captcha

Jūsų klausimas priimtas

Eligijus Raila. Gegužės 3-iosios epocha

1764 m. rugsėjo 7 dieną Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Stanislovas Antanas Poniatovskis, pasivadinęs Stanislovu Augustu. Atrodytų, jog tai eilinis istorinis faktas, kokių būta ir anksčiau, tačiau su šio žmogaus vardu susijusi ištisa Lietuvos ir Lenkijos istorijos epocha, paženklinta reikšmingais ir itin dramatiškais įvykiais.
Wikipedia Commons nuotr.
Wikipedia Commons nuotr.

1764 m. rugsėjo 7 dieną Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo išrinktas Stanislovas Antanas Poniatovskis, pasivadinęs Stanislovu Augustu. Atrodytų, jog tai eilinis istorinis faktas, kokių būta ir anksčiau, tačiau su šio žmogaus vardu susijusi ištisa Lietuvos ir Lenkijos istorijos epocha, paženklinta reikšmingais ir itin dramatiškais įvykiais.

Stanislovas Augustas, reprezentavęs „apšviestojo“ valdovo tipą, nutarė vykdyti aiškiai artikuliuotą politinių ir socialinių permainų programą. Valdovo ir vidutiniosios bajorijos politinė sąveika, pasireiškusi tobulos visuomenės modelio paieškomis, per visą XVIII a. antrąją pusę nuosekliai kūrė kokybiškai naują valstybės valdymo sistemą. Šių kryptingų pastangų kulminacija tapo Ketverių metų (1788-1792) seimas, kuris vykdė esminę valstybės valdymo reformą ir paklojo pamatus naujai pilietinei Lietuvos ir Lenkijos visuomenei formuotis.

Seimas susirinko 1788 m. spalio 6 dieną, o jau lapkričio 10 dieną seime pasakyta Stanislovo Augusto kalba: „Karalius su tauta, tauta su karaliumi“ tapo oficialiu Ketverių metų seimo darbo devizu. Valdovo ir vidutiniosios bajorijos atstovų sąjunga pradėjo valstybės pertvarkymų epochą.

Buvo nutarta padidinti kariuomenę ligi 100 tūkstančių žmonių bei panaikinti 1775 metais Kotrynos II iniciatyva įsteigtą Nuolatinę Tarybą, buvusią Lietuvai ir Lenkijai bendru vykdomosios valdžios organu. Seimas vis griežčiau pasisakė prieš ilgai trukusią Rusijos dvaro įtaką Abiejų Tautų Respublikai.

1789 m. rugsėjo 7 dieną seimas sudarė Deputaciją valdymo formai pataisyti. Jai vadovavo Kameneco vyskupas Adomas Krasinskis, o svarbų vaidmenį jos darbe atliko Lietuvos rūmų maršalka Ignotas Potockis ir Lietuvos pakancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius. Su Deputacijos nariais bendradarbiavo ir vienas žymiausių Ketverių metų seimo veikėjų, publicistas ir švietėjas Hugas Kolontajus. Lapkričio mėnesį seimas nutarė Lenkijoje ir Lietuvoje įsteigti 72 civilines-karines tvarkos komisijas. Jos tapo pirmosiomis vietinės valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, laiko reikalavimus atitinkančias administravimo funkcijas.

Nemažą įtaką seimo narių politinėms nuostatoms ir sprendimams turėjo griausmingi įvykiai Prancūzijoje. Revoliucijos atgarsiai ypač aiškiai buvo juntami tarp Varšuvos miestiečių. 1789 m. lapkričio pabaigoje į Varšuvą iš Respublikos karališkųjų miestų atvyko 141 delegacija, ir 269 atstovai Varšuvos rotušėje surašė „miestų suvienijimo aktą“. Šią miestiečių emancipacijos akciją parengė Senosios Varšuvos prezidentas Janas Dekertas ir H. Kolontajus. Lapkričio 25 dieną, Stanislovo Augusto dvidešimt penktųjų karūnavimo metinių proga, į valdovo pilį atvyko „juodoji procesija“ (tokia buvo šio žygio dalyvių drabužių spalva) dėl miestiečių pilietinių teisių. Tokia drastiška miesto atstovų akcija netrukus davė vaisių – buvo sudaryta deputacija miestų įstatymui parengti, vadovaujama Poznanės vyskupo Antonio Okeneckio.

