captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apklausa: prezidentai, kuriuos lietuviai vertina labiausiai

Algirdas Brazauskas ir Antanas Smetona – labiausiai vertinami tarpukario ir šiuolaikinės Lietuvos prezidentai. Tai rodo DELFI užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa.
DELFI nuotr.
DELFI nuotr.

Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad A. Smetonos vertinimas susijęs su jo vaidmeniu tarpukario istorijoje: jis triskart buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku, dukart ėjo prezidento pareigas – vieną kartą jį išrinko pati Lietuvos Taryba, kitąkart pareigas pradėjo eiti po 1926 m. perversmo.

Kalbėdamas apie A. Brazausko indėlio vertinimą Lietuvos visuomenėje, istorikas baksteli pirštu į pačią visuomenę, kuri sensta, yra veikiama emigracijos srautų, todėl pasižymi tam tikra nostalgija praeičiai.

Labiausiai vertina A. Brazauską ir V. Adamkų

Remiantis visuomenės nuomonės apklausa, apklausti Lietuvos gyventojai labiausiai vertina A. Brazausko indėlį šiuolaikinės Lietuvos istorijoje. Net 31,4 proc. respondentų mano, jog šio politiko indėlis yra didžiausias.

A. Brazausko politinė karjera prasidėjo sovietiniais metais: jis buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius. Jam vadovaujant Lietuvos komunistai 1989 m. atsiskyrė nuo Maskvos ir vėliau iš to susikūrė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), vėliau susijungusi su socialdemokratais ir perėmusi jų pavadinimą.

Nepriklausomos Lietuvos prezidento pareigas A. Brazauskas ėjo 1993–1998 m. Tačiau politikui šios pareigos nebuvo itin priimtinos, jis nebekandidatavo antrai kadencijai, bet į aktyvią politiką grįžo kaip premjeras. A. Brazauskas vadovavo Vyriausybei 2001–2006 m.

V. Adamkaus indėlį šaliai įvertino 27,4 proc. apklaustųjų.

Šis politikas yra gimęs Lietuvoje, tačiau jo tėvai Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vokietiją, paskui į Jungtines Valstijas. Didžiąją dalį savo gyvenimo V. Adamkus praleido JAV, kur dirbo Aplinkos apsaugos agentūroje. Lietuvos politikos arenoje jis pasirodė 1993 m., kai vadovavo Stasio Lozoraičio rinkimų štabui, bet šiuose rinkimuose nugalėjo A. Brazauskas.

1998 m. V. Adamkus pats dalyvavo rinkimuose ir nugalėjo. 2002 m. jis pralaimėjo rinkimus Rolandui Paksui, bet 2004 m. pašalinus R. Paksą apkaltos tvarka iš užimamų pareigų, V. Adamkus vėl buvo išrinktas prezidentu.

Kai klausiama, kurio Lietuvos valstybės vadovo ar prezidento indėlis yra didžiausias, dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė yra trečia. Jos darbus įvertino 11,7 proc. apklaustųjų.

D. Grybauskaitė prezidento pareigas eina nuo 2009 m. Tai jau antra jos kadencija, todėl kandidatuoti 2019 m. rinkimuose ji negalės.

Lietuvos politikos padangėje ji sužibo, kai A. Brazausko Vyriausybėje dirbo finansų ministre, paskui buvo deleguota nuo Lietuvos į Europos Komisiją. Būtent iš eurokomisarės ji ir įšoko į prezidento postą.

Buvusio faktinio Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio indėlį įvertino 10,9 proc. respondentų.

V. Landsbergis niekada nebuvo išrinktas Lietuvos prezidentu, tačiau ėjo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas. Pagal Laikinąją Konstituciją 1990–1992 m. jis buvo faktinis valstybės vadovas.

Mažiausiai apklausti gyventojai vertina apkaltos proceso būdu iš pareigų pašalinto R. Pakso indėlį – svarbus jis atrodo tik 2,8 proc. apklaustųjų. R. Paksas prezidento pareigas ėjo 2003–2004 m.

A. Brazauską dažniau įvardijo vyrai, 36 metų ir vyresni respondentai, vidutinio išsimokslinimo atstovai, rajonų centrų ir kaimų gyventojai.

V. Adamkaus indėlis svarbus atrodė didmiesčių gyventojams, aukštesnių pajamų atstovams. D. Grybauskaitę labiau minėjo moterys, 18–45 metų respondentai, o V. Landsbergį dažniau įvardijo vyresnio amžiaus (46 metų ir daugiau), aukštesnio išsimokslinimo, didžiausių pajamų atstovai, didmiesčių gyventojai.

Kodėl būtent A. Brazauskas?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas teigia manantis, kad Lietuvos valstybės vadovus žmonės vertina ne tiek pagal nuveiktus konkrečius darbus, kiek pagal asmeninę jų reputaciją arba asmeninį įvaizdį.

