captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys (II dalis)

Konstitucijos koncepcijos rengimo darbo grupė buvo sudaroma vadovaujantis ne politinio atstovavimo principu, jos nariai nebuvo konkrečių politinių partijų delegatai, reiškiantys atitinkamų organizacijų idėjas. Vykusios diskusijos ar jų fragmentai nesklido viešoje erdvėje ir todėl neprovokavo politiškai aistringų sankirtų.Konstitucijos koncepcijos rengimo darbo grupė buvo sudaroma vadovaujantis ne politinio atstovavimo principu, jos nariai nebuvo konkrečių politinių partijų delegatai, reiškiantys atitinkamų organizacijų idėjas. Vykusios diskusijos ar jų fragmentai nesklido viešoje erdvėje ir todėl neprovokavo politiškai aistringų sankirtų.
Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA nuotr.
Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Jono Juknevičiaus nuotrauka. LCVA nuotr.

Pirmąją ciklo apie Konstitucijos kūrimą dalį galima skaityti ČIA.

II. Nauja konstitucija politinių, teisinių poreikių akivaizdoje

Konstitucijos koncepcijos rengimo darbo grupėje: bręsta vientisa konstitucinės raidos vizija

Tai nereiškė, kad tarp darbo grupės narių nebuvo aktyvios ir neretai aštrios polemikos, ypač dėl valdžios institucijų konstitucinių sąveikų bei kompetencijų. Įtemptai svarstyta, kaip suderinti parlamentinės ir prezidentinės demokratijos dėsnius, kartu suvokiant, kad visos valdžios grandys turi būti ne tik veiksmingos, bet ir bendradarbiautų sprendžiant konstitucinės demokratijos diktuojamas aktualijas.

Nors darbo grupėje buvo nusistatymas, kad turi būti atsižvelgiama į Lietuvos konstitucinį paveldą, tačiau laikytasi pozicijos, kad nereikia teikti prioriteto nei 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, nei 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijai. Suprasta, kad įvertinus praeities konstitucingumo raidos sėkmes ir nesėkmes, reikia kurti tokius valstybės ir Tautos funkcionavimo pagrindus, kurie derintųsi ir su šiuolaikinės demokratijos vertybėmis.

Pirmuosiuose posėdžiuose buvo svarstoma būsimosios konstitucijos struktūros ir turinio bendroji koncepcija. Kęstučio Lapinsko 1990 m. lapkričio 27 d. pateiktame projekte pagrindiniai konstitucijos skirsniai turėtų būti tokie: Lietuvos Respublika; pilietybė; piliečių laisvės, teisės ir pareigos; pilietinė visuomenė; Seimas, įstatymų leidyba; prezidentas; vyriausybės ir valstybės administracija; santykiai tarp Seimo ir vykdomosios valdžios; teismas; valstybės kontrolė; vietos savivalda; finansai ir biudžetas; užsienio politika ir valstybės gynimas; nepaprastoji padėtis; konstitucinės garantijos (konstitucinės priežiūros institucija, jos sudarymo tvarka, įgaliojimai, veiklos pagrindai); konstitucijos keitimas; pereinamieji ir baigiamieji nuostatai.

Stasys Stačiokas ir Pranas Kūris gruodžio 3 d. darbo grupės posėdžiui įteikė kiek kitokį konstitucijos struktūros projektą, nors pagrindinės orientacijos buvo tapačios. Papildomuose paaiškinimuose atskleisti konstitucinių normų turinio fragmentai, kurie rodė autorių pozicijas dėl valstybės institucijų galių realizuojant valdžios prerogatyvas. Siūlyta įtvirtinti valdžių ribojimo principą, t. y. nustatyti tokią sistemą, kurioje jokia institucija negalėtų sukoncentruoti visos ir absoliučios valdžios, būtų viena kitos kontroliuojama. 

Aukščiausiuoju Lietuvos pareigūnu turėtų būti respublikos prezidentas, kuris atstovautų valstybei tarptautiniuose santykiuose, taip pat turėtų deleguotų įstatymų leidimo teisę konstitucijos numatytose ribose. Prezidentui buvo numatoma teisė paleisti Seimą ir skirti naujus rinkimus. Jam priklausė teisė teikti Seimui skirti vyriausybę, taip pat teisė paleisti vyriausybę savo iniciatyva arba tais atvejais, kai jai nepasitikėjimą pareiškė Seimas ar ji pati atsistatydino. Teismų sistemą turėjo sudaryti aukščiausiasis teismas, apygardų ir vietiniai teismai, taip pat administraciniai, ūkiniai teismai. Teismų sistemos dalimi turėjo būti prokuratūra. Konstitucinė priežiūra buvo priskiriama konstituciniam teismui, kuris nepriklausytų bendrosios kompetencijos teismų sistemai.

1990 m. gruodžio 17 d. posėdyje svarstant konstitucijos struktūros klausimus, darbo grupės nariai Algimantas Dziegoraitis, Artūras Paulauskas, Gediminas Šerkšnys, Bronius Nemickas ir amerikietė Lory Vyman pateikė memorandumą, kurio pagrindinės nuostatos buvo tokios: „Dabartinio valstybinio gyvenimo metu netikslinga rengti naujos užbaigtos konstitucijos, nes: 1) Lietuvos suvereniteto pilnam įgyvendinimui kol kas trukdo svetimos valstybės; 2) naujai priimtos konstitucijos dalys turi būti veiksmingos, o tam dar nėra pilnai sukurtos politinės ir ekonominės valdymo struktūros; 3) pilnai dar nėra suformuotos ir suderintos nepriklausomos valstybės organų sistemos, nesutvarkytas jų funkcionavimas ir tinkamai neišryškintas valdžių padalinimas.“

Memorandumo autoriai siūlė pradėti konstitucijos kūrimą nuo atskirų jos dalių, būtent: „nuo bendrosios dalies ir valstybės sąrangos, o konkrečios nuostatos reguliuotų: a) valstybės formą: b) Lietuvos tautos suverenitetą; c) teritorijos vientisumą; d) kalbą, valstybės simboliką, sostinę; e) požiūrį į nepriklausomos Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. 2. Tautoje glūdinčios valdžios galios padalijimas: valdžios galią vykdo prezidentas, parlamentas, vyriausybė ir teismas; prezidentas atstovauja ir vadovauja valstybei. Jį renka tauta visuotiniu, slaptu, tiesioginiu ir lygiu balsavimu. Parlamentas leidžia įstatymus ir yra renkamas visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu ketveriems metams. Pusė parlamento narių keičiami kas dveji metai.

Prezidentas vadovauja vyriausybei, parenka ministrą pirmininką ir paveda jam sudaryti vyriausybę. Vyriausybė reikalinga parlamento pasitikėjimo. Premjeras vadovauja valstybei ir už savo veiklą atsako prezidentui ir parlamentui. Ministras vadovauja valstybinės veikos atitinkamai šakai ir atsako ministrui pirmininkui, prezidentui ir parlamentui. Teisingumą vykdo tik teismai. Teismas yra nepriklausomas. Teisėjus skiria prezidentas aukščiausiojo teismo prezidiumo, kuriame dalyvauja generalinis prokuroras, teikimu. Teisėjai skiriami iki gyvos galvos. Aukščiausiojo teismo prezidiumas sprendžia įstatymų konstitucingumą.“

Memorandume G. Šerkšnys ir L. Vyman atskirai pasisakė, kad šiuo metu reikia tik tiksliai apibrėžti vyriausybės ir parlamento kompetencijas, parlamento savikontrolę ir jo kontrolę vyriausybei bei teisminės valdžios vystymąsi, kuris užtikrintų žmogaus teisių gynimą, parlamento ir vyriausybės veiklos priežiūrą vykdant konstitucinės kontrolės funkciją.

Darbo grupei skirtame kreipimesi L. Vyman rašė: „Perdarant Lietuvos Respublikos Konstituciją, kiekvieną kartą, kai iškyla klausimas dėl valdžios (Government) santykinės kompetencijos, palyginti su individo ar Lietuvos žmonių laisve, reikėtų paklausti: ar siūlomas sprendimas padės puoselėti atvirus ir laisvus ryšius tarp žmonių, ar juos susiaurins ir apribos? Kiekvieną kartą reikia ieškoti būdų išvengti apribojimo arba suteikti mažiausiai ribojantį pasirinkimą, arba, blogiausiu atveju, suteikti priemones, leidžiančias apribojimų išimtis pagrįstu ir nediskriminaciniu pagrindu. /.../ Šie klausimai yra svarbesni už klausimą, ar įvesti parlamentinio, ar prezidentinio valdymo sistemą.“

Tuo pat metu samprotavimus apie būsimosios konstitucijos pagrindines nuostatas – Lietuvos valstybę, valstybės sienų konstitucinius ir tarptautine teise grindžiamus pagrindus – pateikė lietuvių išeivijos teisininkas Algimantas Gureckas. Pasiūlymai suformuluoti dviejuose dokumentuose. Laiške Oskarui Jusiui, Aukščiausiosios Tarybos deputatams Vidmantui Povilioniui, G. Šerkšniui rašoma, kad pasiūlymai dėl konstitucijos remiasi 1990 m. kovo 11-osios aktais, 1922 m. ir 1938 m. konstitucijomis. Jame plačiai apžvelgta Lietuvos valstybės kilmė, pagrindinės Lietuvos tarptautinės sutartys, Lietuvos valstybės sienų formavimosi ir įtvirtinimo aspektai ir kiti klausimai, kurie turėtų būti apibrėžti konstitucijos „Bendruosiuose nuostatuose“.

