captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvio gyvenimas Barselonoje: kitokie santykiai darbe, kitos kainos ir daugiau saulės

Tomui gerai sekėsi Lietuvoje, bet jis išvyko gyventi ir dirbti į Ispaniją. „Drabužių kainos [Barselonoje] yra mažesnės vienareikšmiškai. Lietuvoje labai brangu rengtis, kiek palyginu. Čia mažesnės išlaidos šildymui, o Lietuvoje visi su baime laukia šildymo sezono. Čia to nėra, nereikia šiltų žieminių drabužių, tas turbūt kaupiasi, tauposi. Čia susidaro įspūdis, kad žmonės mažiau serga, nežinau, galbūt dėl saulės“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Emigrantai“ pašnekovas.
Stop kadras
Stop kadras

Emigracijos mastai gąsdina. O kalbėdami apie lietuvių pasirinkimą gyventi svetur, dažniausiai manome, kad tai – dėl pinigų. Į užsienį uždarbiauti išvykę žmonės vis kartoja: duokite Lietuvoje tokias algas, kaip Anglijoje ar Norvegijoje, ir grįšime kad ir rytoj. Tačiau toli gražu ne visi į lėktuvus sėda dėl turtų ar sotesnės kasdienybės. Tam, kad apsigyventų svetur,  nuotykių ir pokyčių ištroškę žmonės atsisako to, ką turėjo Lietuvoje, ir viską pradeda nuo nulio.

„Gyvename laikais, kai sienos tarp valstybių jau nebeegzistuoja“, – sako Tomas Dinsmonas. Jis išvyko ne todėl, kad Lietuvoje kažko trūko. Atvirkščiai. Jis turėjo prestižinį darbą aviacijos versle, be to, dažnai sukiojosi viešumoje, įžymybių pamėgtuose vakarėliuose. Aktyvus gyvenimo būdas vyrą išvargino. Sako gyvenęs nuolatiniame lėkime ir įtampoje, norėjosi atsipalaiduoti, labiau rūpintis sveikata ir ramybe.

Dėl šių priežasčių Tomas dabar nebe Vilniuje, o Barselonoje – viename gražiausių pasaulio miestų, kur kūrė vienas garsiausių architektų Antoni Gaudi, kur ošia Viduržemio jūra, o gatvės pilnos smagiai nusiteikusių vietinių ir miesto svečių.

„Barselonoje buvau prieš išvykdamas čia gyventi gal 8 kartus, aš net neskaičiavau, nemažai. Na, patiko keliauti, ir viena iš darboviečių buvo susijusi su kelionėmis, keliavimu, aviacija, lėktuvais. Tas miestas patiko, traukė todėl, kad jame yra visko – saulė, jūra, šypsenos, teisingas gyvenimo tempas, skanus maistas, besišypsantys žmonės. Tai yra tai, ko, matyt trūko, ir dėl to priėmiau šitą sprendimą“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvis.

Per 1992 čia vykusias Olimpines žaidynes Barselonos miestas išgyveno tikrą renesansą. Mes vis juokiamės iš nebepritaikomų, todėl apleistų olimpinių miestelių Pekine ar Rio de Žaneire, tačiau Barselonos gyventojai pokyčiais po olimpiados tik džiaugiasi. Sunku įsivaizduoti, bet gražiųjų Barselonos paplūdimių čia lig tol nebuvo – tik industriniai pastatai. Mieste buvo sutvarkyta arba naujai pastatyta dešimtys kelių, sutvarkytos pagrindinės miesto aikštės.

Stop kadras

Be to, žaidynės įkvėpė ispanus sportuoti, dauguma prieš 1992-uosius pastatytų maniežų ir stadionų naudojami ir dabar. Na, o prie šių įdomybių – dar vienas keistas faktas: dauguma himnų olimpiadoms rašoma specialiai, o šis Fredžio Merkurio ir Monserat Kabaljė atliktas kūrinys parašytas iki olimpiados likus penkeriems metams. Deja, Merkuris atidarymo iškilmėse nepasirodė – vienas geriausių visų laikų dainininkų mirė iki šventės likus pusmečiui.

„Aš beveik dvejus metus dirbau aviacijos industrijoje su privačiais užsakomaisiais skrydžiais. Tai labai patiko, buvo žavu“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovas.

