captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar Lietuvai gresia išnykimas: kodėl emigruojame ir ko turėtų imtis politikai?

Nuo Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžios Lietuva neteko apie 400 tūkstančių gyventojų. 2011–2014 metais emigracijos mastai ėmė mažėti, tačiau pastaraisiais metais ir vėl šoktelėjo. Europos Komisijos prognozė nežada nieko gero Lietuvai. Dėl emigracijos ir mažo gimstamumo iki 2030 metų bus prarasta 35 proc. darbingo amžiaus gyventojų.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Per pastaruosius metus iš Lietuvos išvyko apie 50 tūkstančių gyventojų. Niūriausios prognozės teigia, kad jau po trijų dešimtmečių Lietuvoje nebus net dviejų milijonų gyventojų.

Emigracijos problema pirmą kartą taip garsiai buvo aptarinėjama ir prieš parlamento rinkimus. Beveik visos partijos išskyrė ekonomines migracijos priežastis, socialinio neteisingumo ir nusivylimo jausmą.

Rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga žadėjo keisti valdžios požiūrį į žmogų ir siekti darnos įvairiose srityse. Valstiečiai žalieji žadėjo didelį dėmesį skirti šeimos politikai, bendruomeniškumui, ekologijai, vertybių skatinimui švietime. Pabrėžė, kad ūkio pridėtinė vertė turi pasiekti piliečius, gyvenančius visuose šalies regionuose.

15min paklausė ekspertų, kokios yra matomos ir nematomos emigracijos bangos priežastys ir kokių priemonių reiktų imtis, norint suvaldyti jos mastus ir užkirsti kelią niūrioms Europos Komisijos prognozėms.

Dr. D. Jonavičienė: „Kuo daugiau išvykusių, tuo lengviau ir kitiems patraukti paskui“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorė, daktarė Dovilė Jonavičienė paskelbė ne vieną mokslinę publikaciją emigracijos tema.

Jos teigimu, pagrindinė dabartinės emigracijos bangos priežastis – didelės galimybės santykinai greitai pasigerinti savo situaciją išvykstant į užsienį.

„Laisvas darbuotojų judėjimas ES erdvėje, platūs užsienyje gyvenančių lietuvių tinklai, taip pat migruojantiems pritaikytos įvairios paslaugos emigraciją pavertė tipiniu atsakymu į beveik bet kokias iškylančias problemas – pirmiausia finansines, bet taip pat socialines ir asmenines“, – teigė mokslininkė.

„Šiuo metu, jei gyveni Lietuvos regione ir negali rasti tinkamo darbo, net ir nemokant jokios užsienio kalbos yra lengviau išvykti dirbti į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ar Norvegiją nei persikvalifikuoti ar ieškoti darbo kažkur kitur Lietuvoje. Jei nedžiugina perspektyvos darbe, dažnai taip pat lengviau ieškoti kito darbo užsienyje nei Lietuvoje. Šiuo požiūriu lietuviai jau yra globalaus pasaulio gyventojai. O kuo daugiau išvykusių, tuo lengviau ir kitiems patraukti paskui“, – pabrėžė D. Jonavičienė.

Mokslininkės teigimu, emigracija nėra išsprendžiama vienu ar net keliais sprendimais.

„Jei būtų vienas vaistas nuo emigracijos, Lietuva jau būtų pagijusi. Emigraciją labiausiai mažintų spartus gerovės Lietuvoje kilimas, tačiau šiuo metu jis vyksta ne taip greitai, kad iš esmės pakeistų migracijos srautus. Be to, ne visus Lietuvoje gyvenimo gerėjimas pasiekia vienodai“, – sakė Viešosios politikos ir vadybos instituto tyrimų direktorė.

„Regionų vystymosi netolygumai, didelė pajamų nelygybė ir panašios socialinės problemos palaiko emigraciją iš Lietuvos. Siekiant mažinti emigraciją, labiausiai reikėtų skatinti gerų darbo vietų kūrimąsi įvairių profesijų ir išsilavinimo lygio darbuotojams, ypač regionuose“, – pastebėjo ji.

Įtaką daro ir Lietuvoje likusiųjų nuotaika

Pasak D. Jonavičienės prie emigrantų sugrąžinimo reikšmingai gali prisidėti likusieji Lietuvoje, kurie ne tik perteikia nuotaiką, bet ir gali padėti integruotis tiems, kurie nuspręs pasukti atgal.

