captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kaip kūrėsi G. Kėvišo imperija: lemtingos pažintys ir politiniai „stogai“

Ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius Gintautas Kėvišas moja ranka į kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson ir aukščiausių šalies vadovų raginimus trauktis iš posto.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

DELFI turimi duomenys rodo, kad elgtis taip užtikrintai, nepaisant įtarimų dėl galbūt korupcinių veiklų vykdymo, LNOBT vadovui leidžia per daugybę metų užmegztos pažintys su įtakingiausiais politikos, verslo bei teisėsaugos elito atstovais.

Šių metų pradžioje, tik įsibėgėjant eiliniam skandalui dėl LNOBT generalinio direktoriaus veiklos, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė nesusitinkantis su G. Kėvišu, nes tai mestų šešėlį ir jam.

„Žinau, ankstesnė praktika buvo tokia, kad stengiamasi užmegzti kontaktus, draugystę su tam tikrais politikais, kad tai būtų kaip apsaugos mechanizmas. Šito nebėra. Jeigu mus kviečiasi į teatrą, į renginius, aš pasakiau labai aiškiai: jeigu aš norėsiu, aš nusipirksiu bilietą. Mano žinutė yra labai paprasta ir tą pasakiau visiems, kad tai nėra normali praktika, kad Seimo nariai pakankamai nemažai uždirba, kad nusipirktų bilietą“, – kalbėjo R. Karbauskis.

BNS nuotr.

Ilgą laiką politikai nebuvo tokie skrupulingi. Prieš kelerius metus, G. Kėvišui švenčiant savo 60-metį, pasveikinti LNOBT vadovo į ta proga surengtą rinktinių pasaulio artistų koncertą rinkosi politikos ir verslo elitas. Ranką G. Kėvišui spaudė tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, buvę vyriausybių vadovai Andrius Kubilius bei Adolfas Šleževičius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, buvę Kultūros ministerijos vadovai Roma Žakaitienė ir Vladimiras Prudnikovas. Spalvingą dovanų maišelį jubiliatui įteikė ir tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis. Praėjo kiek laiko, ir šis politikas, kaip teigiama, pasinaudodamas įstatymų spragomis, 2016 metų rudenį beveik devyniais mėnesiais paankstino eilinį konkursą LNOBT vadovo pareigoms užimti, kurį vėl, ketvirtą kartą iš eilės, laimėjo G. Kėvišas.

Karjeros pradžioje – abejotina pažintis

2014-aisiais, duodamas interviu savo jubiliejaus proga, jį globojusiam laikraščiui „Lietuvos rytas“ G. Kėvišas teigė iki šiol pats sunkiai suprantantis, kaip, būdamas „paprastas provincijos pedagogas“, pateko į kultūros aplinką. „ Penkerius metus dirbau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetuose, nejausdamas pedagogo pašaukimo, ir staiga tuometis Filharmonijos vadovas profesorius Algirdas Budrys man pasiūlė tapti savo įpėdiniu“, – kalbėjo dabartinis LNOBT vadovas.

To laiko liudininkai pasakoja kiek kitokią istoriją. Kaip komentare DELFI rašė muzikologė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, už savo karjerą G. Kėvišas turėtų būti dėkingas pasaulinio garso dirigentui Sauliui Sondeckiui. „Muzikos pasaulyje visi žinome, kam savo karjera ir tarptautiniais ryšiais turėjo būti dėkingas „geriausias“ Lietuvos vadybininkas G. Kėvišas. Maestro S. Sondeckis (1928–2016) dosniai dalinosi savo patirtimi. G. Kėvišas, 1988 metais pradėjęs vadovauti Lietuvos nacionalinei filharmonijai (vadovavo iki 2000 metų) tapo išskirtiniu S. Sondeckio patikėtiniu: pažintys, kontaktai, tarptautinės veiklos galimybės“, – skelbė ji komentare.

