captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Vaišnys apie švietimo reformą: universiteto žmogus jiems yra niekas

Politikų pasisakymai apie aukštąjį mokslą, iniciatyvos „optimizuoti tinklą“ yra grindžiamos subjektyviomis nuostatomis bei jau sutartais interesais, nesivadovaujant universiteto idėjos sąvoka, interviu LRT.lt tvirtina Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto (KF) dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys.
A. Vaišnys, BNS nuotr.
A. Vaišnys, BNS nuotr.

A. Vaišnio teigimu, pinigais arba jais įvertintu materialiuoju turtu, pavyzdžiui, pastatais ar vadinamaisiais partnerystės projektais, visada domisi kiek politikoje pabuvę ir jau verslininkais tapę veikėjai, kuriuos galime matyti proteguojamus žiniasklaidos, kaip kritikus, kurie prisistato tarsi socialinio gėrio žinovai.

„Seimo salėje jau nuskambėjo, kad universitetų pastatai verti „milijardų“, o ministrė apibūdino tokio parduotino turto vertę 50-čia milijonų. Tie milijonai esą pagerintų „studijų kokybę“ – aišku, tuo tiki ir tai rūpi tiems, kurie pastatytus įgytų. Universiteto žmogus tokiame kontekste yra niekas: jam paliekama įtikėti vien neigiamais pranešimais apie jo ligšiolinį darbą ir gyvenimą, nes dar privalo jaustis kaltu. Ypač, jei ir medijos šiuos susitarimus palaiko kaip pažangą“, – tvirtina VU KF dekanas prof. dr. A. Vaišnys.

– Profesoriau, kaip, jūsų manymu, sekasi komunikuoti aukštojo mokslo reformos temą?

– Vyriausybės ir apskritai valdančiosios daugumos žinia apie aukštojo mokslo sistemos reformą visuomenei pateikta taip prieštaringai, kad ji pirmiausia sukėlė ginčų dėl komunikacijos, o ne dėl reformos turinio. Švietimo ir mokslo ministrės, vyriausybės darbo grupės, Seimo vadovų ir atitinkamų komitetų pirmininkų – Švietimo ir mokslo, Kultūros, taip pat premjero pasisakymai, pasiūlymai ne tik nesutampa – jie rodo, kad deklaruojamų pokyčių tikslai ir būdai nėra išsamiai aptarti. 

Naujausias skirtingų požiūrių tarp vienos politinės jėgos narių įrodymas yra dalies Seimo narių registruotas nutarimo „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“ projektas, pristatytas Seimo Švietimo ir mokslo komitete birželio 7-ąją. Jo priede teigiama, kad Vilniuje ir Kaune liktų po vieną klasikinį universitetą ir specializuotos universitetinės – technologijų, sveikatos mokslų aukštosios mokyklos.

Tikėtina, kad ir šis nutarimas, remiamas politikos naujoko Eugenijaus Jovaišos, patirs fiasko, nes irgi iš anksto siekiama nustatyti universitetų skaičių Lietuvoje, be to, matyti, kad siekiama Lietuvos edukologijos universitetą, esantį Vilniuje, „jungti“ su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune, nepaisant, jog toks sprendimas lyg ir prieštarautų bet kurios aukštosios mokyklos bendruomenių teisėms nuspręsti, kur vykdyti tyrimus ir studijas, vyriausybės pareigai – įvertinti, kodėl ekonomiškai ir vadybiškai „racionalu“ konsoliduoti skirtinguose miestuose veikiančias mokyklas.

Taigi akivaizdu, kad aukštojo mokslo sistemą ištinka komunikacijos krizė – tarp valdžios ir universitetų bei tarp universitetų rektorių, tarybų, mokslininkų grupių daugėja įtampos. Ją sukelia ne tik teiginiai žodžiu, bet ir tokie dokumentai.


J. Petrauskienė, BNS nuotr.

– Neįsigilinusiam į aukštojo mokslo problemas žmogui šiandien vykstančių aršių ginčų ir planuojamų pertvarkų turinys tampa vis sunkiau suvokiamas. Kas, su kuo ir dėl ko iš tiesų kovoja?