1789 m. rudenį galutinai susiformavo vadinamoji „patriotų“ partija, kurios lyderiais tapo I. Potockis ir jo brolis Stanislovas Kostka, Podolės žemių generolas Adomas Kazimieras Čartoriskis ir seimo maršalka Stanislovas Malachovskis. Labai aktyviai su jais bendradarbiavo ir vis didesnę įtaką įgaunantis H. Kolontajus. „Patriotai“ siekė įvykdyti esminę valstybės santvarkos reformą, o karaliaus sostą padaryti paveldimu.

1789 m. gruodžio mėnesį seimui buvo pateiktos „Taisyklės valdymo formai pataisyti”, kurias parengė I. Potockis. Tai buvo taktinis žingsnis, turėjęs įžiebti seime diskusijas dėl būsimojo valstybės modelio. Kiek vėliau, 1790 m. rugpjūtį, Deputacija seimui pateikė didžiulį, 658 straipsnius apimantį projektą - „Projektą valdymo formai pataisyti“. Jame buvo išdėstyti nuogastavimai dėl vykdomosios valdžios sustiprėjimo.

1790 m. rudenį baigėsi seimo kadencija. Idant nebūtų nutrauktas reformų kūrimo procesas, buvo nutarta tuometiniams seimo nariams pratęsti mandatus dar dvejiems metams. Tų pačių metų lapkričio 16 d. buvo paskirti nauji rinkimai, po kurių seimas darbą pradėjo būdamas dvigubos sudėties. Tokia seime susiklosčiusi situacija buvo itin palanki karaliui, kurio stovyklai jau priklausė beveik du trečdaliai narių iš 180-ties naujai išrinktų. Be to, naujieji seimo nariai atstovavo jau kitai politinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijai. Tai buvo karta, kuri, išaugusi Apšvietos epochos idėjų persmelktoje socialinėje aplinkoje ir išauklėta pagal Edukacijos Komisijos nužiestą pilietinio lavinimo programą, jau aiškiai suvokė individualios pilietinės atsakomybės ir su ja susijusios konkrečios veiksmų programos reikšmę valstybės gyvenime. Jos nebesaistė įsipareigojimai senajam valdžios elitui ir jo politinės mąstysenos tradicijai.

Politinių jėgų pokyčiai seime „patriotus“, ir visų pirma I. Potockį, skatino glaudžiau bendradarbiauti su karaliumi. Pastarasis padedamas savo sekretoriaus, italų kunigo Scipione Piattoli, slaptų susirinkimų metu paruošė konstitucijos projektą, kurį pats sau pavadino „gero piliečio svajone“. Stanislovas Augustas tikėjosi šalyje įkurti institucijų sistemą, kuri veiktų pagal Anglijos valstybinių institucijų funkcionavimo pavyzdį. Be to, monracho asmenį jis traktavo kaip stiprią vykdomąją valdžią. Tačiau karaliaus koncepcija susilaukė nemažai priekaištų.

Paskutinė konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki 1791 m. balandžio mėnesio pabaigos. Tuo metu vis intensyviau dirbantis seimas priėmė du svarbius įstatymus, vėliau tapusius sudėtine konstitucijos dalimi. 1791 m. kovo 24 dieną buvo patvirtinti seimelių nuostatai, o balandžio 18-ąją – miestų įstatymas, kurį rengiant ir priimant aktyviai dirbo J. L. Chreptavičius. Patvirtinus seime šį teisinį aktą, buvo tikimasi, jog miestiečiai tvirtai parems būsimąją konstituciją. Miestų įstatymas atspindėjo 1789 m. „juodosios procesijos“ iškeltus reikalavimus. Lietuvos ir Lenkijos miestiečiai, ilgą laiką buvę politinio gyvenimo nuošalėje, dabar tapo veikliu ir aktyviu visuomenės sluoksniu, įsitraukusiu į kokybiškai naujų valdymo struktūrų kūrimo darbą.