A. Gureckas teigė: „Sunku pasakyti, kiek siūlomas konstitucijos straipsnis dėl Lietuvos valstybingumo tęstinumo gali padėti atremti eventualias lenkų ir gudų pretenzijas į Vilnių. Lietuvos konstitucija galioja tik Lietuvai, jos kaimynų ji neliečia, kad ir kas joje būtų įrašyta. Tačiau reikia manyti, kad valstybinio tęstinumo pabrėžimas turėtų reikšmingos įtakos pačių lietuvių istorinės patirties įsisąmoninimui. O lenkams ir rusams tai dar kartą ryškiai parodytų, kad lietuviams Vilnius nėra ir negali būti kokių nors derybų ar kompromisų objektu.“

Kitame  dokumente  A.  Gureckas projektavo straipsnius, kuriais turėtų būti pradedama konstitucija. Preambulėje rašoma: „Vardan Dievo Visagalio, Aukščiausioji Taryba, siekdama padėti nepriklausomai Lietuvos Valstybei tvirtus, demokratinius pamatus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir užtikrinti visų piliečių laisvę, gerovę ir lygybę prieš įstatymus, vykdydama krašto Tautos valią, nustato ir skelbia šią Lietuvos Respublikos Konstituciją.“ 

Toliau dėstomi straipsniai: „1 straipsnis. Lietuvos valstybė yra suvereni ir nepriklausoma demokratinė respublika. 2 straipsnis. Valstybės valdžią vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. 3 straipsnis. Lietuvos Respublika išreiškia ir pratęsia Lietuvos valstybingumą. Ji yra 1918 m. vasario 16 d. atstatytos Lietuvos Valstybės tęsinys ir Karaliaus Mindaugo įsteigtos Lietuvos Karalystės bei vėlesnės Didžiosios Kunigaikštystės pagrindinė įpėdinė, jų teisių ir tradicijų paveldėtoja. Lietuvos valstybės pagrindus sudaro 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas, 1920 m. Steigiamojo Seimo rezoliucija ir 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl Lietuvos Valstybės atstatymo. 4 straipsnis. Lietuvos valstybės teritorija vientisa ir nedaloma. Jos sienos nustatytos Lietuvos Valstybės laisvai sudarytomis tarptautinėmis sutartimis. Kur nėra sutartos sienos, lieka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prieš paskutinį Lietuvos padalinimą galiojusi siena.“

Diskutuojant dėl valstybės valdžios institucinių galių, kai kurių darbo grupės narių nuomonės keitėsi. Štai 1991 m. sausio 7 d. vykusiame darbo grupės posėdyje buvo svarstomas konstitucijos koncepcijos išsamus variantas, kurį parengė K. Lapinskas, Zenonas Namavičius ir S. Stačiokas. B. Nemickas ir A. Dziegoraitios pateikė naują memorandumą, kuriame konstatavo kiek kitokias respublikos prezidento, Seimo, vyriausybės, teismo kompetencijas. 

Apibūdinant respublikos prezidento konstitucinį statusą, buvo nebenurodoma, kad „prezidentas vadovauja valstybei“, o tiesiog rašyta, kad prezidentas atstovauja valstybei ir vykdo konstitucijoje ir įstatymuose pavestas pareigas. Prezidentas renkamas ne visuotiniuose rinkimuose, o Seime ir gali būti atšauktas konstitucijoje numatyta tvarka. Atsisakyta nuostatos, kad prezidentas vadovauja vyriausybei ir to, kad ministras pirmininkas bei ministrai atsakingi ne tik ministrui pirmininkui, parlamentui bet ir respublikos prezidentui. 

Suvaržytos prezidento prerogatyvos skiriant kai kuriuos aukščiausiuosius pareigūnus – šiems paskyrimams turi pritarti parlamentas. Numatyta, kad Seimą sudaro 99 nariai, kurių trečdalis turėtų būti keičiami kasmet. Siūlyta įtvirtinti nuostatą, kad Seimo nariai negali eiti valstybės tarnautojo ar kitų pareigų, jie taip pat privalo sustabdyti savo veiklą profesijose ir versluose. Nors prezidento galios vyriausybės atžvilgiu ir buvo ribojamos, tačiau numatyta, kad išrinkus naują prezidentą ministras pirmininkas atsistatydina kartu su vyriausybe, o prezidentas kviečia ministrą pirmininką ir paveda jam sudaryti vyriausybę.

Koreguodami savo ankstesnę poziciją, kad visus teisėjus skiria prezidentas, memorandumo autoriai siūlė palikti prezidentui teisę skirti aukščiausiojo teismo teisėjus, o kitų grandžių teisėjus galėtų skirti aukščiausiojo teismo prezidiumas.

Kitaip buvo projektuota ir konstitucijos kontrolė. Anot autorių, šią funkciją turėtų vykdyti konstitucinė taryba, susidedanti iš devynių narių, kuriuos skirtų prezidentas ir tvirtintų Seimas. Siūlytas neordinarinis konstitucijos kontrolės mechanizmas, nes įstatymų konstitucingumą spręstų konstitucinė taryba kartu su aukščiausiuoju teismu. Tokiam sudvejintam dariniui pavedama respublikos prezidento, Seimo narių, aukščiausiojo teismo teisėjų ir valstybės prievaizdo (gynėjo) atšaukimo prieš laiką funkcija. Valstybės prievaizdui buvo priskiriami šie įgaliojimai: vykdyti valstybės turto valdymo teisėtumą; prižiūrėti valstybės sąmatos vykdymą, vykdyti baudžiamąjį persekiojimą tais atvejais, kai kėsintasi į piliečio, visuomenės ir valstybės teises ir teisėtus interesus; derinti teisėsaugos organų veiksmus kovojant su nusikalstamumu.

Lietuvos konstitucinės sistemos naujadaras buvo ir apkaltos procedūra. Ją turėjo įgyvendinti apkaltos teismas, kurį sudarytų trys konstitucinės tarybos nariai ir trys aukščiausiojo teismo teisėjai. Apkaltos byla galėjo būti iškelta respublikos prezidentui, Seimo nariams, aukščiausiojo teismo teisėjams, valstybės prievaizdui dėl valstybės išdavimo ar nusikaltimo padarymo. Apkaltos teismas taip pat sprendė, ar nurodyti pareigūnai gali eiti savo pareigas, jeigu jie serga sunkia nepagydoma liga.

1991 m. sausį darbo grupės posėdžiai nebuvo kviečiami. Lietuva, išgyvenusi Sausio 13-osios dramą ir apgynusi laisvę, palaidojusi žuvusiuosius, rengėsi vasario 9 d. gyventojų apklausai (plebiscitui) – piliečiai turėjo pasisakyti dėl būsimosios konstitucijos pagrindinės nuostatos: „Lietuvos respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika.“

SSRS okupacinių ginkluotųjų pajėgų kariškiai ir toliau siautėjo Lietuvoje. Nuolat sklido žinios apie galimą SSRS prezidentinio valdymo režimo įvedimą, naujas ekonomines sankcijas, kitus politinius, administracinius sovietinės imperijos smūgius.

Įtemptoje politinėje ir socialinėje aplinkoje buvo sudaryta ir pradėjo veikti naujos sudėties vyriausybė, o Aukščiausioji Taryba tęsė įprastą parlamentinę veiklą.

1991 m. vasario 18 d. konstitucijos koncepcijos rengimo grupė vėl susirinko į posėdį. Buvo svarstomi klausimai, dėl kurių nepavyko susitarti anksčiau. Vienas iš jų – valstybės valdymo forma. Posėdyje dalyvavę konsultantai amerikiečiai L. Vyman ir Bernabas Johnsonas pristatė savąją Lietuvos konstitucijos versiją, kurios tekstas vėliau buvo paskelbtas spaudoje.

Teisininko Broniaus Nemicko laiško kopija

Ši versija akivaizdžiai priminė JAV konstitucijos formą ir turinį. Esmė buvo ta, kad autoriai be jokių alternatyvų rinkosi grynosios prezidentinės demokratijos respublikos modelį. Amerikiečių samprotavimai ir aiškinimai apie tokios valstybės valdymo formos priimtinumą Lietuvai nesukėlė grupės narių entuziazmo. Daugelis buvo įsitikinę, kad pirmiausia reikia atsižvelgti į Europos konstitucingumo raidos patirtį ir į savąjį paveldą, tiesa, įvertinus tada buvusias konstitucijas.