– Kad ir kokia būtų sritis, dvi politinės kovos prielaidos visada yra akivaizdžios: kova dėl pinigų ir kova dėl įvaizdžio ir pinigų. Kaip rodo istorinės patirtys, paprastai pralaimi „kovojantieji“ ir dėl įvaizdžio, kai bando rūpintis asmeniniu patrauklumu iš tikrųjų prekiaudami politine idėja, ir būtent tai ilgainiui diskredituoja politikus.

Apie sritis politikai dažniausiai sprendžia tik iš asmeninių patirčių, todėl ir šių mėnesių pasisakymai apie aukštąjį mokslą, iniciatyvos „optimizuoti tinklą“ yra grindžiamos subjektyviomis nuostatomis bei jau sutartais interesais, neatstovaujant ir nesivadovaujant aukštąja – universiteto idėjos sąvoka. Tuo pat metu pinigais arba jais įvertintu materialiuoju turtu, pavyzdžiui, pastatais, taip vadinamaisiais partnerystės projektais visada domisi kiek politikoje pabuvę ir jau verslininkais tapę veikėjai – matome juos, proteguojamus žiniasklaidos, kaip kritikus, kurie prisistato tarsi socialinio gėrio žinovai, bet geriausiai jie žino, kad norint įgyti pigiai, pirma reikia „numušti“ kainą.

Štai kodėl drąsiai rėžia apie neva prastą Lietuvos aukštojo mokslo kokybę abstrakčiais teiginiais, kad įtikintų ir tam tikrus politikus, jog mokslas turi būti verslas. Šalims sutarus, gali „naudingų“ sprendimų atsirasti. Seimo salėje jau nuskambėjo, kad universitetų pastatai verti „milijardų“, o ministrė apibūdino tokio parduotino turto vertę 50-čia milijonų. Tie milijonai esą pagerintų „studijų kokybę“ – aišku, tuo tiki ir tai rūpi tiems, kurie pastatus įgytų.

Universiteto žmogus tokiame kontekste yra niekas; jam paliekama įtikėti vien neigiamais pranešimais apie jo ligšiolinį darbą ir gyvenimą, nes dar privalo jaustis kaltu. Ypač jei ir medijos šituos susitarimus palaiko kaip pažangą. Taip atrodo jūsų paminėtos kovos „laukas“. Žinoma, dar turi įtakos įprastiniai politiniai dėmenys – politikų, politinių jėgų tarpusavio rungtys, pridengtos žinomu argumentu, kad reforma reikalinga.


BNS nuotr.

– Prieš keliolika metų buvo naujų universitetų steigimo vajus, dabar su ne ką mažesniu entuziazmu norima juos naikinti. Ar neįžvelgiate tarp ano ir dabartinio entuziazmo panašumų, nors tikslai – priešingi?

– Steigimas kyla iš poreikio. Kokio – štai klausimo esmė. Kodėl rektorius Petras Skarga galėjo kritikuoti Seimo narius ir dabar, skaitydami politikams skirtus jo pamokslus apie tarnystę tėvynei, pajuntame ne tik jų turinio aštrumą, bet ir stebėtinai ryškų aktualumą? Nes turėjo karaliaus užnugarį, todėl galėjo sau leisti daug. Štai buvęs rektorius Rolandas Pavilionis nesuprato, kad tokia pati kritika naujaisiais laikais žalinga institucijai, kadangi universitetas išlieka priklausomas nuo vadinamosios demokratinės politinės valios, kuri išreikšta lėšų skirstymu. Ir taip nutiko, kad Vilniaus universiteto vadovo „kovos“ su vyriausybe XX a. pabaigoje baigėsi specializuoto – teisės universiteto įkūrimu.

