captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos demokratijos simbolis K. Grinius

2016-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas buvo paskelbęs Kazio Griniaus metais. Ir neatsitiktinai. Šią asmenybę pelnytai galime laikyti lietuviškosios demokratijos simboliu, jungusiu XIX a. lietuvių tautinį atgimimą ir XX a. pirmosios pusės atkurtąjį Lietuvos valstybingumą. Vinco Kudirkos bendražygis, varpininkas, tautinių ir demokratinių idėjų puoselėtojas. Jis vienintelis prieškario Lietuvos politikas, buvęs ir ministru pirmininku, ir prezidentu. Jam teko garbė vadovauti pirmajai demokratiškai rinkto Seimo sudarytai vyriausybei (1920–1922 m). Kita vertus, K. Griniui teko patirti, ką reiškia būti ir paskutiniuoju demokratiškai rinktu prezidentu.
Respublikos Prezidentas K. Grinius sveikinasi su kariuomene. Klaipėda. 1926 08 29. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.
Respublikos Prezidentas K. Grinius sveikinasi su kariuomene. Klaipėda. 1926 08 29. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.

Jaunystė ir įsiliejimas į visuomeninę veiklą

K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrities Selemos Būdos kaime mažažemių valstiečių šeimoje. 1887 m. įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1892 m. ir įgijo gydytojo profesiją. Po studijų grįžo į gimtuosius kraštus ir pagal specialybę pradėjo dirbti Marijampolėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. rudenį, buvo priverstas išsikelti į Rusiją – dirbo Lipecko srityje, įvairiose šiaurės Kaukazo vietovėse.

Po karo išvyko į Prancūziją ir čia buvo įtrauktas į Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje veiklą. 1919 m. liepą tapo šios delegacijos Repatriacijos komisijos pirmininku. Darbas komisijoje buvo reikšmingas – K. Grinius padėjo daugiau nei tūkstančiui buvusių karo belaisvių lietuvių iš Vokietijos sėkmingai grįžti į Tėvynę.

K. Grinius anksti įsitraukė į lietuvišką visuomeninę veiklą. Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, kartu su klasės draugu Jonu Mačiu-Kėkštu leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“. Studijų metais dalyvavo Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje. Nors už tai caro valdžios buvo suimtas ir 1889 m. trumpam kalintas Butyrkų kalėjime, tačiau tai neatvėsino jo pasiryžimo tęsti visuomeninę ir patriotinę veiklą. Pradėjo bendradarbiauti JAV lietuvių spaudoje. 1891 m. jo iniciatyva Maskvos studentai įkūrė Fondą lietuvių knygoms leisti.

Baigęs studijas, K. Grinius aktyviai įsitraukė į lietuvių tautinį atgimimą, tapo Vinco Kudirkos bendražygiu. 1888 m. vasarą dalyvavo pirmajame varpininkų suvažiavime, kuriame buvo nutarta leisti „Varpą“. Su bendraminčiais organizavo periodinio leidinio „Ūkininkas“ platinimą. Nuo to meto jis pradėjo bendradarbiauti nelegalioje lietuviškoje spaudoje: vien „Varpe“ paskelbė 34 straipsnius, daug įvairių informacijos žinučių; kurį laiką šį leidinį redagavo.

Dėl savo tvirtų tautinių ir demokratinių pažiūrų buvo nuolat renkamas į varpininkų vadovybę. 1906 m. tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos demokratų partijos programos autorių. Šioje programoje K. Grinius atvirai ir aiškiai nurodė, kad lietuvių tautos siekiamybė – Nepriklausoma Lietuva. Be to, jis parengė 1905 m. įkurtos Lietuvos valstiečių sąjungos programą. Aktyviai dalyvavo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos, įsteigtos 1917 m., veikloje. Vėliau, 1922 m. susijungusios į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą, šios partijos tiesiogiai bei ženkliai prisidėjo prie valstybingumo pamatų kūrimo.

Kazys Grinius – šeštosios Lietuvos Respublikos vyriausybės (1920–1922 m.) vadovas

1919 m. rudenį K. Grinius grįžo į nepriklausomą Lietuvą ir buvo išrinktas vadovauti Marijampolės miesto Tarybai. Nors apie didžiąją politiką negalvojo, tačiau sudėtingos valstybės vidaus ir užsienio aplinkybės lėmė, kad K. Griniui 1920 m. pavasarį teko dalyvauti Steigiamojo Seimo rinkimuose ir kiek vėliau, 1920 m. birželio 19 d., imtis atsakingo darbo – vadovauti Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetui. Kas lėmė tokį K. Griniaus apsisprendimą?