Balandžio pabaigoje konstitucijos rengėjai darbą baigė. Pritarus karaliui, buvo nutarta kuo greičiau dokumentą pristatyti seimui. Tačiau tomis dienomis seimo nariai per šv. Velykas buvo išvykę iš Varšuvos. Konstitucijos autoriai norėdami pasinaudoti aplinkybe, jog nėra priešiškai nusiteikusių opozicijos atstovų, dokumentą nutarė svarstyti 1791 m. gegužės 5 dieną. Tačiau netrukus žinia apie naują valdymo įstatymą pasiekė ir Rusijos pasiuntinį Varšuvoje Jakovą Bulgakovą, kuris paragino konstitucijos priešininkus grįžti atgal į sostinę. Teko skubiai pakeisti dokumento svarstymo pradžios datą, ir jau gegužės 2 dieną Radvilų rūmuose pusiau slaptame susirinkime buvo perskaitytas konstitucijos projektas. Po to seimo maršalkos S. Malachovskio namose susirinko 83 konstitucijos šalininkai. Iki ryto jų skaičius padidėjo ligi 101. Konstitucijos priešininkų susirinko 72.

Gegužės 3 dieną Varšuvoje tvyrojo įtampa. Į gatves išėjo apie 20 tūkstančių miestiečių, demonstruodami savo pilietinę ištikimybę pagrindinėms konstitucijos nuostatoms. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo seimas. Pačioje salėje greta seimo narių ir senatorių sėdėjo taip vadinami arbitrai – miestiečių atstovai. Audringa diskusija tęsėsi septynias valandas. Galiausiai 110 seimo narių pritarė konstitucijai, o 72 buvo prieš. Didinga dalyvių eisena į šv. Jono katedrą ir iškilmingos mišios vainikavo ilgalaikį „reformų tėvų“ triūsą.

Naujoji Lietuvos ir Lenkijos valstybės konstitucija – valdymo įstatymas (Ustawa Rzadowa) – buvo visų XVIII a. antrosios pusės Respublikoje vykdytų politinių, socialinių ir ūkinių reformų kulminacija. Tačiau reikėtų labai aiškiai pabrėžti – šis Apšvietos žmonių kūrybinės galios akordas ne užbaigė ilgą ir sudėtingą valstybės gyvenimo tarpsnį, bet pradėjo, atvėrė naują Lietuvos ir Lenkijos valstybių istorinę perspektyvą. Lietuvoje ši perspektyva nedrąsiai, tačiau nuolatos pulsuodama ir stiprėdama brėžėsi per visą XIX amžių ir galiausiai buvo realizuota nepriklausomybės paskelbimu 1918 m. vasario 16 dieną.

Istoriografijoje įsigalėjęs teiginys, jog Gegužės 3 dienos konstitucija buvo pirmoji Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje, po JAV. Tačiau svarbu ne varžybos dėl vienos ar kitos pozicijos, bet įstatymo vieta konstitucinės minties raidoje. Gegužės 3 dienos konstitucija sudaryta iš įvado ir 11 straipsnių. Sudėtinė jos dalis yra ir 1791 spalio 20 dieną seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“. Visi 11 konstitucijos straipsnių sudarė aiškią ir darnią sistemą. I-IV straipsniai apėmė katalikų tikėjimą, taip pat dvasininkijos, bajorijos, miestiečių ir valstiečių teises; tai buvo normos nustačiusios valstybės visuomeninę sanklodą ir išsaugojusios atskirų luomų teises. V-VIII straipsniai apibrėžė valstybės politinę santvarką. V straipsnis nustatė valstybės valdymo principus, o VI-VIII straipsniai aptarė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžią. Reikia pažymėti, kad jog Valdymo įstatymo teorinis pamatas buvo Charles-Louis de Montesquieu iškeltas valdžių padalijimo principas (jo knyga „Apie įstatymų dvasią“ lenkų kalba išėjo 1777 m.). Atskiras problemas aptarė IX („Regentystė“), X („Karaliaus vaikų edukacija“) ir XI („Tautos karinė jėga“) straipsniai.