Taigi universiteto idėja Lietuvoje, užuot ją brandinus ir plėtojus, kompromituota tuoj po nepriklausomybės, kai buvo taip pat beatodairiškai ir entuziastingai steigiamos universitetinio lygmens mokyklos išskaidant lėšas ir vadinamuosius „žmogiškuosius išteklius“ – juk anuomet buvo viliojami Vilniaus universiteto mokslų daktarai dirbti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose tik tam, kad, pavyzdžiui, socialinių ir humanitarinių mokslų srityse sukurtų alternatyvą „raudonu“ apšauktam Vilniaus universitetui. Politikai sudarė palyginti paradoksaliai absurdišką situaciją motyvuodami aukštaisiais tikslais ir nustatydami atlyginimus naujai steigtose aukštosiose mokyklose, bet jų nedidindami jau veikusioje aukštojoje mokykloje, ir dar, deja, traktuodami universitetą apibendrintai tik kaip specialistų rengimo vietą, o profesorių – ne kaip mokslininką, o tik kaip dėstytoją – t.y. darbuotoją, kuris turi vykdyti tam tikrą akademinį krūvį, t.y. tam tikrą normą.

Taigi ar iš tikrųjų tų dešimtmečių politikai „sukūrė“ didžiąją pasiekimų alternatyvą? Studijų masiškumas sumenkino jų ir universiteto reikšmę. O paleista skrajoti liberali mintis, kad „studentas – klientas“, jį suniekino, paversdama universitetą diplomų teikimo paslaugos vieta. Profesoriai turėjo gintis tarsi prasikaltę valdiniai, kad jie žino, kas yra studijų kokybė, nes mat nuo šiol tik studentas „žino“, o profesorių nuomonė tuo klausimu tapo nereikšminga.

Filosofas Jacques`as Derrida paskaitoje, skirtoje universiteto idėjai aptarti, yra pabrėžęs atsargumo būtinybę svarstant ne šiaip universiteto įkūrimą, bet pačią jo idėją. Remdamasis Martinu Heideggeriu, teigia, kad universiteto privalumai – mokslo pažanga, tarpdiscipliniškumas, žinių diskursas – tarsi „kybo virš bedugnės“. Man labai patinka ši įžvalga, nes ji tarsi apibendrina nuolatinę visuomenės būseną, vis naujiems elitams sprendžiant, kaip suprasti universitetą. Tokiame istoriniame kontekste postringavimai apie kriterijus, kurių kas nors „neatitinka“, tarkime, dėl tarptautiškumo trūkumo, yra veidmainiški, neprisiimant atsakomybės, kuri juk demokratinių valdžių atveju yra tęstinė.

Nors žinome, kad parlamento nariai ir anuomet suprato vyksmą, štai radau ištrauką iš 1997-ųjų Seimo posėdžio stenogramos: „Reikalas tas, kad tokiu globaliai įsibėgėjusiu universitetų steigimu diskredituojama universiteto idėja. Reikalas vėlgi tas, kad mes neturime pakankamai vadinamojo pedagoginio mokslinio potencialo, kuris pripildytų tuos nuolat steigiamus universitetus. Bet ką darysi – tokia mada. Mums, matyt, reikėjo persirgti. Aš čia nieko baisaus nematau.“


A. Vaišnys, BNS nuotr.

Steigimas savaime tikrai nėra baisu – demagogija yra baisus dalykas, kai ja pridengiami vadinamieji „aukšti tikslai“. Štai kita kito politiko citata: „Aš manau, kad Lietuvos ateitis, jos ūkinė, kultūrinė pažanga iš tiesų yra susijusi su mokslo, švietimo plėtote, ir tai, matyt, yra mūsų ateities pagrindas.“ Taip „argumentuota“, kodėl reikia skirti finansavimą naujai kuriamam universitetui. Tai vyko dėl sutapdavusių dvišalių interesų: „turėti“ universitetą ir „būti“ universitetu, nepaisant, kad universiteto idėjos įgyvendinimas yra ne tik regiono prestižo, bet ir milžiniškos atsakomybės klausimas apie nuolatinės mokslinės diskusijos poreikį tam tikrame regione. Visuomenei komunikuojama gėrio, liberalaus pasirinkimo galimybė. Kadangi interesas yra pinigai, tai ar kas galėjo teikti atsakymus, kodėl būtent tame regione reikia fundamentinių tyrimų arba kodėl jų nepakanka? Kai atsiras naujausia universiteto raidos Lietuvoje istorija, aišku, ji įvardins veiksmus ir sprendimų herojus.