Artėjo Lietuvos Nepriklausomybės pirmųjų metų sukaktis, o tam skirtame iškilmingame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje turėjo dalyvauti daug svečių iš užsienio valstybių. Atrodo, kad ir šis renginys buvo vienas iš motyvų spartinti konstitucinės koncepcijos rengimą ir anonsuoti apie būsimą ją Lietuvos demokratinio konstitucingumo kryptį.

Kovo 4 d. Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio iniciatyva buvo sušauktas skubus konstitucijos rengimo darbo grupės posėdis. Nors tuo metu jau egzistavo grupės parengti koncepcijos variantai, vientiso projekto nebuvo. Tą pačią dieną, panaudodami jau esamus tekstus, J. Žilys, Vytautas Sinkevičius, A. Dziegora it is pa rengė naują koncepcijos tekstą. Tuo atveju, kai nebuvo įmanoma suderinti priešingų pozicijų, pažymėtos alternatyvos. Tos dienos posėdyje buvo visapusiškai nagrinėtos ne tik politinės valdžios institucinės sandaros, bet ir žmogaus teisių, laisvių konstitucinės apibrėžtys.

Po kovo 4 d. grupės nariai rinkdavosi kasdien, o posėdžiai užtrukdavo iki vėlumos. Kaskart aktyviai polemizuota ne tik dėl to, kokia turėtų būti valstybės valdžios institucijų struktūra, įgaliojimai, bet ir visi kiti konstitucinio reguliavimo klausimai, tarp jų – respublikos prezidento rinkimo būdas (parlamente, specialioje kolegijoje ar visuotiniuose rinkimuose), nepriklausomo teismo veikimo konstitucinės garantijos, taip pat kokia rinkimų sistema (proporcinė ar mažoritarinė) galėtų būti optimaliausia ir t. t. Diskutuota, kaip turėtų būti įgyvendinama naujoji konstitucija, t. y. kokiu būdu pereinama į naują konstitucinę būseną.

Kovo 7 d. posėdyje buvo tikslinama Konstitucijos koncepcijos metmenų galutinė redakcija, preliminariai aprobuotas dokumentų tekstas ir pateiktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos iškilmingame posėdyje V. Landsbergis, vertindamas vienų metų veiklą stiprinant nepriklausomybės politinius, teisinius pamatus, kalbėjo:

„Mūsų pagrindinė kova vakar, šiandien, rytoj yra darbas. Įstatymų karas baigėsi, nebent mums jį vėl primestų. Eina normalus, kiek sugebame, įstatymų leidimo darbas. Kalbėdamas šiuose rūmuose, jį truputį savanaudiškai išskiriu, bet kartu ir noriu pranešti, kad pernelyg nesiskelbdami žengėme čia vieną itin svarbų žingsnį. Naujos Lietuvos Respublikos konstitucijos metmenų arba koncepcijos parengimo grupė, kuri buvo sudaryta Prezidiumo nutarimu, pateikė savo darbo rezultatus. Prezidiumas nutarė supažindinti deputatus, kad gautų jų pastabas, ir /.../ galima būtų Konstitucijos koncepciją jau teikti visos Aukščiausiosios Tarybos apsvarstymui.“

Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pirmąsias metines lydėjo du labai reikšmingi Aukščiausiosios Tarybos aktai. Tai kovo 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“. Vienas iš motyvų priimti šį nutarimą buvo siekis, kad „Lietuvos Respublika ir jos visuomenės nariai visiškai įsijungtų į laisvų pasaulio tautų ir valstybių bendriją, kurioje pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms jau tapo visuotinai pripažinta vertybe bei tarptautinių santykių principu ir kurios kūrime bei veikloje Lietuvos Respublika negalėjo dalyvauti dėl prievartinės izoliacijos.“ 

Aukščiausioji Taryba iškilmingai įsipareigojo laikytis Suvienytų jų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos ir nutarė prisijungti prie šių Tarptautinės žmogaus teisių chartijos 1966 m. gruodžio 16 d. dokumentų: Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas buvo įpareigotas kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, informuoti jį apie šį prisijungimo aktą bei Lietuvos Respublikos norą deponuoti prisijungimo dokumentus.

Antrasis dokumentas – Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Jungtines Tautas ir valstybes – Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyves. Kreipimesi raginta apsvarstyti padėtį Lietuvoje ir Baltijos valstybių regione artimiausioje Suvienytų jų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos plenarinėje sesijoje, pasmerkti Sovietų Sąjungos veiksmus prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, jos tautą ir jos teisėtai išrinktą valdžią, tarpininkauti, kad artimiausiu metu, dalyvaujant Suvienytų jų Nacijų Organizacijos stebėtojams, būtų pradėtos SSRS ir Lietuvos Respublikos tarptautinės derybos, ir tuo pačiu prisidėti prie grėsmės tarptautinei taikai ir saugumui Baltijos regione likvidavimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenys buvo nagrinėjami Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. balandžio 14 d. surengtoje specialioje konferencijoje. Pažymėta, kad Metmenyse apibrėžta būsimosios Lietuvos Respublikos vizija, o konstitucijos rengimas yra ne tik teisės, bet ir politinės kovos dalis. Vasario 9 d. plebiscitas – politinis veiksmas, kuriuo pasekė kaimynai, – davė ir pirmąjį Konstitucijos straipsnį. Valstybės patarėjas P. Kūris akcentavo, kad naujoji konstitucija turi remtis valstybės tęstinumu: 1918 m. vasario 16 d.

Aktu, laikinomis ir nuolatinėmis Lietuvos valstybės konstitucijomis, 1990 m. kovo 11 d. Aktu, Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu ir plebiscito rezultatais paremtu 1991 m. vasario 11 d. konstituciniu įstatymu „Dėl Lietuvos valstybės“. Konferencijoje vyravo nuomonė, kad konstitucija turi būti grindžiama šiuolaikinėmis žmogaus ir piliečio teisių sampratomis, įtvirtintomis tarptautiniuose humanitariniuose paktuose.

Balandžio 24 d. darbo grupės posėdyje, dalyvaujant jos nariams V. Landsbergiui, A. Dziegoraičiui, J. Galginaičiui, V. Katkui, P. Kūriui, K. Lapinskui, Z. Namavičiui, A. Paulauskui, J. Prapiesčiui, S. Stačiokui, Č. V. Stankevičiui, G. Šerkšniui, A. Taurantui, J. Žiliui, Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojui V. Sinkevičiui, buvo konstatuota, kad iš esmės Konstitucijos koncepcijos metmenų rengimas yra baigtas, o parengtą dokumentą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas galėtų skelbti viešiems svarstymams. Tada dar pakoreguotos kai kurios konstitucinės nuostatos, dėl kurių buvo pareikšta pastabų balandžio 14 d. konferencijoje.

Beje, 1991 m. pavasarį, kai buvo baigiamas rengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų tekstas ir ruošiamasi jį paskelbti viešiems svarstymams, spaudoje pasirodė dar vienas Lietuvos Respublikos konstitucijos projektas. Jį rengė Lietuvos demokratinės darbo partijos Tarybos sudaryta komisija, kuriai vadovavo Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Juozas Bulavas.

Projekte skelbiama, kad valstybės santvarka grindžiama funkciniu valdžios suskirstymu į tris savarankiškas valstybės organų sistemas – įstatymų leidybos, valdymo ir teismo. Valstybės valdžią vykdo Seimas, respublikos prezidentas su vyriausybe ir teismas. Pabrėžus, kad „Seimas yra aukščiausias tautos atstovavimo organas“, numatyti jo įgaliojimai. Įstatymų leidybos teisė Seime priklausė vyriausybei, Seimo deputatams, aukščiausiajam teismui ir konstituciniam teismui, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, penkiasdešimčiai tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių. Aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valdžia priklausė prezidentui ir vyriausybei. Prezidento kompetencijai priskirtos tradicinės parlamentinės respublikos valstybės vadovo funkcijos sudarant vyriausybę, įgyvendinant užsienio politiką ir t. t. Prezidento konstitucinės galias atitinkamu mastu determinavo Seimo ir vyriausybės prerogatyvos.

Konstitucinę kontrolę turėjo įgyvendinti konstitucinis teismas – savarankiška teisminės valdžios institucija, aiškinanti Lietuvos įstatymus, užtikrinanti konstitucinį teisėtumą. Jam suteikti platūs įgaliojimai sprendžiant bylas dėl Seimo, prezidento, vyriausybės teisės aktų konstitucingumo, politinių partijų, referendumų teisėtumo, valstybės ir savivaldos institucijų kompetencijų atribojimo.

1991 m. gegužės 1 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo posėdyje buvo oficialiai konstatuota, kad Prezidiumas priima jo 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimu sudarytos darbo grupės parengtus Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis. Visi kalbėjusieji posėdžio dalyviai akcentavo, kad atliktas istoriškai ir politiškai reikšmingas darbas projektuojant Lietuvos valstybės konstitucingumo raidos kryptis. V. Landsbergis išskirtinai pabrėžė, kad skelbiant Metmenis spaudoje, bus dar kartą pranešta pasauliui apie tai, kokiu politinės, teisinės raidos keliu eina Lietuva. 