Pirmasis straipsnis („Viešpataujanti religija“) teigė, jog viešpataujanti religija yra Romos katalikų, kuriai paliekamos visos teisės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau draudžiama buvo pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino Lietuvos ir Lenkijos visuomenėje po Liublino unijos susiklosčiusią gyvensenos tradiciją.

Antrojo straipsnio („Bajorai žemvaldžiai“) įvadinėje dalyje pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje, tačiau kokių nors ypatingų papildomų teisių ir privilegijų jam nesuteikiama. Pamatinėmis bajorų teisėmis yra pripažįstamos asmens neliečiamumo teisė, arba neminem captivabimus nisi iure victum, bei kilnojamo ir nekilnojamo turto teisė. Taip pat deklaruojama visų bajorų lygybė, siekiant pareigybių ir tarnaujant valstybei.

Trečiasis straipsnis („Miestas ir miestiečiai“) į konstitucijos tekstą įtraukė ištisą įstatymą, pavadintą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Jo iniciatorius buvo J. Dekertas, kūrimo grupei vadovavo H. Kolontajus. Tiesa, įstatymas buvo taikomas tik karališkiesiems miestams, tačiau galėjo apimti ir privačius miestus, jei būtų sutikę jų savininkai. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vėlesnė norma, priimta 1792 metais, neliečiamumo teisę pritaikė ir žydams. Miestiečiai įgavo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių (išskyrus tautinę kavaleriją). Didelę reikšmę turėjo straipsnio antrasis punktas („Apie miestiečių prerogatyvas“). Ligtol buvęs bajorų seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 taip vadinamus miestų įgaliotinius (toks pavadinimas juos turėjo atskirti nuo bajorų atstovų). Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės nobilituotis. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miestų atstovų sąjungos išraiška. Be to, bajorai ėmė aiškiai suvokti, jog pajamų šaltinis slypėjo ne palivarkiniame ūkyje, bet vis labiau klestinčiame miesto gyvenime.

Labai svarbios problemos buvo aptariamos ketvirtajame straipsnyje („Valstiečiai valsčionys“). Valstiečiai buvo priimti „krašto valdymo globon“. Tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius. Vėliau tuos reikalus bandė spręsti policijos komisija ir tvarkos komisijos, tačiau didžiausi nuopelnai apibrėžiant valstiečių statusą tenka Tadui Kosčiuškai. Šis straipsnis numatė suteikti „asmens laisvę“ arba išlaisvinimo iš baudžiavos galimybę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti Respublikoje, arba bėgliams ketinantiems į ją sugrįžti. Pastaroji nuostata labai nepatiko imperatorei Kotrynai II, nes Rusijos valstiečius, ypač gyvenančius pasienio zonoje, tai galėjo paskatinti bėgti į Lietuvą ir Lenkiją.

Reikėtų pažymėti, jog konstitucijoje vartojamas terminas „tauta“ jau nereiškė tik „bajorų tautos“. Tai buvo nauja, epochos reikalavimus atliepianti „tautos“ samprata, apėmusi bajorų, miestiečių ir valstiečių lygiavertį supratimą.

Penktasis straipsnis („Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis“) pradėjo valstybės politinės santvarkos aptarimą. Įvade atsispindi Jean-Jacques Rousseau mintims artima suverenumo koncepcija. Aptariant valdžių padalijimo principą, pirmą kartą Europoje Ch.-L. De Montesquieu idėja įgavo teisinį pavidalą.