Dabartinė valdžia turėtų pagalvoti, kad ji irgi kada nors bus aprašyta ir cituojama, tad galėtų ne tik įsigilinti į politines klaidas ir pati sau pripažinti, kad vien politinės valios metodais steigti ar juolab uždarinėti, vadinant „jungimu“, universitetus yra netoliaregiška. Deja, visi be išimties politikai pradėjo „reformą“ nuo skaičiaus ir nė vienas politikas, nei neaiškiais kriterijais vadovaujantis sudarytoji darbo grupė neatsako į klausimą, kas trukdo valdyti sistemą ir ją pertvarkyti jai skirtos kontrolės būdu. „Gėris“ dabar – universitetų jungimas, nes jau tam anonsuota net 200 milijonų suma.

– Jei kritikuojama tariamai „bloga“ studijų kokybė, vadinasi, ta kritika dėl priežiūros ir didelio skaičiaus panašaus pavadinimo studijų programų pirmiausia turėtų būti skirta Studijų kokybės vertinimo centrui?

– Ministrė, pristatydama reformos tikslus viešame renginyje, skirtame universitetų tarybų ir senatų atstovams, tik užsiminė, kad aukštojo mokslo sistemos patikra „keistina“. Tik tiek. Jeigu Lietuvoje būtų veikusi optimaliai objektyvi vertinimo tvarka, nereikėtų dabar guostis tokių pačių pavadinimų studijų programomis, kuriose kaip darbuotojai dėl mokslinių kriterijų „atitikties“ būdavo įrašomi net konkuruojančios aukštosios mokyklos profesoriai. Arba skelbti, kad neva programų yra 1,8 tūkst.

Objektyviais kriterijais grįsta patikra leistų teikti rekomendacijas ir aukštajai mokyklai dėl studijų tobulinimo, ir vyriausybei dėl teisės aktų tobulinimo, finansavimo politikos atsižvelgiant į realius duomenis. Vadovaudamasi patikros analize, vyriausybė galėtų prognozuoti sprendimus aukštojo mokslo srityje. Kitaip tariant, vadinamojo universitetų „tinklo“ keitimas pasitelkiant patikros sistemą reikštų nuoseklų, ilgą darbą. Deja, dabar pirma minimas kaip pagrindinis tikslas universitetų skaičius, o vykdomų tyrimų ir studijų turinio ryšys planuojamuose sprendimuose tarsi pranykęs, todėl „paprastas žmogus“ ir neperpranta, kuo skiriasi „universiteto“ ir „aukštosios mokyklos“ sąvokos.

Antai duomenų patikslinimas iškėlė Vilniaus universitetą į 400–410 vietą tarp pasaulio universitetų. Bet ar tai turi įtakos šio universiteto mokslininkų biudžetiniam finansavimui? Priešingai – 2016 metams vyriausybė neskyrė lėšų jokiems investiciniams projektams; kone „didžiuojantis“, nes – atsimenu – tai buvo pranešta per žiniasklaidą, nubrauktas prašymas finansuoti visų senųjų kiemų renovaciją, nors kiekviena valdžia pakviečia aukščiausius Lietuvos svečius apsilankyti senuosiuose rūmuose. Pagarba universiteto žmonėms reikština irgi realiais sprendimais, o ne sveikinimais. Jei universitetas yra viena iš miesto gyvenimo vertybių, tai ir kiekvienam merui, nepriklausomai nuo partinės kilmės, irgi galėtų rūpėti, kaip sostinės savivaldybė prisideda prie aukštosios mokyklos palaikymo, pavyzdžiui, prie sporto infrastruktūros, nes ir tai turi įtakos tarptautiniam universiteto vertinimui.