Tomo sprendimas pribloškė ir darbdavius, ir draugus. Labiausiai stebino tai, kad laimingai tėvynėje gyvenęs, gerą darbą turėjęs vyras staiga nusprendė viską pradėti nuo nulio. Ir tik dėl to, kad kažkur yra šilčiau nei Vilniuje. Tokį sprendimą lietuvis priėmė būdamas 34-erių, kai dauguma retai ryžtasi tokiems kardinaliems pokyčiams.

Išgirdęs apie sėkmingo vyro sprendimą, ne vienas tik prie smilkinio pasukiodavo pirštą. Ir patį Tomą kankino abejonės: o jeigu nepasiseks?

„Gyvenimas svetur šiais laikais neturėtų būti laikomas nuodėme“, – apie sprendimą palikti viską, ką Lietuvoje buvo susikūręs, ir išvažiuoti į Barseloną pasakoja Tomas. Jis neabejoja: su reiškiniu, kad žmonės palieka Lietuvą, reikia kovoti. Tačiau jis nesutiktų su tuo, kad dėl to dabar nereikėtų išbandyti naujų kelių ir likti namuose vien iš patriotiškumo. Juk jeigu anksčiau žmones, išdrįsusius iš esmės pakeisti savo gyvenimą, vadindavome drąsiais, tai dabar dažnai sakoma atvirkščiai: kad jie bailiai, nesugebantys susikurti laimės ten, kur gimė. „Aš sugebėjau, bet supratau, kad noriu kažko kito“, – pasakoja Tomas ir prisipažįsta: baimės, abejonių tikrai netrūko.

Gyvenimui svetur Tomas ruošėsi. Nuo sprendimo išvykti iki pirmosios nakties nuomojamame bute Barselonoje praėjo maždaug pusmetis. Ispaniškai tada dar nekalbėjęs lietuvis pradėjo nuo darbo paieškų.

„Aš žiūrinėjausi to, ką moku daryti geriausiai, o tai yra darbas su žmonėmis, kompanijomis. Idealiausiai tai būtų buvusi tarptautinė kompanija, ne vietinis kažkoks verslas ar vadinamasis startuolis. Tai maždaug tokia buvo mano tikslinė grupė, kur aš žiūrėjau, išsigryninęs darbo rinką Barselonoje. Tai užtruko apie  4–5 mėnesius kažkur“, – prisimena lietuvis.

Tomas sako buvęs pasiruošęs Barselonoje dirbti prastesnį darbą nei turėjo Lietuvoje. Tačiau to nereikėjo. Lietuvio CV pasirodė svari vienai tarptautinei telekomunikacijų kompanijai, kurioje emigrantas dabar dirba klientų aptarnavimo vadovu.

Pokalbiai vyko internetu, ir į darbą lietuvis buvo priimtas net gyvai nesusitikus. Tačiau Tomas elgėsi atsargiai: prieš nuspręsdamas, jis specialiai atskrido į Barseloną, kad susipažintų su savo kolegomis. „O jeigu nepatiks? Nebe tie metai, kad taip rizikuočiau“, – sako jis.

Stop kadras

Pirmas kelias savaites Tomas svečiavosi pas draugus, paskui išsinuomojo savo būstą. Būtent butas Barselonoje yra didžiausias galvos skausmas – paklausa dabar tiesiog milžiniška, kainos tik auga, todėl pasiūlymus tenka medžioti.

Ispanija – Europos šalis, kuri skaudžiau nei kitos išgyveno prieš dešimt metų staiga smogusią krizę. Išaugo nedarbas ir nepasitenkinimas valdžia. O štai Barseloną šios problemos tarytum aplenkė. Ekonomika čia tik auga, turistų daugėja ir viskas brangsta. Ypač – nekilnojamasis turtas. Pasaulio miestų kainas lyginantis portalas numbeo.com skelbia, kad Barselonoje būsto nuomos kainos yra net septyniasdešimt procentų didesnės nei Vilniuje: vieno kambario butas miesto centre mėnesiui kainuoja apie 800 eurų. Tomas neslepia: prieš išvykdamas, jis taupė pinigus, norėjo jaustis saugus.

Dėl didžiulių nuomos kainų čia daug kas gyvena komunomis. Jeigu Lietuvoje butą įprasta dalintis tik studentams, tai Barselonoje taip daro net solidžias pajamas gaunantys žmonės. O jeigu būstą čia sugalvotumėte įsigyti, tai žinokite: gražieji butai miesto centre paprastiems mirtingiesiems jau praktiškai nebeįperkami.

