captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laisvo žodžio jėga: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

Prieš 45 metus parengtas ir išplatintas pirmasis periodinio savilaidos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Beveik sutapęs su Romo Kalantos susideginimu ir po jo kilusiais neramumais Kaune, šis įvykis ženklina okupacinės sovietų sistemos byrėjimo pradžią, atvedusią į Sąjūdį. Nei patys LKBK leidėjai, nei režimo atstovai tą 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas turės tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Didesnis tikėjimas savo jėgomis iš vienos pusės ir augantis nerimas iš kitos atsirado tuomet, kai LKBK, atlaikiusi pirmąją persekiojimų bangą, išeivijos ir religijos laisvės pažeidimus stebinčių užsienio organizacijų pastangomis tapo žinoma ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.
lkbkronika.lt nuotr.
lkbkronika.lt nuotr.

Tokiomis aplinkybėmis vietinis KGB padalinys buvo priverstas sutelkti LKBK sekimui visus turimus resursus, „Kronikos“ ir kitų katalikiškos pakraipos leidinių leidybos sustabdymas tapo neabejotinai prioritetiniu šios tarnybos uždaviniu. Publikuojamo dokumento fragmentas irgi liudija tokio jėgų telkimo ir darbo koordinavimo pastangą. Tai 1978 m. lapkričio pabaigoje parengta pažyma apie LSSR KGB Antrosios valdybos ir Tardymo skyriaus nuveiktus darbus nustatant galimus pogrindžio leidinių rengėjus, daugintojus ir platintojus. Antroji valdyba nebuvo tiesiogiai atsakinga už antirežiminių nuotaikų ir veiksmų neutralizavimą. Tai buvo 5-ojo skyriaus (vėliau tarnybos) uždavinys, o Antroji valdyba vykdė kontržvalgybinę veiklą.

Tačiau po kelių LKBK leidybos metų spėjus įsitikinti, kad 5-asis skyrius nėra pajėgus vienas susidoroti su tokia užduotimi, buvo duotas nurodymas sutelkti visų KGB struktūrinių padalinių turimus agentūrinius išteklius ir kitas operatyvinio tyrimo galimybes, idant LKBK būtų sustabdyta. Be to, sovietų valdžios atstovai, matyt, jau ir patys buvo įtikėję viešai pateikiama versija, kad tikinčiųjų teisių sąjūdis ir jį reprezentuojanti LKBK tėra užsienio žvalgybų tarnybų prieš SSRS vykdomos „ideologinės diversijos“ įrankis.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šis dokumentas parengtas praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui nuo Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžios. Dokumente apie tai dar nerašoma, tačiau po kelių mėnesių KGB dokumentuose būtent Jonas Paulius II dėl savo pasisakymų ir veiksmų bus vadinamas vienu pagrindinių Vakarų „ideologinės diversijos“ veikėjų ir „reakcingosios“ Lietuvos dvasiškijos dalies įkvėpimo šaltiniu.

Vertimas iš rusų k.

P A Ž Y M A

Slaptai

Egz. Nr. 2

Dėl Lietuvos SSR KGB Antrosios valdybos irtardymo skyriaus darbo užkertant kelią nelegaliems leidiniams

Antroji valdyba priemones, kuriomis buvo siekiama išaiškinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Aušros“ ir kitų antitarybinių nelegalių leidinių leidybos autorius, nustatyti jų persiuntimo į užsienį kanalus, įgyvendino atsižvelgdama į sprendžiamų kontržvalgybinių užduočių specifiką ir realias operatyvines galimybes. Su reikalavimais stiprinti šį darbą, susijusiais su LSSR KGB kolegijos sprendimais užkertant kelią nacionalistinių ir klerikalinių elementų bandymams vykdyti organizuotą priešišką veiklą (1974. IV. 2), stiprinant kovą su priešo ideologinėmis diversijomis pagal gegužės (1975 m.) direktyvas (1975. IV. 5), gerinant operatyvinių padalinių tarpusavio bendradarbiavimą, taip pat jų bendradarbiavimą su tardymo skyriumi (1977. IX), operatyviniuose pasitarimuose, čekistų mokymuose ir kitomis formomis supažindinti Antrosios valdybos operatyvininkai. Į asmenų, prisidėjusių prie nelegalių leidinių leidybos, platinimo ir perdavimo į užsienį, išaiškinimą ir stebėjimą orientuoti patikimi agentai, turintys tam tikrų galimybių šioje srityje.