Susirinkus Steigiamajam Seimui, darbą turėjo baigti Ernesto Galvanausko vadovaujamas ministrų kabinetas. Tačiau naujos vyriausybės formavimas užtruko. Dvi įtakingiausios politinės jėgos – krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai – nesutarė dėl ministro pirmininko kandidatūros. Tačiau laiko delsti nebuvo, nes tuo metu įtemptai ir nervingai vyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos derybos dėl taikos. Kuo skubiau reikėjo sudaryti oficialią ir pastovią vyriausybę, kuri tinkamai atstovautų Lietuvos interesams derybose. Išeitis buvo rasta – siūlyti postą K. Griniui, tačiau būdamas kuklus jis atsisakė.

Valstiečių liaudininkų frakcija Steigiamajame Seime. Kaunas.1920–1921 m. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.

Galutinai jį įtikino imtis atsakingų pareigų Lietuvos delegacijos derybose su Sovietais delegatai. Tomas Naruševičius vos ne ultimatyviai K. Griniui pareiškė, kad jei pastarasis atsisakys, „/.../ jam teks moralinė atsakomybė dėl suardymo, arba ir visiško nutrūkimo svarbių derybų su Maskva“. Tokių argumentų įtikintas, jis suformavo VI vyriausybę. Prisiekęs demokratas K. Grinius į kabineto darbą norėjo įtraukti visas svarbiausias politines jėgas – nuo kairiųjų iki dešiniųjų. Tačiau Stepono Kairio vadovaujamiems socialdemokratams atsisakius, o Antano Smetonos pažangiečiams iškėlus demokratiniam valdymui prieštaraujančius siūlymus, kabinetą suformavo krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir keli nepartiniai asmenys.

K. Grinius vyriausybei vadovavo nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. sausio 18 d., t. y. beveik pusantrų metų. Jam valdant Lietuvą de jure pripažino devynios pasaulio valstybės. Per šį laikotarpį Lietuvoje buvo padėti valstybingumo pamatai ir nubrėžtos svarbios užsienio politikos gairės. Nemažu iššūkiu naujajam premjerui tapo derybų su Sovietų Rusija procesas. Nuo šių derybų baigties galėjo priklausyti tolesnis valstybės likimas. 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pasirašyta. Pagal ją Lietuva išgavo iš buvusio siuzereno – Rusijos – nepriklausomybės pripažinimą. Sovietai Lietuvai pripažino Vilnių, patenkino kitus teritorinius reikalavimus, pažadėjo medienos ir 3 mln. aukso rublių, kurie vėliau buvo panaudoti kuriant nacionalinę valiutą – litą.

Kita vertus, Lietuva įsipareigojo per savo teritoriją leisti žygiuoti Raudonajai armijai, tuo metu kovojančiai su Lenkijos kariuomene. Kitaip tariant, nesilaikė neutralios valstybės statuso, ir tai buvo vienas pretekstų lenkų generolo Liucijano Želigovskio akcijai 1920 m. spalį. Nors istorikai šią sutartį vertina nevienareikšmiškai, tačiau ji buvo sąlygota to laikmečio realios padėties ir besiderančių šalių diplomatų sugebėjimų.

K. Griniaus vyriausybei nemažas galvos skausmas buvo tarpvalstybinių santykių su Lenkija išsiaiškinimas. Abi valstybės 1918 m. atsikūrė kaip atskiros, nepriklausomos ir tautinės respublikos. Tačiau jos buvo susijusios istorine praeitimi. Lenkijos politinis elitas samprotavo, kad Lietuva turėtų būti arba Lenkijos dalis, arba abi valstybės turėtų sudaryti federaciją. Lietuviai tam priešinosi ir apeliavo į didingą istorinę praeitį bei tautų apsisprendimo teisę. Nors teritorinis ginčas tarp Lietuvos ir Lenkijos truko visą tarpukarį, tačiau VI vyriausybei teko išgyventi sudėtingą laikotarpį, kai po nelengvai besiklostančių derybų su Lenkija 1920 m. spalio 9 d. tariamai Lenkijos vadovybei nepaklusęs „maištininkas“ generolas L. Želigovskis užėmė pietrytines Lietuvos žemes ir Vilnių. Vyriausybė skubiai išsikraustė į Kauną.