„Drabužių kainos [Barselonoje] yra mažesnės vienareikšmiškai. Lietuvoje labai brangu rengtis, kiek palyginu. Turbūt importas, eksportas, visa kita. Čia mažesnės išlaidos šildymui, o Lietuvoje visi su baime laukia šildymo sezono. Čia to nėra, nereikia šiltų žieminių drabužių, tas turbūt kaupiasi, tauposi. Čia susidaro įspūdis, kad žmonės mažiau serga, nežinau, galbūt dėl saulės“, – gyvenimą Lietuvoje ir Ispanijoje lygina Tomas.

Įdienojus, Barselonos rambloje žmonių net knibžda. Skaičiuojama, kad per dieną šiomis gatvėmis praeina vidutiniškai pusantro šimto tūkstančių žmonių. Aplenkę žinomų prekės ženklų parduotuves, garsųjį turgų ir Barselonos simboliu tapusias gyvąsias skulptūras, jie prieina uostą su baltuojančiomis jachtų burėmis. Bet pakeliui, aišku, būtina užkąsti, o vynas pietums, kaip ir visoje Ispanijoje, čia – ne nuodėmė.

„Žinoma, yra brangių restoranų, pigesnių, bet visumoje, jeigu vestume kažkokį vidurkį, balansą, tai išlaidos maistui čia yra mažesnės, – skaičiuoja Tomas. – Žinoma, gali sėdėti restoranuose, gerti vyną, kuris čia yra pigesnis nei vanduo. Jei kalbėsime apie restoranus, barus, vynas ir ypač alus yra pigesnis nei vanduo ir tikrai pigiau nei Lietuvoje.“

Nors ir juokauja apie už vandenį pigesnį vyną, pats Tomas jau kelis metus visiškai nevartoja alkoholio. Vyras sako pavargęs nuo vakarėlių, ryte skaudančios galvos, be to, gaila laiko: kokia laimė, kai vakare linksma, o kitą dieną negali pakilti iš lovos?

Stop kadras

Kalbėdamas apie esminius skirtumus tarp gyvenimo Lietuvoje ir Ispanijoje, Tomas pabrėžia skirtingus darbdavio ir darbuotojo santykius. „Pasikeitė pirmiausia emocinis lygmuo, čia kitoks nei Lietuvoje darbdavio ir darbuotojo santykių supratimas ir palaikymas. Daugiau laisvės veikti ir kurti savo rezultatus, ne taip, kaip įprasta Lietuvoje. Čia pirmiausiai esi atsakingas prieš save ir savo darbdavį, turi ketvirtinius ir pusmetinius tikslus, bet tai nereiškia, kad turi darbe būti lygiai 8 ar 9 valandą, o o išeiti 18 valandą, atsėdėti tas valandas. Darbo diena yra kitokia, žmonės šypsosi daugiau, saulė šviečia daugiau, ir tai turbūt turi įtakos. Tai sueina ir į bendra emocinį, psichologinį pasitenkinimo ir komforto lygį“, – svarsto „Emigrantų“ pašnekovas.

Kad ir koks laimingas Tomas jaustųsi Barselonoje, emigrantu jis savęs nevadina. Jis dažnai grįžta į Lietuvą aplankyti draugų ir artimųjų. Juk skrydis iš Barselonos trunka tiek, kiek automobiliu iš sostinės nuvykti į pajūrį. O ir kaina ne ką tesiskiria: paieškojus pigių skrydžių, kelionę į abi puses galima įsigyti kad ir už penkiasdešimt eurų. „Be to, mažą Lietuvą susikūriau ir čia“, – šypsosi Tomas. Kartu su kitais tautiečiais jis įkūrė Katalonijos lietuvių bendruomenę, organizuoja šventes, susitikimus, skatina žmones nepamiršti savo šaknų.

Kiekvieno savo pašnekovo paklausiame, ar kada nors jis grįš į Lietuvą. Tomas sako, kad pirmiausia nesijaučia išvažiavęs, nes jokių ryšių su Lietuva nenutraukė. Jis prašo tėvynėje likusių tautiečių neatstumti tų, kas išvažiavo, ir laikyti juos neatsiejama savo tautos dalimi. 

Laida „Emigrantai“ – kiekvieną antradienį 19:30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: „Emigrantai“

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...