Preciziškai redaguojant Prezidiumo nutarimo projektą, diskutuota apie tolesnius konstitucijos rengimo veiksmus. Laikytasi nuomonės, kad galutinius sprendimus turės priimti Aukščiausioji Taryba. Taip pat svarstyta, ar Metmenis parengusi darbo grupė savo veiklą baigia, ar ją tęsia. Aloyzas Sakalas, Č. V. Stankevičius manė, kad ši grupė ir toliau turėtų dirbti – rinkti pasiūlymus dėl Metmenų, juos apibendrinti ir koreguoti Metmenų tekstą. Preziumuota, kad Aukščiausioji Taryba sudarys naują konstitucijos rengimo komisiją, o Metmenų rengimo darbo grupė perduos jai visą sukauptą medžiagą. K. Motieka samprotavo, kad Aukščiausiosios Tarybos komisijos branduolį turėtų sudaryti darbo grupės nariai.

K. Lapinskas pastebėjo, kad būsimuosius Aukščiausiosios Tarybos, jos sudarytos komisijos sprendimus dėl konstitucijos nesaistys paskelbti Metmenys.

Svarstymus apibendrino Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų“. Nutarta pranešti Aukščiausiajai Tarybai apie darbo grupės atliktą darbą ir paskelbti Metmenis „Lietuvos aido“, „Echo Litvy“ ir „Kurier Wilenski“ laikraščiuose visuomenei svarstyti iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. Laikraščių redakcijos, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinės komisijos ir frakcijos paragintos perduoti Prezidiumui svarstymo metu gautas pastabas ir pasiūlymus. Metmenų tekstas paskelbtas spaudoje.

Konstitucijos koncepcijos metmenų pagrindiniai bruožai

Visų pirma pažymėtina, kad atsižvelgiant į Lietuvos valstybės apibūdinimus 1922 m. ir 1938 m. konstitucijose („Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė valstybė“, „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma, suvereninė“), Metmenyse visapusiškiau atskleista suvereniteto samprata. Pabrėžiant, kad suverenitetas Lietuvoje priklauso Lietuvos tautai, akcentuojama, kad tauta suverenitetą įgyvendina tiesiogiai referendumo būdu arba per demokratiškai išrinktus savo atstovus į Seimą: „Niekas negali varžyti ar apriboti Tautos suvereniteto; jokia tautos dalis ar atskiras asmuo negali savintis visai tautai priklausančių suverenių galių“, „Lietuvos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“, „Valstybės įgaliojimai kyla iš Tautos suvereniteto“.

Pirmą kartą konstituciniuose tekstuose pasakyta, kad „Lietuvos tautą sudaro lietuvių kilmės asmenys, taip pat etnografinės Lietuvos teritorijoje nuo seno pastoviai gyvenančių kitų tautybių žmonės, kurie laiko save nuolatiniais Lietuvos gyventojais, bei kiti asmenys įstatymo numatyta tvarka įgiję Lietuvos pilietybę.“

Valstybės valdžių padalijimo principas formuluojamas kaip valstybės organizavimo pagrindas: valstybės valdžią įgyvendina demokratiniais rinkimais išrinktas Seimas, respublikos prezidentas ir vyriausybė, taip pat teismas. Kiekviena valstybės valdžios institucija yra savarankiška. Seimas yra vienintelis įstatymų leidėjas, prezidentui ir vyriausybei tenka vykdomosios valdžios funkcijos, teismas vykdo teisingumą. Greta to pažymėta, kad „visos valdžios institucijos yra viena su kita susijusios, o Konstitucija ir įstatymai nustato jų tarpusavio teisinius santykius, veiklos kontrolės būdus bei formas. Toks valdžių atribojimas ir jų atsvaros reiškia, kad jokia valdžios institucija negali sukoncentruoti visos ir absoliučios valdžios, yra viena kitos kontroliuojamos.“

Metmenyse deklaruojama, kad Lietuvos Respublika yra teisinė valstybė: „Valstybės veikla ir santykiai su savo piliečiais ir juridiniais asmenimis grindžiami Konstitucija ir įstatymais, priimtais demokratine tvarka; valdžios galių ribas nustato Konstitucija ir įstatymai; jokie teisiniai aktai ir veiksmai negali prieštarauti Konstitucijai; visos valdžios institucijos, pareigūnai ir piliečiai lygūs prieš įstatymus“. Lietuvos konstitucingumo raidoje pirmą kartą postuluota, kad Konstitucija yra „vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas – kiekvienas gali ginti savo teises ir interesus, remdamasis konkrečiomis konstitucinėmis normomis.“

Nors apibrėžiant valstybės teritoriją regima sąšauka su 1922 m. ir 1938 m. konstitucijų atitinkamomis nuostatomis, tačiau aprėpiama kur kas daugiau šio klausimo aspektų. Formuluota taip: „Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma, jos valstybės sienos yra nustatytos Lietuvos valstybės sudarytomis sutartimis ir tik Lietuvos tarptautinių sutarčių pagrindu gali būti keičiamos. Lietuvos Respublika pripažįsta esamų sienų nepažeidžiamumo principą. Ji įsipareigoja nepažeisti dabartinių jos sienų su kaimyninėmis valstybėmis, nors kai kurios faktiškos sienos ir nesutampa su tarptautinėmis sutartimis nustatytomis sienomis. Lietuvos Respublika yra vieninga (unitarinė) valstybė, todėl jos teritorija negali būti daloma į kokius nors kitus valstybinius darinius.“

Apibūdinant žmogaus teises ir laisves orientuotasi į tarptautinės teisės aktuose įtvirtintą žmogaus teisių ir laisvių šiuolaikinį katalogą. Nors teisės ir laisvės siejamos su 1922 m. ir 1938 m. konstitucijų atitinkamomis nuostatomis, kai kurios iš jų buvo originalios, o kitoms suteiktas naujas turinys. Pirma, žmogaus teisės ir laisvės jam priklauso iš prigimties, t. y. jam suteikti jų negali nei valstybė, nei kokia nors partija, nei konkretūs pareigūnai. Už teises ir laisves žmogus neprivalo niekam atsilyginti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymų numatytieji, ir vien tik todėl, kad liktų apsaugotos kitų žmonių teisės ir laisvės, kadangi žmogus turi pareigų visuomenei. 

Antra, mirties bausmė Lietuvos Respublikoje netaikoma. 

Trečia, asmenims, priklausantiems tautinėms, religinėms ir kalbinėms mažumoms, negali būti atimama teisė drauge su kitais tokios mažumos nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją, mokytis ir naudotis savo gimtąja kalba, turėti savo kultūros ir švietimo įstaigas. 

Ketvirta, žmogaus asmuo neliečiamas. Neleistini kankinimai, žiaurus fizinės jėgos ir fizinio poveikio naudojimas. Neleistinos žmogaus garbę ir orumą žeminančios veikos. 

Penkta, įsitikinimai laisvai reiškiami bet kuriuo būdu (žodžiu, raštu, vaizdu, per spaudą, radiją, TV ir pan.). Kiekvienas gali laisvai rinkti ir platinti informaciją. Įsitikinimų reiškimo ir informacijos rinkimo ir platinimo laisvė gali būti įstatymų ribojama valstybės saugumo, žmogaus garbės ir orumo, privataus gyvenimo apsaugos, nusikaltimo išaiškinimo sumetimais. 

Šešta, žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės ginamos teisme, laikantis visų lygybės prieš įstatymą principo. Kiekvienas turi teisę reikalauti, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kiekvienas, patrauktas atsakomybėn, turi teisę į advokato dalyvavimą. Niekas negali būti verčiamas duoti parodymus prieš save ar savo šeimos narius. Kaltinamasis baudžiamajame procese laikomas nekaltu, kol kitaip teismas nenusprendžia. Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, turi teisę į materialinės ir moralinės žalos atlyginimą.

Seimo konstitucinio statuso pagrindinės nuostatos nurodomos tokios: Seimas – Lietuvos tautos atstovų susirinkimas, kuriam priklauso išimtinė įstatymų leidybos teisė ir aukščiausia valstybinės veiklos kontrolė. Niekas kitas, o tik konstitucija apibrėžia Seimo galios ribas; Seimas susideda iš 99 (141) deputatų, renkamų proporcingąja (ar mišria) rinkimų sistema ketveriems ar penkeriems metams; Seimas, kaip teisėtas ir vienintelis Lietuvos tautos atstovas, niekam nepavaldus ir neatsakingas, todėl jokia dingstimi jo veikla negali būti nutraukta ar sustabdyta. Sprendimą dėl Seimo paleidimo ir pirmalaikių rinkimų priima Seimas. Be tradicinių parlamento įgaliojimų, buvo siūloma numatyti, kad Seimas rinktų respublikos prezidentą, turėtų teisę panaikinti įstatymams prieštaraujančius ministrų kabineto aktus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Seimas tvirtina ministro pirmininko siūlomą ministrų kabinetą ar jo sudėties pakeitimus, priima ministrų kabineto, taip pat per ministrą pirmininką pareikštą atskirų vyriausybės narių atsistatydinimą.

