captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ar šiandien lengviau auginti vaikus?

„Bepigu šiuolaikinėms mamoms...“ – dažnai išgirsi komentarą iš vyresniosios kartos moterų, kurios, nusėdusios parko suoliukus, prisimena laikus, kai vystyklus skalbdavo rankomis. Kai nebuvo sauskelnių, nešioklių, ortopedinių batų ir gausybės kitų priemonių, palengvinančių vaiko priežiūrą. Bet ar tikrai šiandien vaikus auginti tapo lengviau?  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

„Bepigu šiuolaikinėms mamoms...“ – dažnai išgirsi komentarą iš vyresniosios kartos moterų, kurios, nusėdusios parko suoliukus, prisimena laikus, kai vystyklus skalbdavo rankomis. Kai nebuvo sauskelnių, nešioklių, ortopedinių batų ir gausybės kitų priemonių, palengvinančių vaiko priežiūrą. Bet ar tikrai šiandien vaikus auginti tapo lengviau?

Mamos lieka vienos

Daugiau nei 20 metų su mamomis ir jų mažyliais bendraujanti ir jų rūpesčius puikiai suprantanti pediatrė Audronė Macienė šyptelėjo: „Dabar net košių virti nereikia... Galima nusipirkti“. Ir pridūrė, jog primygtinai rekomenduoja mamoms jas virti pačioms.

Šiandien moterys turi įvairiausių „civilizacijos stebuklų“, palengvinančių mažylių priežiūrą, pritarė gydytoja, tačiau – paradoksas – vaikų sergamumas smarkiai išaugęs. „Prieš kelis dešimtmečius tokio reiškinio nebuvo. Šiandienos vaikai labai alergiški, mažiau atsparūs ligoms“, – konstatavo pediatrė.

Su kokiais didžiausiais sunkumais, jos akimis žiūrint, susiduria šiandieninės mamos? „Visais laikais visos mamos išgyveno panašų nerimą dėl vaikų sveikatos, rūpinosi ir slaugė, kol užaugino. Visos tai perėjome, taip bus ir toliau, tačiau šiandien matau dar ir tokį reiškinį: kad mamos pasilieka vienos. Vyrai išvažiuoja į užsienį uždarbiauti, o moterys augina vaikus. Tokių šeimų šiandien labai daug“, – sakė gydytoja ir linkėjo mamoms kuo didžiausios kantrybės.

Mažiau saugumo ir laisvės

„Šiandien tikrai lengviau vienu aspektu: mamos nebėra pririštos prie namų, – sakė 4 metukų dukrelę ir 11 metų sūnų auginanti Aneta. – Gali pasisodinti vaiką į automobilio kėdutę arba prisikabinti prie dviračio priekabą, prisidėti sauskelnių, mišinukų, termosiukų... ir keliauti. Tik pridurkime, kad visam tam įsigyti reikia pinigų. O kad jų būtų, mamos turi dirbti...

Sunkiausia šiuolaikinei mamai ir yra tas plėšymasis tarp darbo ir vaikų. Palikti sergantį mažylį auklei ir išeiti į darbą – didžiulė širdgėla. Kaip susikaupti ir gerai dirbti, kai tavo širdis namuose..?„Anetos nuomone, šiandien taip pat yra kur kas sunkiau paruošti vaikus gyvenimui, todėl, kad, palyginti su praeitimi, jo taisyklės pasikeitė: klesti konkurencija. Supranta, kad mamos kelia sau kur kas didesnius reikalavimus auklėdamos atžalas: jau nebepakanka aprengti ir pamaitinti – reikia išauginti mąstančią, savarankišką, savimi pasitikinčią, atsakingą asmenybę, kuri sugebėtų pakovoti dėl vietos po saule, tačiau kartu ir išliktų sąžininga, laisvos dvasios...

