captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Juozapavičius: žiniasklaidos kokybė pagerėtų tobulinant visuomeninį transliuotoją

Lietuvoje dominuoja komercinė žiniasklaida, orientuota į peržiūrų skaičių. Tokiu atveju turinio iškreipimas yra užprogramuotas, sako „FranklinCovey“ partneris, žurnalistas Rytis Juozapavičius. Pasak jo, norint pagerinti žiniasklaidos Lietuvoje padėtį, reikia tobulinti valstybės finansuojamas žiniasklaidos priemones, tada „pasitemptų“ ir komercinė žiniasklaida. Lietuvių profesionalų tinklo „Global Lithuanian Leaders“ drauge su verslo teisės advokatų kontora „TRINITI“ surengtą diskusiją „Žiniasklaida Lietuvoje ir pasaulyje: misija bei populiarumas“ žiūrėkite čia.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

– Kokie pavyzdžiai galėtų įkvėpti mūsų šalies viešojo sektoriaus lyderius drąsos imtis ryškių, galbūt iš pirmo žvilgsnio nepopuliariai atrodančių pokyčių?

– Dar  XII a. Zen meistras Fushan Yuan yra parašęs, kad lyderystės esmę sudaro trys dėmenys: žmogiškumas, aiškumas ir drąsa. Žmogiškumas reikalauja suprasti, ko iš tikrųjų reikia tavo žmonėms. Aiškumas – suvokti, kur esame dabar ir kur turėtume būti iš tikrųjų. Taigi, reikia išsiaiškinti ir nusistatyti svarbiausius visuomenės poreikius ir lūkesčius. Remiantis jais, iškelti organizacijai aiškius ir pamatuojamus tikslus reikia drąsos, kadangi tai – didelė atsakomybė. Bet jei žmonės suvokia kryptį ir siekius, jie įsitraukia patys, aš tai liudiju.

Kai Johnas F. Kennedy 1961 m. suformulavo tikslą, kad amerikiečiai turėtų įsipareigoti iki dešimtmečio pabaigos saugiai nuskraidinti žmogų į Mėnulį ir sugrąžinti atgal, kitą dieną laikraščiai išjuokė lyderį, surašydami keliasdešimt priežasčių, kodėl tai neįmanoma. Visi žinome, kuo tai baigėsi.

Puikių pavyzdžių turime ir savo šalyje. Esu nuoširdžiai sužavėtas viešojo sektoriaus lyderių Roberto Šerėno ir Roko Milovanovo drąsa. Vadovaudami Valstybinei geležinkelio inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos, jie išsikėlė tikslą pamatuojamai sumažinti žūstančių šalia bėgių skaičių. Ir jį pasiekė. Atėję tarnauti į Valstybinę kelių transporto inspekciją, jie kelia tikslą sumažinti žūstančių keliuose skaičių. Kol skeptikai šaiposi („tai priklauso nuo daugybės kitų organizacijų“, „jūsų ištekliai per maži“ ir t.t.), naujoji inspekcijos vadovybė bando nuosekliai įsipareigoti sumažinti nelaimių mastą, išsikelia gyvybiškai svarbų tikslą padidinti iki galo ištirtų eismo įvykių skaičių ir kuria organizacijoje siekių vykdymo kultūrą.

– Klausantis jūsų, tampa akivaizdu, kad reikia atkreipti dėmesį į vidinę viešojo sektoriaus organizacijų komunikaciją. Kaip ją aktualizuoti, diegti ir stiprinti?

– Vidinė komunikacija yra viena skirtingiausiai suprantamų sąvokų bet kurioje kontoroje. Remdamasis „FranklinCovey ilgamečiais organizacijų vykdymo kultūros tyrimais, norėčiau pastebėti, kad tai, kas daugelio vadinama prasta vidine komunikacija, gali stipriai pagerėti, lyderiams susitelkus į keturias problemas, dėl kurių dauguma organizacijų nesugeba įgyvendinti savo strateginių iniciatyvų: 1) žmonės nežino svarbiausių organizacijos tikslų, 2) jie nežino, ką daryti, kad tuos tikslus pasiektų, 3) darbuotojai nematuoja pažangos ir 4) nelaiko savęs atskaitingais vieni kitiems dėl darbinių įsipareigojimų.