Pagaliau ne tik tiesioginis finansavimas yra politikos ženklas, bet ir universiteto profesūros pripažinimas pasitelkiant ekspertuoti reikšmines sritis turėtų naudos vyriausybės, jos ministerijų darbui. Tokie sutelkti veiksmai ir būtų sprendimai, grindžiami duomenimis, siekiant visuomenei naudingų rezultatų, o ne deklaravimo. Pripratome, kad politikų sveikinimai rugsėjo pirmąją aukštųjų mokyklų bendruomenėms skiriasi nuo kalbų apie aukštąsias mokyklas rengiant jų pertvarkos sprendimus.

– Be kita ko, ietys laužomos dėl LEU prijungimo prie VU arba VDU. Tokie pranešimai apie jungimą sutrikdė aukštųjų mokyklų darbuotojus. Bet prie ko jį jungti, kad geriau būtų Lietuvai?

– Jei būtų pateiktas rytdienos Lietuvos mokytojo rengimo projektas, bent būtų galima turėti teorinį atsakymą, kas mokys mūsų vaikus šiame šimtmetyje, kadangi tai – nacionalinės reikšmės klausimas. Bent žinotume, kad pati vyriausybė žino, ko siekia, užuot skleidusi projektus apie 3, 5, 6... sujungtus ir nesujungtus. Norint tokio darbo imtis, pirmiausia nereikėtų menkinti dabartinių Lietuvos mokytojų, nes mokytojo parengimas ir statusas valstybėje atitinka visuomenės požiūrį į pedagogą, į mokyklą, profesijos prestižą ir juolab visų vyriausybių, visų švietimo ministrų sudarinėtų darbo grupių mokyklų programoms rengti ir ugdymo programų rašytojų atsakomybę. Kitaip tariant, net komunikacijos požiūriu neatsakingų už padėtį, nekaltų nėra.

Mokytojas turi turėti daug kompetencijų, pradedant bendrosiomis – pilietinio ir istorinio, kalbos, informacinio raštingumo ugdymo, edukologijos – kompetencijomis ir baigiant specialiosiomis dalykinėmis. Jei kuris jų neturi – ne tik jo kaltė. Todėl būtų teisinga kurti pedagogų rengimo sistemą pasitelkiant edukologus, informacinio raštingumo specialistus – tai suvienytų žmones, kurie dabar supriešinami. Tokių specialistų darbas ties bendrai rengiamais projektais taptų racionalaus darbo pavyzdžiu, padėtų rasti atsakymą, kur ir kaip toliau ugdyti mokytoją.


A. Žukauskas, BNS nuotr.

Šiandien, kaip ir prieš 20 metų, vadinamojo „tinklo“ pamatą vis tiek sudaro „senieji“ didieji universitetai, jų misija yra mokyti universalaus žinojimo ir tyrimų, todėl jie negali patys imtis vykdyti valdžiai privalomų funkcijų ir uždavinių, juolab juos inicijuoti. Pasipriešinimo reakcija į nevykusią komunikaciją apie reformą buvo nuspėtina. Tarkime, jei Seimo nutarimo projekte įrašomas universitetas, kurio statutas patvirtintas aukštesniu teisės aktu – įstatymu, tai juk nėra tik nesusipratimas; tai irgi lems konfliktą.

Jūsų paminėtais ir dar nepaminėtais nutarimų projektais vieni rektoriai tarsi užsitikrina vienų politikų paramą, todėl „jungia“, o kiti „nejungia“, nes neremiami? Universitetų jungimas, juolab leidus supriešinti bendruomenes, juk savaime neišspręstų mokytojo rengimo perspektyvos: kol perstatys kėdes, žiūrėkime, ir mokiniai, klasėse mokytojų nesulaukę, išvažiuos.

– Kaip universitetų skaičiaus mažinimo atžvilgiu, jūsų manymu, yra susigrupavusios ir susipriešinusios Lietuvos parlamentinės partijos? Kokios čia pagrindinės skirtys?