Pavyzdžiui, stebint objektą „Flavijus“, kuris įtariamas prisidėjęs prie „Kronikos“ leidimo, aktyviai buvo pasitelkiamas agentas „Mechanikas“ (Antrosios vald. 1 skyrius). Remiantis gautais duomenimis, 5 skyrius užvedė jam operatyvinio patikrinimo bylą. Agento paslaugomis ir toliau naudojamasi šioje byloje. Nuo 1977 m. birželio gauta ir 5 skyriui perduota 19 agento pranešimų.

Atliekant operatyvinio patikrinimo bylos objekto „Speco“ (KGB Panevėžio miesto skyrius), įtariamo nelegalių leidinių platinimu, stebėjimą, buvo pasitelktas agentas „Alikas“ (Antrosios valdybos 1 skyrius).

Operatyvinio dėmesio yra verti iš agento „Jono“ gauti duomenys apie G. Ardzijauską, buvusį kunigų seminarijos mokinį, Vilniaus mieste platinusį „Kroniką“ ir kitus ideologiškai kenksmingus leidinius. Jo brolis, palaikantis ryšius su „Nepataisomuoju“, įtariamas prisidėjęs prie nelegalių leidinių leidybos, todėl KGB Kapsuko rajono skyrius ėmėsi jo „apdorojimo“.

Š. m. kovą 5 skyriui agentas „Mindaugas“ perdavė pranešimą apie B. Papkevičiūtę, kuri yra aktyvi Šv. Diakono kongregacijos vienuolė, nuolat važinėjanti po respubliką „Kronikos“ reikalais.

1978 m. birželį iš agento „Sakalo“ (Antrosios valdybos 3 skyrius) gauti duomenys apie priešiškai nusiteikusius Kauno miesto gyventojus – Algį Šumskį ir Ireną Dumbrytę, kurie savo aplinkoje platina nelegalius „Kronikos“ ir „Aušros“ leidinius. Šiuo metu kartu su KGB Kauno miesto skyriumi ieškoma galimybių, kad būtų sudarytos sąlygos toliau panaudoti agentą „Sakalą“ stebint šiuos asmenis ir užkirsti kelią nelegaliems leidiniams.

Antrosios valdybos 3 skyrius kartu Komiteto 5 skyriumi tikrina gautą signalą dėl Puidoko, „Vilmos“ gamybinės valdybos vyr. inžinieriaus, kuris, esą, platina „Kroniką“ ir kitus nelegalius leidinius. Šiuo metu ieškoma papildomų operatyvinių galimybių toliau jį sekti darbovietėje.

Kadangi kai kurie asmenys, prisidėję prie ideologiškai kenksmingų leidinių platinimo, naudojo įstaigose ir įmonėse esančią spausdinimo techniką, Antrosios valdybos 3 skyrius tyrė, kaip naudojama ir saugoma ši technika jų operatyvinės veiklos objektuose.

/.../

Konferencijos dalyvius – „Kronikos“ rengėjus, leidėjus ir platintojus – pasveikino Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis perskaitė filosofijos daktarės Rožės Šomkaitės (Naujasis Džersis, JAV) sveikinimą.