Pagal šeštąjį straipsnį („Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia“) leisti įstatymus turėjo seimas, susidedantis iš atstovų rūmų ir senatorių rūmų. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų įgaliotiniai. Konstitucija pabrėžė, jog atstovai yra ne seimelių, bet visos tautos reprezentantai. Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti Senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos. Seimas visada buvo „pasiruošęs“, t.y. atstovai buvo renkami dvejiems metams ir jų mandatai galiojo iki kitų rinkimų. Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70-100 dienų (išskyrus šventines dienas). Ypatingais atvejais seimas turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Kas 25 metus konstitucija turėjo būti peržiūrėta. Be to, buvo panaikinta „liberum veto“ teisė. Įstatymų leidžiamosios valdžios reforma buvo svarbiausias Gegužės 3 d. konstitucijos darbas. Buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai.

Kita reikšminga Ketverių metų seimo reforma – vykdomosios valdžios. Ją aptarė konstitucijos septintasis straipsnis („Karalius, vykdomoji valdžia“), o papildė devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis straipsniai. Buvo griežtai sunormintos trys valdžios institucijos: karalius, Įstatymų sargyba ir vaivadijų tvarkos komisijos.

Vykdomojoje valdžioje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausiai, buvo panaikinta elekcija. Stanislovo Augusto sostas tapo paveldimu. Taip buvo sustiprinta karaliaus valdžia. Tvarkyti valstybės reikalus valdovui turėjo padėti Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir – be balso teisės – seimo maršalka bei pilnametis sosto įpėdinis. Kiekvieną Įstatymų sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti karalius. Tokiu būdu jis, neatsakydamas už pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdžios galva. Šitokia vykdomosios valdžios koncepcija buvo artima Anglijos monarchijos ir JAV prezidentūros tradicijai.

Svarbiausiomis vietinės administracijos institucijomis tapo civilinės-karinės tvarkos komisijos, sudarytos vaivadijose dviejų metų laikotarpiui, kurios ėmė keisti merdinčią seniūno instituciją ir tapo naujai suvoktos administravimo sistemos idėjos išraiška.

Aštuntasis straipsnis („Teisminė valdžia“) aptarė Respublikos teisenos principus, kurie vis dar bylojo apie luominį nuosprendžių skyrimą. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudžiamosios teisės kodifikacija. Valstybė turėjo būti padalinti į tris teismines provincijas: Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau iškilę išorės pavojai nutraukė pradėtus darbus.

Vienuoliktasis straipsnis („Tautos karinė jėga“) iškelia tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Neatsitiktinai šis straipsnis tarsi užskliaučia visą Gegužės 3 d. pertvarkymų epochą. Beje, 1792 metais, Rusijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą ir Lenkiją, užsimezgė jau šiuolaikiškai suprantama „nepriklausomybės“ idėja.

Apibendrinant būtų galima būtų pasakyti, jog Abiejų Tautų Respublika gavo naujųjų laikų dvasią ir pilietinės visuomenės principus atitinkantį pagrindinį įstatymą. Valstybė įgavo konstitucinės monarchijos statusą. Žinoma, ši konstitucija nebuvo tokia radikali, kokios norėtų dažnas šių dienų tyrinėtojas ar eilinis istorijos smalsuolis. Palyginus su Prancūzijos „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“ (priimta 1789 m.) akivaizdžiai matomi skirtingi prasminiai teisiniai akcentai. Prancūziškojo dokumento turinys, kur pirmame straipsnyje teigiama, jog visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą, aiškiai orientuotas į teisinio subjekto, sąmoningo individo mąstyseną ir veikseną, jo pilietinių laisvių išsiskleidimą, tuo tarpu Gegužės 3 d. konstitucija vietomis dar persmelkta bendruomeninio patoso ir bajoriškosios visuomenės sampratos. Tačiau tai buvo tik skambus prologas, didžiųjų reformų pradžia. Konstitucijos kūrėjai numatė, kaip „švelnioji revoliucija“ (H. Kolontajaus terminas) turi bręsti ir plėstis, kokias laisves reikia propaguoti ir įtvirtinti. Tačiau konstitucija galiojo tik 14 mėnesių – iki 1792 m. liepos 23 dienos, kuomet Stanislovas Augustas prisijungė prie Targovicos konfederacijos. 1793 metais Gardino seimas ir vėlesnis Abiejų Tautų Respublikos panaikinimas skaudžiai nutraukė valstybės reformų vykdymą.

