captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Pūras: Lietuvoje jaučiama nostalgija sovietinei psichiatrijai

Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir serganti, o rimtos jos problemos ne tik nesprendžiamos, bet ir dangstomos. Taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Teisė žinoti“ sako psichiatras Dainius Pūras, protestuodamas palikęs Lietuvos psichiatrų sąjungą, kuriai priklausė beveik trisdešimt metų.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

„Psichikos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje, užuot gydžiusi žmonių sutrikusius jausmus ir dar labiau sutrikusius jų tarpusavio santykius, yra, švelniai tariant, labai neveiksminga, o jei rimčiau –  veikia priešinga kryptimi.

Veikdama pasenusios vulgarios biologinės psichiatrijos metodais, ji skatina tos sistemos vartotojų bejėgystę ne mažiau kaip girtavimas ir taip gilina, o ne sprendžia psichikos sveikatos problemas.

Kaip kitaip, jei ne absurdiška, pavadinti sistemą, kuri kiekvienu dvasinės krizės atveju tegali pasiūlyti vaikui, paaugliui, suaugusiajam psichotropinio vaisto receptą arba psichiatrijos ligoninę? Kodėl iki šiol visi, atėję į valdžią, atsisako bent kiek kritiškai pažvelgti į šią sistemą ir imtis permainų?“ – piktinasi D. Pūras.

– Kas lėmė tokius aštrius žodžius, kuriais pasidalinote su visuomene?

– Ši mano pozicija brendo palaipsniui, nes augo nusivylimas tuo, kas vyksta Lietuvos psichiatrijoje. Kai Sąjūdžio laikas kūrėme Psichiatrų asociaciją, galvojome, kad reikia 10–15 metų pasivyti geriausias praktikas. Prieš kurį laiką atėjo liūdnas suvokimas, kad mes net nebesivejame. Prasidėjo stagnacija. Pirmas dešimtmetis buvo neblogas, dabar bent dvidešimt metų užburtame rate dominuoja tie paminėti dalykai: daug vaistų, daug lovų psichiatrijos ligoninėse ir dar daugiau lovų ten, kur išveža visiems laikams, tai – 6000 žmonių, kuriuos galiausiai išneša tik kojomis į priekį, bei žmogaus teisių pažeidimai. Tai – vienas dalykas, kitas – tai dangstoma, randama įvairių būdų tai paneigti, ir tai kelia didelį nerimą.

Kaip mes galime su sergančia sistema veiksmingai gydyti žmones? Bet niekas nepasakė garsiai, kad ta sistema serga. Kuo didesnė įstaiga, tuo daugiau galių. Niekam nėra paslaptis, kad Lietuvos psichiatrija daug metų valdoma iš didžiausios psichiatrijos ligoninės Naujojoje Vilnioje. Ten prisiglaudęs ir strateginės reikšmės subministerinis centras, kurį įkūrė sveikatos ministerija.

Dainius Pūras

– Jūs esate Jungtinių tautų (JT) pranešėjas dėl paramos visuotinei teisei į aukščiausius siektinus fizinės ir protinės sveikatos standartus. Ten jūsų klausosi. Čia jūsų nuomonė tuos tris dešimtmečius nebuvo labai įdomi, ir po beveik trijų dešimčių metų Psichiatrų asociacijoje jūs iš jos išstojote. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos vadovas, Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas Alvydas Navickas yra minimas istorijoje, kuomet, organizuojant mokymus, buvo naudojamasi Vilniaus psichikos sveikatos centro pacientais. Kaip jūs komentuotumėte šį konkretų atvejį, pono A. Navicko dalyvavimą organizuojant tuos mokymus, ir kaip tai, jūsų akimis žiūrint, atspindi psichiatrijos būseną Lietuvoje?

– Yra įvairių nuomonių. Kai kurie kolegos sako, kad tai dar neištirta ir negalime komentuoti. Man didelį įspūdį padarė geriausio eksperto, koks yra Lietuvoje žmonių su negalia teisių srityje, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Jono Ruškaus pozicija, kurią jis nedelsdamas pareiškė savo socialinio tinklo paskyroje, kad čia pažeisti bent keli JT Neįgaliųjų konvencijos straipsniai. Būtų gerai orientuotis į tokius ekspertus, o ne užsiimti kažkokiu vilkinimu, komisijomis.

Taip pat mane nuvylė kolegos A. Navicko reakcija, nes panašu, kad jis nesupranta, kas čia blogo. Galbūt tai – gynybinė pozicija. Tokiais atvejais niekada nežinai, ar žmogus nesupranta, ar apsimeta, bet signalų buvo daug ir prieš tai, ir aš bei kiti laikas nuo laiko kreipdavomės ir į Psichiatrų asociaciją, ir į VU struktūras, nes svarbiausia psichiatrijoje yra žmogaus teisės. Jeigu mes nors kiek ignoruojame ar atsainiai į tai žiūrime, tokia psichiatrija darosi pavojinga ir žalinga. Signalų ir įvairių atvejų buvo ir anksčiau. Tai man tiesiog – paskutinis lašas. Kaip pirmajam asociacijos prezidentui, nėra lengva atsisveikinti, tačiau tai buvo mano protestas.