Pranešimus skaitė „Kronikos“ redaktoriai arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Boruta, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė, istorikės Inga Arlauskaitė, Monika Kareniauskaitė, prisiminimais dalijosi „Kronikos“ bendradarbiai ir platintojai Petras Plumpa, Arimantas Raškinis, Gerarda Elena Šuliauskaitė, Edvardas Šiugžda, taip pat jų talkininkai – Rusijos disidentai, žmogaus teisių gynėjai Sergejus Kovaliovas, šviesios atminties Aleksandras Lavutas ir kiti.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ pateikia keletą konferencijos pranešimų. Čia publikuojamas pirmasis, kiti du – Aleksandro Lavuto ir Edvardo Šiugždos – bus publikuoti jau artimiausiu metu portale LRT.lt.

Sigitas Tamkevičius

1972–1989 m. neginkluoto pasipriešinimo forma – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“

Pirmiausia norėčiau pasveikinti visus, ypač artimiausius „Kronikos“ bendradarbius, talkininkus, ypač atvykusius iš Maskvos Sergejų Kovaliovą ir Aleksandrą Lavutą.

1983 m. lapkritį mane kasdien kviesdavo į tardytojo kabinetą, kur skaičiau savo baudžiamosios bylos tomus. Priešais mane sėdėjęs KGB kapitonas R. Rainys įrišinėjo šios bylos tomus, ir buvo proga persimesti vienu kitu žodžiu. Kartą jis mane pavadino laimingu avantiūristu. Į mano klausimą, kodėl vadina avantiūristu, atsakė, kad aš geriau žinąs, ką veikiau iki suėmimo, o į antrąjį klausimą atsakė, kad buvau laimingas, nes turėjau labai ištikimų pagalbininkų. Jeigu ne jie, seniai būtų mane nuteisę. Šis KGB kapitonas pasakė daug tiesos, apie kurią ir noriu pakalbėti.

Žvelgiant iš KGB varpinės, „Kronikos“ leidimas buvo nusikalstama avantiūra. Nusikalstama, nes netilpo į sovietinių įstatymų rėmus. Juose tilpo tik Komunistų partijos tiesa, kokiu keliu reikia vesti žmones į laimingą rytojų. Bažnyčia visais laikais buvo didžiulė kliūtis žmogaus teises trypusiems režimams. Bažnyčia buvo kompartijai nepavaldi didelė institucija, turėjusi kitą Evangelijos tiesą ir vedusi žmones į kitokią ateitį.

BNS nuotr.

Buvo laikas, kai Stalinas neklusnius Bažnyčios žmones įkalindavo, tremdavo, net šaudydavo. Turime sušaudytą vyskupą Vincentą Borisevičių, tremtyje ir lageriuose nukankintus ar didelio vargo nepakėlusius ir mirusius tūkstančius lietuvių. Tačiau atėjo metas, kai Sovietų Sąjungos vadovams reikėjo šiek tiek skaitytis su laisvojo pasaulio viešąja nuomone. Todėl vedliai į komunistinį rytojų, neketindami atsisakyti prievartos, mąstė, kaip ją užmaskuoti. Šiam tikslui geriausiai tarnavo melas, įžūlus melas, ir tiesios slėpimas.

Prievarta ir melas visada yra tarsi dvyniai, vienas į kitą panašūs ir vienas kitam labai reikalingi. Kompartijos vadovai ir jų valios vykdytojai KGB pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad viskas turi vykti taip, kaip planavo Leninas, – visas pasaulis turi tapti raudonas.

Tačiau 7-ajame dešimtmetyje prievartos mašina pradėjo buksuoti. Totalitarinės sistemos scenoje vienas po kito pasirodė žmonės, kurie dideliam Kremliaus išgąsčiui panoro gyventi kaip laisvi piliečiai. Šie piliečiai pradėjo sakyti tiesą apie viską, ką matė aplink save. 1968 m. sovietiniai desantininkai nuskubėjo į Prahą palaidoti tiesos žodžio ir laisvės. Maskvoje išdrįsusius sakyti tiesą teisdavo, įkalindavo, ištremdavo arba, kaip generolą Grigorenką, uždarydavo į psichiatrijos ligonines. Kremliaus vadams atrodė normalu, kad kalbantieji kitaip, nei leidžia partija, yra nesveiki ir juos reikia gydyti.