Apibūdinant respublikos prezidento statusą, Metmenyse skelbiama, kad jis yra aukščiausias valstybės pareigūnas, atstovaujantis Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, tačiau jo įgaliojimai akivaizdžiai apriboti. Respublikos prezidentą siūloma rinkti Seime, tačiau numatyta ir alternatyva – prezidentą renka piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Vienu atveju prezidento veiksmus riboja Seimo pritarimas, išankstinis pritarimas, o kitais – vyriausybės pritarimas ar teikimas. Daugumą prezidento teisės aktų – dekretų – turėjo kontrasignuoti ministras pirmininkas ir atitinkamas ministras.

Vyriausybės vaidmuo politinėje sistemoje grindžiamas ne prezidento galiomis jos atžvilgiu, o atsakingumu Seimui ir Seimo politiniu pasitikėjimu: skirdamas ministrą pirmininką, prezidentas turi gauti išankstinį Seimo pritarimą; ministrą pirmininką tvirtina Seimas, o ne prezidentas; atskirų vyriausybės narių atsistatydinimą priima prezidentas, bet ministras pirmininkas atsistatydinimą teikia Seimui (prezidentas priima atsistatydinimą tik  laikotarpiu tarp Seimo sesijų); ministrų kabinetas kiekvienos eilinės sesijos pradžioje turi atsiskaityti už darbą Seimui; ministrų kabineto aktus ir savivaldybių tarybos sprendimus, kurie prieštarauja įstatymams, gali panaikinti Seimas.

Viena reikšmingiausių konstitucinės sistemos naujovių – konstitucinės kontrolės institucija: „Lietuvos Respublikoje yra valstybinė konstitucinės priežiūros institucija. Jos paskirtis – tikrinti konkrečių įstatymų ir kitų teisinių aktų atitikimą konstitucijai. Konstitucinę priežiūrą vykdo konstitucinis teismas (konstitucinė taryba), kuris (kuri) susideda iš devynių narių. Konstitucinį teismą (konstitucinę tarybą) lygiomis dalimis skiria Seimas, prezidentas ir aukščiausiasis teismas.“

Konstitucijos koncepcijos metmenų vertinimai

Metmenų turinį bene išsamiausiai išanalizavo Rytų Mičigano universiteto profesorius Leonas Sabaliūnas straipsnyje „Ar stovės pilis ant smėlio?“, kuris buvo paskelbtas JAV leistame mėnraštyje „Akiračiai“, o vėliau spausdintas žurnale „Politika“. Straipsnyje konstatuojama, kad „/.../ konstitucijos autorius prezidentinė santvarka lyg ir vilioja, tačiau jos rinktis jie visgi nesiryžta. /.../ Konstitucijos metmenys nuo parlamentinės demokratijos lyg ir tolsta, bet prie parlamentinės demokratijos iš tikrųjų nepriartėja. Kažin, ar mūsų kūrėjų nepaveikė dabartinės Prancūzijos ir TSRS patirtys. Abi valstybės plūduriuoja kažkur tarp vienos ir kitos sistemos.“ 

L. Sabaliūnas kategoriškai neįrodinėja, kokia valdymo forma būtų priimtinesnė Lietuvai, tačiau samprotauja, kad apsaugant nuo Seimo tironijos, reikėtų numatyti dvejus Seimo rūmus, svarbesnieji įstatymai turi būti priimami 3/5 ar 2/3 balsų dauguma, Seimo sudėtis perpus atnaujinama kas dveji metai. Autorius siūlo sugriežtinti konstitucinės priežiūros funkcijas, suformuoti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo konstitucines garantijas.

Apibūdindamas Konstitucijos koncepcijos metmenų turinį, S. Stačiokas teigė, kad „/.../ vienasmeniškos valstybės valdžios organas yra labai būdingas Lietuvos valstybei. Kai luominis pseudoparlamentarizmas sunaikino ir realiąją, ir simbolinę asmenų valdžią, sunyko ir Lietuvos valstybė. /.../ Prezidento institucija pasitarnautų tautos konsolidacijai.“ Atsakydamas į korespondento klausimą, ar projektuojama Lietuvos konstitucija turės lietuviškos specifikos, jis sakė: „Nacionalinės specifikos nelaikyčiau kažin kokiu ypatingu bruožu. Kitas dalykas, kad ji turėtų būti susijusi su konstitucingumo tradicijomis. Nacionalinė specifika atsiskleidžia per konstitucines istorines vertybes /.../. Kuriamojoje konstitucijoje būtina numatyti mechanizmus, kurie sutrukdytų įvykdyti valstybinį perversmą ar kitokį prievartinį kėsinimąsi nutraukti Konstitucijos galiojimą. /.../ Turim Konstitucijoje įtvirtinti tokias vertybes, kurios susiformavusios mūsų tautos sąmonėje.“

Saulius Dambrauskas, kritiškai vertindamas 1938 m. Konstitucijos politines ištakas ir joje įtvirtintą politinę sistemą, laiške Konstitucijos koncepcijos metmenų rengimo darbo grupės nariams rašė: „/.../ 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos istorinis bei teisinis konceptualumas ne tiktai įtvirtino Lietuvos Respubliką, padėjo pamatus demokratiniam parlamentiniam vystymuisi bei socialinės demokratinės valstybės formavimui, bet ir šiandien atspindi svarbiausius nūdienos visuomenės reikalavimus ir, su nežymiom pataisom, iš esmės yra priimtinas Lietuvos Respublikai, toliau, žinoma, ją tobulinant. Ji pakankamai gera /.../. O tai, kad daugiau kaip po 64-ių metų Lietuva sugrįžtų prie Steigiamojo Seimo suformuluoto konstitucinio kelio, gali tapti svarbiu argumentu, neigiančiu perversmų politiką. Taip pat neliktų įteisintų precedentų, kurie išliktų masalu kiekvienai valstybėje gimstančiai totalitarizmo užuomazgai dar kartą išmėginti kelią į valdžią perversmu ir kurie taptų nuolatine potencialia grėsme Lietuvos ateičiai.“

Arvydas Juozaitis samprotavo: „Šiandien mums sunku šalta galva svarstyti prezidentinės ir parlamentinės respublikos skirtumus bei privalumus, nes „prezidento“ idėja jau pasėta ir laistoma. Būtų puiku surengti šiuo klausimu referendumą, ypač prieš priimant naują Konstituciją, tačiau tokio referendumo rezultatai jau gali būti žinomi iš anksto. Parlamentinės respublikos idėja gali būti net nesuprasta. O juk tokia Respublika būtų labiausiai subalansuota, nedidelio krašto politinį žmonių aktyvumą skatinanti sistema, kurios integravimas į Europą taptų partijų ir piliečių reikalu, o ne prezidento prerogatyva.“

Veronikos Brazaitytės, Isako Kagano nuomone, „/.../ Metmenų autoriai prezidento vaidmenį per daug susiaurino, pasiūlė minimalius jo įgaliojimus bei teises. /.../ Metmenų autorių siūlomas nuolatinis prezidento įgaliojimų vykdymo derinimas ta ar kita forma su ministrų kabinetu /.../ yra ne kas kita, kaip ministrų kabineto vykdoma prezidento veiklos kontrolė.“

Gediminas Ilgūnas pasisakė apskritai prieš respublikos prezidento instituciją, kuri buvo numatyta Metmenyse ir kituose konstitucijų projektuose: „Lietuvoje nesant demokratinio valdymo tradicijų, valdžios sukaupimas vienose rankose stiprintų iš totalitarinių laikų pasilikusias autoritarizmo apraiškas, todėl, kol neišsiugdys demokratinės valdymo struktūros ir demokratinis mąstymas, būsimoje konstitucijoje derėtų apsiriboti Seimo pirmininko, jo tarybos (dabartinio prezidiumo pavyzdžiu) ir vyriausybės vadovo institucijomis. Aukščiausiajam teismui derėtų pavesti ir konstitucinio teismo funkcijas.“

Paulius Vinkleris rašė: „Taigi metmenys įtvirtina aiškiai parlamentinį valdymo modelį su Seimu kaip svarbiausiu konstituciniu organu. Kartu buvo numatoma sukurti silpną Respublikos prezidentą, suteikiant jam kai kuriuos ribotus įgaliojimus ne tik pagal jo santykį su Seimu, bet ir pagal jo santykį su vyriausybe. Tai klasikinis parlamentinės respublikos prezidento kaip valstybinės institucijos, nedarančios reikšmingesnės įtakos valstybės gyvenime, modelis.“

Neordinarinių minčių būta Alfredo Smailio samprotavimuose apie konstitucingumo raidos ateitį. Atsižvelgdamas į Lietuvos, Estijos ir Latvijos geopolitinę situaciją, jis rašė:

„Nebus galima išvengti ir Pabaltijo valstybių integracijos klausimo, nes, remiantis bendru šių valstybių noru išlaikyti savo nepriklausomybę, apginti savo kraštus nuo priešų, siekiant atstatyti sugriautą valstybinį bei privatų ūkį, išlaikyti savo religiją ir ugdyti savo kultūrą, Pabaltijo valstybės turės sudaryti bendrą veiklos platformą, kuri iš eilės sutarčių peraugs į bendrą konstituciją, apribojančią konfederacijos labui suverenumą užsienio politikos, finansų, gynybos, teisingumo, kultūros, susisiekimo ir prekybos klausimais.“ Apibendrinanti išvada buvo tokia: „Ryškėjant pototalitarinės visuomenės ir valstybės principams, jau dabar reikia pradėti kurti naują Lietuvos, Pabaltijo federacijos konstituciją, neatmetant ir integracijos galimybės su kitomis Rytų Europos valstybėmis.“

Lietuvos Respublikos konstitucijos metmenis analizavo ir užsienio šalių mokslininkai. Amerikos katalikiškojo universiteto Kolumbijos teisės mokyklos profesoriaus R. Liudvikovskio nuomone, „šis dokumentas yra rezultatas didelių jo kūrėjų pastangų, siekiant palaikyti esminius Vakarų konstitucinio valdymo sistemos principus Lietuvos valstybėje. Esu įsitikinęs, kad šios pastangos yra labai sėkmingos“. Vertindamas Metmenis kitų Europos valstybių konstitucinės teisės kontekste, jis pabrėžė, kad šis projektas yra didelis žingsnis nustatant gerai subalansuotą valdžios paskirstymo sistemą, tačiau pastebėjo ir tai, kad prezidentui nesuteikus teisės atitinkamais atvejais paleisti Seimą, nukrypstama nuo parlamentinės sistemos. „Jei prezidentas neturės nepriklausomo mandato tiesioginiuose rinkimuose ir teisės paskirti kabinetą /.../, ši sistema gali prieiti rimtą politinę aklavietę.

/.../ Seimas gali priimti nutarimą nepasileisti ir prezidentas negalės nei paleisti, nei paskirti tinkamą kandidatą į ministro pirmininko postą. Dėl to įstatymų leidybos valdžios santykiai su vyriausybe gali būti labai sudėtingi.“ Į šiuos ir kitus valstybės valdžios institucijų galių subalansavimo aspektus atkreipė dėmesį ir JAV Džordžtauno universiteto profesorius Markas V. Tušetas.

Konstitucijos koncepcijos metmenys naujų politinių procesų kontekstuose

1991 m. rugpjūtį žlugus kariniam pučui, iš esmės pasikeitė Lietuvos Respublikos vidaus ir tarptautinė aplinka. Kariškiai skubiai evakavosi į savo bazes iš užgrobtų valstybinės reikšmės ir kitų pastatų, tarp jų ir iš Lietuvos televizijos. Iš Lietuvos spruko ar slapstėsi kitų represinių struktūrų veikėjai. Nutraukta SSRS muitinės ir vizų tarnybos veikla, o šias funkcijas palaipsniui perėmė Lietuvos institucijos. Greta SSRS pasienio kariuomenės lygiagrečiai pradėjo veikti Lietuvos pasienio postai. Galutinai buvo nutraukta SSRS karinių komisariatų veikla. Vyriausybė savo kontrolėn perėmė KGB pastatą ir čia esančią įrangą, likusį archyvą bei ginklų saugyklą.

Pagaliau baigėsi Lietuvos Respublikos tarptautinė izoliacija. Prasidėjo visuotinis jos pripažinimas, buvo atnaujinami, užmezgami diplomatiniai santykiai. Nors dar keletą dienų po karinio pučo fiasko SSRS prezidentas M. Gorbačiovas vis dar tarstelėdavo, esą Vakarams pripažįstant Baltijos valstybes „per daug skubama“, kad norinčios atsiskirti nuo SSRS respublikos turi tai daryti pagal SSRS įstatymus. Tačiau visa tai jau buvo nieko nelemiantys politiniai judesiai. Nuo tarptautinės arenos nueinančios SSRS Valstybės taryba 1991 m. rugsėjo 7 d. pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę.

1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublika buvo priimta į Jungtinių Tautų organizaciją, o netrukus prisijungė prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo. Šie ir kiti įvykiai keitė ir Lietuvos politinį gyvenimą. Vienas tokių pokyčių buvo politinė iniciatyva nedelsiant ir nelaukiant naujos konstitucijos, įsteigti respublikos prezidento pareigybę, o jo statusą apibrėžti Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme.

Rugsėjo 26 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje ministras pirmininkas Gediminas Vagnorius, apibūdindamas vykdomosios valdžios veikimo problemas ir uždavinius, kuriuos reikia nedelsiant spręsti, kalbėjo: „Reikėtų, aš manau, apsispręsti ir dėl Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, jo padėties, apsispręsti ir dėl to, ką mes darysim su Prezidento institucija. Aš manau, kad tie įvairūs nesklandumai galėtų būti žymiai greičiau išspręsti, jeigu mes turėtume prezidento instituciją su aiškiais įgaliojimais konkrečioj srity, į kurią mes, vykdomoji valdžia, nesikištumėm, bet ir įstatymų leidžiamoji valdžia galbūt mažiau liestų tuos smulkius vidinius klausimus, kurie tikrai reikalauja, kad juos spręstų specialistai /.../ manau, kad vieną kartą susitartumėm, išsirinktumėm ir 2–3 metus iki šios Aukščiausiosios Tarybos kadencijos pabaigos žmonės galėtų ramiai dirbti.“

Viešojoje erdvėje sklandančias nuomones dėl prezidentūros atkūrimo apibendrino 1991 m. spalio 22 d. Sąjūdžio Seimo Taryba pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo“. Taryba, pabrėždama, kad Lietuvos Respublika jau yra visuotinai pripažinta vertybė, Jungtinių Tautų Organizacijos narė, teigė, kad Lietuvos institucija, ypač jos vidaus reikalai įpareigoja ieškoti kuo greitesnių sprendimų. Daryta išvada, kad geriausias būdas – Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimas. Šis siekis buvo grindžiamas tokiais argumentais: būtų suformuota valdymo sistema, padidėtų valdžios veiksmingumas, efektyvesnis taptų parlamento ir vyriausybės darbas, nusistovėtų valdžių santykis. Esmingiau ir konstruktyviau būtų galima kurti ekonomiką ir kultūrą, išlaikyti socialinę pusiausvyrą, atkurti ir įtvirtinti žmogaus teises, būtų įtvirtinta asmeninė atsakomybė už svarbių valstybės reikalų sprendimus, sutvarkytas valstybės atstovavimas ir reprezentavimas.

Į Sąjūdžio Seimo Tarybos pareiškimą nedelsiant atsiliepė Lietuvos piliečių chartijos taryba. Spalio 24 d. kreipimesi rašoma, kad iki šiol atkurta dar ne visa valstybės valdymo sistema, jai trūksta būtinų grandžių – prezidento ir vienokio ar kitokio pavidalo konstitucinio teismo. Taryba manė, kad prezidento institucija turi būti atkurta tam, kad Lietuva būtų deramai atstovaujama palaikant santykius su kitomis valstybėmis aukščiausiu lygiu, valstybinė valdžia galėtų efektyviau veikti sudėtingomis sąlygomis, būtų sklandžiau derinama įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios, būtų atsižvelgta į Lietuvos konstitucinę tradiciją. Taryba buvo įsitikinusi, kad prezidentas turi būti demokratiškai išrinktas visų Lietuvos piliečių, prašė Aukščiausiosios Tarybos kuo greičiau priimti reikiamus konstitucinius sprendimus ir kvietė žmones palaikyti neatidėliotinų prezidento rinkimų iniciatyvą.

Tokią politinio proceso kryptį rėmė ir kitos politinės partijos bei organizacijos. Štai Lietuvos tautininkų sąjungos pareiškime reikalauta, kad Aukščiausioji Taryba nieko nelaukdama įvestų prezidento pareigybę, kad prezidentas būtų išrinktas Aukščiausiojoje Taryboje ir jam suteikti įgaliojimai, kol bus išrinktas prezidentas pagal naują Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Respublikos prezidento atkūrimo idėja vis labiau plito. Be Sąjūdžio Seimo ir Tarybos, Lietuvos Piliečių chartijos ir Lietuvos tautininkų sąjungos, iniciatyvą rėmė Lietuvos demokratų partija, Nepriklausomybės partija, Teisingumo partija, Žalioji partija, Lietuvos laisvės lyga, Namų ir sklypų savininkų sąjunga, Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga ir kitos organizacijos. Pritarta siūlymams surengti referendumą dėl prezidento, taip pat paskelbtiems įstatymų projektams.