„Man atrodo, anksčiau mamos ne taip dažnai savęs klausdavo, ar elgiuosi teisingai, ar psichologiškai netraumuoju, ar suteikiu ir reikalauju pakankamai, bet ne per daug, kaip tai atsilieps vaikui...- svarstė dviejų atžalų mama. – Anksčiau nebuvo tiek materialios priežiūros priemonių ir tiek žaislų (atsimenu, karpydavome gėlytes, klijuodavome ant pagaliukų ir džiaugdavomės), mes turėjome mažiau daiktų, bet užtat – daugiau fantazijos, laisvės, laiko ir svajonių. Mūsų atžalos žaidžia planšetėmis ir nuobodžiauja. Net nebesugalvoja, ko panorėti gimtadieniui. Bet jie jaučia daugiau įtampos iš aplinkos, sugeria daugiau neigiamos informacijos – todėl, manau, nesijaučia tokie saugūs, kokie buvome mes.

Aš, atsimenu, maža buvau įsitikinusi, jog gyvenu pačioje geriausioje šalyje ir man labai pasisekė, kad nėra karo. Jaučiausi dėl to laiminga! Svarbiausia buvo paruošti pamokas – tai viskas, ko reikia, kad tau gyvenime sektųsi.“

Nepaisant laikmečio iššūkių, jaunoms mamoms Aneta labiausiai linki vidinės ramybės. „Aš tos ramybės svarbą supratau tik po antrojo vaiko gimimo. Paprasčiau į viską žiūrėjau, nes jau daug ką žinojau iš patirties. Lengva patarti, bet šventa tiesa: nereikia siekti tobulybės. Visko neįmanoma padaryti vienai: ir vaiką prižiūrėti, ir vakarienę paruošti, ir grindis išplauti... Užmigo vaikas – eik miegoti ir tu.“

Žeidžia žmonių dirglumas

„Auginti vaikus – ar su vystyklais, ar su sauskelnėmis – negali būti lengva, – sakė trijų vaikų mama Vaida. – Kiekvienas laikmetis turi savų pranašumų ir problemų, bet niekada tai nebus pramoga. Vaikai ateina į šį pasaulį per mus, tai sielos, kurias privalai branginti, vertinti ir saugoti, todėl kartu su begaliniu džiaugsmu gauname ir didžiulę atsakomybę. Aš taip suprantu motinystę.“

Vaida pirmąkart mamos rūpesčius ir džiaugsmą patyrė prieš septynetą metų, kai gimė sūnus, o prieš pustrečių metų ant rankų jau laikė į pasaulį atėjusias dvi dukreles.

„Prieš gimstant dukrelėms viskuo pasirūpinau iš anksto, – pasakojo moteris. – Realiai įvertinau savo jėgas ir nebeketinau vaidinti motinos didvyrės. Auklę susiradome dar prieš gimstant dvynukėms.“

Paklausta apie didžiausius nūdienos motinų sunkumus, Vaida apgailestaudama prakalbo apie finansus. „Motinystė, kaip ir senatvė, taip pat turi būti ori. Tai reiškia, kad mama, prižiūrinti mažą vaiką, neturi laužyti galvos, ką jie rytoj valgys, – sakė ji. – Finansinis nepriteklius vargina ir žemina – apie kokias pozityvias emocijas galime kalbėti... Sauskelnės, mišinukai – puiku, bet ne visos šeimos tai gali įpirkti. Kai trūksta pinigų, šeimose atsiranda nesantaika.“

Vaida kalbėjo ir apie visuomenės mentalitetą, požiūrį į motinystę. Pasak jos, ilgą laiką vaikų auginimas buvo tarsi vien moters „problema“.