Esant tokiam fonui, 1972 m. pasirodė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Ji neplanavo nuversti sovietinės valdžios, nesvajojo, kad po 18 metų ant Gedimino bokšto suplevėsuos trispalvė, o Ateizmo muziejus ir Paveikslų galerija vėl taps šventovėmis, kuriose žmonės dėkos Dievui už laisvę.

Anuomet sovietinė sistema atrodė dar labai galinga. Ji trypė vienintelę Kunigų seminariją, kunigus teisė net už vaikų katekizavimą, ji bijojo išleisti net vyskupo Kazimiero Paltaroko plonytį „Tikybos pirmamokslį“. Tokia tikrovė brandino jaunų žmonių norą priešintis melui ir prievartai. Šiam tikslui turėjome vienintelį ginklą – tiesos žodį.

Taip, tiesos žodis labai pavojingas ginklas, ir tai puikiai suvokė Kremliaus statytiniai. Išdrįsusieji pasakyti ar rašyti tiesos žodį aiškiai suvokėme, kuo tai baigsis: kalėjimu, lageriu ar psichiatrijos ligonine. Tačiau ši ne itin linksma perspektyva neatėmė noro sakyti tiesą, nesvarstant, kuo tai baigsis.

Mes, tikintieji žmonės, kunigai ir pasauliečiai, nemąstėme, kad tiesos sakymas yra avantiūra, nes tvirtai tikėjome: istoriją valdo ne kompartija, bet Dievas, ir tik jis vienas turi teisę ir gali pasakyti paskutinį žodį.

KGB ir kompartija „Kronikos“, „Aušros“, „Rūpintojėlio“, „Tiesos kelio“ ir kitų pogrindžio leidinių leidimą laikė avantiūra, verta baudžiamojo persekiojimo. Kauno padalinio KGB kapitonas Kazlauskas vienoje 1980 m. pažymoje rašė: „Visuomenės interesams didelę žalą daro periodiškai leidžiami nelegalūs antitarybiniai leidiniai: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Tiesos kelias“ ir kiti. 1972 metų kovo mėnesį pasirodė nelegalus antisovietinis klerikalinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuri iki šiol periodiškai leidžiama, nors už jos leidimą nemaža žmonių jau patraukta baudžiamojon atsakomybėn, nors buvo panaudotos profilaktinio poveikio priemonės ir paimta daug dauginimo priemonių. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ yra leidžiama tiesiogiai vadovaujant nuo pareigų nušalintiems vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui, redaguojant Tomovui, – jį matote prieš save, „Akiplėšai“ – tai kunigas Juozas Zdebskis ir „Nepataisomajam“ – tai monsinjoras Alfonsas Svarinskas, betarpiškai dalyvaujant vienuolėms ir religiniams fanatikams. Vieni iš jų surenka medžiagą ir perduoda redagavimui, kiti ją kaupia ir redaguoja, treti specialiai pasirinktuose butuose spausdina, ketvirti montuoja ir aptarnauja dauginimo techniką, penkti yra leidžiamos literatūros įrišėjai ir kurjeriai, šešti – platintojai.“

Iš šios pažymos matyti, kad KGB pareigūnai iš savo informatorių ir operatyvinių darbuotojų apie „Kronikos“ leidybą 1980 metais jau kai ką žinojo, bet drauge pripažino, kad nėra visagaliai. „Kronika“ eina ir toliau.