Būtent per S. Sondeckį, kaip teigiama, G. Kėvišas užmezgė tarptautines pažintis, atvėrusias kelius į gausiai kišenę papildančią veiklą. Paties LNOBT vadovo versija yra tokia: „Nuo 1988-ųjų (kai padėjo vadovauti Nacionalinei filharmonijai – DELFI) darbas tapo mano hobiu. Po to netikėtai sulaukiau pasiūlymo ir išvykau vadovauti muzikos verslo biurui Monte Karle. Susipažinau su Mstislavu Rostropovičiumi, kuris man patarė dirbti savarankiškai ir pažadėjo padėti”.

Įvykių liudininkai pasakoja, kad lemtingas pažintis G. Kėvišas užmezgė 1992-aisiais, eilinių S. Sondeckio gastrolių, vykusių kartu su pasaulinio garso violončelininku bei dirigentu M. Rostropovičiumi, metu. Teigiama, kad S. Sondeckis į kelionę vyko be didelio džiugesio, mat ją organizavo muzikos pasaulyje prieštaringai pagarsėjęs Monake veikiančios agentūros „Old and New Monte Carlo“ įkūrėjas Valentinas Proczynskis. S. Sondeckio nuogąstvimai tuomet pasitvirtino – dėl bendradarbiavimo su šiuo veikėju ilgam nutrūko maestro ryšiai su Vokietijos prodiuseriais. Tačiau G. Kėvišas su V. Proczynskiu „susigiedojo“ – jau tais pačiais metais jam buvo pasiūlytas darbas agentūroje „Old and New Monte Carlo“.

Naudojosi M. Rostropovičiaus vardu

Monake G. Kėvišas pasakoja dirbęs 1992–1994 metais. Tačiau tuo pačiu metu jis ėjo ir Nacionalinės filharmonijos direktoriaus pareigas, per šią valstybinę kultūros įstaigą organizuodamas su „Old and New Monte Carlo“ bendradarbiaujančių žvaigždžių pasirodymus. Tokia situacija to meto Lietuvoje užkliuvo vieninteliam kultūros ir švietimo ministro pareigas ėjusiam Dainiui Trinkūnui, anksčiau vadovavusiam Filharmonijai ir išmaniusiam situaciją. Kaip teigiama, ministras buvo susirengęs atleisti ant dviejų kėdžių įsitaisiusį valstybinės kultūros įstaigos vadovą, bet D. Trinkūną esą perkalbėjo pats S. Sondeckis.

Pats G. Kėvišas irgi sugebėjo pasinaudoti situacija, ypač – darbo agentūroje „Old and New Monte Carlo“ metu sutvirtėjusia pažintimi su M. Rostropovičiumi. Lietuvoje megzdamas politines pažintis, jis nesibodėjo naudotis maestro vardu. „Kai tik orbitoje pasirodo nauja valdžia, iškart atsiranda ir M. Rostropovičius, kurio „menedžeriu“ G. Kėvišas dirba jau kelerius metus. Garsus menininkas pakoncertuoja, pabaliavoja su mūsų valdžia, susipažįsta, pakviečia į svečius. Praėjus kuriam laikui, žiūrėk, G. Kėvišas jau bogina juos į Paryžių pas M. Rostropovičių, kur renkasi daug įžymybių“, – rašyta to meto Lietuvos spaudoje.

Naudodamasis pažintimis su garsiais menininkais, taip pat gebėdamas daryti įtaką žmonėms, pats likdamas šešėlyje, G. Kėvišas suartėjo su daugeliu tada įtakingų Lietuvos politikų. Kalbėta, kad jis buvo vienas artimiausių premjero pareigas ėjusio tuometinio konservatoriaus Gedimino Vagnoriaus aplinkos žmonių – šis nešykštėjo lėšų nei G. Kėvišo vadovautai Filharmonijai, nei 1997 metais jo įsteigtam „Vilniaus festivaliui“. Nevengė G. Kėvišas afišuoti ir pažinties su prezidento pareigas ėjusiu Algirdu Brazausku, netrukus – šalies vadovu Valdu Adamkumi, taip pat – Artūru Zuoku ir liberalais.