K. Griniui iškilo dilema: derėtis su „maištininku“ ir taip legitimuoti įvykusį faktą ar atmesti L. Želigovskio siūlymus. Ministras pirmininkas K. Grinius buvo linkęs ieškoti susitarimo. Visgi dauguma vyriausybės narių buvo priešingos nuomonės. Jų nuostatos lėmė galutinę poziciją, kad derėtis būtų galima tik su Lenkijos valstybe, o ne su tariamu maištininku. Tuo pačiu metu K. Grinius ragino visus Lietuvos piliečius stoti ginti valstybės. Įkurtas Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas (VLGK), Steigiamasis Seimas išsiskirstė, vietoj jo liko Mažasis Seimas, sudarytas iš septynių asmenų. Vilniaus netektis ir ryžtingi vyriausybės sprendimai sukėlė iki tol neregėtą patriotizmo bangą Lietuvoje. Nepaisant to, kad K. Griniaus vyriausybės darbo metu, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, iki 1939 m. spalio buvo prarasta istorinė sostinė, 1920 m. lapkritį buvo sustabdyti ginkluoti veiksmai tarp Lenkijos ir Lietuvos.

„Vilniaus byla“ pateko į tarptautinį akiratį. 1921 m. Briuselyje ir Ženevoje, vykstant Lietuvos ir Lenkijos deryboms, K. Grinius sprendė dar vieną dilemą. Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkas Paulis Hymansas siūlė priimti projektą, pagal kurį Vilniaus kraštas turėjo būti perduotas Lietuvai, tačiau už tai ji turėjo su Lenkija sudaryti ekonominę ir karinę konvenciją ir užmegzti su ja federacijai artimus santykius. Vakarų valstybės pritarė tokiam projektui. Vyriausybės vadovas K. Grinius taip pat buvo už tai, kad šis projektas būtų priimtas, nes laikėsi nuostatos, jog tai vienintelis kelias atgauti senąją Lietuvos sostinę.

Tačiau dėl Seimo ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimo P. Hymanso projektas buvo atmestas. Kokia karšta atmosfera tuomet tvyrojo Lietuvoje, liudija pasikėsinimas į vieną iš derybininkų E. Galvanauską. Ministras pirmininkas K. Grinius, medikas pagal išsilavinimą, tiesiogiai rūpinosi sužeisto E. Galvanausko sveikata. Nepaisant to, kad Lietuva nepakluso Tautų Sąjungos siūlymams, 1921 m. rugsėjį ji buvo priimta į šią tarptautinę organizaciją.

Santykių su Sovietų Rusija ir Lenkija kontekste opus buvo valstybių sienos tarp Lietuvos ir Latvijos nustatymas. Nuo 1919 m. buvo ginčijamasi, kam turi priklausyti Palangos, Mažeikių, Alūkštos apskritys. Pasienyje buvo įvykęs ir susišaudymas tarp lietuvių ir latvių karinių pajėgų, ir tai galėjo virsti rimtu konfliktu. Šalims nesusitariant, klausimo narpliojimas perduotas Didžiosios Britanijos atstovo vadovaujamam nešališkam trečiųjų teismui. K. Grinius tiesiogiai domėjosi derybų eiga, pats ne kartą asmeniškai siuntė nurodymus Lietuvos delegacijai. Galiausiai 1921 m. kovą Lietuva ir Latvija rado kompromisą – Palanga ir Mažeikiai atiteko lietuviams, Alūkšta – Latvijai.

Išrinktasis prezidentas K. Grinius prisiekia Seime. Kaunas. 1926 06 08. Autorius nežinomas. LCVA nuotr.

Užsienio politikoje K. Griniaus vyriausybė susidūrė su iššūkiais. Daugeliu atvejų su jais pavyko susidoroti Lietuvai naudinga prasme. Istorikas Zenonas Butkus taikliai pastebėjo, kad VI vyriausybė buvo bene paskutinė Nepriklausomoje Lietuvoje, kuri sugebėjo nepatekti į Vokietijos ir Sovietų sąjungos politikos orbitą. Šiai vyriausybei – sąlyginai – pavyko vykdyti savarankišką užsienio politiką.