Po Prahos pavasario mes gyvai diskutavome, ką daryti, kad bent šiek tiek galėtume laisviau kvėpuoti. Šis klausimas nedavė ramybės kunigams ir pasauliečiams, kuriems buvo ne vis tiek, kokia bus Lietuvos ir Bažnyčios rytdiena. Supratome – mums gali pagelbėti tik viešumas, apie sovietinių pareigūnų nusikalstamą veiklą garsiai kalbant ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose, tačiau kaip surinkti iš visų Lietuvos kampelių faktus, liudijančius žmonių diskriminavimą ir persekiojimą vien už bandymus gyventi pagal savo įsitikinimus? Dar sunkesnė užduotis – prasiskverbti pro geležinę uždangą, kad tiesos žodis pasiektų laisvąjį pasaulį. Tai buvo dideli iššūkiai ir ne visada žinojome, kaip į juos atsiliepti. Laikas neleidžia išsamiai papasakoti, kaip buvo renkama informacija, kaip buvo rengiami „Kronikos“ numeriai, daromi mikrofilmai, kaip buvo ieškoma kelių į Vakarus ir kaip „Kronikos“ žmonės vienas po kito ėjo Gulago keliais. Visi norintieji tai žinoti, galės perskaityti mano kukliuose prisiminimuose „Tiesa išlaisvina“ arba interneto portale lkbkronika.lt, 11 tome.

„Kronika“ be pertraukos ėjo 17 metų. Tai beveik neįtikėtinas faktas žinant, kiek tada buvo operatyvinių KGB darbuotojų ir jiems talkinusių kolaborantų. „Kronikos“ gyvavimas per 17 metų ir subliūškusios KGB pareigūnų pastangos ją sunaikinti yra tarsi mažas stebuklas, kurio autorius buvo ne vienas ar kitas „Kronikos“ redaktorius, bet, esu giliai įsitikinęs, autorius buvo Dievas, maloningai globojęs „Kronikos“ darbininkus. Kai kurie „Kronikos“ numeriai buvo redaguojami net tuomet, kai, pavyzdžiui, Kybartuose aplink zujo KGB operatyvininkai su automobiliais, stebėjimo ir pasiklausymo technika. Du automobiliai kartais lydėdavo mane net važiuojant pas ligonius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Mes, arčiau ar toliau buvusieji prie „Kronikos“ redagavimo ar leidimo, drįstu tvirtinti, buvome visiškai nepasirengę konspiraciniam darbui, neišėję jokių kursų, kaip saugotis ir neįkliūti.

Tiesiog dirbome, kaip išmanėme, nors, žinoma, laikėmės taisyklės – saugokis, tuomet ir Dievas padės. Ir Dievas padėjo tiek, kiek reikėjo. Jeigu kai kuriems „Kronikos“ darbininkams reikėjo eiti į nelaisvę ir prisiimti smūgius, tai atrodė savaime suprantama. Nebuvome antžmogiai, todėl jautėme gresiantį pavojų, prislėgdavo kratos, suėmimai ir teismai. Tačiau visi gerai žinojome, ką kažkada pasakė Galilėjos Mokytojas: „Tarnas – ne didesnis už šeimininką. Jie persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ KGB kapitonas Rainys pavadino mane laimingu avantiūristu dėl to, kad, jo žodžiais tariant, turėjau ištikimus bendradarbius ir savo teiginį net pailiustravo paminėdamas seserį Genovaitę Navickaitę, kuri, kaip jis sakė, „net pažaliavusi gynėsi, kad „Kroniką“ gavusi ne iš Kybartų klebono“. Kapitonas tvirtino, kad jeigu būtų buvę kitokie bendradarbiai, jie mane seniai būtų supakavę.