„Kad reikšmingesnė dalis išvykusiųjų grįžtų, reikia, kad jie patikėtų geresnio gyvenimo Lietuvoje perspektyvomis. O tuo pirmiausia turi patikėti jų neišvykę artimieji, pagal kurių pasakojimus emigrantai dažnai sprendžia apie situaciją Lietuvoje. Taigi politiniame lygmenyje reikia susitelkti į likusių Lietuvoje gerovės didinimą“, – sakė D. Jonavičienė.

„Asmeniniame lygmenyje prie grįžtamosios migracijos galime prisidėti kiekvienas, pabrėždami ne tik problemas, bet gerąsias gyvenimo Lietuvoje puses, palaikydami planuojančius grįžti ir padėdami jiems integruotis grįžus. Ypač prie to gali prisidėti Lietuvos darbdaviai, darbuotojų ieškodami ir tarp užsienio lietuvių bei adekvačiai įvertindami jų užsienyje įgytą patirtį“, – pridūrė mokslininkė.

Minėdama sėkmingos reemigracijos pavyzdžius VU TSPMI lektorė pabrėžė, kad emigracija nėra baigtinis procesas ir nereikia tikėtis, kad tai problema, kuri gali būti tiesiog išspręsta.

„Airija paprastai nurodoma kaip sėkmės pavyzdys, tačiau grįžimo bangą dešimtajame dešimtmetyje lydėjo naujos didesnės ar mažesnės emigracijos ir grįžimų bangos, ypač jaunimo. Taigi migracija niekada nėra baigtinis procesas ir emigracijos problemos negalima „išspręsti“. Mūsų tikslas turėtų būti geriau subalansuoti išvykstančiųjų ir grįžtančiųjų srautus bei pasinaudoti gerosiomis migracijos proceso pusėmis – grįžtančiųjų parsivežamomis žiniomis bei nusprendusiųjų likti gyventi užsienyje tinklais – Lietuvos naudai“, – teigė ji.

D. Jonavičienės manymu, nuosekliai įgyvendinant politinę programą, tikslingas priemones, emigracijos lėtėjimo rezultatų galima būtų sulaukti jau po kelerių metų.

„Jau gerą dešimtmetį Lietuvos politikai priiminėja įvairias emigracijos stabdymo strategijas, tačiau jos neduoda trokštamo rezultato. Šioms strategijoms būdinga įvardyti daug labai bendro pobūdžio priemonių, kurių poveikis migracijoms srautams geriausiu atveju netiesioginis. O labiau į migrantus orientuotos priemonės dažnai yra mažo masto su menkais resursais“, – pažymėjo ekspertė.

„Kadangi emigracija iš Lietuvos yra išskirtinai didelė, pastangos ją stabdyti taip pat turėtų būti išskirtinai didelės ir sutelktos į dvi tris esmines priemones. Bet ir tuo atveju nereikėtų tikėtis staigių pokyčių migracijos srautuose, nes migracija yra gana inertiškas procesas. Nuosekliai įgyvendinant tikslingas priemones, matomų rezultatų būtų galima tikėtis per kelerius metus“, – konstatavo D. Jonavičienė.

N. Mačiulis: „Labiausiai nuskriausti jaučiasi tie, kurie gali palyginti savo kompetencijas ir gaunamą darbo užmokestį“

„Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis teigė, kad esminė emigracijos bangos priežastis yra galimybė migruoti.

BNS nuotr.

„Jeigu ji būtų dar iki stojant į Europos Sąjungą, atsiveriant Šengeno zonai, tai turbūt būtų didžiausias emigracijos srautas stebėtas praėjusį dešimtmetį“, – sakė ekonomistas.

N. Mačiulis pripažino, kad šalia šios galimybės egzistuoja ir svarbios ekonominės, socialinės, psichologinės priežastys, lemiančios lietuvių apsisprendimą išvykti.

„Pagrindinė ekonominė priežastis yra susijusi su neadekvačiomis ir santykinai mažomis pajamomis. Čia labiausiai nuskriausti jaučiasi tie gyventojai, kurie gali lengvai palyginti savo kompetencijas ir gaunamą darbo užmokestį. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys darbuotojai, slaugytojai, tikrai turi visas kompetencijas, kurias gali perkelti iš ligoninės Lietuvoje į ligoninę Švedijoje ar Norvegijoje ir tuo pat metu pasididinti savo atlyginimą šešis ar septynis kartus“, – kalbėjo ekspertas.