BNS nuotr.

Išbandyta verslo schema

2000-aisiais į valdžią atėjus vadinamajai Naujosios politikos koalicijai, globotai prezidento V. Adamkaus, premjeru tapusio Rolando Pakso vyriausybėje G. Kėvišui buvo pasiūlytas kultūros ministro postas. Tuo metu valdančiųjų aplinkoje kalbėta, esą G. Kėvišas, skiriamas ministru, pasižadėjo R. Paksui nebeužsiimti privataus vadybininko veikla. Nepaisant to, atsirado Šveicarijoje registruota agentūra „Interarts Riviera S. A.“, sieta su G. Kėvišu.

Kaip buvo plėtojama verslo schema, atskleidžia 2002 metais pabaigto Valstybės kontrolės patikrinimo Nacionalinėje filharmonijoje išvados. Akivaizdu, kad jau tuo metu G. Kėvišas, naudodamasis agentūra „Interarts Riviera S.A.“, vykdė panašias schemas, siejamas su paties vadovauta Filharmonija bei „Vilniaus festivaliu“, kokias dabar taiko jo sūnaus Martyno Kėvišo vadovaujama Kipre registruota bendrove „Riverside music Ltd“, bendradarbiaudama su G. Kėvišo vadovaujamu LNOBT.

Auditoriai išsiaiškino, kad tik 2000 metais G. Kėvišas, kaip juridinio asmens statuso neturinčio „Vilniaus festivalio“ atstovas, o kiek vėliau – ir vadovavimą Filharmonijai iš jo perėmęs Egidijus Mikšys pasirašė dvi sutartis su „Interarts Riviera S.A.“ dėl orkestro „Filharmonica della Scala“ koncerto Vilniuje. Pagal pirmąją sutartį koncertas buvo įkainotas 100 tūkst. JAV dolerių: 70 tūkst. iš jų turėjo būti pervesta į sąskaitą užsienio banke, dar 30 tūkst. – išmokėta grynaisiais koncerto dieną. Kitoje sutartyje fiksuota, kad dar 30 tūkst. dolerių grynaisiais turi būti sumokėta „Interarts Riviera S.A.“ atstovui Ettore F. Volontieri.

Plėtodamas savo verslą, G. Kėvišas per Filharmoniją ir „Vilniaus festivalį“ į Lietuvą daugiausiai kviesdavo užsienio atlikėjus. Auditoriai nustatė, kad „Vilniaus festivalio“ išlaidos tik 2001 metais buvo vidutiniškai apie 40 kartų buvo didesnės už Nacionalinės filharmonijos Lietuvoje surengtų koncertų išlaidas, o į festivalį kviestiems atlikėjams išmokėti honorarai vidutiniškai buvo 45 kartus didesni už Filharmonijos mokamų honorarų metinius vidurkius. Per 1998–2001 metus į „Vilniaus festivalį“ pakviestiems atlikėjams iš valstybės biudžeto lėšų buvo išmokėta daugiau nei 4 mln. Lt (1,2 mln. eurų) honorarų, o jų dydį bei mokėjimo sąlygas vienasmeniškai nustatydavo Filharmonijos administracija, taigi, pats G. Kėvišas ir jį pakeitę asmenys.

Kokiu būdu Filharmonijos vadovas pelnė jį rėmusių kitų šios valstybinės kultūros įstaigos administracijos atstovų palankumą, galėtų atskleisti dar viena Valstybės kontrolės paviešinta detalė. Auditoriai išsiaiškino piniginius mokėjimus tarp G. Kėvišo ir jo aplinkos žmonėmis laikytų Filharmonijos administracijos atstovų E. Mikšio bei R. Prūsevičienės, kuriems jis pagal papildomas sutartis skirdavo atlygį už darbus, kurie būtų priklausę pagal jų pareigybes, o vėliau, perėmę Filharmonijos vairą, šie asmenys tokias sutartis sudarinėjo jau su pačiu G. Kėvišu.