Tad apie „Kronikos“ bendradarbius negaliu nekalbėti, nes tik taip atsakysiu į klausimą, kodėl KGB nesugebėjo per 17 metų likviduoti „Kronikos“, ir sykiu bent iš dalies atsakysiu, ko reikia Lietuvos prisikėlimui šiandien. KGB suėmė ir nuteisė ne visus „Kronikos“ darbininkus, o tik jų dalį. Štai toji dalis: Petras Plumpa nuteistas 8 metams laisvės atėmimo griežtojo režimo; Juozas Gražys nuteistas 3 metams; Virgilijus Jaugelis nuteistas 2 metams; sesuo Nijolė Sadūnaitė – 3 metams griežtojo režimo, 3 metams tremties; Vladas Lapienis nuteistas 3 metams griežto režimo, 2 metams tremties, antrą kartą – 6 metams; kunigas Jonas Kastytis Matulionis, išbuvęs KGB izoliatoriuje 9 mėnesius, nuteistas 2 metams lygtinai; sesuo Ona Pranskūnaitė nuteista 2 metams; sesuo Ona Vitkauskaitė nuteista 1,5 metų; sesuo Genovaitė Navickaitė nuteista 2 metams; Povilas Buzas nuteistas 1,5 metų; brolis Anastazas Janulis nuteistas 3 metams griežtojo režimo. Prie šių lietuvių reikėtų dar pridėti mūsų draugus Maskvoje Sergejų Kovaliovą, Aleksandrą Lavutą, Tatjaną Velikanovą ir kitus.

„Kronikos“ žmonės dirbo negaudami jokio atlyginimo per visus 17 metų. Tai nepagražinta tiesa. Visi – nuo redaktoriaus iki eilinių perrašinėtojų ir platintojų – buvo tik savanoriai. Tada, kai 1918 metais Lietuva pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė ir ją iš visų pusių puolė raudonieji ir baltieji, norėjusieji ją užgrobti, nepriklausomybę apgynė savanoriai. Kai po gėdingos Molotovo–Ribentropo sutarties buvome okupuoti, kas pasirinko beviltiškos kovos kelią? Taip pat savanoriai – paprasti mūsų tautos vaikai, nutarę, kad negalime atsisakyti laisvės be kovos. „Kronikos“ darbininkai buvo tų savanorių darbo tęsėjai, panašūs į šiandieninius Marijos radijo savanorius, aukojančius laiką, kad Dievo žodis radijo bangomis pasiektų Lietuvos žmones. „Kronikos“ žmonės dirbo, rizikavo laisve, ėjo į lagerius ir už tai negavo nė vieno rublio, nė vieno dolerio.

Tiesa, kartais gerieji žmonės paremdavo„Kronikos“ leidimą, bet už tuos pinigus pirkdavome rašomąsias mašinėles, popierių, kanceliarines prekes bei techninius reikmenis. Per kratas daug dauginimo priemonių dingdavo KGB tinkluose, reikėdavo įsigyti naujų. „Kronikos“ žmonės buvo eiliniai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai. Juos vienijo bendras vardiklis – tikėjimas į Dievą, meilė Lietuvai ir suvokimas, kad negalima tylėti, kai priešas bando melu ir prievarta marinti Bažnyčią ir Tėvynę. „Kronikos“ bendradarbiai ir talkininkai, kuriuos pažinojau, turėjo sąmoningą tikėjimą. Tarp jų nebuvo tradicinių katalikų, kuriuos atpažįstame tik iš metrikų.

Esu giliai įsitikinęs, kad tikėjimas ir iš jo kylanti meilė tėvų žemei buvo ta jėga, kuri sukūrė „Kronikos“ stebuklą. Nė vieno bendradarbio patikimumo netikrinau jokiu lakmuso popierėliu. Užteko žinoti, kad meldžiasi, eina išpažinties ir dažnai priima Eucharistiją. Užteko žinoti, kad sesuo vienuolė laikosi vienuolinių, o kunigas – per kunigystės šventimus prisiimtų įsipareigojimų. Tai buvo garantas, kad šitie žmonės padarys ką gali, kad „Kronika“ eitų, o iškilus pavojui neišduos draugų. Tuose 23 mano bylos tomuose nesurasite nė vieno man artimo žmogaus, kuris būtų pasirinkęs išdavystės kelią, tačiau juose rasite liudijimų, kurie tikrai verti pasigėrėjimo.