„Vienas dalykas, kad A. Brazauskas yra iškeliavęs Anapilin, todėl žmonės natūraliai linkę suteikti pozityvų įvaizdį mirusiems politikams ar mirusioms įžymybėms pagal tradiciją, kad apie mirusį gerai arba nieko. Taigi toks A. Brazausko mistifikavimas, kuo toliau, tuo labiau augs. Be to, žmonėms tikriausiai sunku atskirti, kada A. Brazauskas buvo premjeras, kada buvo prezidentas ar užsiėmė kitais politiniais reikalais“, – sako politologas.

Istorikas A. Kasparavičius teigia, jog faktas, kad visuomenė labiausiai vertina A. Brazausko indėlį liudija apie pačią visuomenę: senstančią, nostalgišką.

„Jeigu šiandien Lietuvoje nebūtų tokios emigracijos, jeigu Lietuvoje būtų ne 2,8 mln., o 3,8 mln., aš beveik esu tikras, kad ta seka, ko gero, būtų šiek tiek kitokia. Ta visuomenė, kuri šiandien yra likusi, yra tokia, lengvai tariant, neįgali. Tai matyti iš daugybės komponentų. Jeigu būtų kitaip, mes nesivilktume Europos Sąjungos uodegoje. Visuomenė taip išdėliojo savo simpatijas ir taip mato situaciją. Aš nesakau, kad aš pritariu visuomenei, bet sakau, kad tą visuomenę suprantu“, – teigia pašnekovas.

Pasak A. Kasparavičiaus, A. Brazauskas gali būti vertinamas dėl keleto dalykų. Pirma, jam vadovaujant Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, nors ir nelabai noriai, jis kartu su visais judėjo Lietuvos nepriklausomybės link. Istorikas pažymi, kad tuo metu lenkų gyvenama Pietryčių Lietuva netgi siekė autonomijos, todėl jeigu šioms idėjoms būtų atsiradusi bent kiek rimtesnė parama, Lietuva būtų galėjusi turėti savo padniestrę ar donbasą.

Antra, A. Brazauskas laimėjo 1993 m. prezidento rinkimus, turėjo labai aukštus reitingus, tačiau atsisakė galimybės siekti antrosios kadencijos. A. Kasparavičiaus manymu, be A. Brazausko sprendimo nebesiekti antros kadencijos, Lietuva galbūt nebūtų turėjusi kito prezidento V. Adamkaus.

Trečias svarbus dalykas, kad A. Brazauskas žmonių sąmonėje įsitvirtino ir eidamas premjero pareigas, o premjeras Lietuvoje yra vienas svarbiausių asmenų, atsakingų už konkrečias reformas. Žinoma, jis neišvengė skandalų, privatizavimo istorijų ir keistų draugysčių, bet gali būti, kad, visuomenės akimis, jis atrodo kaip politikas, kuris pakankamai sudėtingu laikotarpiu nepabijojo imtis vykdomosios valdžios.

Pasak istoriko, V. Landsbergis galbūt vertinamas ne tiek stipriai dėl to, kad oficialiai nėjo prezidento pareigų, taip pat nedirbo vykdomojoje valdžioje. Šiaip ar taip Aukščiausiosios Tarybos pirmininko ar Seimo pirmininko pareigos yra kitokio pobūdžio, jos šiek tiek ramesnės, ypač 1996–2000 m.

A. Kasparavičius taip pat teigia, kad, skirtingai nei A. Brazauskas ir V. Landsbergis, kurie abu atėjo iš sovietinės epochos, V. Adamkus buvo visiškai kitoks politikas, kuriam be galo sekėsi. V. Adamkus gimė generolo šeimoje, jo krikštatėvis buvo buvęs premjeras Augustinas Voldemaras, jo tėvams pasisekė sėkmingai pasitraukti į Vakarus, nors tėvas dalyvavo 1944 m. rudenį pasipriešinime sovietams Žemaitijoje, Vakaruose jis padarė sėkmingą karjerą, priklausė „Santarai–Šviesai“, kuri esą, išeivijos akimis, buvo vertinama dviprasmiškai.

„Žodžiu, jis buvo atviras į visas keturias puses ir tai tikriausiai prisidėjo prie to, kad jis 1998 m. tapo prezidentu. Bet pasikartosiu, tapo prezidentu A. Brazauskui atsisakius vėl kandidatuoti į šį postą“, – sako istorikas.

A. Jokubaitį stebina D. Grybauskaitės atsilikimas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Alvydą Jokubaitį savo ruožtu kiek stebina D. Grybauskatės atsilikimas nuo A. Brazausko ir V. Adamkaus, kai vertinamas jų indėlis Lietuvos valstybei.

