captcha

Jūsų klausimas priimtas

Penkios situacijos, kada būtina pasakyti savo vaikui „taip“

Ar kada mėginote suskaičiuoti, kiek kartų per dieną savo vaikui pasakote „ne“? Psichologė Jūratė Bortkevičienė, edukacinės platformos mazujuekspertumokykla.lt ambasadorė, sako, kad vertėtų tai padaryti. O tuomet, kai suskaičiuosite, pagalvokite, ar norėtumėte ir patys sulaukti tiek pat „ne“ per dieną?
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tiesioginės „ne“ vaikams sukeliamos žalos nepamatuosime, tačiau psichologai įsitikinę, kad nuolat girdėdami šį žodį vaikai ima stokoti iniciatyvos ir pozityvumo. Be to, ir patys ima į bet kokį tėvų prašymą atsakyti trumpu ir griežtu „ne“, dažnai dar ir palydėdami jį treptelėjimu koja, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Tėvai pasiekia kur kas geresnių rezultatų kalbėdami su savo vaikais, kai „ne“ ima keisti į „taip“. Vaikai tampa iniciatyvesni, jų nuotaika būna geresnė, jie mokosi pastebėti gerus dalykus, suprasti, ko jie nori, o ne ko nenori. Be to, ugdoma kantrybė ir atsakomybė“, – sako psichologė J. Bortkevičienė. Ji taip pat priduria, kad sakyti „taip“ nereiškia pildyti visas vaiko užgaidas ir duoti jam neribotą laisvę. Netgi priešingai.

Pavyzdžiui, kantrybę ugdysime tuomet, kai vaikui paprašius saldainio, užuot pasakę „ne“, pasakysime: „Taip, tu galėsi suvalgyti saldainį po vakarienės“. Jeigu vaikas parduotuvėje nori brangaus žaislo, galite susibarti sakydami: „Ne! Tu visada užsimanai visokių nesąmonių!“ arba sukaupti kantrybės likučius ir parodyti, kad gerbiate jo pasirinkimą: „O, koks įdomus žaislas! Gal įrašykime jį į tavo norų sąrašą, kad neužmirštume nupirkti gimtadienio ar kita proga?“

Penkios situacijos, kada vaikui būtinai turime pasakyti „taip“

Žinoma, kiekvienoje situacijoje pasitaikys išimčių, tačiau vis dėlto – būtų puiku visuomet pasakyti „taip“, kai vaikas:

– Nori pats patenkinti savo poreikius: pavalgyti, apsirengti, nueiti į tualetą ir pan. Žinoma, daug lengviau ir greičiau tai padaryti padedant tėvams, tačiau, jei leisite vaikui pačiam, pamatysite, kaip augs jo savivertė, savarankiškumas, atsakomybė.

– Nori išmokti naujų būtinų įgūdžių: nulipti laiptais, nučiuožti nuo čiuožyklos, įlipti į medį ir pan. Žinoma, labai baisu yra paleisti vaiko rankytę ir leisti laiptais lipti pačiam, tačiau tai vienintelis būdas leisti jam augti, tobulėti. Būtina aptarti saugaus elgesio taisykles ir būti šalia, tačiau visada ateina laikas, kai turime vaiką paleisti ir leisti jam pabandyti pačiam. O nepavykus – paguosti ir padrąsinti mėginti dar kartą.

– Nori jums padėti. Kepate pyragą? Plaunate grindis? Šveičiate vonią? Tuoj pat prisistato ir mažasis pagalbininkas ar mažoji pagalbininkė. Net jei neturite laiko, skubate ir žinote, kad po „pagalbos“ bus dar daugiau tvarkymosi, pasakykite „taip“. Pamatysite, kaip sužibs vaiko akys ir kaip jis savimi didžiuosis. Pamažu užsiauginsite mažąjį pagalbininką – juk reikia pradėti nuo mažų žingsnelių.

– Nori šeimininkauti savo erdvėje. Nuo mažens vaikas turėtų turėti savo erdvę – kambarį ar bent namų kampelį, kuriame gali tvarkytis pats. Jei vaikas nori susidėti žaislus ir knygas į kitą lentyną, pasikabinti drabužėlius kita tvarka arba sukurti kambaryje lengvą chaosą, leiskite. Jei vaikas jausis savo daiktų ir savo erdvės šeimininkas, ims ją puoselėti ir grąžinti. Žinoma, jei kambaryje nebėra kur kojos pastatyti ir vaikas nesilaiko bendrų šeimos tvarkos taisyklių, galime sakyti: „Taip, tu galėsi išberti visas kaladėles ant kilimo, kai ant jo nebebus mašinėlių. Ar tau padėti, ar mašinėles į dėžę sudėsi pats?“

– Nori lipti į balą. Tai rimtas patarimas! Kai kuriuos dalykus – taškytis balose, prisipilti pilnas kišenes smėlio, maknoti po dumblyną – trokštame daryti tik vaikystėje. Šios patirtys ne tik dovanoja begalinį džiaugsmą, bet ir lavina pojūčius. Žinoma, jei einate į svečius, maudytis balose ne pati geriausia mintis. Bet pasakykite: „Taip, kodėl gi ne. Būtinai ateisime čia vakare, kai apsiausime guminukus ir lauko drabužius!“ Ir pažadą būtinai įvykdykite.

Kada laikas sakyti „ne“?

Pirmas teigiamas dalykas, kurį pamatysite, nustoję sakyti „ne“ savo vaikui – rečiau naudojamas šis žodis vėl taps svarus, į jį bus atsižvelgiama. Jis yra būtinas, kai:

– Vaikui gresia pavojus. Jei mažylis bėga į gatvę, kiša pirštą į elektros lizdą, tiesia rankytes prie karšto puodo ar kitaip kelia sau realią grėsmę, būtina pasitelkti „ne“ arba „stop“. Vaiko saugumas – svarbiausia.

– Vaiko veiksmai kelia pavojų kitiems. Vaikas žeria smėlį į akis savo draugui smėlio dėžėje, skina gėles iš kaimynės gėlių darželio, sunkia kaladėle nori trenkti močiutės katinui – suaugusiojo pareiga nedelsiant tai sustabdyti.

– Tuomet, kai žinote, kad sakydami „taip“, meluosite. Tarkime, vaikui užsimanius žaislo parduotuvėje, jūs pasakote rekomenduojamą: „Taip, puiku, nupirksime tau jį gimtadieniui“, tačiau nežadate savo žodžio laikytis. Tuomet būtų sąžininga pasakyti „ne“. Vaikas tikrai prisimins jūsų pažadą ir, jei jo nevykdysite – ne tik nusivils jumis, bet ir išmoks, kad meluoti, nesilaikyti pažado – priimtinas elgesys.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...