Prie to paties kapitono R. Rainio stalo skaičiau vieno Kybartų ministranto tardymo protokolą. Tardytojas klausia: ar skaitei „Kroniką“? Mokinys atsako: skaičiau. Klausia: iš kur gavai? Atsako: nesakysiu. Klausia: ar davei kam nors skaityti „Kroniką“? Atsako: daviau. Klausia: kam davei? Mokinio atsakymas: nesakysiu.

Skaičiau šiuos paauglio atsakymus ir dėkojau Dievui, kad panašūs mokiniai kurs kitokią Lietuvą. KGB pareigūnai ir jų talkininkai nepajėgė „Kronikos“ žmonių supriešinti, suskaldyti ar sukompromituoti, o pastangų buvo. Vien anoniminių laiškų kiek parašė KGB kolaborantai Lietuvos vyskupams, užsienio lietuviams ir Vatikanui! Mačiau dar vieną bendrą žymę, būdingą visiems „Kronikos“ darbininkams: tarp jų nebuvo nė vieno, kuris būtų siekęs turėti daug medžiaginių gėrybių. Vieni iš jų buvo davę neturto įžadą – tai vienuolės seselės, kiti labai kukliai gyveno iš savo kasdienio darbo. Svarbiausia, kad šie žmonės, kovodami už bažnyčios ir Lietuvos laisvę, nesvajojo ateityje gyventi kaip Švedijoje ar Amerikoje, bet svajojo gyventi laisvi laisvoje Lietuvoje.

Aplink „Kroniką“ buvo susibūrę tie, kurių nebuvo galima kuo nors suvilioti ar išgąsdinti. Turėdami fizinį prigimties trapumą, jie buvo stiprūs savo dvasia. Štai ir atsakymas, ko reikia siekiant prikelti Lietuvą. Reikia žmonių, kurie būtų nusiteikę panašiai, kaip „Kronikos“ bendradarbiai. Pavyzdys. 105 metų sulaukęs Vladas Lapienis (su juo prieš savaitę jau atsisveikinome) du kartus teistas už „Kroniką“, bausmę atliko Mordovijos lageryje. 1987 m. jam, jau sulaukusiam 80 metų, buvo pasiūlyta parašyti malonės prašymą ir važiuoti į laisvę. O jis lagerio viršininkui atsakė: viršininke, man čia taip gera, todėl aš nieko nerašysiu.

Visi, kalėję lageriuose, žino, kaip ten buvo gera. Vladas nekeikė priešų, bet už juos meldėsi, jis nesirūpino savo saugumu, bet viltis buvo sudėjęs į Dievą, nesvajojo pastatyti žemėje rūmų, bet vylėsi gauti užmokestį iš to, kuriam ištikimai tarnavo. Šis vyras nebuvo nei kunigas, nei vienuolis, tik paprastas, o drauge ir nepaprastas aukštaitis, šeimos žmogus, nesusikrovęs jokių turtų, bet išlaikęs tikėjimą ir meilę savo kraštui ir, žinoma, Dievui.

Ką „Kronika“ davė Lietuvai ir Bažnyčiai? Ne man vertinti, tegu tai padaro kiti. Tik norėčiau palinkėti, kad mūsų dienų žiniasklaidos darbuotojai būtų tiek sąžiningi, kiek mes buvome sąžiningi net savo priešų atžvilgiu. Tiesos žodis yra tarsi Dievo žodis. Geruosius jis drąsina, nusikaltėlius verčia susigūžti. Evangelijoje skaitome: kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. Taip veikė ir „Kronikos“ žodis – vienus drąsino, žadino laisvės viltį, o kitus vertė atsargiau vairuoti prievartos mašiną. Taip visi pamažu ėjome į Kovo 11-ąją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...