Tačiau jis pabrėžia, kad atsakydama į tokį klausimą visuomenė tikriausiai vertino ne valstybės vadovų darbus, bet jų įvaizdžius.

„Nėra pagrindo rimtai kalbėti apie kokius nors didesnius A. Brazausko nuopelnus Lietuvos valstybei, išskyrus žymiai didesnį jo mums viešai rodytos asmenybės patrauklumą. Apklausos klausimą išskaidžius į smulkesnius parametrus, nesunkiai galima įrodyti V. Adamkaus ir D. Grybauskaitės pranašumą. Pirmasis iš jų stiprus užsienio politikoje, o D. Grybauskaitė nepralenkiama kovoje su oligarchais. Stebina jos didelis atsilikimas nuo A. Brazausko ir V. Adamkaus. Ką tada reiškia ilgai trunkantis pirmavimas dabartinėse sociologinėse apklausose? Kodėl laimėdama šiandien, ji pralaimi savo buvusiems pirmtakams?“ – stebisi profesorius.

„Tai estetinio skonio klausimas ir toks pat atsakymas. Mokslininkai atsakymo į šį klausimą ieškos iki Lietuvos valstybės pabaigos ir tai vis vien bus tik politinis, o ne mokslinis atsakymas. Visi kritikuoja prezidentą A Smetoną, bet tarpukario Lietuvą toliau vadina „Smetonos Lietuvos“ vardu. Lietuvos valstybei lemtingais momentais daug nusipelnęs Landsbergis eilinį kartą gali pamatyti savo arogancijos ir ironijos, bet ne dalyvavimo Lietuvos politikoje vertinimus“, – priduria A. Jokubaitis.

Tarpukario Lietuvoje – svarbiausias A. Smetona

A. Jokubaitis iš tiesų teisus dėl „Smetonos Lietuvos“. Klausiami, kuris tarpukario Lietuvos prezidentas, buvo svarbiausias, 49,1 proc. apklaustųjų minėjo būtent A. Smetoną.

Istorikas A. Kasparavičius teigia, kad tai ne atsitiktinumas: šis asmuo ir tarpukariu buvo laikomas nepamainomu. Jis triskart buvo Lietuvos Tarybos pirmininkas, dukart prezidentas, nors niekad nebuvo išrinktas visuomenės.

Pasak pašnekovo, įdomu tai, kad 1919 m. nė viena politinė jėga nematė kito asmens, galinčio eiti prezidento pareigas iki Steigiamojo Seimo sušaukimo, kaip tik A. Smetoną. Beje, A. Kasparavičius pastebi, kad A. Smetona tuo metu nepasinaudojo administraciniais resursais ir 1920 m. rinkimuose jo vadovaujami tautininkai pralaimėjo rinkimus.

Antrąkart prezidentu A. Smetona tapo po 1926 m. perversmo ir šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio, kai pasitraukė iš Lietuvos. Šis A. Smetonos žingsnis vertinamas nevienareikšmiškai, bet A. Kasparavičius mano, kad mąstant racionaliai prezidento pasitraukimas buvo aiški demonstracija, kad jis protestuoja prieš okupaciją ir nesipriešinimą.

„Istorinėje atmintyje A. Smetona figūruoja kaip valstybės kūrėjas, jei ne pagrindinis, tai vienas iš pagrindinių. Ir antras momentas, jis ilgai buvo prie valstybės vairo. Na, o dėl 1940 metų, tai visi bent kiek racionaliau mąstantys asmenys, jei tokių Lietuvoje likę ir ne visi emigravo, turi žinoti kad ir Liuksemburgo didžioji kunigaikštienė Šarlotė lygiai taip pat tais pačiais metais naciams okupuojant Liuksemburą pasitraukė. Ir nė vienas liuksemburgietis nekaltino jos valstybės išdavyste. Taip turi būti vertinamas ir A. Smetona: jis padaro politinį pareiškimą, kad nesutinka, jog Vyriausybė ir politinis elitas, aukštoji karininkija nesutinka priešintis, yra apsėsta baimės, ta baimė kausto jų mąstymą ir veiksmus“, – sako A. Kasparavičius.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2017 metų balandžio 19–26 dienomis, naujienų portalo DELFI užsakymu, atliko visuomenės nuomonės apklausą. Tyrime dalyvavo gyventojai nuo 18 iki 75 metų. Apklausa buvo atliekama standartizuoto interviu metodu.

Tyrimas vyko visoje Lietuvos teritorijoje, iš viso 65 atrankiniuose taškuose, išdėstytuose taip, kad reprezentuotų visą šalies teritoriją. Tyrimo metu buvo apklausti 1005 respondentai. Tyrimo dalyvių pasiskirstymas proporcingas gyventojų skaičiui šalies regionuose.

Tyrimo rezultatų paklaida 3,1 proc.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...