Vidaus politikoje 1920–1922 m. K. Griniaus Ministrų kabineto laukė ne menkesni iššūkiai. Tada buvo steigiamos ligoninės, mokyklos, sutvarkyta mokesčių sistema, transportas, tobulinamas valstybės institucijų darbas, stengtasi užkirsti kelią korupcijai, didelis dėmesys skirtas žemės reformai. Tai vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos pirmųjų vyriausybių veiklos sričių. Daugelį parengiamųjų žemės reformos darbų atliko K. Griniaus vyriausybė. Nors ši reforma vėliau įgyvendino Lietuvoje socialinį teisingumą, apsaugojo valstybę nuo socialinio radikalizmo protrūkių, tačiau jos įstatymo rengimas ir svarstymas lėmė vyriausybės krizę – krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams nesusitarus dėl detalių, K. Grinius 1922 m. sausio 18 d. turėjo atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų. Tokiomis aplinkybėmis pirmoji parlamentinės demokratijos Vyriausybė baigė savo kadenciją.

Pasitraukęs iš ministro pirmininko pareigų, K. Grinius nuo Lietuvos politinio gyvenimo neatitolo – jis dalyvavo 1922 m., 1923 m. ir 1926 m. vykusiuose rinkimuose į I, II ir III Seimus, buvo išrinktas pagal valstiečių liaudininkų sąrašą. Parlamentuose priklausė šios partijos frakcijai. Seime dirbo Konstitucijos rengimo komisijoje. Svarstant valstybės Konstitucijos projektą, iš Seimo tribūnos jis ne kartą primygtinai siūlė į Konstituciją įtraukti tokias nuostatas kaip mirties bausmės panaikinimas; pilietinių, sąžinės ir tikėjimo laisvių garantavimas; spaudos cenzūros panaikinimas. Visgi valdantieji krikščionys demokratai į ne visus K. Griniaus siūlymus atsižvelgė, todėl Seime balsuojant dėl 1922 m. valstybės Konstitucijos, buvęs Ministras pirmininkas susilaikė. Kita vertus, vėliau Konstitucijos jis laikėsi tvirtai ir po 1926 m. karinio politinio valstybės perversmo nuolat ragino prezidentą Antaną Smetoną atsižvelgti į pagrindinį šalies įstatymą.

Trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas (1926 m. birželis–gruodis)

Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva turėjo tris prezidentus – A. Smetoną, Aleksandrą Stulginskį ir K. Grinių. Pastarieji du savo charakterio savybėmis buvo šiek tiek panašūs. Nors jų politinės pažiūros skyrėsi, tačiau abu buvo nuosaikūs, neturėjo „vado“ ar vienvaldžio lyderio ambicijų. Tuometiniame Lietuvos politiniame gyvenime dažnas reiškinys buvo politinių oponentų diskreditavimas, piktos replikos, tačiau prezidentas K. Grinius nebuvo sulaukęs kandesnio įvertinimo.

Nesižavėjęs lietuviška parlamentine demokratija, prezidentas A. Smetona nevengė aštriai kritikuoti 1920–1926 m. valstybės santvarkos, tačiau K. Grinių įvertino kaip „vieną žymiausių žmonių lietuvių tarpe“. Kai A. Smetonos režimas legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis pradėjo kritikuoti parlamentarizmą ir valstybės valdymo liniją pasuko vienvaldystės keliu, K. Griniui už nuopelnus Lietuvai visgi buvo paskirta nuolatinė 1200 litų valstybinė pensija. Tai liudija K. Griniaus autoritetą ir politinių oponentų akyse.

Tačiau, kaip rašo istorikas Mindaugas Tamošaitis, kuris yra susipažinęs su gausybe valstiečių liaudininkų dokumentų, K. Grinius iki išrinkimo valstybės prezidentu 1926 m. birželį savo svoriu partijoje neprilygo teisininko išsilavinimą turinčiam bendražygiui Mykolui Sleževičiui. Pastarasis vadovavo partijai ir buvo svarbiausias šios politinės srovės, kuriai atstovavo ir K. Grinius, veikėjas. Po rinkimų į III Seimą, svarstant kandidatūras į valstybės prezidento postą, iš pradžių K. Griniaus pavardė buvo apeinama.

