captcha

Jūsų klausimas priimtas

Slaugytojų raudų niekas negirdi

„Nekvalifikuotas darbininkas gauna 1000, o aukštąjį mokslą baigęs slaugytojas – 1050 litų. Į ką tai panašu?“ – retoriškai klausė Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

„Nekvalifikuotas darbininkas gauna 1000, o aukštąjį mokslą baigęs slaugytojas – 1050 litų. Į ką tai panašu?“ – retoriškai klausė Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė.

Pernai Lietuvoje dirbo 22 tūkst. slaugytojų. Dalis jų turi magistro laipsnį ar yra slaugos mokslo daktarai, tačiau juos vis dar linkstama tituluoti „sesutėmis“, kaip teigė D. Margelienė. Bet tai tik nedidelė bėda, o didžiausios – maži atlyginimai, didžiulis darbo krūvis, neadekvatus visuomenės požiūris ir specialistų gretas retinanti emigracija.

Jau senokai viena pagrindinių slaugytojų problemų įvardijamas didžiulis darbo krūvis. Ar juda į priekį problemos sprendimas?

Didelis darbo krūvis pirmiausia kenkia slaugytojų sveikatai ir pacientų saugumui. Didelis darbo krūvis yra rizika suklysti, padaryti profesinę klaidą. Kiekvienas žmogus, nebūtinai slaugytojas, skubėdamas padaro vieną ar kitą klaidą. O mes negalime sau leisti tokių dalykų, nes dirbame su žmonėmis ir pacientų sveikata svarbiausia. Todėl mūsų organizacija ir kelia reikalavimus, kad gydymo įstaigose būtų reglamentuotas darbo krūvis.

Teisiniai dokumentai yra priimti (prieš metus priimtas rekomendacinio pobūdžio Slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos aprašas – red. past.), puikus dokumentas, gal jis šiek tiek koreguotinas, taisytinas... Bet kita problema – ar įstaigos stengiasi tai įgyvendinti praktikoje? Susiduriame su teisės aktų neveikimo problema įstaigose. Jeigu mažinsime krūvį, reikės didinti slaugytojų skaičių, vadinasi, reikės papildomų pinigų. Bet dėl to nukenčia pacientai. Jeigu norime, kad būtų kuo mažiau skundų, kuo didesnis pasitenkinimas mūsų sveikatos priežiūra ir kad slaugytojai galėtų atlikti savo tikrąjį slaugytojo darbą, o ne tik vykdyti gydytojų nurodymus, tikrai reikia tuos krūvius reglamentuoti.

Kiek pacientų tenka vienam slaugytojui?

Įvairiai, priklauso nuo administracijos geranoriškumo. Būna, kad dieną slaugytojui tenka 15–20 pacientų, o naktį rajonuose – ir 30–40 pacientų. Ar galima tai pavadinti priežiūra, slauga? Tai tiesiog skubiosios pagalbos teikimas. Kaip jaučiasi žmogus, įmestas į tokį darbą? Jis tiesiog stresuoja. Juk naktinis budėjimas nereiškia, kad visi pacientai miega ir viskas ramu. Ligoninė turi savo specifiką, kiekvienas pacientas su savo skausmu, negalia, poreikiais ir sutrikusiomis gyvybinėmis funkcijomis. Tai reikalauja labai didelės atsakomybės.

Kita problema – maži atlyginimai?

Taip, ir mes norime, kad į tai būtų pažiūrėta plačiau. Slaugytojai, kaip ir gydytojai, siekia mokslo aukštumų, visame pasaulyje jie yra komandos nariai ir derina savo veiksmus paciento atžvilgiu. Pas mus iki šiol stengiamasi slaugytojui iš viršaus parodyti – eik, atnešk tą, paduok aną ir patarnauk man, aš čia ponas. Norime, kad į slaugytoją nebūtų žiūrima kaip į gydytojo padėjėją, kaip anksčiau sakydavo, seselę. Nieko panašaus, slaugytojai yra savarankiški specialistai, turime Slaugos praktikos įstatymą, aukštąjį mokslą, yra ir slaugos mokslininkų – magistrantų, doktorantų, o jiems net nėra sukurtų darbo vietų, kad jie tas žinias galėtų pritaikyti.

Niekas nenori pripažinti, kad slaugytojas jau yra pakilęs iki gydytojo lygio, jį vis dar norima laikyti mažesniu. O mažesnį lengviau nustumti, tada jam mažiau ir duoti reikės. Darbo užmokestis piktina. Rajono ligoninėse nekvalifikuotas darbininkas gauna minimumą, tūkstantį litų, o slaugytojas gauna 1050 litų. Į ką tai panašu? O gydytojas gauna 7 tūkst. litų.

Kyla ir kitas klausimas. Tarkime, pirminės sveikatos priežiūros centrai – visų jų finansavimas vienodas. Tačiau vieni turi sukaupę pelno ir žada didinti užmokestį, o kiti vos tesugeba skirti darbuotojams 1050–1200 litų popieriuje. Tai kur tos kitos lėšos panaudojamos, kur jos plaukia? Jos netikslingai panaudojamos įstaigos viduje. Mūsų profsąjunga kelia tuos klausimus, bet labai svarbu ir politikų įsikišimas. Dabartinio sveikatos apsaugos ministro pozicija gana teisinga, manau, jis labai gerai supranta slaugos problemas ir ims jas spręsti. Gerai jau vien tai, kad sukurta darbo grupė pažangios slaugos plėtros koncepcijai sukurti.

Tai gal Lietuvoje parengiama per daug slaugos specialistų?

Ne, Lietuvoje slaugytojų trūksta, tik tos problemos nenorima pripažinti. O kai ją pripažins, bus per vėlu, nes slaugytojų amžiaus vidurkis – maždaug 55 metai. Jauni žmonės nesidarbina – ateina baigę universitetus ar kolegijas, pažiūri, kad sunkios darbo sąlygos, maži atlyginimai, pravargsta kokius metelius arba išmoksta užsienio kalbą ir sėkmingai dirba ES ar Skandinavijos šalyse.

Kiek yra tokių emigruojančių?

Emigracija nėra masinė, bet ji nuolat vyksta. Sunku pasakyti tiksliai, bet yra nuolatinis nutekėjimas į Skandinavijos šalis, Vokietiją. Kartais žmonės palieka slaugytojo profesiją, eina kitur dirbti. Ypač jauni žmonės nori greičiau susikurti sau materialinį pagrindą. Štai kalbėjom, kad iš vieno rajono per pirmą ketvirtį išvyko po septynis, aštuonis, devynis žmones. Jie nederina savo išvykimų su ministerija, nedeklaruoja, bet ima ir išvažiuoja. Ir negrįžta. Išvažiuoja įvairaus amžiaus specialistai, slaugyti namuose, privačiajame sektoriuje. Už tūkstantį litų tikrai nebeįmanoma gyventi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...