„Atsimenu, kaip mamos maitinti savo kūdikių prekybos centre eidavo į tualetą... Tai labai gera „pagarbos“ iliustracija. Dabar jau atsirado maitinimo kambariai ir netgi kasos tėvams su mažyliais, tačiau to nepakanka: reikia keisti žmonių požiūrį. Kodėl nesukūrus socialinių reklamų, skatinančių pagarbą vaikui, motinai, tėvui?“

Neseniai Vaidai teko bendrauti su azerbaidžaniečiais, ir jie sakė Lietuvoje pastebėję didžiulę nepagarbą tėvams. „Tai susiję dalykai: nepagarba vaikams išauga į nepagarbą tėvams. Ką atiduodi – tą ir atgauni. Mūsų visuomenė apskritai dirgli ir ypač nepakanti vaikų atžvilgiu. Atkreipkite dėmesį, kokiais veidais žmonės stebi viešoje vietoje pravirkusį kūdikį, išdykaujantį vaiką, linksmai kvatojantį jaunimą...“

Jaunoms mamoms pokalbininkė linkėtų užsikimšti ausis nuo visko, kas negatyvu. Nuo svetimų pamokymų, patarinėjimų, vertinimų. „Daugiausiai klaidų mamos daro iš nepasitikėjimo savimi, – pastebėjo Vaida. – Todėl glausk prie širdies savo vaiką kaip brangiausią Dievo dovaną ir pasitikėk savimi. Juk žinai – mamos širdis niekada neapgauna.“

„Viskas jau išrasta“

Ar šiandien vaikus auginti tapo lengviau, atsakymo nėra ir negali būti, įsitikinęs psichoterapeutas Gediminas Navaitis, nes toks klausimas net nesvarstytinas. „Nei kuri nors senelė, nei kuri nors jauna mama negali šito palyginti, – teigė Mykolo Romerio universiteto profesorius. – Todėl, kad šiandieninė senelė jau nebėra ta mama, kuri vaikus augino prieš 50 metų – ji pasikeitė. Lygiai taip pat jauna mama, paklausta, ar jai būtų lengviau auginti vaiką kokiais nors 1812 metais, negalėtų objektyviai atsakyti. Taigi teiginio „lengviau“ ar „sunkiau“ neįmanoma objektyviai pagrįsti“, – argumentavo pokalbininkas.

Kita vertus, anot jo, daugelis mamų, paklaustos, ar joms lengva auginti vaikus, su niekuo nesilygindamos vis tiek atsakytų, jog sunku.

„Iššūkiai tie patys – nemiga, ritmo sutrikimas, stresas, pogimdyvinė depresija, kuri ne visada laiku diagnozuojama, nors pokyčiai, reikia pasakyti, vyksta pozityvia kryptimi.“

Paklaustas, ko mamos turėtų išmokyti savo vaikus, kad užaugintų ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai sveiką asmenybę, G. Navaitis atsakė: „Daugelis tėvų daro tą pačią klaidą: su vaikais kalba suaugusiųjų kalba. Dėl skirtingos patirties vaikai jų nesupranta. Pavyzdžiui, mama paaugliui sako: „Tavo kambaryje – netvarka. Palauk – kariuomenėje tave išmokys.“

Vaikas turi kitą patirtį ir informaciją priima tiesiogiai: vadinasi, aš nemoku, bet mane kas nors išmokys kada nors vėliau“, – aiškino psichoterapeutas.

Dar vienas svarbus dalykas yra tas, kad barant, kritikuojant nereikėtų kelti abejonių dėl vaiko vertingumo ir besąlygiškos meilės. „Jeigu aš būčiau jūsų vadovas, pirmiausiai pasakyčiau, kad jūs pati nuostabiausia žurnalistė pasaulyje, ir tik tada išvardyčiau konkretaus jūsų straipsnio trūkumus, – pavyzdį pateikė profesorius. – Lygiai taip pat tėvams reiktų elgtis ir su vaikais.“

Daugelis šiuolaikinių mamų ir tėvų jau pripažįsta, kad diržas nėra geriausia auklėjimo priemonė, tačiau kai vaiko nesuvaldo – sutrinka, nes nežino, ko dar galima griebtis. Tokiu atveju G. Navaitis siūlo paprastą išeitį: „Kai mažas vaikas, pavyzdžiui, griūva ant grindų ir šaukia: „Duok arkliuką!“, kad išvestų jį iš tokios būsenos, tėvai paprastai panaudoja fizinio poveikio priemones. Kadangi kitokios neįsivaizduoja, tai griebiasi diržo. Paskui gailisi, graužiasi. O juk yra ir kitokia fizinė priemonė – apipurkšti vaiką vandeniu.“ Tai irgi fizinis poveikis, tačiau nesmurtinis.