Taip pagal Filharmonijai baigiančio vadovauti G. Kėvišo su E. Mikšiu sudarytą sutartį pastarajam už projektą „Vilniaus festivaliui“ buvo priskaičiuotas 5500 litų (1,6 tūkst. eurų) honoraras, R. Pūsevičienei – 6500 litų (1,9 tūkst. eurų). Tapę Filharmonijos vadovais, jau E. Mikšys ir R. Prūsevičienė sudarė sutartį su G. Kėvišu, kuriam už panašius projektus 2001 metais išmokėta daugiau kaip 3 tūkst. litų (apie 1000 eurų), 2002-aisiais – daugiau kaip 6 tūkst. Lt (1,7 tūkst. eurų).

Įpročių neatsisakė ir dirbdamas ministru

Tai, kad vadybininko veiklos G. Kėvišas nenutraukė net davęs ministro priesaiką Lietuvos valstybei, rodo 2001-ųjų balandį paviešinta informacija apie oficialų šalies vadovo V. Adamkaus vizitą Japonijoje, kuriame, be kitų delegacijos narių, jį lydėjo ir tuometinis kultūros ministras G. Kėvišas. Skandalas kilo paaiškėjus, kad gastrolių į Japoniją tuo pat metu buvo išsiųsta ir Lietuvos nacionalinio baleto trupė, rodžiusi spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“, pastatytą choreografo Vladimiro Vasiljevo. Tačiau pats choreografas apie šią išvyką sužinojo tik iš Japonijoje išleisto bukleto, kuriame trupės pasirodymas buvo sietas su spektakliui dirigavusio M. Rostropovičiaus pavarde.

2001-ųjų birželio 21 dieną Baleto fondo pirmininkei Tatjanai Sedunovai adresuotame V. Vasiljevo padėjėjos Marinos Panfilovič faksogramoje ši situacija išdėstyta be užuolankų. Fondo pirmininkė buvo paprašyta informuoti „Lietuvos baleto prodiuserį užsienio gastrolėse (poną Kėvišą)“, kad rodant spektaklį „Romeo ir Džiuljeta“, kaskart reikės gauti paties V. Vasiljevo leidimą.

Tiesioginis tuometis kultūros ministro vadovas – premjero pareigas ėjęs R. Paksas – DELFI tvirtino, kad dėl G. Kėvišo veiklos nei tuomet, nei dabar abejonių jam nekyla. „Aš nė kiek nebuvau juo nusivylęs, ir manau, kad jis padarė daug gerų darbų kultūrai. Nekilo abejonių tada nė kiek, ir dabar man kol kas niekas nesugebėjo parodyti kažko tokio, dėl ko man kiltų abejonės, išskyrus tai, kas įnirtingai yra rašoma“, – teigė Europos Parlamento narys R. Paksas.

Kultūros ministru G. Kėvišas dirbo iki 2001 metų liepos, kol žlugo Naujosios politikos koalicija. Trumpa ministro karjera, be kitų, atnešė jam dr vieną svarbią pažintį – tuo metu G. Kėvišas užmezgė ryšius su teisingumo ministro pareigas R. Pakso vyriausybėj ėjusiu teisininku Gintautu Bartkumi, šiuo metu esančiu advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene“ partneriu. Teigiama, kad ne be šio teisininko pagalbos G. Kėvišui pavyksta sausam išlipti iš daugelio jį klampinančių istorijų.

