captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Jovaiša: komercinė archeologija – grėsmė istorijai

Kai archeologiniai tyrimai iš esmės tampa komerciniai, arba užsakomieji, archeologijos mokslas praranda savo vietą ir veidą. Kadangi archeologija Lietuvoje suprojektuota į ūkį ir į vėlyviausius laikus, iš visuomenės ir mokyklos išgujama Lietuvos proistorė, kuriai atstovauja archeologijos mokslas, teigia profesorius Eugenijus Jovaiša.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Kai archeologiniai tyrimai iš esmės tampa komerciniai, arba užsakomieji, archeologijos mokslas praranda savo vietą ir veidą. Kadangi archeologija Lietuvoje suprojektuota į ūkį ir į vėlyviausius laikus, iš visuomenės ir mokyklos išgujama Lietuvos proistorė, kuriai atstovauja archeologijos mokslas, teigia profesorius Eugenijus Jovaiša.

„Šiandieną yra rimtas pagrindas šnekėti, jog archeologija, įvertinus ją tik kaip metodą, pasidarė istorijos, architektūros ir antropologijos mokslų tarnaitė. Archeologiniais tyrimais vadiname pastarųjų amžių kapinių tyrinėjimus, o kas pasikeis, jeigu tai pavadinsiu ekshumacija ir priskirsiu medicinai? Kai šitokia milžiniška proporcija yra skirta vėlyviesiems amžiams – istoriniams, archeologiniams, antropologiniams tyrimams palaikyti, iškrenta archeologijos mokslo pamatiniai dalykai“, – neabejoja profesorius.

Jo duomenimis, 2011 metais Lietuvoje tyrinėtas vos vienas pilkapynas, akmens amžiaus gyvenvietės yra beveik netyrinėtos. „Didžiausia bėda, kai užsakomieji, komerciniai tyrimai neturi vieno labai svarbaus ingrediento – jie neturi mokslinio segmento, t. y., šituose tyrimuose nereikalaujama, kad būtų tam tikras mokslinis tyrimų įvertinimas, kuriuo būtų galima pasiremti ir naudoti, ir į mokslinę apyvartą inkorporuoti“, – teigia E. Jovaiša.

Pasak jo, Vilniaus senamiestyje yra maždaug 400 tyrinėtų vietų, užimančių keliolika tūkstančių kvadratinių metrų, bet niekas nėra matęs suvestinio šių tyrinėtų vietų žemėlapio. Tas pats yra su Trakų, Kauno senamiesčiais – nesą visų šių tyrinėtų vietų jungtinių planų.

„Šitoks angažavimasis į vėliausius laikus daro meškos paslaugą. Dabar istorijos vadovėliuose ir monografijose Lietuvos istorija dažniausiai pradedama nuo Mindaugo arba geriausiu atveju nuo pirmųjų krikščionių misionierių 997 metais. Visa ikikrikščioniškoji istorija yra nubraukta arba stengiamasi ją nubraukti. O kai nežino anos kultūros šaknų, ant kurių užaugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, daromos didžiausios klaidos. Mes iš valstybinio istorijos brandos egzamino bilietų išgujome proistorės tematiką – nėra nė vieno klausimo iš tos tematikos! Tai verčia labai giliai susimąstyti“, – sako profesorius.

Kita apgailėtina problema šitaip angažuojantis archeologijos mokslui E. Jovaiša vadina tai, kad po 1987 metų neturime nė vieno veikalo apie lietuvių etnogenezę, išskyrus nedidelį veikalėlį iš etninės istorijos po 1990-ųjų. „Kai tyrimai pasidarė ūkio plėtros dalykai, retėja mokslininkų ratas – šiuo metu galiu suskaičiuoti tik apie dešimt archeologų mokslininkų, kurie rašo monografijas būtent priešistorės tematika. Tai ilgai nesitęs, ir mes apskritai jau greitai neturėsime iš ko parašyti etninės istorijos“, – prognozuoja prof. E. Jovaiša.

Profesorius įvardijo ir pozityvių dalykų, vienas iš jų – Lietuvos mokslo taryba finansuoja mokslinius archeologijos tyrimus. „Iš gerųjų pavyzdžių – profesoriaus Albino Kuncevičiaus vadovaujamas Dubingių projektas. Tik ką naują visuotinę dotaciją gavo Gyčio Piličiausko projektas, skirtas akmens amžiui. Tačiau nesunku pastebėti esminį trūkumą - jie trumpalaikiai, vos dveji treji metai, jie lokalūs, dažniausiai apima nedideles sritis, pernelyg mažą tyrinėtojų ratą, neleidžia sukurti tyrinėjamos temos ar problemos mokyklos, jie neišgudo naujų kūrėjų“, – vardijo E. Jovaiša Seime pirmadienį surengtoje konferencijoje „Moksliniai tyrimai kultūros paveldo apsaugoje“.

Šaltinis www.elta.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...