Laiminčios, puikiai valdančios projektus organizacijos sugeba iškelti komandoms ne daugiau trijų gyvybiškai svarbių tikslų proveržio laikotarpiui. Tada sutelkia juos į vadovavimąsi progreso rodikliais, pavyzdžiui, jei noriu sulieknėti,  rezultato rodiklis yra mažėjantis svoris, o progreso rodiklis  – tai, kas veikia svorio mažėjimą ir ką galiu daryti kasdien: apriboti suvartojamų kalorijų skaičių iki 2000 per dieną ir nubėgti 5 kilometrus. Trečia, leidžia komandoms susikurti motyvuojančias švieslentes pažangai sekti. Ketvirta, puoselėja reguliarų atskaitingumo ritmą įsipareigojimams aptarti – bent kartą per savaitę, bent 15 minučių.

– Ruošiantis pokyčiams, svarbu sulaukti ir postūmio iš šalies – visuomenės palaikymo. Dažnai užuot padėjusi pagalius į ratus ima kišti žiniasklaida, įsikibdama aršios kritikos. Kaip vyriausybė, siekdama viešojo sektoriaus reformų, galėtų užsitikrinti žiniasklaidos paramą?

– Ar galime kalbėti apie objektyvumą žiniasklaidoje? Žurnalistai patys jums pasakys, kad jie daugių daugiausiai situaciją gali nušviesti garbingai – bet objektyviai? Tiesiog neįmanoma. Kad pateiktum garbingai, turi remtis bent keletu šaltinių. Iš daugelio žurnalistų suprantu, kad jei jie turi du šaltinius („už“ ir „prieš“), tai jiems atrodo pakankama.

Jamesas Curranas savo straipsnyje yra nupiešęs idealios žiniasklaidos modelį. Modelio centre atsiduria mokesčių mokėtojų išlaikoma visuomeninė televizija. Ją supa kitos žiniasklaidos rūšys – pilietinė žiniasklaida, socialinės rinkos žiniasklaida, savo vardą gerbiančių aukštos klasės profesionalų žiniasklaida ir komercinė žiniasklaida. Idealiu atveju, šios dalys turėtų būti lygios.

Lietuvoje, deja, dominuoja komercinė žiniasklaida, kuri orientuojasi į straipsnio peržiūrų skaičių. Turinio iškreipimas siekiant peržiūrų yra užprogramuotas šios žiniasklaidos sąrankoje. Kol komercinė žiniasklaida dominuoja viešąjį diskursą, tol turime tokį dialogą, kokį matome dabar. Puldamas visada sulauki daugiau dėmesio – taigi, arši kritika komerciškai apsimoka labiau nei adekvati sklaida.

– Kokie galimi komercinės žiniasklaidos vyravimo problemos sprendimo būdai?

– Komercinės žiniasklaidos problemas, mano nuomone, turėtume išspręsti tik tobulindami valstybės finansuojamas žiniasklaidos priemones ir alternatyviąją žiniasklaidą. Kai visuomenė, matydama šių žiniasklaidos rūšių darbo ir pateikiamos informacijos kokybę, supras, kokia primityvi yra komercinė žiniasklaida, pastaroji pasitemps.

Todėl aš nukreipčiau energiją į geresnį mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamos LRT valdymą: paskatinčiau LRT vadovus rimčiau žiūrėti į auditorijos grįžtamojo ryšio svarbą, išsikelti pamatuojamus tikslus viešosios opinijos konstravimo procesams Lietuvoje gerinti, susitelkti į nuoseklų pliuralizmo puoselėjimą.

– Ar galėtumėte pasufleruoti konkrečių būdų ir priemonių, kuriomis kiekvienas mūsų galėtume prisidėti prie viešojo sektoriaus pokyčių?

– Piliečiai gali padėti aiškiai ir laiku išsakydami, ko jie norėtų. Štai sužinojau, kad 1916 m. Anglijoje pasui galima buvo nusifotografuoti su šunimi. Mano dukra irgi mielai nusifotografuotų su savo augintiniu. Paskambinau į migracijos departamentą ir išdėsčiau klausimą. Tarnautoja atsakė, jog tai neįmanoma. Kodėl? Negalima ir tiek.  Tačiau galiu pasidžiaugti, kad šią ponią reformų banga jau pasiekė – ji man pasakė: „Bet jūsų idėja miela“. Vadinasi, vis tiek stengiasi tarnauti klientui.

Būdami piliečiais dažniau turėtume eiti ir sakyti – klausykit, ką jūs čia darot? Kokia jūsų idėja, koks tikslas? Kaip jums sekasi jo siekti, kaip tai matuojate? Ei, ką jūs veikiate? Jei to klausime kiekvienos organizacijos, formuosis suvokimas, kad viskas yra išmatuojama ir padaroma. Ir bus padaryta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...