Problema ta, kad mes žinome daug bendrųjų principų, tačiau nežinome, kaip juos realizuoti. „Trūksta praktiškumo. Iš tikrųjų nieko nereikia išradinėti – viskas jau išrasta. Tėvams tereikia daugiau skaityti ir šviestis.“

Norintiems tobulėti – Mažylių akademija

Prekybos centre „Big“ veikiančios Mažylių akademijos projektų koordinatorė Inga Kulikauskė pabrėžė, jog šiandien mamos ir tėčiai gali šviestis nemokamai: „Mes kviečiame būsimas ir esamas mamas bei tėčius į paskaitas, kurias skaito lektoriai praktikai vaikų priežiūros bei auklėjimo temomis, taip pat į muzikinio lavinimo, mankštos specialistų ir kitokias pamokėles, kurių tikslas – padėti pažinti vaiko pasaulį, lavinti mažylio kūrybiškumą, skatinti tikslo siekimą, stiprinti emocinį intelektą ir pasitikėjimą savimi.“

Pasak I. Kulikauskės, „Big“ iniciatyva veikiančioje akademijoje laukiami ne tik „pilvinukai“, mažyliai nuo 6 mėn. iki 4 metukų, kurių tėveliai ieško žinių ir nori dalytis patirtimi tarpusavyje, bet ir didesni vaikai – nuo 5 iki 10 metų, norintys išmokti žaisti kartu, linksmai ir kūrybiškai praleisti laiką.

Jokios paslapties

Laiminga mama ta, kurios vaikai laimingi. Ir atvirkščiai: jei laiminga mama – laimingi ir vaikai. Tai tikriausiai patvirtintų visos mamos ir visos jų atžalos... Tuomet kokia gi šios laimės paslaptis?

To savęs klausė ir jauna aristokratė Jean Liedloff, kuri 8-ajame dešimtmetyje, metusi mokslus, išvyko į neįžengiamus Venesuelos miškus. Grįžusi iš ten į JAV ji parašė knygą „The Continuum Concept: In Search of Happiness Lost“ („Kaip užauginti vaiką laimingą, arba Nuoseklumo principas“, kurioje pasakoja apie ekuana genties indėnus, daug laimingesnius už vakariečius.

„Ekuana gentyje laimė yra normali kiekvieno žmogaus būsena. Jie visad džiugūs, besišypsantys ir net ligas bei kitas negandas išgyvena išsaugodami dvasios ramybę. Šioje gentyje nėra nusikaltėlių, nėra valdžios, niekas neserga depresijomis. Jie nebijo būti savimi, elgiasi natūraliai ir gerbia kito teisę laisvai reikštis. Ekuana dirba žemę, medžioja, renčia būstus, ir bet kokį darbą daro su džiaugsmu.“

Ieškodama rakto į laukinių žmonių laimės paslaptį, Jean priėjo paprastą išvadą: jie kitaip auklėja vaikus.

Ekuana neturi rašto ir neskaito knygų apie vaikų auklėjimą, tačiau puikiai žino, kaip reikia su jais elgtis.

„Stebėkite savo mažylį ir pabandykite suprasti, ko jis laukia iš jūsų, o tada klausykitės savęs. Jūs pajusite, ką norite daryti“, – necivilizuotų žmonių „paslaptį“ perteikia J. Liedloff.

Ar miesto triukšme dar galime išgirsti save? Ar dar sugebame jausti, o ne tik galvoti? Mamos tuo neabejotų. Jos žino, kad teisingiausiai auginti vaikus jas išmokė gamta.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...