–Ar jūs matote kokių nors ženklų, kad psichikos sveikata tampa vienu iš sveikatos politikos prioritetų?

– Yra ženklų, tačiau – retorikos lygiu, ypač kalbant apie savižudybes. Politinės valios demonstruota po Vytauto Šapranausko nusižudymo, kai kurie geri dalykai tęsiasi pavienių politikų, pvz., Mykolo Majausko pastangomis. Labai gerai veikia Savižudybių ir smurto prevencijos komisija Seime. Jie elgiasi taip, kaip laisvajame pasaulyje ir turi būti prižiūrimos šios sistemos.

Politikų vaidmuo čia labai didelis, bet, kiek teko kalbėtis su įvairių kadencijų ministrais ir kitais svarbiais politikais, sustojama ties tuo, kad raginama atlikti gerus darbus aplink sistemą, bet neliesti sistemos, nes vis tiek čia nieko nepakeisime. Tokia bejėgystė, mano manymu, yra savižudiška. Laikui bėgant praradome pagreitį, paskui greitį, o dabar visiškai sustojome. Tai – ne pinigų trūkumas. Keli šimtai milijonų kasmet tvarkingai „ateina“ į šią sistemą, ir ji palikta be jokios priežiūros. Sistema save dangsto, maitina, pateisina, ir tai daug metų sukasi.

Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė. BNS nuotr. 

– Sakote, kad yra nepriklausomų bandymų prižiūrėti, kas vyksta šioje sistemoje, tačiau tie bandymai de facto yra užblokuoti, o jeigu ir įvyksta, išvados ignoruojamos. Kas galėtų pralaužti šią stagnaciją?

– Visai nesvarbu, kas. Jei yra ydingas ratas ir jis bet kurioje vietoje pertraukiamas, tas kortų namelis griūna, ir tada visi sako: tai seniai reikėjo sutvarkyti. Ir dabar privačiuose pokalbiuose visi su tuo sutinka. Dabar ne taip svarbu, kas ryšis: ar politikai, ar universitetai, ar psichiatrų bendruomenė, kurie irgi yra to įkaitai. Mažiausiai priekaištų turiu eiliniams gydytojams psichiatrams. Jie dirba savo darbą tokioje sistemoje, į kurią yra „įdėti“. Ką jie daugiau gali daryti?

Lietuvoje taip yra – aptariamas pacientas, ir tada klausiama: tai ką skirsime? Kokį vaistą? Jei tas nepadeda, tada – du vaistus, jei nepadeda ir tie, tai – elektrotraukulinę terapiją. Nesakau, kad jos niekada nereikia, bet tai pradeda vykti pertekliniu būdu. Jei ateini kaip konsultantas ir sakai, kad reikia daryti tą ir tą, sako: vėl jis pradeda, juk Lietuvoje viso šito nėra. Taip grįžtame prie vulgarių metodų.

– Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvos psichiatrija priartėtų prie laisvojo pasaulio standartų?

– Manau, kad Lietuva jau subrendo rimtam, nepriklausomam auditui. Tai reikėtų daryti be pykčio ir be raganų medžioklės, čia ne apie asmenybes mes kalbame. Galbūt pasikviečiant didelį autoritetą turinčius užsienio ekspertus. Laukiu, kada pagaliau bus pripažinta šios sistemos diagnozė, nes to, apie ką mes kalbame, nė viena vyriausybė, nė viena sveikatos ministerijos vadovybė aiškiai neįvardijo. Visi pradeda žaisti žaidimus, ir sistemoje viskas ramu: galima toliau dirbti, o tie, kurie kritikuoja – tegu, čia juk ne Baltarusija, šnekėti galima.

Kaip mes galime su sergančia sistema veiksmingai gydyti žmones? Bet niekas nepasakė garsiai, kad ta sistema serga. Kuo didesnė įstaiga, tuo daugiau galių. Niekam nėra paslaptis, kad Lietuvos psichiatrija daug metų valdoma iš didžiausios psichiatrijos ligoninės Naujojoje Vilnioje. Ten prisiglaudęs ir strateginės reikšmės subministerinis centras, kurį įkūrė sveikatos ministerija.

Politikai dažnai sako: mes ne psichiatrai, mes nesuprantame, pasiklauskime ten, ir mums pasakys. Taip ratas užsidaro. Dar viena labai įdomi detalė: niekaip nepavyksta nutraukti labai stiprios virkštelės su vadinamąja Maskvos mokykla. Kalbu apie idėjinę pusę. Sovietinei psichiatrijai jaučiama didelė nostalgija. Tai rodo alerginę reakciją geriausiems Vakarų pavyzdžiams.

Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Teisė žinoti“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close