. Ir neturiu atsakymo. Nematau, kad tai būtų kaip nors kompensuojama.

Lėkštumo, paviršutiniškumo labai daug. Tik jei žmonės bus atviri kitų reikalams, istorijoms, gal kažkas ir bus. Dabar niekas nenori būti mėtomas kaip T. Matulionis, kuris gimė Lietuvoje, vėliau atsidūrė Sankt Peterburge, Latvijoje ir t. t. Dėl to jis niekada nesiskundė.

Šiandien žmonės to nepatiria, visi nori patogių sąlygų, dirbti Vilniuje ar Kaune, kur daug žmonių. Tokių asmenybių kaip T. Matulionis šie laikai nesukuria. Tačiau gal sukuria ką kita, yra kitų pliusų. Tarp jaunų seminaristų ir kunigų daug socialinio jautrumo. Svarbu, kad tų savybių jie nepaliktų nuošalyje.

O šventieji veiks, tik tai yra tikėjimo klausimas. Šventųjų kultas nėra one way street (vienos krypties gatvė), kai važiuoji ir važiuoji. Yra keitimasis, kai tu kreipiesi, kai vyksta tam tikras dialogas. Šventiesiems atsirasti reikalinga malda. Jei šventasis nėra kankinys, reikia stebuklo, o stebuklai – ilgai ir kantriai išprašyti.

– Kaip manote, ar susidomėjimas T. Matulioniu nedings ir tik augs?

– Tai Bažnyčios prestižo reikalas. Manau, kad greitai atsiras kokia nauja bažnyčia T. Matulionio vardu. Dabar T. Matulionis gali painiotis su Jurgiu Matulaičiu, jie abu arkivyskupai. J. Matulaičio bažnyčios yra kelios – tiek Kaune, tiek Vilniuje. Net Amerikoje vykdoma misija.

Pažįstu jaunų kunigų, ypač Kaišiadorių vyskupijoje, kurie duos regimus pamaldumo ženklus, matysime jų pastangas. O visa kita – kaip ir visur pasaulyje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close