„Net nebūtinai skurstantis ir negalintis išgyventi žmogus yra paskatinamas žengti šį žingsnį ir pakelti savo gyvenimo kokybę. Emigruojantys asmenys dažnai būna iš mažesnių miestelių, kaimų, kurie galimybių save realizuoti, įsidarbinti, gauti didesnį nei minimalų atlyginimą ar apskritai atlyginimą neturi, ir jie renkasi, ar emigruoti į Vilnių, Kauną, Klaipėda, ar dar toliau, į kitus didesnius ES miestus“, – sakė N. Mačiulis.

Jo teigimu, emigracijos banga parodo ir tai, kad lietuviai turi teigiamas verslumo, socialinio-ekonominio mobilumo savybes, išdrįsta palikti savo valstybę, nors tai daugeliu atveju yra nelengvas sprendimas, reikalaujantis drąsos.

Socialinis neteisingumas, pasak N. Mačiulio, labiausiai pastebimas ir paveikus yra susidūrus su neteisėto praturtėjimo, korupcijos atvejais, kai nusižengęs įstatymams asmuo dažnai nesulaukia adekvačios bausmės.

„Tokie reiškiniai verčia gyventojus galvoti, kad neįmanoma įsidarbinti, prasiveržti kažkur aukščiau, neturint tinkamų ryšių, neužsiimant pusiau nusikalstama veikla“, – dėstė ekonomistas, pabrėždamas, kad būtent su tokiomis socialinio neteisingumo formomis dera kovoti, siekiant mažinti gyventojų nusivylimą ir norą emigruoti.

N. Mačiulio teigimu, ekonomine prasme valstybė turi tris svertus, kuriais gali pakeisti situaciją: minimalaus mėnesinio atlyginimo reguliavimas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų įstatymas, mažesnė mokestinė našta.

„Minimalaus ir vidutinio atlyginimo santykis Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje, tai yra erdvės dar labiau didinti minimalų atlyginimą yra labai mažai“, – sakė ekonomistas, pabrėždamas, kad valdžia šiuo instrumentu ypač noriai naudojosi pastarąjį penkmetį.

„Viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų įstatymas – čia jau valstybė gali nustatyti atlyginimus. Ir aš manau, kad didžiausia problema yra būtent viešojo, o ne privataus sektoriaus atlyginimų neadekvatumas. Labai dažnai iš šiame sektoriuje dirbančių asmenų reikalaujama aukštojo išsilavinimo, aukštų kompetencijų, bet jų atlyginimas yra vos didesnis negu minimalus. Čia atsiranda tas neteisybės jausmas ir nepasitenkinimas pajamų nelygybe. Jei valstybė nori kovoti su pajamų nelygybe, tai čia yra puiki erdvė tam“, – konstatavo N. Mačiulis.

„Kalbėdami apie verslą turime galvoje labai plačią sąvoką. Yra įmonių, kurios moka labai aukštus atlyginimus. Dabar, kai yra skelbiami atlyginimų vidurkiai įmonių, kuriose dirba daugiau nei dešimt darbuotojų, tai galima pamatyti, kad yra Lietuvoje įmonių, kurios moka adekvačius atlyginimus. Yra daugybė įmonių, kurios darbo užmokestis nedaug skiriasi nuo labiau išsivysčiusių ES valstybių. Reiktų klausti, kodėl tokių įmonių nėra pakankamai, kad visi darbuotojai galėtų gauti tokį atlyginimą?“ – retoriškai klausė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Reikia kryptingos politikos

Jo manymu, trumpuoju laikotarpiu valstybė neturi galimybių suvaldyti migracijos proceso. Gyventojai yra mobilūs ir jie pasinaudos galimybe gyventi ten, kur darbo užmokestis ir gyvenimo sąlygos palankesnės.

„Reikia nuosaikios, kryptingos politikos kuriant ir palankią verslo aplinką, ir palankią mokestinę aplinką, kuri paskatintų investicijas, darbo vietų kūrimą aukštesnės pridėtinės vertės įmonėse. Tokiu būdu visas šalies vidurkis būtų tempiamas aukštyn, mažėtų poreikis emigruoti“, – dėstė N. Mačiulis.

Tiesa, jis pabrėžė, kad viešajame sektoriuje dirba apie 400 tūkstančių žmonių, kurių dauguma uždirba neadekvačius atlyginimus.

„Net jei ir atsiras daug didelius atlyginimus privačiame sektoriuje mokančių įmonių, tai nepadės mokytojams ar gydytojams. Trumpuoju laikotarpiu gali šiek tiek padėti, jei didės mokestinės pajamos biudžete, bet reikia įgyvendinti struktūrines reformas viešajame sektoriuje, kad valstybės finansiniai ištekliai būtų paskirstomi efektyviau ir tie atlyginimai galėtų didėti ne kelis ar keliolika procentų, o žymiai daugiau“, – pažymėjo jis.