Respublikos prezidento atkūrimo politinius siekius aprobavo 1991 m. gruodžio 16 d. įvykęs Lietuvos Sąjūdžio trečiasis suvažiavimas. Rezoliucijoje „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo“  pabrėžiama, kad ši institucija turi būti atkurta nedelsiant. Suvažiavimas, pritaręs Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tarybos iniciatyvoms, įpareigojo juos tęsti pradėtą darbą, kad „konstruktyviai ir kuo greičiau būtų pasiektas tikslas“, taip pat paragino Sąjūdžio remtus Aukščiausiosios Tarybos deputatus visokeriopai palaikyti prezidento institucijos atkūrimą. Rezoliucijoje akcentuojama, kad Sąjūdis visomis išgalėmis rems V. Landsbergio kandidatūrą, kad Sąjūdžio, jo deputatų ir prezidento pastangomis pavyks įgyvendinti Sąjūdžio puoselėtą Lietuvos viziją.

BNS nuotr.

Sąjūdžio ir kitų politinių jėgų siekiai nedelsiant atkurti prezidentūrą turėjo būti įgyvendinti dviem būdais. Pirmasis – įstatymus dėl prezidento įvedimo į konstitucinę sandarą priima Aukščiausioji Taryba. Antrasis variantas – tuo atveju, jeigu šių įstatymų priėmimas Aukščiausiojoje Taryboje blokuojamas, tada jie pateikiami referendumui. Po įstatymų priėmimo ir vienu, ir kitu atveju turėjo vykti prezidento rinkimai. 

Kryptingos pastangos atkurti prezidentūrą didino visuomenės politinį susiskaldymą, įvairių socialinių grupių politinių pažiūrų konfrontaciją, peraugančią į bekompromisius idėjinius susidūrimus. Tai reiškėsi ir Aukščiausiojoje Taryboje, kur opozicija reiškėsi kaip vis akivaizdesnė parlamentinė dauguma.

Šiuo atžvilgiu vertintina ir Aukščiausiosios Tarybos 82 deputatų iniciatyva spartinti konstitucijos rengimo darbus ir priimti konkretų šios veiklos kryptis apibrėžiantį dokumentą. Paaiškindamas tokios iniciatyvos motyvus, 1991 m. spalio 22 d. posėdyje Rolandas Paulauskas kalbėjo: „Matyt, pagrindinė priežastis čia būtų ta, kad /.../ iš esmės pasikeitus politinei situacijai, nesunku buvo numatyti, kad visuomenėje kils svarstymų banga dėl tolesnio Aukščiausiosios Tarybos darbo, dėl galimų rinkimų į naują Seimą, dėl prezidento rinkimų ir panašiai. Todėl šitoj situacijoj neišvengiamai turi būti ir mūsų balsas. Turi būti ir mūsų atsakymas, kaip mes patys įsivaizduojame savo darbą ir koks jis turi būti.“

Suprantama, tokia Aukščiausiosios Tarybos deputatų iniciatyva buvo atsakas į Sąjūdžio ketinimus nedelsiant atstatyti prezidento instituciją. Po intensyvių diskusijų lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“, kuriame buvo nustatyta konstitucijos rengimo tvarka. Iki 1991 m. gruodžio 1 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas turėjo pateikti Aukščiausiajai Tarybai jo sudarytos konstitucijos projekto rengimo grupės parengtų Lietuvos Respublikos konstitucijos koncepcijos metmenų svarstymo visuomenėje rezultatus ir išvadas.

Konstitucijos koncepcijos metmenų baigiamieji svarstymai

1991 m. gruodžio 3 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje V. Landsbergis pateikė informaciją apie Metmenų visuomeninį svarstymą ir iš to kylančius Aukščiausiosios Tarybos tolesnius veiksmus. Pranešime visapusiškai komentuota visuomenės nuomonė dėl konstitucijos formos ir turinio, išskirtinai atkreiptas dėmesys į tai, kad intensyviausiai vertintas klausimas dėl valstybės valdžios institucinės struktūros, prezidento vaidmens politinėje sistemoje ir kitos politinės teisinės aktualijos: „Mėginta žiūrėti į konstituciją kaip į tam tikrą demokratijos garantą, nors nevisiškai aišku, pavyzdžiui, man, ar konstitucija gali būti aukščiau už žmones. Jeigu žmonės, pavyzdžiui, linkę į chaosą, ar konstitucija gali išgelbėti pati savaime. Na, galbūt teisingiau į ją žiūrėti kaip į principus, pagal kuriuos žmonės projektuoja savo valstybę, kad ji jiems padėtų gyventi.“

Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, atsižvelgdamas į tai, kad dauguma Metmenų vertintojų kėlė parlamentinės demokratijos arba prezidentinės demokratijos prioritetus, kalbėjo: „Iš svarstomų tokių, kaip sakiau, tam tikrų klausimų grupių pirmiausia išryškėja valstybės valdymo formos problema, kurią paprastai apibūdiname kaip „parlamentinė respublika“ arba „prezidentinė respublika“. Ir gana charakteringa, jog komentatoriai ir oponentai, atsiliepdami į tą patį dokumentą, pamatė jame skirtingus dalykus. Vieni matė, kad pagal koncepciją konstitucija krypsta į būsimą prezidentinę respubliką, o kiti tame pačiame tekste matė, kad ji krypsta į parlamentinę respubliką. /.../ Kai kurie kritikavo apskritai dėl tokio kompromisiškumo, neryžtingumo, kai kada prikišdami, kad būsimoji valstybės konstrukcija primena mišrią valdymo formą, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijos Respublika. Nors toks priekaištavimas nebūtinai turėtų implikuoti, kad Prancūzijos Respublikos pavyzdys labai blogas. Bet, matyt, tiems kritikams taip atrodo.“

Gruodžio 10 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje vyravo ne tiek Metmenų turinio vertinimo tema, kiek naujosios politinės aktualijos, susijusios su Sąjūdžio iniciatyva nedelsiant atkurti prezidento instituciją keičiant Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, aiškintasi, kokia yra asmeninė pirmininko pozicija šiuo klausimu. 

Štai deputatas Vytautas Petras Plečkaitis, kreipdamasis į Aukščiausiosios Tarybos pirmininką, tiesiai klausė: „/.../ kaip jūs vertinate pasirodžiusį Lietuvos Sąjūdžio Seimo – ne Lietuvos Respublikos Prezidento – projektą „Lietuvos aide“?“ Atsakyta taip: „Na, tai yra viena iš iniciatyvų /.../, kurių yra pasirodę pastaruoju metu apie tai, kas gali būti padaryta toliau formuojant, papildant arba tobulinant valstybės valdymo struktūras ir visą jų sistemą. Manau, kad čia turi savo žodį tarti Aukščiausioji Taryba. Nes, rodos, tai buvo adresuota Aukščiausiajai Tarybai kaip Sąjūdžio pasiūlymas. /.../ Aukščiausioji Taryba galėtų svarstyti, galbūt frakcijose yra svarsčiusi. Frakcijose yra kalbėta, yra svarstyta apskritai tas klausimas: ar reikia Lietuvai dabar įvesti prezidento pareigybę ir instituciją, ar nereikia ir kokia ji galėtų būti...“

Deputatai teiravosi, kokią naujos konstitucijos perspektyvą mato parlamento vadovas ir kaip jis vertina 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“ ir jame nubrėžtas gaires einant į naują konstituciją. Nors ir abejojo dėl kai kurių to nutarimo nuostatų, V. Landsbergis buvo įsitikinęs: „Aš ir dabar esu už pakankamai greitą konstitucijos rengimą. Ir kad kitais metais (galbūt į metų pabaigą) galima būtų eiti prie jos priėmimo.“

Kazimiero Antanavičiaus paprašytas paaiškinti savo poziciją dėl naujo parlamento rinkimų prielaidų, jis kalbėjo: „Man visą laiką atrodė ir dabar atrodo, kad šita Aukščiausioji Taryba yra reprezentatyvi, ir aš nesutinku su visokiais tokiais užmetimais, kurių pasirodo spaudoje, kad „čia LTSR laikais buvo renkami žmonės“, kad „čia yra sovietas“ ir panašiai.