Oponentams vietos Lietuvoje neliko

2001-aisiais beveik niekas neabejojo, kad jis išsaugos postą ir naujai formuojamoje A. Brazausko kairiojoje vyriausybėje, tačiau netikėtai kultūros ministre tapo iki tol nieko bendro su šia sritimi neturėjusi socialdemokratė juriskonsultė Roma Dovydėnienė (dabar Žakaitienė). Neoficialiai teigiama, kad dėl tokios rokiruotės A. Brazauskas sutarė su pačiu G. Kėvišu, kuriam mainais buvo pažadėtas LNOBT generalinio direktoriaus postas. Viena problema – politikoje pabuvęs G. Kėvišas metus negalėjo vadovauti sričiai, kurią kuravo kaip ministras, taigi, nei Nacionalinei filharmonijai, nei LNOBT.

R. Žakaitienė. BNS nuotr.

Klausimas spręstas paprastai: R. Žakaitienės vadovauta Kultūros ministerija pusę metų delsė skelbti konkursą LNOBT vadovo pareigoms, atsilaisvinusioms iš teatro pasitraukus ilgamečiam direktoriui Juliui Andrejevui, užimti, o paskui niekaip negalėjo atsirinkti tinkamiausio kandidato. Pagaliau, artėjant draudimo kandidatuoti terminui, pretenzijas į postą nepareiškė G. Kėvišas, iki tol visus tikinęs galimybės vadovauti LNOBT net nesvarstantis.

Konkursą G. Kėvišas laimėjo 2002-ųjų gegužę. Vos paviešinus konkurso rezultatus, šalies vadovams pasipylė žymiausių menininkų laiškai, raginantys to posto jam nepatikėti – kitaip gresia šalies muzikos institucijų monopolizavimas. „LNOBT, Nacionalinė filharmonija, „Vilniaus festivalis“ – tai yra daugiau nei 23 milijonai litų (6,6 mln. eurų) biudžetinių pinigų – viską norima atiduoti į vieno, „apsukraus“ vadybininko rankas“, – viešai pareiškė LNOBT vyriausiasis dirigentas Liutauras Balčiūnas, priešinęsis G. Kėvišo paskyrimui. Jis tvirtino, kad dar būdamas kultūros ministru, G. Kėvišas švaistė valstybines lėšas, milijonines sumas „skirdamas savo renginiams“.

Dėl Lietuvos tarptautinės karjeros – darbo Piotro Čaikovskio vardo simfoniniame orkestre – atsisakęs dirigentas po tokių pareiškimų buvo tyliai išguitas tiek iš LNOBT, tiek iš gimtinės. Šiuo metu Šveicarijoje sėkmingai veikiantis L. Balčiūnas yra sakęs, kad G. Kėvišas, dar eidamas ministro pareigas, tiesiai jo paklausė: "Ko tu čia (į Lietuvą – DELFI) atvažiavai, jei mano planuose tu nefigūruoji?".

Panašiai išsakyta kritika baigėsi S. Sondeckiui. Maestro artimai pažinoję žmonės pasakojo, kad tuo metu jis jau buvo stipriai nusivylęs buvusiu globotiniu. Sužinojęs apie planuojamą G. Kėvišo skyrimą, S.Sondeckis kreipėsi į šalies vadovus, reikšdamas protestą prieš „Lietuvos muzikinės kultūros politikos monopolizavimą“. Jis tvirtino, kad Filharmonija tapo privačia G. Kėvišo agentūra ir reikalavo ištirti, koks yra santykis tarp filharmonijoje mokamų honorarų lietuvių ir užsienio muzikams.

Maestro buvo pradėtas stumti iš Lietuvos, prieš jį sukilo iš šalies pakurstyti ilgus metus puoselėto Lietuvos kamerinio orkestro muzikantai, pasipylė šmeižtas spaudoje. O ginti G. Kėvišo tuo metu stojo tikras žvaigždynas – operos solistai Vladimiras Prudnikovas ir Irena Milkevičiūtė, kompozitoriai Vidmantas Bartulis, Algirdas Martinaitis, Feliksas Bajoras ir Bronius Kutavičius, pianistai Petras Geniušas, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, režisierius Eimuntas Nekrošius, scenografas Adomas Jacovskis, dirigentai Gintaras Rinkevičius, Jonas Aleksa, balerina Eglė Špokaitė ir kiti.