Paklaustas apie šios vyriausybės pastangas sprendžiant migracijos problemą, N. Mačiulis pabrėžė, kad kalbant apie emigracijos mažinimą ar reemigracijos proceso skatinimą, visi valdžios veiksmai yra svarbūs.

„Kiekvienas sprendimas turi įtakos: emigraciją didina arba ją mažina. Tai yra toks plataus masto reiškinys, kad negalime koncentruotis tik į atlyginimų klausimą. Ir švietimo reforma gali pagerinti kokybę ir pajamų dydį ilgalaikiu laikotarpiu, ir alkoholio prekybos ribojimai, ir krašto apsaugos finansavimas – kiekvienas sprendimas kuria arba patrauklesnę, arba mažiau patrauklią valstybę gyvenimui joje. Išskirti ir supaprastinti, kad tai yra tik atlyginimai, tikrai negalime“, – sakė ekonomistas.

„Emigracijos mažinimo planą aš taip pat galėčiau pavadinti Lietuvos konkurencingumo didinimo ir ekonomikos augimo skatinimo planu. Tai būtų visiškai identiškos priemonės, nes ir tai, ir tai turėtų vesti prie atlyginimų augimo, mažesnės korupcijos, palankesnės verslo aplinkos, didesnių investicijų, didesnio produktyvumo“, – kalbėjo N. Mačiulis.

„Emigracija tam tikra prasme yra savireguliacinis mechanizmas. Kuomet žmogus, gyvenantis Naujojoje Akmenėje, neturi darbo, jis susiranda darbą Stokholme ar Malmėje, ar Geteborge, ar Londone. Tuo pačiu jis dar siunčia perlaidas ir išlaiko čia gyvenančius giminaičius“, – pridūrė ekonomistas.

„Tam tikra prasme mes galime pasidžiaugti, kad kol neturime pakankamai darbo vietų čia, Lietuvoje, tie žmonės gali įsidarbinti ir uždirbti kitose valstybėse, taip padėdami ir čia likusiems gyventojams. Daugiau nei milijardas eurų per metus migrantų yra pervedama Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems“, – priminė N. Mačiulis.

Emigracijos procesas sustos

Jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu emigracijos procesas tikrai sustos. Tai lems konvergencija, gyvenimo kokybės artėjimas prie Europos Sąjungos.

„Galų gale, ši karta jau turbūt baigė išnaudoti savo emigracijos potencialą. Niekada nebuvo taip, kad visi emigruotų, nepaisant tų populiarių anekdotų, kuriuose pasakojama apie paskutinį lietuvį, išjungiantį šviesą“, – juokavo ekspertas.

„Manau, kad jau kito dešimtmečio pradžioje migracijos srautai bus subalansuoti. Panaši gyventojų dalis išvyks ir parvyks į Lietuvą. Jau dabar matome, kad kiekvienais metais apie 15 tūkstančių lietuvių užsiregistruoja kaip grįžę iš emigracijos“, – sakė N. Mačiulis ir pridūrė, kad emigracija yra inertiškas procesas, kuris priklauso nuo ilgalaikių struktūrinių pokyčių.

„Labai sunku ką nors pakeisti per šimtą dienų, metus ar net vieną Seimo kadenciją. Mes galime pakreipti viena ar kita kryptimi, bet tai yra labai autonomiškas, savireguliacinis procesas, kuriam trumpalaikiai valdžios sprendimai turi mažai įtakos“, – pokalbį užbaigė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Dr. A. Lašas: „Tipinis emigrantas yra jaunas žmogus, baigęs vidurinę ar aukštąją mokyklą ir ieškantis geresnio uždarbio“

Kauno technologijų universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vadovas, daktaras Ainius Lašas išskyrė ekonomines problemas, lemiančias migracijos mastą.

BNS nuotr.

„Dauguma mokslininkų, studijuojančių šią problemą, visų pirma įvardina ekonomines priežastis. Tipinis emigrantas yra jaunas žmogus, baigęs vidurinę ar aukštąją mokyklą ir ieškantis geresnio uždarbio. Su kiekvienais metais jį sustabdyti darosi vis sunkiau, nes, sparčiai augant lietuvių diasporai užsienio šalyse, tampa vis lengviau ten susirasti darbą. Dažną kartą net nereikia mokėti kalbos, nes atvykęs iš karto įsijungi į vietinę tautiečių bendruomenę“, – sakė prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos, JAV universitetuose dirbęs mokslininkas.