Dažnai teigiama, jog Gegužės 3 d. konstitucija panaikino Lietuvos valstybinį atskirumą, Lenkijos ir Lietuvos uniją ir įtraukė Lietuvą į Karūnos sudėtį. Išties, nė vienas Valdymo įstatymo straipsnis nemini Lietuvos, tačiau taip pat nė vienas straipsnis nekalba apie Lietuvos panaikinimą. Tekste dažnai minima „Lenkija“, tačiau taip pat kalbama ir apie „Respublikos valstybes“, „bendrą Tėvynę“ ir „krašto konstituciją“. Karalius turėjo būti bendras, bendri turėjo būti seimas ir pagrindinės valdymo institucijos. Stanislovas Augustas taip pat buvo vieningos valstybės šalininkas. Panašios nuomonės laikėsi ir H. Kolontajus, kuris teigė, jog Varšuva turi būti vieningos atgimusios valstybės centras. Tačiau greta kai kurių konstitucijos kūrėjų puoselėtų unitarinės valstybės idėjų pradėjo ryškėti ir naujos Lietuvos vizija, kurią propagavo į politinį gyvenimą aktyviai įsitraukusi vidutinioji Lietuvos bajorija. Gegužės 3 d. konstitucija nėra paskutinis Ketverių metų seimo akordas. Valstybės pagrindų reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, tapęs esmine konstitucijos pataisa. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita, nei Mažoji Lenkija ir Didžioji Lenkija. Lietuva privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradėtos traktuoti kaip dvi lygiavertės partnerės. Priešingai istoriografinei versijai, verkšlenančiai dėl Lietuvos išnykimo Karūnos glėbyje, būtų galima teigti, jog anuometinė Lietuvos visuomenė išsaugojo šalies istorinio atskirumo ir savarankiškumo tradiciją. Juk turbūt ne veltui Gegužės 3 d. konstitucija netrukus po jos paskelbimo buvo išversta į lietuvių kalbą – „Prowa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Pastanawims Rondaus“.

Kalbant apie konkrečius šių įvykių dalyvius, reikėtų paminėti Lietuvos konfederacijos seimo maršalką Kazimierą Nestorą Sapiegą, Naugarduko vaivadą Juozapą Neselovskį, Mstislavo vaivadą Pranciškų Ksaverą Chominskį ir vidutiniajai bajorijai atstovaujančius Vilniaus atstovą, žemės teisėją Tadą Korsaką ir Trakų atstovą Ignotą Sivickį. Būtent juos galima laikyti vienais pagrindinių „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo“ teksto autorių. Šių seimo narių parlamentinė veikla išreiškė Lietuvos naujos bajorų kartos politines ir socialines aspiracijas, virtusias realių veiksmų programa 1831 ir 1863 metų sukilimuose. Štai kodėl Gegužės 3 d. konstitucija ir su ja susiję dramatiški įvykiai yra ne tik istoriografinio svarstymo objektas, bet ir kokybiškai nauja istorinė epocha.

Straipsnis iš VU Istorijos fakulteto dėstytojo dr. Eligijaus Railos sudarytos knygos „1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija“ (Vilniaus Dailės akademijos leidykla, 2001).

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...