Partijos vadovybė kėlė Jono Vileišio ir Petro Leono kandidatūras. Tačiau eilinių partijos narių balsams lėmus, trečiuoju valstybės prezidentu pasiūlytas K. Grinius. Šis atrankos į kandidatus epizodas liudija apie K. Griniaus asmenybės pažiūrų ir tolerancijos ribų platumą – jis nesiangažavo atstovauti vienai kuriai politinei srovei, todėl tikriausiai ir nebuvo populiariausias tarp partijos vadovybės. K. Grinius buvo visos demokratiškai mąstančios ir už pilietines asmens teises kovojančios Lietuvos žmonių idealas. Dėl to ir buvo galiausiai pasiūlytas bei išrinktas prezidentu.

Nepaisant to, kad jis buvo moralinis autoritetas, remiantis 1922 m. Konstitucija prezidentas neturėjo didelių galių valstybės valdymo struktūroje. Valdžia buvo sukoncentruota parlamento ir ministrų kabineto rankose. Prezidentas buvo laikomas „moraliniu autoritetu“. K. Grinius tokioms pareigoms tiko. 1926 m. vasarą jis pradėjo važinėti po Lietuvą: aplankė Šiaulius, Klaipėdą, Šilutę, Rusnę. Visur demonstravo kuklumą, taupumą ir paprastumą.

To meto visuomenei patiko, kad šis prezidentas nedėvi juodo frako ir cilindro ant galvos. Jį pakeitė skrybėle. Prezidento K. Griniaus pusmetį trukusios kadencijos metu Lietuva pirmą kartą tapo tikrosios demokratijos šalimi: buvo panaikinta karo padėtis, varžiusi piliečių teises ir laisves, priimtas amnestijos įstatymas, panaikinta spaudos cenzūra, atlikti kiti demokratiniai pertvarkymai. Kita vertus, politinė opozicija sukurstė dalį visuomenės – ją neramino, kad tokia plati demokratija ir liberalus valdymas sudarys sąlygas nebaudžiamiems veikti bolševikams, ir jie gali įvykdyti pučą. Buvo gąsdinama, kad Lenkija taip pat ruošiasi okupuoti Lietuvą. Šiuos bauginamus gandus papildė ir K. Griniaus bendražygio, ministro pirmininko M. Sleževičiaus vadovaujamos vyriausybės klaidos – pradėtos steigti lenkų mokyklos, nors tuo metu lenkų valdomame Vilniuje lietuvių mokyklos buvo uždarinėjamos. Imta samprotauti apie kariuomenės reformą, kadrų atleidimą. Krikščionių demokratų ir tautininkų lyderių pakurstyta kariuomenė prezidento K. Griniaus 60-mečio minėjimo laikinojoje sostinėje metu, gruodžio 17-osios naktį, įvykdė karinį perversmą. Prezidentą perversmininkai užklupo namuose. Beveik parą jis nesutiko su perversmininkų reikalavimais paleisti vyriausybę ir dvi paras – atsistatydinti pačiam. Iki paskutinių prezidento kadencijos minučių jis laikėsi demokratinių įsitikinimų.

Iš politikos pasitraukus....

Po perversmo, protestuodamas prieš antikonstitucinius veiksmus, K. Grinius tolesnėje Seimo, dirbusio iki 1927 m. balandžio, veikloje aktyviai dalyvauti atsisakė. Tačiau iš politikos nepasitraukė. 1926 m. pabaigoje kuriam laikui nuo politinės veiklos atitolus M. Sleževičiui ir iškilus partijos skilimo grėsmei, K. Grinius tapo valstiečius liaudininkus jungiančia figūra – jam pavestos partijos vadovo, nuo 1933 m. – garbės pirmininko pareigos.