A. Lašo teigimu, net ir kitose emigracijos priežastyse galime įžvelgti ekonominių priežasčių atspindį.

„Aišku, čia galima pastebėti ir dar vieną esminę priežastį – globalizaciją, kuri įgalina sąlyginai laisvą žmonių judėjimą. Narystė Europos Sąjungoje, kaip ir beveik kiekvienas politinis pasirinkimas, turi savo pozityvią ir negatyvią pusę. Yra ir kitos emigracijos priežastys – socialinio nesaugumo jausmas, ribotos karjeros galimybės, nepasitikėjimas valdžios institucijomis, bet ir čia dažną kartą galime išskirti ekonominę dedamąją“, – pastebėjo mokslininkas.

Į Lietuvą sugrįžusio mokslininko manymu, akademinė visuomenė labiausiai nukenčia dėl to, kad į užsienį išvykstantys lietuviai studentai dažnai nebepasirenka kelio atgal.

„Yra užsienyje sėkmingai dirbančių mokslininkų iš Lietuvos, bet nepasakyčiau, kad tai yra masinis fenomenas. Poveikis labiau jaučiamas per į užsienio universitetus išvykstančio jaunimo srautus. Iš principo tai yra teigiamas procesas, bet jis apkarsta, jei nėra grįžtamojo ryšio. Jei jaunimas pasilieka gyventi užsienyje ir ten kuria šeimas, verslus ar mokslą, Lietuvai belieka tik labiau simbolinė garbė už tautiečių pasiekimus“, – pastebėjo jis.

Nuolatinis blaškymasis tampa rimta problema

Kalbėdamas apie galimą migracijos stabdymą, A. Lašas išskyrė valdžios sprendimų tęstinumo ir kryptingumo trūkumą.

„Tai jei žmonės emigruoja dažniausiai dėl ekonominių priežasčių, tada klaidų reikia ieškoti srityse, kurios daro įtaką ekonomikai. Aišku, galima atrasti daug problemiškų aspektų, bet kaip esminį aš įvardinčiau principingos ir ilgalaikės politinės bei ekonominės vizijos nebuvimą. Su kiekviena nauja vyriausybe kuriami nauji planai, naujos lėšų įsisavinimo schemos, naujos švietimo politikos gairės, bet niekas iki galo neišbaigiama“, – kalbėjo KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto vadovas.

„Dažną kartą žaidžiami taktiniai žaidimai, o giluminiai procesai paliekami savieigai arba sprendžiami labai nenuosekliai. Estai jau nuo pat nepriklausomybės pradžios lygiuojasi į Suomiją ir nuosekliai mokosi iš jų sėkmių bei nesėkmių. O mes blaškomės po visą Europą sporadiškai prigriebdami tai vieną, tai kitą iš konteksto ištrauktą tam tikros srities vystymosi modelį. Šitas nuolatinis trepsėjimas ir paklodės tampymas pirmyn-atgal žlugdo mus“, – pridūrė A. Lašas.

Mokslininkas pabrėžė, kad socialinis neteisingumas yra kompleksinis reiškinys, susidedantis iš daugelio konkrečių apraiškų, kurias galima spręsti.

„Socialinis neteisingumas pasireiškia labai konkrečiomis formomis: didelis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų, nesubalansuota mokestinė našta, nuolatiniai politinės korupcijos skandalai, brangiai kainuojantis aukštasis išsilavinimas… Visi šie aspektai padeda sukurti socialinio neteisingumo jausmą“, – teigė A. Lašas.

Tiesa, A. Lašas skeptiškai vertino ekonomisto N. Mačiulio teiginį, kad migracijos mastai savaime sulėtės.

„Pritariu tam, kad kai kurių procesų mūsų valdžia nekontroliuoja, bet savaiminio sulėtėjimo hipotezę vertinčiau skeptiškai. Jei Lietuvos ekonomika sparčiai augs, tada galima kalbėti apie sulėtėjimą, bet tam reikalinga principinga ir nuosekli politika, kurios iki šiolei neužčiuopiu“, – pažymėjo jis.

„Kiekvienas ekonominio vystymosi modelis ateina su savais pliusais ir minusais, bet nuolatinis blaškymasis ilgainiui tampa vienu dideliu minusu. Taigi, kol mes ir toliau blaškysimės, tol nesugebėsime suvaldyti emigracijos srautų“, – pridūrė mokslininkas.

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...