/.../ Mes gavome įgaliojimus iš rinkėjų normaliuose demokratiniuose rinkimuose, ir tai, ką padarėme kovo 11-ąją ir po to, – visa tai yra teisėta, visa tai yra konstituciška, buvo reikalinga. Padarėme iš tikrųjų didelį dalyką ne tik Lietuvai, bet galbūt ir pasauliui. /.../ Galbūt reiktų dar išlaikyti dar daugiau to idealizmo, kuris atvedė mus į šitas vietas ir į šitas pareigas, mažiau leistis į tokį smulkų politikavimą arba į politinį intrigavimą. Čia aš turėčiau visokių samprotavimų ir nemanau, kad (taip, kaip kai kas skelbia) reiktų naujų rinkimų dabar.“

Klausimų ratas plėtėsi apimdamas aktualijas, susijusias su Aukščiausiosios Tarybos pirmininko politine veikla ir jo konstituciniais įgaliojimais. Štai Povilas Varanauskas, pabrėždamas, kad „žmonės nori tvarkos, drausmės, teisingumo“, klausė pirmininko, ar jis, pasitelkęs „reikiamus žmones“, nesutiktų paremti programą „spręsti problemoms, kurias mes galėtume iki konstitucijos priėmimo aptarti Aukščiausiojoje Taryboje, kad būtų geresnis mūsų valstybingumo vystymasis.“

Bronislovas Genzelis prašė paaiškinti, ką turėjo galvoje pirmininkas vienoje iš televizijos laidų pareikšdamas, kad jis yra priverstas pasirašyti Aukščiausiosios Tarybos nutarimus, kuriems jis nepritaria. Atsakyta taip: „Kadangi jie visi (AT dokumentai – J. Ž.) spausdinami su mano pavarde, žmonės galbūt galvoja, jog tai mano tokia nuomonė, mano tokia valia. /.../ Bet ta mano funkcija čia pasirašinėti įstatymus ir nutarimus yra tokia kaip ir raštininko funkcija. Tą patį faktą, kad toks nutarimas priimtas, galėtų patvirtinti ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretorius, posėdžio seniūnas. Tai yra fakto patvirtinimas.“ 

Pirmininkas pridūrė: „Kai manęs klausdavo, kaip aš įsivaizduoju, ką turėtų daryti prezidentas, jeigu būtų toks čia išrinktas arba žmonių išrinktas, tai viena iš prerogatyvų galėtų būti – aktyviau veikti. Ir kontroliuoti arba pristabdyti, pasiūlyti persvarstyti ką nors – ir darytų tas žmogus, kuris galų gale pasirašo įstatymą.“

Beje, tada ir vėliau būta ir konkrečių iniciatyvų, kurias kėlė kai kurios Aukščiausiosios Tarybos frakcijos dėl papildomų įgaliojimų suteikimo parlameno vadovui. Visa tai formuluota atitinkamuose projektuose, kurie buvo įteikti deputatams.

Metmenų svarstymas neužtruko, nes didžioji dalis deputatų jau orientavosi į tai, kaip bus įgyvendinamas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl konstitucingumo raidos. Romualdas Ozolas pastebėjo, kad apibendrinus visus komentarus dėl Metmenų galima sakyti, jog juose užkoduotos trys pagrindinės tendencijos: „/.../ parengti naują konstitucijos tekstą, konstituciškai patvirtinantį parlamentinės valstybės funkcionavimą; parengti naują tekstą, teikiantį pamatus prezidentinei respublikai; ir atkurti buvusios Lietuvos Respublikos Konstituciją su šiuolaikinėmis jos interpretacijomis, pritaikant šiandieniniams poreikiams.“ 

R. Ozolas ragino nieko nelaukiant pradėti formuoti naują konstitucijos rengimo komisiją, orientuojantis į tai, kad joje turės būti proporcingai atstovaujamos visos parlamentinės frakcijos. Vytenis Povilas Andriukaitis, kalbėjęs Aukščiausiosios Tarybos Centro frakcijos vardu, pabrėžė, kad jis ir frakcija besąlygiškai remia parlamentinės demokratijos vertybes, kurios suformuluotos Sąjūdžio rinkiminėje programoje. 

Gretindamas šią programą su Konstitucijos koncepcijos metmenimis, jis sakė: „/.../ Konstitucijos metmenyse generalinė linija parlamentinės respublikos modeliui labai charakteringai atsispindi kalbant apie Lietuvos Respublikos prezidento instituciją, kur net pateikiami du prezidento rinkimo variantai /.../. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme didele dalimi padėjome parlamentinės demokratinės respublikos pamatus. Tuo būdu galima būtų sutikti su argumentu, kad laikinoji konstitucija netolygi Konstitucijai, tačiau lygiai tokiu pat svariu argumentu būtų galima laikyti, kad jau tie pamatai, kurie padėti, jie turėtų būti logiškai vystomi iki galutinio sustygavimo, visiško parlamentinės demokratinės konstitucijos pademonstravimo. Todėl manyčiau, kad nereikėtų šiandien nutraukti pradėto darbo, būti logiškiems, tęsti tai, ką mes pradėjome, ir kaip tik eiti ta kryptimi, kurią mums suteikė mandatas, mūsų rinkėjai, ir kuri yra išsakyta Lietuvos Konstitucijos metmenyse.“

Atsiliepdamas į iniciatyvą dėl prezidento institucijos atkūrimo, deputatas samprotavo: „Jau dabar Aukščiausiojoje Taryboje (dar ir pereitais metais buvo) aišku, kad teks mums kažkada atsakyti į klausimą, kokias funkcijas mes galime deleguoti Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, kokias funkcijas ministrui pirmininkui. /.../ logiška būtų ir dabar galvoti apie tam tikrų įgaliojimų atskyrimą ir suteikimą Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, orientuojantis į parlamentinės respublikos prezidentą, tuo pačiu vyriausybei, ministrų kabinetui /.../.“ V. P. Andriukaitis, konstatuodamas tai, kad Sąjūdžio veiksmai akivaizdžiai krypsta į prezidentinės respublikos modelį, pabrėžė, kad „Centro frakcija pasilieka ištikima Sąjūdžio rinkiminei programai.“

Liberalų frakcijos vardu deputatas Jonas Tamulis prieštaravo dėl prezidento institucijos įvedimo prieš priimant naują konstituciją: „Mūsų nuomone, prezidento institucija gali atsirasti naujoje Lietuvos Konstitucijoje, tačiau viskas turėtų vykti maždaug tokia tvarka: turėtų būti paruoštas iki galo Konstitucijos projektas /.../. Manome, kad tas įdirbis, kuris dabar yra, jau yra pakankamas, kad būtų galima sėsti rimtai prie naujosios Konstitucijos projekto.“  

Tolesnis darbas buvo modeliuojamas taip: speciali komisija parengia konstitucijos projektą, kuris apsvarstomas Aukščiausiojoje Taryboje ir paskelbiamas spaudoje; įvertinusi visuomenės nuomonę, Aukščiausioji Taryba skelbia referendumą dėl konstitucijos. Jei konstitucijai pritariama referendume, skelbiami nauji rinkimai. 

„Ir po tų rinkimų susirinkęs naujasis Seimas jau visiškai įgalintų tos konstitucijos priėmimą. /.../ Naujoji konstitucija turi būti parengta kiek galima greičiau. Nes, mūsų nuomone, tas išėjimas iš struktūrinės krizės, kurioje mes esame, yra iš tiesų būtinas. Bet prezidento institucijos įvedimas dirbtinai ją užkeliant ant dabar esančios konstitucijos, ant Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, kuris savo esme yra, šiaip ar taip, LTSR konstitucija, šitos problemos neišspręs. O atvirkščiai – įvedama nauja Konstitucija jau dabar ruošiamai Konstitucijai uždės labai aiškius rėmus, kurių mes neišvengsime“, – teigė J. Tamulis.

Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narė Zita Šličytė pastebėjo, kad žmonės susirinkimuose vieningai pasisako už „skubius prezidento rinkimus“. Deputatė ragino „protingai apsvarstyti, ar mes, Aukščiausioji Taryba, Lietuvos žmonių išrinkti deputatai, priešinsimės tam, ko nori visi Lietuvos žmonės? /.../ referendumas neprieštarauja Lietuvos įstatymams. /.../ referendumo rezultatai turi aukštesnę galią negu bet kuris Aukščiausiosios Tarybos nutarimas.“

Algirdas Mykolas Brazauskas (kairiųjų frakcija) priminė, kad Lietuvos demokratinės darbo partijos iniciatyva jau parengtas ir paskelbtas naujas konstitucijos projektas. Kritiškai vertindamas Sąjūdžio pasiūlymus dėl prezidento, kalbėjo apie tai, kad tokia institucija gali rastis tik naujos konstitucijos pagrindu, kurioje bus subalansuotos valdžių galios, todėl„/.../ būtina pagreitinti visą šitą konstitucingumo įtvirtinimo procesą Lietuvoje.“

V. P. Plečkaičio pasisakymas buvo skirtas ne Metmenų turinio analizei, bet prezidentinės valdžios galimiems variantams: „O mes, Aukščiausioji Taryba, matyt, neturėtume būti nuošalyje ne tik nuo būsimų prezidento rinkimų, bet ir pasvarstyti apie tai, kokia turėtų būti, kokią vietą Lietuvos konstitucijoje turėtų užimti prezidento institucija“. 

Deputatas konstatavo, kad „apskritai demokratinėje valstybėje (o mes save tokia laikome) derėtų visų pirma priimti Konstituciją detaliai apsvarsčius alternatyvas, o po to jau rengti (gal ateinantį rudenį, o gal 1993 metų pavasarį) Seimo, savivaldybių ir prezidento rinkimus“.

Tuo iš esmės ir baigėsi Konstitucijos koncepcijos metmenų svarstymai Aukščiausiojoje Taryboje. Nedelsdami deputatai ėmėsi formuoti Aukščiausiosios Tarybos komisiją, kuriai buvo lemta rengti naująją Konstituciją. Komisijos sudarymas ir jos veikla galėtų būti kita tema, atskleidžianti to laikotarpio Lietuvos politinės istorijos raidą.

Šis Juozo Žilio tekstas skelbtas 19-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...