„Ką prieš septynerius metus kalbėjau, viskas išsipildė. O juk aš ne šiaip kalbėjau. Valstybės kontrolė tada patikrino ir atrado kelis kartus daugiau, negu aš sakiau. Tereikėjo ryžtingų veiksmų, kumščio į stalą, reikėjo tų žmonių ateityje neprileisti prie pinigų... ir viskas. Bet to padaryta nebuvo. Atsirado stiprios jėgos, kurios ne tik neįvykdė valstybės kontrolės išdėstytų ir Aukščiausiojo administracinio teismo patvirtintų nuostatų, bet pasirūpino manimi atsikratyti. Dabar man nieko nereikia kalbėti – visuomenę šiurpinančius faktus kelia žiniasklaida, kultūros žmonės. Tik prieš septynerius metus aš kalbėjau apie dešimtis tūkstančių litų, dabar kalbame apie milijonus. Tačiau vis tiek manau, kad nieko iš to nebus“, – 2009-aisiais apie tą situaciją interviu „Šiaulių kraštui“ kalbėjo S. Sondeckis.

BNS nuotr.

Pasitikėjimo Lietuva klausimas

2002 metais politikai buvo linkę užmerkti akis prieš G. Kėvišui nepalankias Valstybės kontrolės išvadas. Ne kitokios reakcijos sulaukta ir 2010-aisiais, kai ta pati Valstybės kontrolė nustatė, kad G. Kėvišo vadovaujamas LNOBT 2006–2009 metais ne kartą pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą – už scenos įrangą mokėjo brangiau, nei buvo numatyta preliminarioje sutartyje, papildomai nupirko darbų ir įrangos beveik už 13 mln. litų (beveik 3,8 mln. eurų). Atsižvelgiant į šias išvadas G. Kėvišui buvo skirta drausminė nuobauda – papeikimas.

Tuometinis kultūros ministras liberalas Arūnas Gelūnas nusprendė, kad tokia bausmė teatro vadovui atitinka rekomendacijas. Jis tvirtino, kad Valstybės kontrolės išvados, kuriomis remiantis buvo skirtas papeikimas, "neatrodo labai grėsmingos".

2012-aisiais A. Gelūnui buvo pateikta Specialiųjų tyrimų tarnybos pažyma apie įtarimus G. Kėvišui valstybės lėšų švaistymu. Tačiau tai nesustabdė liberalo dar vienai kadencijai pratęsti LNOBT vadovo kadenciją. A. Gelūnas tuo metu pareiškė, kad G. Kėvišo veikla teatre tenkina, o įtarimai teatrus esą lydi visame pasaulyje.

Lygiai taip pat pasielgė ir ministras Š. Birutis, pernai prieš laiką pratęsęs sutartį su G. Kėvišu, nors jau tada ministrui buvo teikti duomenys apie LNOBT sudarinėtas sutartis su vadovo šeimos įmone.
Vadovaudamas LNOBT, G. Kėvišas pritaikė panašią schemą, kaip kažkada Filharmonijoje. Jo paties teigimu, nuo 2010 metų jis ėmėsi konsultuoti įmonę „Riverside music“ – tokiu pavadinimu Lietuvoje registruotos bendrovės akcininkė yra G. Kėvišo žmona Rūtelė, bendrovės Kipre „popierinis“ šeimininkas – sūnus Martynas Kėvišas. Tais pačiais metais LNOBT vadovas deklaravo iš šios konsultacinės veiklos uždirbęs 600 tūkst. litų (174 tūkst. eurų) papildomų pajamų.
Taip pat, tarpininkaujant „Riverside music“, LNOBT buvo rengiami užsienio atlikėjų koncertai. Pernai paaiškėjo, kad tik dviejų sutarčių pagrindu G. Kėvišo šeimos įmonei iš jo vadovaujamo LNOBT nutekėjo beveik 400 tūkst. eurų.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...