– Apskritai civilizacijos raidoje yra trys reikšminės pažangos idėjos: Miestas, Parlamentas, Universitetas. Jų sąveika ir turi būti racionalios politikos tikslas, bet kol kas Lietuvoje parlamentarizmo tradicija remiama ne tiek partijų, kiek visuomenės lyderių kovomis, o partijos būna instrumentas lyderiui aptarnauti. Kai kurios partijos kūrė tam tikrus intelektinius centrus savo sumanymams diskutuoti, tačiau šios iniciatyvos nedarė arba nedaro didelio poveikio racionaliems dalykams pasiūlyti bendradarbiaujant su suinteresuotomis visuomenės auditorijomis. Dalis partinių lyderių nuklysta bendrauti su populiariaisiais viešumos asmenimis ir mano, kad to pakanka idėjoms perteikti.

Tad ir universitetų atvejais šiandien dėl prieštaringos informacijos ir kategoriškų pasiūlymų sukelta įtampa mažų universitetų viduje, net leidžiant skilti jų bendruomenėms, ar tarp rektorių, neleis įgyvendinti reformos, nes pritrūks susikalbėjimo. Be to, dabartinis politinio valdymo principas pasitelkti vadinamuosius „profesionalus“ iškreipė partinės atsakomybės sampratą ir iš dalies net parlamentarizmo idėją. Jei ministrai nėra tam tikros partijos žmonės, tai parlamente kalbės viena, o vyriausybėje darys kita. Aišku, galima bandyti paneigti politinės komunikacijos teoriją, bet ar dėl to eksperimento verta laimėti rinkimus? Parlamentinė opozicija tarsi turi aiškesnę nuomonę dėl „universitetų tinklo“, tačiau ji nėra lemiama.


BNS nuotr.

– Ką jūs asmeniškai siūlytumėte daryti, kur link kreipti reformą ir kodėl, kaip tobulinti valdžios ir aukštųjų mokyklų bendravimą?

– Kaip minėjau, vyriausybė, užuot skaičiuodama, kiek kuriame mieste turi likti universitetų, turėtų sutelkti pačių universitetų atstovus konkrečioms problemoms išnagrinėti ir pateikti sprendimus. Mokytojų rengimo problemos atveju jau paminėjau atvirą galimybę. Ji atvira tarsi žaizda. Kitas sprendimas – vertėtų siūlyti skirtingą bakalauro ir magistrantūros studijų finansavimo modelį. II pakopa reikalautų žinoti studijų kainos pagrindimą, kietai susietą su institucijos mokslo rezultatais, netgi profesorių, vadovaujančių katedroms, skaičiumi, šakose atliekamais tyrimais, naudojamos infrastruktūros poreikiu, rinkos padėtimi.

Šiaip nustatyti, kad šios pakopos programos studentų turėtų būti ne mažiau kaip 15, vargu ar visada tam tikros profesinės rinkos atžvilgiu teisinga. O gal apsimoka ir optimalu parengti 12 ar tik 9 tam tikros šakos analitikus? Negaliu perprasti atotrūkio tarp biudžeto formavimo ir suteikiamos informacijos apie planuojamas skirti lėšas III pakopos studijoms. Nors aukštojo mokslo lėšos suplanuojamos metų pabaigoje ir naujų metų pradžioje jau žinomos pagal sritis, doktorantūros vietų informacija krypties doktorantūros komitetą pasiekia tik birželį. Vadinasi, argumentas, kad vadovaujamasi mokslo rezultatais, yra nenuoširdus, nes šio kriterijaus duomenys žinomi gerokai anksčiau.

Galiausiai metas patobulinti komunikaciją ir įspėti tų aukštųjų mokyklų vadovybes, kur žmonės persekiojami, verčiami aiškintis dėl savo nepritarimo išankstiniam vadovybės sprendimui. Valdžiai būtų neteisinga vadovautis filosofija, kad vienam universitetui galima „išrankioti“ žmones lyg daiktus iš kitų universitetų ir taip stiprėti. Vyriausybė turės atsakyti už tuos, kuriuos atleis nieko nepasiūliusi. Ir jei vyriausybė ar kuris Seimo komitetas „nemato“ konkrečių pažeidimo atvejų, tai irgi klysta. Tarkime, vadybos požiūriu nesuprantama, kaip galima vadovauti, pavyzdžiui, universiteto tarybai gyvenant Paryžiuje? Juk įtampos metas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...