Po valstybės perversmo K. Grinius nekėlė A. Smetonos režimo legalumo klausimo ir iki 4-ojo dešimtmečio vidurio kokiais nors pareiškimais ar straipsniais naujosios santvarkos nediskreditavo. Jis atsidūrė savotiškoje „vidinėje emigracijoje“ – tiesiog atsiribojo nuo didžiosios politikos. Tuo metu vadovavo Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui, rūpinosi gyventojų sveikata. Steigė įvairias draugijas, pavyzdžiui, „Kovos su tuberkulioze“, „Pieno lašo“, rūpinosi specialių centrų motinoms ir vaikams įkūrimu, prisidėjo prie dezinfekcijos stoties steigimo. K. Grinius redagavo „Kovos su džiova“ ir „Pieno lašo“ metraščius, leidinį „Medicina“, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą. 1926 m. pabaigoje už nuopelnus Lietuvos medicinai Lietuvos universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

4-ojo dešimtmečio viduryje K. Griniaus, kaip autoritetą visuomenėje turinčio buvusio politinio lyderio, vardas vėl grįžo į valstybės politinę avansceną. 1935 m., kylant ūkininkų neramumams Suvalkijoje prieš autoritarinę valdžią, K. Grinius kvietė ūkininkus tęsti savo protestus, teikė valdžiai protesto memorandumus. Padėčiai nesikeičiant, 1935 m. spalio 12 d. buvę Respublikos prezidentai A. Stulginskis, K. Grinius ir buvę ministrai pirmininkai Pranas Dovydaitis, M. Sleževičius, E. Galvanauskas, Antanas Tumėnas, Leonas Bistras įteikė memorandumą prezidentui A. Smetonai.

Jame pabrėžtas pagrindinis reikalavimas – sudaryti naują tautos pasitikėjimą turinčią vyriausybę, kuri gautų mandatą iš valstybės piliečių demokratiniu keliu išrinkto Seimo. Po panašiai formuluojamais dokumentais, skirtais A. Smetonai, K. Grinius pasirašė ir vėliau. Be to, iki valstybės okupacijos 1940 m. jis kritikavo konservatyvią režimo socialinę politiką. K. Grinius, kaip ir daugelis opozicijoje režimui atsidūrusių asmenų, ragino Lietuvoje 1939–1940 m. įgyvendinti pakartotinę žemės reformą, kad būtų pagerintos nepasiturinčios dalies visuomenės pragyvenimo sąlygos prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams Europoje. Jų atgarsiai buvo juntami ir Lietuvoje.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu K. Grinius nuo politikos vėl atitolo. Tiesa, pirmosiomis okupacijos dienomis, kol dar nebuvo viešai paskelbta apie Justo Paleckio ir Vinco Krėvės-Mickevičiaus „valdžią“, Kaune pradėjo sklandyti gandai, kad naujuoju prezidentu taps K. Grinius. Tokias Kauno nuotaikas į Vašingtoną perdavė JAV pasiuntinybė Lietuvoje. Visgi tai tebuvo gandai. K. Grinius atsidėjo darbui pagal specialybę – vadovavo Kauno Higienos muziejui, redagavo periodinį leidinį „Liaudies sveikata“. Išgyvenęs SSRS ir nacių okupacijas, 1942 m. vasarą ir rudenį kartu su Mykolu Krupavičiumi ir Jonu Aleksa įteikė generaliniam tarėjui Petrui Kubiliūnui ir generaliniam komisarui Teodorui Adrianui von Rentelnui memorandumus, kuriuose reiškė susirūpinimą dėl vokiečių vykdomos kolonizacijos, žydų žudynių ir kitų okupacinės valdžios vykdytų veiksmų Lietuvoje.

Už atvirą žodį K. Grinius buvo ištremtas į provinciją – gimtąjį Selemos Būdos kaimą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, K. Grinius pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, 1947 m. persikėlė į JAV. Kaip okupuotos valstybės Prezidentas dėl sunkios lietuvių tautos padėties pokariu raštu kreipėsi į JAV ir kitus įtakingus pasaulio lyderius, Jungtinių Tautų vadovybę.

Prieš mirtį K. Grinius nemažai dėmesio skyrė atsiminimų rašymui. 1950 m. pradėjo rašyti savo politinį ir visuomeninį testamentą – tai „Lietuvio demokrato principai“. Deja, pabaigti šios programos ir savotiško palinkėjimo ateities demokratinių įsitikinimų žmonėms K. Grinius nesuspėjo... Kita vertus, „Lietuvio demokrato principuose“ išdėstytos kai kurios mintys lieka aktualios iki šiol. 

Šis Artūro Svarausko tekstas skelbtas 19-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close